„Teisieji spindės kaip saulė“

„Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje“ (MT 13:43).

 1. Kokius dalykus, susijusius su Dievo Karalyste, Jėzus nušvietė palyginimais?

DAUG dalykų, susijusių su Dievo Karalyste, Jėzus Kristus nušvietė palyginimais. Jis „kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo“ (Mt 13:34). Palyginimais nupasakodamas, kaip sėjama Karalystės tiesos sėkla, Jėzus padėjo suprasti, kad nuo žmogaus širdies priklauso, priims jis tiesos žinią ar ne, ir sykiu nuo Jehovos, kuris širdyje pasėtą sėklą augina (Mk 4:3-9, 26-29). Jėzus, be to, palyginimais pailiustravo, kaip gausėja žmonių, priimančių Karalystės žinią, nors iš pradžių mūsų darbo rezultatai ir nebūtų akivaizdžiai matomi (Mt 13:31-33). Dar jis pabrėžė, kad ne visi, kurie atsiliepia į Karalystės žinią, yra tinkami būti tos Karalystės valdiniais (Mt 13:47-50).a

 2. Ką Jėzaus palyginime apie kviečius ir rauges simbolizuoja gera sėkla?

² O štai dar vienu palyginimu Jėzus atkreipė dėmesį, kaip bus renkami tie, kurie drauge su juo viešpataus Karalystėje. Tai alegorinis pasakojimas apie kviečius ir rauges, užrašytas Evangelijos pagal Matą 13 skyriuje. Nors kitame palyginime Jėzus sako, kad pasėlys yra „žodis apie karalystę“, šįkart jis paaiškina, jog gera sėkla simbolizuoja ką kita — „karalystės vaikus“ (Mt 13:19, 38). Įsidėmėtina, kad šie yra ne Karalystės valdiniai, o Karalystės „vaikai“ („sūnūs“, NW), arba paveldėtojai (Rom 8:14-17; perskaityk Galatams 4:6, 7).

Palyginimas apie kviečius ir rauges

 3. Koks rūpestis Jėzaus palyginime teko žmogui ir kaip jis nusprendė viską sutvarkyti?

³ Palyginimas štai toks: „Dangaus karalystė panaši į žmogų, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’ Jis atsakė: ‘Tai padarė mano priešas.’ Tarnai pasisiūlė: ‘Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime.’ Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: „Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną“’“ (Mt 13:24-30).

 4. a) Kas yra tas žmogus, kuris pasėjo gerą sėklą? b) Kada ir kaip Jėzus ėmė šią sėklą sėti?

⁴ Kas yra tas žmogus, kuris pasėjo lauke gerą sėklą? Savo mokiniams Jėzus paskui tai paaiškina, tardamas: „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus“ (Mt 13:37). Jėzus, „Žmogaus Sūnus“, trejus su puse metų tarnaudamas žemėje, ruošė sėjai dirvą (Mt 8:20; 25:31; 26:64). O sėti gerąją sėklą — „karalystės vaikus“ — jis pradėjo nuo 33-iųjų mūsų eros metų Sekminių. Šis sėjos darbas akivaizdžiai prasidėjo tada, kai Jėzus, Jehovos atstovas, savo mokiniams pirmąkart išliejo šventosios dvasios — patepė juos būti Dievo sūnumis (Apd 2:33).b Pasėlys augo, brendo kviečiai. Vadinasi, gerąją sėklą imta sėti, kad ilgainiui būtų surinktas visas skaičius tų, kurie paveldės Karalystę ir taps Jėzaus bendravaldžiais.

 5. Kas Jėzaus palyginime yra priešas ir ką vaizduoja raugės?

⁵ Kas yra tas priešas ir kas raugės? Jėzus paaiškino, kad „priešas — velnias“, o raugės — „piktojo vaikai“ (Mt 13:25, 38, 39). Kalbėdamas apie augalą, įvairiuose Biblijos vertimuose vadinamą rauge, Jėzus veikiausiai turėjo omenyje nelabąją svidrę. Ši nuodinga piktžolė beveik nesiskiria nuo jauno, nesubrendusio kviečio. Kaip taikliai parinktas įvaizdis! Juk tokie ir yra netikri krikščionys, kurie tvirtina esą Karalystės sūnūs, bet neduoda gerų vaisių. Tie veidmainiai, nors skelbiasi Kristaus sekėjais, iš tikrųjų priklauso prie Šėtono „ainijos“ (Pr 3:15).

 6. Kada atsirado piktžolių ir kokia prasme žmonės tuo laiku ‘miegojo’?

⁶ Kada atsirado tokių piktžolėms prilygstančių krikščionių? „Žmonėms bemiegant“, kaip sakė Jėzus (Mt 13:25). Koks tai buvo laikotarpis? Atsakymas paaiškėja iš apaštalo Pauliaus žodžių Efezo vyresniesiems: „Žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius“ (Apd 20:29, 30). Paskui Paulius paragino tuos vyresniuosius likti dvasiškai budrius. Kai apaštalai, ‘sulaikantys’ atskalūnybę, vienas po kito užmigo mirties miegu, daugelis krikščionių paniro į dvasinį snaudulį. (Perskaityk 2 Tesalonikiečiams 2:3, 6-8.) Štai tada didysis atkritimas ir prasidėjo.

 7. Ar kai kurie kviečiai tapo piktžolėmis? Paaiškink.

⁷ Jėzus sakė, ne kad kviečiai tapo piktžolėmis, o kad piktžolių buvo tarp kviečių prisėta. Taigi pasakodamas šį palyginimą jis neturėjo omenyje tikrųjų krikščionių, paliksiančių tiesos kelią. Veikiau jis pabrėžė, kaip Šėtonas stengsis sugadinti krikščionių bendruomenę, įvesdindamas čia nedorų žmonių. Tuomet, kai Jonas, paskutinis apaštalas, jau buvo sulaukęs žilos senatvės, aiškiai matėsi, kad šis atkritimas yra prasidėjęs (2 Pt 2:1-3; 1 Jn 2:18).

„Palikite abejus augti iki pjūties“

8, 9. a) Kodėl Jėzaus klausytojai nesistebėjo išgirdę, kokį paliepimą Šeimininkas davė tarnams? b) Kaip, pildantis Jėzaus žodžiams, kviečiai ir piktžolės augo kartu?

⁸ Tarnai praneša Šeimininkui, kad kviečiuose atsirado piktžolių, ir pasisiūlo: „Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime“ (Mt 13:27, 28). Šeimininko atsakymas kai kam gali atrodyti netikėtas. Jis liepia palikti kviečius ir piktžoles augti kartu iki pjūties. Bet Jėzaus mokiniai gerai suprato, kodėl nereikia skubėti piktžolių rauti. Jie žinojo, kaip sunku atskirti kviečius nuo svidrių. Žemdirbiams ne naujiena, kad nelabųjų svidrių ir kviečių šaknys persipina.c Tad nieko keista, kad Šeimininkas paliepia laukti.

⁹ Panašiai atsitiko ir dvasinėje plotmėje: slenkant amžiams krikščionybės atskalos — pirmiausia Romos katalikų ir stačiatikių bažnyčios, vėliau įvairūs protestantų judėjimai — išželdino apstybę piktžolių. Tuo tarpu pasaulio dirvoje buvo pasėtas ir vienas kitas tikro kviečio grūdas. Visą tą ilgą laiką, kol kviečiai augo, Šeimininkas, kaip matome iš paties palyginimo, kantriai laukė, iki ateis pjūtis — gana trumpas laikotarpis.

Ilgai lauktoji pjūtis

10, 11. a) Kada yra pjūties metas? b) Kaip kviečiai suvalomi į Jehovos kluoną?

¹⁰ Jėzus sako: „Pjūtis — tai santvarkos pabaigos metas, o pjovėjai — angelai“ (Mt 13:39, NW). Paskutinėmis blogosios santvarkos dienomis vyksta atskyrimo darbas: Karalystės sūnūs turi būti surinkti ir atskirti nuo visų tų, kas prilygsta piktžolėms. Apie tai rašo ir apaštalas Petras: „Jau metas prasidėti teismui nuo Dievo namų, bet jeigu jis pirmiausia prasideda nuo mūsų, tai koks galas laukia tų, kurie neklauso Dievo Evangelijos?!“ (1 Pt 4:17).

¹¹ Stojus paskutinėms dienoms, arba „santvarkos pabaigos metui“, netrukus prasidėjo teismas: turėjo paaiškėti, kurie iš tikinčiųjų, laikančių save tikraisiais krikščionimis, yra „karalystės vaikai“, o kurie — „piktojo vaikai“. Prasidedant pjūčiai, „pirmiau“ žlugo didžioji Babelė, paskui imta rinkti Karalystės sūnus (Mt 13:30). O kaip, vaizdžiai tariant, kviečiai suvalomi į Jehovos kluoną? Tie kviečiai arba buvo surinkti į atkurtąją krikščionių bendruomenę, kur yra Dievo saugomi ir laiminami, arba gavo dangiškąjį apdovanojimą.

12. Kiek pjūtis trunka?

¹² Kiek teismas trunka? Štai derlius yra nuimamas per tam tikrą laikotarpį, ir Jėzus ne veltui paminėjo pjūties „metą“ (Apr 14:15, 16). Pateptųjų teismas — kiekvieno pateptojo krikščionio, skyrium paėmus, — tęsiasi visą pabaigos metą. Teismas baigsis, kai jie bus galutinai užantspauduoti (Apr 7:1-4).

13. Kodėl piktžolėms prilygstantys asmenys vadinami papiktintojais ir kaip jie nusipelno nedorėlių vardo?

¹³ Kas tokie turėjo būti išrankioti iš Karalystės ir kodėl jie vadinami papiktintojais bei nedorėliais? (Mt 13:41) Piktžolėms prilygstanti krikščioniškojo pasaulio dvasininkija ilgus šimtmečius klaidino milijonus žmonių. Tie religininkai elgiasi kaip „papiktintojai“ — moko dalykų, užtraukiančių Dievui nešlovę. Antai aiškina, kad blogieji yra amžiams pasmerkti degti pragaro ugnyje, skelbia painią ir paslaptingą Trejybės dogmą. Savo svetimautojiška draugyste su pasauliu, o kartais ir skandalingu palaidumu daugelis religinių vadovų rodo kaimenei blogą pavyzdį (Jok 4:4). Krikščionijos bažnyčios, be to, vis atlaidžiau žiūri į savo tikybos išpažinėjų amoralius poelgius. (Perskaityk Judo 4.) Nepaisant viso šito, religininkai ir toliau dedasi pamaldžiais šventuoliais. Kaip džiaugiasi Karalystės sūnūs atsiskyrę nuo tokių „piktžolių“ ir atsiriboję nuo iškreiptų papiktinančių mokymų!

14. Kodėl sakoma, kad piktžolėms prilygstantys asmenys verkia ir griežia dantimis?

¹⁴ Kodėl sakoma, kad piktžolėms prilygstantys asmenys verkia ir griežia dantimis? (Mt 13:42) „Karalystės vaikai“ atskleidžia, kaip yra su „piktojo vaikais“, — kad dvasiniu požiūriu jie kupini nuodų tarsi piktžolės, ir pastarieji, šitaip demaskuoti, labai kamuojasi. Jie taip pat virkauja, kad vis mažiau paramos susilaukia iš tikinčiųjų ir kad liaudyje praranda savo įtaką. (Perskaityk Izaijo 65:13, 14.)

15. Kaip suprasti, kad piktžolės sudeginamos ugnyje?

¹⁵ O kaip suprasti, kad piktžolės surenkamos ir sudeginamos ugnyje? (Mt 13:40) Tuo pasakyta, kas galiausiai su jomis atsitiks. Piktžolės, vaizdžiai sakant, bus įmestos į žioruojančią krosnį, vadinasi, jos pasmerktos amžinam sunaikinimui (Apr 20:14; 21:8). Netikrus, piktžolėms prilygstančius krikščionis, apsimetėlius, per „didelį suspaudimą“ ištiks pražūtis (Mt 24:21).

Jie „spindės kaip saulė“

16, 17. Ką Malachijas pranašavo apie Dievo šventyklą ir kaip ši pranašystė ėmė pildytis?

¹⁶ Kokiu laikotarpiu kviečiams prilygstantys asmenys ‘spindi kaip saulė’? (Mt 13:43) Apie Dievo šventyklos išvalymą Malachijas pranašavo: „Tikėk manimi! Siunčiu savo pasiuntinį pirma savęs parengti man kelią. Staiga ateis į savo šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote. Sandoros pasiuntinys, kurio jūs trokštate, tikrai jau ateina, — sako Galybių Viešpats. — Bet kas gali ištverti jo atėjimo dieną ir kas gali išsilaikyti, jam pasirodžius? Juk jis — lyg lydytojo ugnis ir lyg skalbėjų šarmas. Jis sėdės kaip sidabro lydytojas bei valytojas ir valys Levio palikuonis bei lydys juos kaip auksą ir sidabrą tol, kol jie neaukos teisumo atnašų Viešpačiui“ (Mal 3:1-3).

¹⁷ Istorijos faktai byloja, jog pastaraisiais laikais ši pranašystė ėmė pildytis 1918 metais, kai Jehova sykiu su Jėzumi Kristumi, „sandoros pasiuntiniu“, atėjo patikrinti dvasinės šventyklos. Malachijas rašo, kas bus visiškai išvalius šventyklą: „Tuomet vėl pamatysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp tarnaujančiojo Dievui ir jam netarnaujančiojo“ (Mal 3:18). Tikrieji krikščionys tuo laiku atgavo jėgas ir suaktyvino savo veiklą, — iš visko sprendžiant, tada ir prasidėjo pjūtis.

18. Ką apie mūsų laikus pranašavo Danielius?

¹⁸ Pranašas Danielius irgi rašė apie mūsų laikus: „Išmintingieji švytės dangaus skliauto spindesiu, o vedusieji daugelį į teisumą bus tarsi žvaigždės per amžių amžius“ (Dan 12:3). Kas gi yra tie žmonės, kurie taip ryškiai švyti? Ne kas kita kaip pateptieji krikščionys, tikrieji kviečiai, kuriuos Jėzus minėjo palyginime apie kviečius ir rauges. Romūs tarsi avys žmonės, sueinantys į milžinišką minią, aiškiai regi, kaip iš kviečių išrankiojamos piktžolės — netikri krikščionys. Glausdamiesi prie dvasinio Izraelio likučio, šie būsimi Karalystės valdiniai irgi šviečia tamsiame pasaulyje (Zch 8:23; Mt 5:14-16; Fil 2:15).

19, 20. Ko su ilgesiu laukia „karalystės vaikai“ ir kas bus aptariama kitame straipsnyje?

¹⁹ Šiandieną „karalystės vaikai“ su ilgesiu laukia, kada gaus šlovingą dangiškąjį apdovanojimą (Rom 8:18, 19; 1 Kor 15:53; Fil 1:21-24). O iki to meto jie turi likti Dievui ištikimi, ryškiai spindėti ir akivaizdžiai skirtis nuo „piktojo vaikų“ (Mt 13:38; Apr 2:10). Kokie esame laimingi matydami, kiek daug gera šiais laikais jau yra nuveikta, rankiojant iš kviečių piktžoles!

²⁰ O koks ryšys sieja Karalystės sūnus su vis didėjančia milžiniška minia tų, kurie, viešpataujant Dievo Karalystei, viliasi amžinai gyventi žemėje? Į šį klausimą atsakoma kitame straipsnyje.

[Išnašos]

Ar prisimeni?

Ką Jėzaus palyginime apie kviečius ir rauges reiškia šie įvaizdžiai?

• Geroji sėkla

• Žmogus, pasėjęs sėklą

• Sėklos sėjimas

• Priešas

• Piktžolės

• Pjūties metas

• Kluonas

• Verksmas ir dantų griežimas

• Žioruojanti krosnis

[Iliustracijos 20 puslapyje]

Gerąją sėklą imta sėti nuo 33-iųjų mūsų eros metų Sekminių

[Iliustracija 23 puslapyje]

Kviečiai dabar suvalomi į Jehovos kluoną

[Šaltinio nuoroda]

Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.