Jie vykdė Jehovos valią

Jėzus sveikinamas kaip Mesijas ir Karalius!

NISANO 9-ąją, 33 m. e. m., daugelį žydų nustebino Jeruzalėn plūstanti triukšminga minia. Nors prieš Paschą buvo įprasta matyti į miestą plaukiančius žmones, tie lankytojai buvo kitokie. Svarbiausias asmuo tarp jų buvo vyras, jojantis ant asilo jauniklio. Tas vyras buvo Jėzus Kristus, o žmonės klojo drabužius ir tiesė palmių šakas priešais jį šaukdami: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ Pamatę minią, daug žmonių jau pačioje Jeruzalėje panoro prisidėti prie eisenos (Mato 21:7-9; Jono 12:12, 13).

Nors Jėzus dabar buvo sveikinamas, jis žinojo, kad jo laukia išbandymai. Juk vos po penkių dienų tame pačiame mieste jis bus nužudytas! Taip, Jėzus žinojo, kad Jeruzalė jam priešiška, ir kaip tik su ta mintimi jis suorganizavo savo įspūdingą įjojimą į tą miestą.

Išpildoma senovės pranašystė

Iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę 518 m. p. m. e. išpranašavo Zacharijas. Jis rašė: „Šauk, Jeruzalės dukra! Tavo karalius ateina pas tave. Jis teisus ir atneša išgelbėjimą, nuolankus ir joja ant asilo, ant asilės jauniklio. ... Jis skelbs taiką pagonims ir viešpataus nuo jūros iki jūros ir nuo upės iki žemės pakraščių“ (Zacharijo 9:9, 10, Brb red.).

Taigi, nisano 9-ąją įžengdamas į Jeruzalę, Jėzus išpildė Biblijos pranašystę. Tai buvo ne atsitiktinis, bet kruopščiai suplanuotas įvykis. Prieš tai, dar būdamas už Jeruzalės ribų, Jėzus nurodė dviem savo mokiniams: „Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilę su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man. O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: ‛Jų reikia Viešpačiui’, ir iš karto juos paleis“ (Mato 21:1-3). Bet kodėl Jėzus norėjo įjoti į Jeruzalę ant asilo, ir ką reiškė minios reakcija?

Karališkos valdžios pavaizdavimas

Regimas vaizdas dažnai veikia stipriau negu pasakytas žodis. Kartais Jehova liepdavo savo pranašams suvaidinti jų skelbiamą žinią, kad būtų sustiprintas jos pranašiškas įspūdis (3 Karalių 11:29-32; Jeremijo 27:1-6; Ezechielio 4:1-17, Brb red.). Toks aiškus vaizduojamasis žinios perdavimo būdas paveikdavo net beširdiškiausių stebėtojų protus. Panašiai ir Jėzus įjodamas į Jeruzalės miestą ant asilo perdavė veiksmingą žinią. Kaip?

Bibliniais laikais asilas buvo naudojamas kilniems tikslams. Pavyzdžiui, Saliamonas į savo patepimo karaliumi iškilmes jojo ant savo tėvo „mulo“, asilo hibridinio palikuonioa (1 Karalių 1:33-40, Brb red.). Taigi Jėzaus įjojimas į Jeruzalę ant asilo reiškė, kad jis atvyksta kaip karalius. Minia savo veiksmais sustiprino tą įspūdį. Grupė žmonių, kurių didžioji dalis, be abejo, buvo galilėjiečiai, klojo savo drabužius priešais Jėzų, ir tai priminė viešą Jehaus paskelbimą karaliumi (2 Karalių 9:13, Brb red.). Vadindami Jėzų „Dovydo Sūnumi“, jie pabrėžė jo teisę valdyti (Luko 1:31-33). O palmių šakos jų rankose aiškiai rodė, kad jie paklūsta jo karališkai valdžiai. (Palygink Apreiškimo 7:9, 10.)

Taigi nisano 9-ąją į Jeruzalę įžengusi eisena aiškiai parodė, kad Jėzus yra Dievo pateptasis Mesijas ir Karalius. Žinoma, ne visi džiaugėsi tokiu Jėzaus prisistatymu. Ypač fariziejai manė, kad visiškai nedera Jėzų taip karališkai pagerbti. „Mokytojau, — reikalavo jie, matyt, su įtūžiu, — sudrausk savo mokinius!“ Jėzus atsakė: „Sakau jums, jei šitie tylės — akmenys šauks!“ (Luko 19:39, 40) Taip, Dievo Karalystė buvo Jėzaus skelbimo tema. Jis drąsiai skelbė tą žinią, ar žmonės ją priėmė, ar ne.

Pamoka mums

Jėzui reikėjo didelės drąsos įžengti į Jeruzalę taip, kaip buvo nusakęs pranašas Zacharijas. Jis žinojo, kad taip elgdamasis užsitrauks savo priešų įniršį. Prieš įžengdamas į dangų Jėzus pavedė savo pasekėjams skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę ir ‛padaryti jo mokiniais visų tautų žmones’ (Mato 24:14; 28:19, 20). Šis darbas irgi reikalauja drąsos. Ne visi džiaugiasi girdėdami tą žinią. Kai kurie yra abejingi, o kiti priešinasi. Kai kurios vyriausybės apribojo skelbimo veiklą ar net visiškai ją uždraudė.

Tačiau Jehovos Liudytojai suvokia, kad geroji naujiena apie įkurtą Dievo Karalystę turi būti skelbiama, ar žmonės klauso, ar ne (Ezechielio 2:7, ŠvR). Ir toliau atlikdami tą gyvybę gelbstintį darbą, jie yra užtikrinti Jėzaus pažadu: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mato 28:20).

[Išnaša]