Ar tu trokšti elgtis kaip Jėzus?

„Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti“ (MORKAUS 6:34).

 1. Kodėl nesunku suprasti, iš kur žmonėms būdingos puikios savybės?

VISADA buvo daug žmonių, pasižymėjusių puikiomis savybėmis. Nesunku suprasti, kodėl. Jehovai Dievui būdinga meilė, gerumas, dosnumas ir jis rodo tas bei kitas vertingas ypatybes. Žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Štai todėl nemažai žmonių yra mylintys, geri, gailestingi ir turi kitų dieviškųjų savybių; daugumai jas diktuoja sąžinė (Pradžios 1:26; Romiečiams 2:14, 15). Tačiau galbūt pastebi, jog vieni labiau, o kiti mažiau linkę rodyti tokias savybes.

 2. Kokius gerus darbus žmonės daro ir galbūt mano seką Kristumi?

² Galbūt turi pažįstamų, kurie dažnai lanko ligonius ir rūpinasi jais, užjaučia neįgalius žmones, dosniai šelpia vargšus. Pagalvok ir apie tuos gailiaširdžius, kurie visą gyvenimą dirba raupsuotųjų kolonijose arba vaikų namuose, savanoriškai slaugo ligonius, padeda benamiams, pabėgėliams. Kai kurie iš jų tikriausiai mano seką krikščionių pavyzdžiu — Jėzumi. Evangelijose parašyta, kad Kristus pagydydavo ligonius ir pamaitindavo alkanus (Morkaus 1:34; 8:1-9; Luko 4:40). Jėzaus meilė, švelnumas ir gailestingumas yra „Kristaus minties“ atspindys, o jam pavyzdys buvo dangiškasis Tėvas (1 Korintiečiams 2:16, Jr).

 3. Ką reikėtų apsvarstyti, jei norime turėti deramą požiūrį į Jėzaus gerus darbus?

³ Tačiau ar pastebi, kad šiandien daugelis tų, kuriuos patraukia Jėzaus meilės ir gailestingumo pavyzdys, neįžvelgia Kristaus minties esmės? Ją galime suvokti atidžiai tyrinėdami Morkaus 6 skyrių. Čia kalbama, kad žmonės atgabeno ligonių pas Jėzų pagydyti. Be to, sužinome, jog minios pas Jėzų susirinkusių žmonių buvo stebuklingai pamaitintos (Morkaus 6:35-44, 54-56). Išgydyti ligonius ir pamaitinti alkanus — puikus meilingo gailestingumo pavyzdys, tačiau ar tai buvo pagrindinis Jėzaus rūpinimosi žmonėmis būdas? Kaip mes labiausiai galėtume sekti Jėzaus, Jehovos sekėjo, meilės, gerumo ir gailestingumo tobulu pavyzdžiu?

Jam rūpėjo dvasiniai žmonių poreikiai

 4. Apie ką pasakojama Morkaus 6:30-34?

⁴ Jėzus pirmiausia užjausdavo tuos, kurie turėjo dvasinių poreikių. Tai buvo svarbiau už kūniškas reikmes. Atkreipkime dėmesį į pasakojimą iš Morkaus 6:30-34. Viskas vyko Galilėjos ežero pakrantėje artinantis 32 m. e. m. Paschai. Apaštalai buvo kaip dera džiugūs: jie ką tik po kelionės suėjo pas Jėzų ir labai troško apsakyti ką nuveikę tarnyboje. Tačiau suplūdo daugybė žmonių ir Jėzus su apaštalais negalėjo nei pavalgyti, nei pailsėti. Jėzus tarė apaštalams: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“ (Morkaus 6:31). Sėdę į valtį (matyt, netoliese Kafarnaumo), jie išplaukė į nuošalią Galilėjos ežero pakrantę. Tačiau žmonės ir ten subėgo net pralenkdami valtį. Kaip reagavo Jėzus? Ar jis apgailestavo, jog neįmanoma pabūti vienumoje? Visai ne!

 5. Ką Jėzus jautė žiūrėdamas į pas jį susirinkusią minią ir ką jis darė?

⁵ Jėzus negalėjo abejingai žiūrėti į nekantriai jo laukusius tūkstančius žmonių, tarp kurių buvo ir ligonių (Mato 14:14; Morkaus 6:44). Morkus rašo, kas sukėlė Jėzui gailestį ir kaip jis reagavo: „Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų“ (Morkaus 6:34). Jėzus matė daugiau nei minią. Jis įžvelgė atskirus žmones, turinčius dvasinių poreikių. Jie buvo kaip bejėgės klaidžiojančios avys, neturinčios piemens, kuris galėtų vesti jas į žaliuojančias ganyklas ir apsaugoti. Jėzus žinojo, kad abejingi religiniai vadovai, privalėję būti rūpestingais ganytojais, niekino paprastus žmones ir nepaisė jų dvasinių reikmių (Ezechielio 34:2-4; Jono 7:47-49). Jėzus elgėsi visai kitaip ir davė jiems geriausia, ką galima duoti. Jis pradėjo mokyti juos apie Dievo Karalystę.

6, 7. a) Kam, pasak Evangelijų, Jėzus skyrė pirmenybę rūpindamasis žmonių poreikiais? b) Kas skatino Jėzų skelbti ir mokyti?

⁶ Atkreipk dėmesį į analogišką pasakojimą: kokia veiksmų seka ir kokį veiksmą reikia laikyti svarbiausiu. Tai aprašė Lukas, gydytojas, uoliai rūpinęsis žmonių sveikata. „Minios... nusekė paskui [Jėzų]. Jis priėmė žmones, kalbėjo jiems apie Dievo karalystę ir išgydė tuos, kuriems reikėjo gydymo“ (Luko 9:11, Brb, kursyvas mūsų; Kolosiečiams 4:14). Kas šiame įkvėptame Luko pasakojime buvo paminėta pirmiausia (nors ne visuose pranešimuose apie stebuklus taip yra)? Tai, kad Jėzus mokė žmones.

⁷ Tai visiškai derinasi su mintimi, akcentuojama Morkaus 6:34. Iš tos eilutės aišku, kokiam žingsniui Jėzų paskatino gailestis. Jis mokė žmones — tenkino jų dvasinius poreikius. Savo tarnybos pradžioje Jėzus pasakė: „Ir kitiems miestams aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam ir esu siųstas“ (Luko 4:43). Tačiau klaidinga manyti, jog Jėzus skelbė Karalystę tik iš pareigos, mechaniškai. Meilingas gailestingumas skatino jį pasakoti žmonėms gerąją naujieną. Didžiausias Jėzaus teikiamas gėris — net ligoniams, demonų apsėstiems, vargšams ir alkaniems — padėti sužinoti, priimti ir pamilti tiesą apie Dievo Karalystę. Tiesa apie Karalystę, išteisinsiančią Jehovos visavaldystę ir suteiksiančią žmonijai amžinas palaimas, visų svarbiausia.

 8. Koks buvo Jėzaus požiūris į skelbimą bei mokymą?

⁸ Pagrindinė Jėzaus atėjimo į žemę priežastis — uoliai skelbti Karalystę. Baigdamas žemiškąją tarnybą, Jėzus pasakė Pilotui: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jono 18:37). Dviejuose ankstesniuose straipsniuose skaitėme, kad Jėzus buvo švelnus žmogus — rūpestingas, prieinamas, atidus, pasitikintis kitais ir, svarbiausia, meilingas. Turime branginti tuos jo bruožus, jei tikrai norime suprasti Kristaus mintį. Taip pat svarbu suvokti, jog Kristaus mintis skatino jį pirmąją vietą skirti skelbimui bei mokymui.

Jis skatino liudyti

 9. Kas turėjo skirti pirmenybę skelbimui bei mokymui?

⁹ Skirti pirmenybę skelbimui ir mokymui kaip meilės bei gailestingumo išraiškai buvo ne vien Jėzaus pareiga. Jis skatino sekėjus lygiuotis į jį savo paskatomis, prioritetais bei veikla. Pavyzdžiui, ką privalėjo daryti 12 Jėzaus išrinktų apaštalų? Morkaus 3:14, 15 sakoma: „Jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio ir jie turėtų galią išvarinėti demonus“ (kursyvas mūsų). Ar matai, kam apaštalai turėjo skirti pirmenybę?

10, 11. a) Ką Jėzus pasakė išsiųsdamas apaštalus? b) Į ką turėjo sutelkti dėmesį pasiųsti apaštalai?

¹⁰ Laikui bėgant Jėzus davė galią 12 apaštalų gydyti ir išvarinėti demonus (Mato 10:1; Luko 9:1). Paskui jis išsiuntė juos „pas pražuvusias Izraelio namų avis“. Kam? Jėzus nurodė: „Keliaudami skelbkite: ‛Prisiartino dangaus karalystė!’ Gydykite ligonius, apvalykite raupsuotuosius, prikelkite mirusius, išvarinėkite demonus“ (Mato 10:5-8, Brb; Luko 9:2). Ką jie darė? „Išėję jie [1] skelbė, kad žmonės atgailautų“, [2] „išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė“ (Morkaus 6:12, 13; Jr).

¹¹ Kadangi ne visais atvejais pirmiausia minima mokymo veikla, ar ne per daug reikšmės teikiame nurodytam eiliškumui kalbėdami apie prioritetus bei motyvus? (Luko 10:1-9) Nepraleiskime pro pirštus, kad mokymas dažnai minimas pirmiau nei gydymas. Pažiūrėkime į šių eilučių kontekstą. Dar prieš pasiųsdamas 12 apaštalų, Jėzus liūdėjo dėl žmonių būklės. Rašte sakoma: „Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias ligas bei negales. Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: ‛Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį’“ (Mato 9:35-38).

12. Kuo dar buvo naudingi žmonėms Jėzaus bei apaštalų stebuklai?

¹² Būdami su juo, apaštalai galėjo daug kur perprasti Kristaus mintį. Jiems buvo aišku, jog tikra meilė ir gailestingumas žmonėms reikalauja daryti patį svarbiausią iš visų jų gerų darbų — skelbti ir mokyti apie Karalystę. Todėl tokie geri darbai kaip ligonių pagydymas buvo daugiau negu tik parama žmonėms. Galbūt kai kurie žmonės ateidavo dėl pagydymų bei stebuklingai padauginamo maisto (Mato 4:24, 25; 8:16; 9:32, 33; 14:35, 36; Jono 6:26). Tačiau tokie darbai buvo naudingi ne tik kūnui, bet ir skatino stebėtojus pripažinti Jėzų Dievo Sūnumi bei tuo „pranašu“, apie kurį buvo sakęs Mozė (Jono 6:14; Pakartoto Įstatymo 18:15).

13. Kas Pakartoto Įstatymo 18:18 buvo pabrėžta apie būsimą „pranašą“?

¹³ Kokią reikšmę turėjo tai, kad Jėzus buvo „pranašas“? Koks pagrindinis vaidmuo jam buvo išpranašautas? Ar tas „pranašas“ turėjo pagarsėti stebuklingais išgydymais arba gailestingu maisto parūpinimu alkaniesiems? Pakartoto Įstatymo 18:18 pasakyta: „Išugdysiu jiems pranašą, kaip tave [Mozę], iš jų giminių ir įdėsiu savo žodžius į pranašo lūpas. Jis pasakys jiems visa, ką aš jam būsiu įsakęs.“ Tad kai apaštalai išsiugdė švelnius jausmus ir išmoko rodyti juos, jie suprato, jog Kristaus mintis turėjo būti išreikšta ir skelbimo bei mokymo veikla. Tai geriausia pagalba žmonėms, nes taip net ligoniai bei vargšai galėjo įgyti palaimų ne tik ribotam žmogaus gyvenimo mirksniui, o amžiams (Jono 6:26-30).

Dabar ugdykimės Kristaus mintį

14. Koks ryšys yra tarp Kristaus minties ir mūsų skelbimo?

¹⁴ Neturėtume manyti, jog Kristaus mintis buvo unikalus dalykas, būdingas pirmojo amžiaus žmonėms — Jėzui bei jo pirmiesiems mokiniams, apie kuriuos apaštalas Paulius rašė: „Mes turime Kristaus mintį“ (1 Korintiečiams 2:16, Jr). Be abejonės, mes irgi esame įpareigoti skelbti gerąją naujieną ir ruošti mokinius (Mato 24:14; 28:19, 20). Tačiau tai turėtume daryti iš tinkamų paskatų, o ne tik iš pareigos. Meilė Dievui yra pagrindinis mūsų tarnybos akstinas ir jei tikrai norime būti panašūs į Jėzų, gailestingumas turi skatinti mus skelbti ir mokyti (Mato 22:37-39).

15. Kaip mūsų skelbimo tarnyba susijusi su gailestingumu?

¹⁵ Aišku, ne visada lengva jausti gailestį tiems, kurie yra abejingi, nesutinka su mūsų įsitikinimais, atmeta juos arba yra priešiškai nusiteikę. Tačiau jei nebemylėsime ir nebegailėsime žmonių, galime prarasti svarbiausią paskatą dalyvauti krikščioniškoje tarnyboje. Tad kaip galime ugdytis gailestingumą? Stenkimės kaip Jėzus žiūrėti į žmones — ‛suvargusius ir apleistus lyg avis be piemens’ (Mato 9:36). Juk tie žodžiai tinka daugeliui nūdienos žmonių, ar ne? Jie apleisti ir dvasiškai apakinti netikrų religinių ganytojų. Todėl žmonės nežino nei patikimų Biblijos patarimų, nei apie Rojų, kuris netrukus bus įkurtas žemėje per Dievo Karalystę. Jie, varginami kasdienių sunkumų (tarp jų skurdo, šeimyninių nesutarimų, ligų bei mirties), neturi Karalystės vilties. O mūsų rankose yra tai, ko jiems stinga, — gyvybę gelbstinti geroji naujiena apie danguje įkurtą Dievo Karalystę!

16. Kodėl turime norėti skelbti gerąją naujieną kitiems?

¹⁶ Kai apmąstai, kokie yra aplinkinių žmonių dvasiniai poreikiai, ar širdis netrokšta stengtis kiek tik įmanoma kalbėti apie meilingą Dievo tikslą? Taip, mūsų darbas pagrįstas gailestingumu. Jei užjaučiame žmones kaip Jėzus, tai matysis iš mūsų balso, veido išraiškos, mokymo būdo. Dėl viso to mūsų žinia bus patrauklesnė žmonėms, kurie „palankiai nusiteikę amžinajam gyvenimui“ (Apaštalų darbai 13:48, NW).

17. a) Kokie yra kai kurie būdai rodyti meilę ir gailestingumą kitiems? b) Kodėl nedera dvejoti, kas svarbiau: daryti gerus darbus ar skelbti?

¹⁷ Mūsų meilę ir gailestingumą, be abejo, turi atspindėti gyvensena. Tad reikia būti maloniems su prislėgtais, sergančiais bei vargingais žmonėmis — stengtis, kiek pajėgiame, palengvinti jų vargus. Žodžiais ir darbais guoskime tuos, kurie neteko artimųjų (Luko 7:11-15; Jono 11:33-35). Tačiau, skirtingai nuo kai kurių filantropų, neturime sutelkti viso dėmesio į tuos puikius darbus, kuriuos daryti mus skatina meilė, gerumas ir gailestingumas žmonėms. Nauda bus ilgalaikė, jei skatinami minėtų dieviškųjų savybių triūsiame krikščioniškoje skelbimo bei mokymo tarnyboje. Štai ką Jėzus pasakė apie žydų religinius vadovus: „Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme, — teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti!“ (Mato 23:23) Jėzui nereikėjo svarstyti, ką daryti — padėti žmonėms, prispaustiems fizinių negalių, ar mokyti juos gyvybę teikiančių dvasinių dalykų. Jėzus darė ir viena, ir kita. Vis dėlto akivaizdu, kad mokymo veikla jam buvo pirmoje vietoje, nes jos nauda galėjo būti amžina (Jono 20:16).

18. Ką esame paskatinti daryti atsižvelgdami į Kristaus mintį?

¹⁸ Kokie dėkingi turime būti, kad Jehova atskleidė mums Kristaus mintį! Skaitydami Evangelijas, geriau suprantame paties didžiausio žmogaus mintis, jausmus, savybes, sužinome apie jo veiklą bei prioritetus. Nuo mūsų pačių priklauso, ar skaitysime, apmąstysime ir taikysime gyvenime tai, ko Biblija moko apie Jėzų. Jei tikrai norime elgtis kaip Jėzus, turime, kiek įmanoma netobulam žmogui, mokytis panašiai mąstyti, jausti ir viską vertinti. Tad nusiteikime ugdytis ir išreikšti Kristaus mintį. Tai geriausias būdas išmokti gyventi, elgtis su žmonėmis, artintis patiems bei kitus patraukti prie to, kurį tobulai atspindėjo Jėzus, — mūsų meilingo Dievo Jehovos (2 Korintiečiams 1:3; Žydams 1:3).

Kaip tu atsakytumei?

• Ką suvokiame skaitydami Biblijoje apie Jėzaus rūpinimąsi žmonių poreikiais?

• Ką Jėzus pabrėžė savo sekėjams?

• Kaip galime išreikšti „Kristaus mintį“ savo veikloje?

[Iliustracija per visą 23-ią puslapį]

[Iliustracija 24 puslapyje]

Koks yra geriausias krikščionių darbas kitiems?