„Atleiskite vieni kitiems“

„Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems“ (KOLOSIEČIAMS 3:13).

 1. a) Kodėl, sakydamas, kad reikia atleisti kitiems „iki septynių kartų“, Petras galbūt manė davęs kilnų pasiūlymą? b) Ką Jėzus turėjo omenyje sakydamas, kad turime atleisti „iki septyniasdešimt septynių kartų“?

„VIEŠPATIE, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ (Mato 18:21) Petras galbūt manė, kad jo pasiūlymas labai kilnus. Tuomet rabinų tradicija mokė, kad žmogui už tą pačią skriaudą galima atleisti ne daugiau kaip tris kartus.a Įsivaizduok, kaip nustebo Petras, išgirdęs Jėzaus atsakymą: „Aš nesakau tau — iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“! (Mato 18:22) Nurodyti ne vieną septynetą reiškė pasakyti „neribotai“. Jėzaus požiūriu, iš esmės nėra ribos, kiek kartų krikščionis turi atleisti kitiems.

2, 3. a) Kokiose situacijose gali atrodyti sunku atleisti kitiems? b) Kodėl galime būti įsitikinę, kad mums naudinga atleisti kitiems?

² Tačiau pritaikyti šį patarimą ne visada lengva. Kas iš mūsų nejautė skriaudos būdami neteisingai įžeisti? Galbūt asmuo, kuriuo pasikliovei, išdavė tavo pasitikėjimą (Patarlių 11:13). Neapgalvotos artimo draugo pastabos galėjo būti tau „lyg kardo dūriai“ (Patarlių 12:18, Brb red.). Blogas elgesys to, kurį mylėjai ir kuriuo pasitikėjai, galėjo padaryti gilių žaizdų. Kai atsitinka tokie dalykai, įprasta mūsų reakcija gali būti pyktis. Mes tikriausiai nebenorime kalbėtis su savo įžeidėju, jei įmanoma, net visiškai jo vengiame. Jei atleisime jam, gali atrodyti, kad jis nebus nubaustas už mums padarytą skriaudą. Tačiau slėpdami pagiežą mes galiausiai pakenksime patys sau.

³ Todėl Jėzus moko mus atleisti — „iki septyniasdešimt septynių kartų“. Jo mokymai, žinoma, niekada nebus mums žalingi. Viskas, ko jis mokė, buvo iš Jehovos, ‛mokančio mus, kas naudinga’ (Izaijo 48:17, Brb red.; Jono 7:16, 17). Logiška, kad atleisti kitiems būtų naudingiausia mums patiems. Prieš pradedant svarstyti, kodėl turime atleisti ir kaip tai galime padaryti, pirmiausia būtų naudinga išsiaiškinti, kas yra atleidimas ir kas nėra. Mūsų supratimas apie atleidimą gali padėti mums greičiau atleisti, kai esame kitų įžeisti.

 4. Ko atleidimas nereiškia ir kaip jis apibūdinamas?

⁴ Atleisti kitiems už jų padarytas skriaudas nereiškia, kad mes toleruojame ar sumenkiname tai, ką jie padarė; tai taip pat nereiškia, kad kiti gali nedorai išnaudoti mus. Atleisdamas mums, Jehova, žinoma, nesumažina mūsų nuodėmių; jis niekada neleis nuodėmingiems žmonėms paniekinti jo gailestingumo (Žydams 10:29). Pagal knygą „Rašto supratimas“ (anglų k.), atleidimas apibūdinamas kaip „veiksmas, kai įžeidėjui atleidžiama; nebejaučiama pagieža už jo padarytą skriaudą ir nebereikalaujama už tai jokio atlyginimo“ (1 tomas, 861 puslapis).b Biblijoje nurodomos svarios priežastys, kodėl turėtume atleisti kitiems.

Kodėl turėtume atleisti kitiems?

 5. Kokia svarbi priežastis atleisti kitiems nurodoma Efeziečiams 5:1 (Brb red.)?

⁵ Svarbi priežastis, kodėl turėtume atleisti kitiems, nurodoma Efeziečiams 5:1 (Brb red.): „Taigi būkite Dievo sekėjai, kaip mylimi vaikai.“ Kokiu atžvilgiu turime būti „Dievo sekėjai“? Žodis „taigi“ šį posakį susieja su ankstesne eilute, kurioje sakoma: „Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Efeziečiams 4:32). Taip, kada reikia atleisti, turime būti Dievo sekėjai. Kaip mažas berniukas stengiasi būti toks kaip jo tėvas, taip ir mes, kaip Jehovos švelniai mylimi vaikai, turime trokšti būti panašūs į savo atlaidų dangiškąjį Tėvą. Kaip turi džiaugtis Jehovos širdis, jam žvelgiant iš dangaus ir matant, kad jo žemiškieji vaikai stengiasi lygiai kaip jis atleisti vieni kitiems! (Luko 6:35, 36; palygink Mato 5:44-48)

 6. Kokiu atžvilgiu yra milžiniškas skirtumas tarp Jehovos ir mūsų atleidimo?

⁶ Žinoma, mes niekada negalime atleisti taip tobulai kaip Jehova. Bet dėl to turime dar didesnę priežastį atleisti vieni kitiems. Pagalvok: yra milžiniškas skirtumas tarp to, kaip atleidžia Jehova ir kaip mes (Izaijo 55:7-9). Kai atleidžiame tiems, kurie mums nusikalto, dažniausiai žinome, kad anksčiau ar vėliau galbūt mums reikės jų atleidimo. Žmonių atveju visada nusidėjėliai atleidžia nusidėjėliams. O Jehovos atveju visada atleidžia tik jis. Jis atleidžia mums, bet mums niekada nereikės atleisti jam. Jeigu Jehova, niekada nenusidedantis, gali taip meilingai ir visiškai mums atleisti, argi mes, nuodėmingi žmonės, neturėtume stengtis atleisti vieni kitiems? (Mato 6:12)

 7. Kaip nenoras atleisti kitiems, kai yra pagrindo būti gailestingiems, gali nepalankiai paveikti mūsų santykius su Jehova?

⁷ Dar svarbiau, kad nenoras atleisti kitiems, kai yra pagrindo būti gailestingiems, gali nepalankiai paveikti mūsų santykius su Dievu. Jehova neprašo, kad atleistume vieni kitiems; jis tikisi, kad taip elgsimės. Pagal Raštą, būti atlaidžius kitų atžvilgiu mus iš dalies skatina noras, kad Jehova atleistų mums, ar tai, kad jis jau atleido mums (Mato 6:14; Morkaus 11:25; Efeziečiams 4:32; 1 Jono 4:11). Na, o jeigu mes nenorime atleisti kitiems, kai tam yra svari priežastis, kaip galime realiai tikėtis, kad Jehova atleis mums? (Mato 18:21-35)

 8. Kodėl atleisti yra mūsų pačių didžiausiam labui?

⁸ Jehova moko savo tautos žmones „gero kelio, kuriuo jie turi eiti“ (1 Karalių 8:36, Brb red.). Kai jis nurodo mums atleisti vieni kitiems, galime būti tikri, kad jis trokšta to didžiausiai mūsų naudai. Dėl svarios priežasties Biblija sako mums: „Palikite vietos Dievo rūstybei“ (Romiečiams 12:19, NTP). Pagieža yra sunki gyvenimo našta. Jeigu ją slepiame, ji užvaldo mintis, atima ramybę bei nuslopina džiaugsmą. Nuolatinis pyktis, kaip ir pavydas, gali turėti žalingą poveikį fizinei sveikatai (Patarlių 14:30). O mums taip kenčiant, skriaudikas gali visiškai nežinoti, koks sąmyšis mūsų viduje! Mylintis Kūrėjas žino, kad turime nuoširdžiai atleisti kitiems ne tik jų, bet ir savo pačių labui. Biblijos patarimas atleisti iš tiesų yra ‛geras kelias eiti’.

„Būkite vieni kitiems pakantūs“

9, 10. a) Kokiose situacijose nebūtinas formalus atleidimas? b) Kas išreiškiama posakiu „būkite vieni kitiems pakantūs“?

⁹ Fiziniai sužalojimai būna nuo mažų įdrėskimų iki gilių žaizdų, ir ne visi turi būti vienodai gydomi. Taip yra ir su užgautais jausmais — vienos žaizdos gilesnės už kitas. Ar tikrai turime ginčytis dėl kiekvienos mažos skriaudos, kurią patiriame bendraudami su kitais? Nedidelis susierzinimas, nepagarba ar apmaudas yra kasdienis reiškinys ir tam nebūtinas formalus atleidimas. Jeigu apie mus žino, kad imame šalintis kitų vos truputį jais nusivylę ir reikalaujame atsiprašymo, iki vėl galėsime mandagiai su jais elgtis, mes galbūt verčiame juos šokinėti apie mus arba laikytis atokiai!

¹⁰ Iš tiesų yra daug geriau „turėti supratingo žmogaus reputaciją“ (Filipiečiams 4:5, Phillips). Kadangi esame netobuli kūriniai, tarnaujantys petys į petį, tikrai galime laukti, kad mūsų broliai kartais suerzins mus, o gal ir mes juos. Kolosiečiams 3:13 mums patariama: „Būkite vieni kitiems pakantūs.“ Tuo posakiu nurodoma būti kantriems su kitais, pakęsti jų įpročius ir bruožus, kurie mums nepatinka arba erzina. Tokia kantrybė ir susivaldymas padeda mums nekreipti dėmesio į nedidelius nubrozdinimus bei įdrėskimus, gaunamus turint reikalų su kitais, taip pat nesugriauti taikos susirinkime (1 Korintiečiams 16:14).

Kai žaizdos gilesnės

11. Kai kiti mums nusideda, kas gali mums padėti atleisti jiems?

¹¹ Tačiau kaip tada, jei kiti, nusidėdami mums, padaro pastebimą žaizdą? Jeigu nuodėmė nelabai sunki, mums gana lengva pritaikyti Biblijos patarimą ‛būti atlaidiems’ (Efeziečiams 4:32). Toks noras atleisti atitinka įkvėptus Petro žodžius: „Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Petro 4:8). Prisimindami, kad patys esame nusidėjėliai, galime būti atlaidesni kitų klaidoms. Atleisdami nebejausime pagiežos, užuot leidę jai plėstis. Dėl to mūsų santykiai su įžeidėju ilgam nenukentės ir taip išsaugosime brangią susirinkimo taiką (Romiečiams 14:19). Laikui bėgant to asmens padaryta skriauda išblės.

12. a) Kokios iniciatyvos galbūt reikėtų imtis, kad atleistume tam, kuris mus skaudžiai įžeidė? b) Kaip Efeziečiams 4:26 žodžiai parodo, kad problemą turime spręsti greitai?

¹² Tačiau kaip tada, jei kas nors nusikalsta mums padarydamas didelę žalą? Pavyzdžiui, patikimas draugas gal atskleidė tam tikrus labai asmeniškus dalykus, kuriuos buvai jam patikėjęs. Tu jautiesi labai užgautas, sutrikęs ir išduotas. Mėginai tai išmesti iš galvos, bet nieko neišeina. Tokiu atveju gal tau reikėtų imtis iniciatyvos išspręsti šią problemą ir pasikalbėti su įžeidėju. Tai išmintinga padaryti kuo anksčiau, kol reikalai nepablogėjo. Paulius ragino mus: „Rūstaudami nenusidėkite [tai yra neslėpkite pykčio ir neveikite iš pykčio]! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Efeziečiams 4:26) Pauliaus žodžiai dar reikšmingesni turint omenyje faktą, kad žydams saulėlydis buvo vienos dienos pabaiga ir kitos pradžia. Taigi patarimas toks: spręsk problemą greitai! (Mato 5:23, 24)

13. Kreipdamiesi į įžeidėją, kokį turime turėti tikslą, ir kokie patarimai padės mums jį pasiekti?

¹³ Kaip tau kreiptis į įžeidėją? ‛Ieškok ramybės ir vykis ją’, — sakoma 1 Petro 3:11. Tokiu atveju tavo tikslas yra ne parodyti pyktį, o susitaikyti su savo broliu. Todėl geriausia vengti aštrių žodžių ir gestų; tai gali sukelti kito asmens panašią reakciją (Patarlių 15:18; 29:11). Be to, venk perdėtų priekaištų, pavyzdžiui, „Tu visada... !“ arba „Tu niekada... !“ Tokie perdėti komentarai tik paskatins jį gintis. Geriau tegu tavo balso tonas ir veido išraiška rodo, kad nori išspręsti problemą, kuri labai tave kamuoja. Tiesiai pasakyk, ką manai apie tai, kas atsitiko. Duok kitam asmeniui galimybę paaiškinti savo veiksmus. Išklausyk jį (Jokūbo 1:19). Kokia iš to nauda? Patarlių 19:11 (Brb red.) paaiškina: „Įžvalgus žmogus nesikarščiuoja ir jam yra garbė nekreipti dėmesio į neteisybę.“ Stengdamiesi suprasti kito asmens jausmus ir elgesio motyvus, galėsime išsklaidyti neigiamas mintis bei jausmus jo atžvilgiu. Jeigu mūsų tikslas yra susitaikyti ir mes tvirtai laikomės tokio požiūrio, tikėtina, kad bus išspręsti bet kokie nesusipratimai, bus tinkamai atsiprašyta bei atleista.

14. Kai atleidžiame kitiems, kokia prasme turime tai užmiršti?

¹⁴ Ar atleisdami kitiems iš tikrųjų turėtume užmiršti, kas buvo? Šiuo atžvilgiu prisimink paties Jehovos pavyzdį, apie kurį buvo kalbėta ankstesniame straipsnyje. Kai Biblijoje sakoma, jog Jehova užmiršta mūsų nuodėmes, tai nereiškia, kad jis nebegali jų prisiminti (Izaijo 43:25). Tiksliau sakant, jis užmiršta ta prasme, kad, sykį atleidęs, nebekaltins mūsų dėl tų nuodėmių ateityje (Ezechielio 33:14-16). Atleidimas tokiems pat kaip mes žmonėms irgi nebūtinai reiškia, kad mes nebegalėsime prisiminti to, ką jie padarė. Tačiau mes galime užmiršti ta prasme, kad nebeturėsime pretenzijų įžeidėjui ir nebeminėsime to ateityje. Kai problema išspręsta, nederėtų apie tai pasakoti kitiems; nebūtų meilinga ir visiškai vengti įžeidėjo, tarsi su juo būtų nutrauktas bendravimas (Patarlių 17:9). Tiesa, gali praeiti kažkiek laiko, kol mūsų santykiai su juo pasitaisys; mūsų draugystė galbūt nebebus tokia artima kaip anksčiau. Bet vis dėlto mes tebemylime jį kaip savo krikščionį brolį ir darome, kas įmanoma, kad išlaikytume taikingus santykius. (Palygink Luko 17:3.)

Kai atleisti atrodo neįmanoma

15, 16. a) Ar krikščionys privalo atleisti neatgailaujančiam nusidėjėliui? b) Kaip galime pritaikyti patarimą iš Psalmių 37:8 (Brb red.)?

¹⁵ O ką daryti, jei kiti nusikalsta mums padarydami giliausias žaizdas, bet nepripažįsta savo kaltės, neatgailauja ir neatsiprašo? (Patarlių 28:13) Raštas aiškiai nurodo, kad Jehova neatleidžia neatgailaujantiems, užkietėjusiems nusidėjėliams (Žydams 6:4-6; 10:26, 27). O ką turime daryti mes? Knygoje „Rašto supratimas“ (anglų k.) sakoma: „Krikščionys neprivalo atleisti tiems, kurie piktavališkai bei sąmoningai nusideda ir neatgailauja. Tokie tampa Dievo priešais“ (1 tomas, 862 puslapis). Nė vienas krikščionis, tapęs ypač neteisingo, nepakenčiamo ar bjauraus elgesio auka, neturi jaustis priverstas atleisti, ar dovanoti, įžeidėjui, jei šis neatgailauja (Psalmių 138:21, 22).

¹⁶ Tapusieji žiauraus elgesio aukomis gali teisėtai jausti nuoskaudą bei pyktį. Tačiau atsimink, kad laikyti pyktį ir pagiežą gali būti mums labai kenksminga. Laukdami prisipažinimo ar atsiprašymo, kurio niekada nebus, pasidarysime tik dar labiau prislėgti. Nuolat galvodami apie patirtą neteisybę, galime leisti pykčiui kunkuliuoti, o tai niokotų mūsų dvasinę, emocinę bei fizinę sveikatą. Taip iš esmės leistume įžeidėjui kenkti mums ir toliau. Biblija išmintingai pataria: „Liaukis nirtęs ir palik rūstybę“ (Psalmių 37:8, Brb red.). Taigi kai kurie krikščionys pamatė, kad laikui bėgant jie apsisprendė atleisti ta prasme, kad nustojo jausti pagiežą — nesumenkindami jiems padarytos skriaudos, jie liovėsi pykti. Visiškai patikėdami tą reikalą teisingumo Dievui, jie patyrė nemažą palengvėjimą ir galėjo gyventi be didelės pagiežos (Psalmių 37:28, Brb red.).

17. Kaip paguodžiančiai užtikrina mus Jehova savo pažadu, užrašytu Apreiškimo 21:4?

¹⁷ Jei skriauda labai didelė, mums galbūt nepasiseks visiškai ištrinti jos iš atminties, bent jau šioje daiktų sistemoje. Bet Jehova žada naująjį pasaulį, kuriame „jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimas 21:4). Ką tada beprisimintume, nesukels mums tokio didelio skausmo, kuris galbūt taip apsunkina mūsų širdis šiandien (Izaijo 65:17, 18).

18. a) Kodėl būtina atleisti bendraujant tarpusavyje su broliais ir seserimis? b) Kai kiti mums nusikalsta, kokia prasme galime atleisti ir užmiršti? c) Kodėl mums tai naudinga?

¹⁸ O tuo tarpu turime gyventi ir darbuotis kartu kaip broliai bei seserys, kurie yra netobuli ir nuodėmingi žmonės. Visi darome klaidų. Retkarčiais vienas kitą nuviliame ar net užgauname. Jėzus gerai žinojo, kad mums reikės atleisti kitiems ‛ne iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų’! (Mato 18:22) Tiesa, mes negalime atleisti taip tobulai kaip Jehova. Tačiau kai mūsų broliai mums nusideda, dauguma atvejų mes galime atleisti ta prasme, kad nugalime pagiežą, ir galime užmiršti ta prasme, kad dėl to niekada nekaltinsime jų ateityje. Jei taip atleidžiame ir užmirštame, mes padedame išsaugoti ne tik susirinkimo taiką, bet ir savo proto bei širdies ramybę. Be to, mes džiaugsimės taika, kurią gali suteikti tik mūsų mylintis Dievas, Jehova (Filipiečiams 4:7).

[Išnašos]

Pakartojimo klausimai

◻ Kodėl turime būti pasiruošę atleisti kitiems?

◻ Kokiose situacijose turime ‛būti vieni kitiems pakantūs’?

◻ Jeigu labai nukentėjome dėl kitų nusižengimų, kaip galime taikingai išspręsti problemą?

◻ Kai atleidžiame kitiems, kokia prasme turėtume tai užmiršti?

[Iliustracija 16 puslapyje]

Jeigu slepiame pagiežą, įžeidėjas gali visiškai nežinoti, koks sąmyšis mūsų viduje

[Iliustracija 17 puslapyje]

Jeigu rodai iniciatyvą norėdamas susitaikyti, nesusipratimai gali būti lengvai pašalinti