„Su dangaus Karalyste yra kaip su šeimininku, kuris ankstų rytą išėjo pasisamdyti darbininkų į savo vynuogyną. Sutaręs su darbininkais po denarą už dieną, nusiuntė juos į vynuogyną. Apie trečią valandą jis vėl išėjo ir pamatė turgavietėje kitus, stovinčius be darbo. Jis pasakė jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną, ir aš sumokėsiu, kiek pridera.’ Taigi tie nuėjo. Apie šeštą ir apie devintą valandą šeimininkas vėl išėjo ir padarė tą patį. Galiausiai, išėjęs apie vienuoliktą valandą, rado dar kitus stoviniuojančius ir tarė jiems: ‘Kodėl stovite čia visą dieną be darbo?’ Tie atsakė jam: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė.’ Jis tarė: ‘Jūs irgi eikite į vynuogyną’“ (Mato 20:1–7).

O eiliniai žydai, jų įsitikinimu, Dievui tarnauja daug mažiau – tarsi tie darbininkai, į vynuogyną dirbti atėję vėliau: kas nuo trečios, kas nuo šeštos, devintos ir vienuoliktos valandos (mūsų laiku atitinka maždaug 9, 12, 15 ir 17 valandą).

Žmonės, kurie seka Jėzumi, fariziejų yra vadinami prakeikta liaudimi (Jono 7:49). Didžiąją dalį savo gyvenimo jie dirbo paprastus darbus, kai kurie iš jų, pavyzdžiui, buvo žvejai. Tačiau 29 metų rudenį „vynuogyno šeimininkas“ pasiuntė Jėzų, kad šis pakviestų tuos žmones dirbti Dievo darbo. Jie, galima sakyti, yra tie „paskutiniai“, pasamdyti vienuoliktą valandą.