Jehova — mūsų švelniai užjaučiantis Tėvas
„Viešpats [„Jehova“, NW] kupinas [„švelnios“, NW] užuojautos ir gailestingumo“ (JOKŪBO 5:11).
1. Kodėl paprastus žmones traukia prie Jehovos Dievo?
VISATA yra tokia didžiulė, jog astronomai negali suskaičiuoti visų jos galaktikų. Mūsų Paukščių Tako galaktika tokia beribė, jog žmogus negali suskaičiuoti visų jos žvaigždžių. Kai kurios žvaigždės, pavyzdžiui, Antaris, yra tūkstančius kartų didesnės ir ryškesnės už mūsų saulę. Koks galingas turi būti visų žvaigždžių visatoje Didysis Kūrėjas! Iš tikrųjų jis yra tas, „kurio rankoje yra visa ta pulkų daugybė, kurių kiekvieną Jis vadina vardu“ (Izaijo 40:26, ŠvR). Tačiau šis pagarbią baimę keliantis Dievas yra taip pat „kupinas švelnios užuojautos ir gailestingumo“. Kaip stiprina toks žinojimas nuolankius Jehovos tarnus, ypač tuos, kurie kenčia nuo persekiojimų, ligų, depresijos ar kitokių sunkumų!
2. Kaip į švelnius jausmus dažnai žiūri šio pasaulio žmonės?
2 Švelnesnius jausmus, tokius kaip Kristaus „nuoširdumą ir užuojautą“, daugelis laiko silpnumu (Filipiečiams 2:1). Veikiami evoliucijos filosofijos, jie skatina žmones visur pirmiausia žiūrėti savo naudos, netgi jeigu dėl to ir būtų žeidžiami kitų jausmai. Daugelis populiarių veikėjų pramogų pasaulyje bei sporte yra supermenai, kurie nepralieja ašarų ir nerodo švelnumo. Panašiai elgiasi kai kurie politiniai valdovai. Filosofas stoikas Seneka, kuris auklėjo žiaurųjį imperatorių Neroną, pabrėžė, kad „gailestis yra silpnumas“. Maklintoko ir Strongo enciklopedijoje Cyclopædia konstatuojama: „Stoicizmo įtaka... veikia žmonių protus net šiais laikais.“
3. Kaip Jehova apibūdino save Mozei?
3 Kaip priešingybė, žmonijos Kūrėjo asmenybė yra širdį džiuginanti. Jis apibūdino save Mozei šiais žodžiais: „Jehova, Jehova, Dievas gailestingas ir atlaidus, lėtas pykti ir pertekęs meilingo gerumo bei tiesos, ... atleidžiantis klaidas, prasižengimus ir nuodėmes, bet jokiu būdu jis neatleis nuo bausmės“ (Išėjimo 34:6, 7, NW). Taip, Jehova baigė savęs apibūdinimą pabrėždamas savo teisingumą. Sąmoningų nusidėjėlių nuo pelnytos bausmės jis neatleis. Vis dėlto visų pirma jis save aprašo kaip Dievą, kuris yra gailestingas, pažodžiui — „kupinas gailestingumo“.
4. Kokia širdį džiuginanti hebrajiško žodžio, dažnai verčiamo žodžiu „gailestingumas“, reikšmė?
4 Kartais žodis „gailestis“ suprantamas tik šaltai, teisine prasme kalbant apie bausmės sulaikymą. Tačiau Biblijos vertimų palyginimas parodo plačią hebrajiško būdvardžio, išvesto iš veiksmažodžio ra·chamʹ, reikšmę. Pasak kai kurių mokslininkų, jo šakninė reikšmė yra „būti švelniam“. „Racham, — aiškinama knygoje Synonyms of the Old Testament, — išreiškia gilų ir nuoširdų užuojautos jausmą, tokį, kuris kyla mums matant silpnumą arba kančias tų, kurie mums brangūs arba reikalingi mūsų pagalbos.“ Kiti širdį džiuginantys šios pageidaujamos savybės apibrėžimai pateikti leidinyje Insight on the Scriptures („Rašto supratimas“, tomas 2, puslapiai 375-379).
5. Kaip gailestingumas buvo akivaizdus Mozės Įstatyme?
5 Švelni Dievo užuojauta aiškiai matoma Įstatyme, kurį jis davė Izraelio tautai. Su gyvenimo nuskriaustaisiais, tokiais kaip našlės, našlaičiai ir neturtingieji, turėjo būti elgiamasi gailestingai (Išėjimo 22:22-27; Kunigų 19:9, 10; Pakartoto Įstatymo 15:7-11). Visi, tarp jų vergai ir gyvuliai, turėjo gauti naudos iš kassavaitinio šabo poilsio (Išėjimo 20:10). Be to, Dievas įsidėmi asmenis, kurie švelniai elgėsi su žemos padėties žmonėmis. Patarlių 19:17 (ŠvR) sako: „Kas vargingojo pasigaili, tas paskolina Viešpačiui ir Jis atlygins jam už tai, ką padaręs.“
Dievo gailestingumo ribos
6. Kodėl Jehova siuntė savo tautai pranašus ir pasiuntinius?
6 Izraelitai vadinosi Dievo vardu ir garbinimą atlikdavo Jeruzalės šventykloje, kuri buvo ‛namai Viešpaties [„Jehovos“, NW] vardui’ (2 Kronikų 2:4; 6:33). Tačiau laikui bėgant jie pradėjo toleruoti amoralumą, stabmeldystę ir žmogžudystes, tuo užtraukdami didelę gėdą Jehovos vardui. Atitinkamai pagal savo gailestingumu pasižymintį būdą, Dievas kantriai stengdavosi ištaisyti šią blogą padėtį, vis dar nesiųsdamas negandos visai tautai. Jis „siuntė per savo pasiuntinius perspėjimų ir anksti rytą, ir kasdien, nes gailėjosi savo tautos ir savo buveinės. Bet jie išjuokdavo Dievo pasiuntinius ir niekais vertė jojo žodžius, ir tyčiojosi iš jo pranašų, kolei nekilo didelė Viešpaties rūstybė prieš jo tautą ir nebeliko jokio pagydymo“ (2 Kronikų 36:15, 16).
7. Kai Jehovos gailestingumo taurė buvo perpildyta, kas atsitiko Judo karalystei?
7 Nors Jehova yra užjaučiantis ir lėtas rūstintis, kai būtina, jis parodo teisėtą pyktį. Tada, senovėje, Dievo gailestingumas pasiekė ribą. Mes skaitome apie pasekmes: „[Jehova] atvedė ant jų Khaldiečių karalių ir užmušė jų jaunikaičius kalaviju savo šventyklos namuose; nepasigailėjo jaunikaičio ir mergaitės, senio ir iškaršusio, bet visus padavė į jo rankas“ (2 Kronikų 36:17). Taip Jeruzalė ir jos šventykla buvo sunaikintos, o tauta buvo paimta nelaisvėn į Babiloną.
Gailestis savam vardui
8, 9. a) Kodėl Jehova pareiškė, kad jis pasigailės savo vardo? b) Kaip Jehovos priešai buvo nutildyti?
8 Aplinkinės tautos džiaugėsi šia nelaime. Šaipydamosi jos sakė: „Tai Viešpaties [„Jehovos“, NW] tauta, ir jie turėjo išeiti iš jo šalies.“ Jautriai paliestas tos gėdos, Jehova pareiškė: „Man pagailo mano švento vardo... Aš pašventinsiu savo didį vardą, ... kad pagonys [„tautos“, NW] žinotų, jog aš Viešpats [„Jehova“, NW]“ (Ezechielio 36:20-23).
9 Kai jo tauta buvo išbuvusi nelaisvėje 70 metų, gailestingasis Dievas, Jehova, išlaisvino juos ir leido jiems sugrįžti ir atstatyti šventyklą Jeruzalėje. Tai nutildė aplinkines tautas, kurios stebėjo nustebusios (Ezechielio 36:35, 36). Deja, Izraelio tauta vėl įsitraukė į blogus darbus. Ištikimas žydas, Nehemijas, padėjo ištaisyti padėtį. Viešoje maldoje jis apžvelgė gailestingus Dievo pasielgimus su tauta sakydamas:
10. Kaip Nehemijas išryškino Jehovos gailestingumą?
10 „Savo priespaudoje jie šaukėsi Tavęs ir Tu išklausei juos iš dangaus, ir jų didžiai pasigailėdamas, Tu davei jiems vaduotojų, kurie juos išvaduotų iš priešų rankos. O ramybės susilaukę, jie vėl pasileido pikta daryti Tavo akivaizdoje. Tai Tu juos palikai jų priešų rankose, kurie juos valdė. Pagaliau jie atsigręžė ir šaukėsi Tavęs ir Tu juos išklausei iš dangaus ir išgelbėjai juos Savo didžiuoju gailestingumu daugelį kartų. ... Daugelį metų Tu pakentėjai“ (Nehemijo 9:26-30, ŠvR; taip pat žiūrėk Izaijo 63:9, 10).
11. Koks yra kontrastas tarp Jehovos ir žmonių dievų?
11 Galiausiai žydų tauta, žiauriai atmetusi mylimąjį Dievo Sūnų, visam laikui prarado savo privilegijuotą padėtį. Lojalus Dievo prisirišimas prie jos tęsėsi daugiau nei 1500 metų. Tai amžinas įrodymas, kad Jehova iš tikrųjų yra gailestingumo Dievas. Koks akivaizdus kontrastas nuodėmingų žmonių išgalvotiems žiauriems dievams ir kietaširdėms deivėms!
Didžiausia gailestingumo išraiška
12. Kokia didžiausia Dievo gailestingumo išraiška?
12 Didžiausia Dievo gailestingumo išraiška buvo ta, jog jis atsiuntė savo mylimąjį Sūnų į žemę. Tiesa, Jėzaus doras gyvenimas suteikė didelį malonumą Jehovai, nes tai Jam davė tobulą pagrindą atsakyti į melagingus Velnio kaltinimus (Patarlių 27:11). Tačiau tuo pat metu turėdamas žiūrėti, kaip jo mylimasis Sūnus kenčia žiaurią ir žeminančią mirtį, Jehova, be abejo, jautė tokį didelį skausmą, kokio neteko iškęsti jokiam žmogiškam gimdytojui. Tai buvo labai meilinga auka, atverianti kelią žmonijos išgelbėjimui (Jono 3:16). Kaip išpranašavo Zacharijas, Jono Krikštytojo tėvas, tai padidino „širdingiausią mūsų Dievo gailestingumą“ (Luko 1:77, 78).
13. Kokiu svarbiu būdu Jėzus atspindėjo savo Tėvo asmenybę?
13 Dievo Sūnaus atsiuntimas į žemę taip pat padėjo žmonijai aiškiau suprasti Jehovos asmenybę. Kokiu būdu? Tuo, kad Jėzus tobulai atspindėjo savo Tėvo asmenybę, ypač tada, kai su švelnia užuojauta jis elgdavosi su paprastais žmonėmis! (Jono 1:14; 14:9). Šiuo atžvilgiu trys Evangelijų rašytojai, Matas, Morkus ir Lukas, vartoja graikišką veiksmažodį splag·khniʹzo·mai, kuris kyla iš graikiško žodžio „viduriai“. „Iš pačios žodžio kilmės, — paaiškina Biblijos mokslininkas Viljamas Barklis, — matoma, kad jis apibūdina ne paprastą gailestį ar užuojautą, bet jausmą, kuris sujaudina žmogų iki pačių esybės gelmių. Tai stipriausias gailestingumą išreiškiantis žodis graikų kalboje.“ Jis verčiamas įvairiai — ‛pagailti’ arba „gaila [‛apimtas gailesčio’, NW]“ (Morkaus 6:34; 8:2).
Kada Jėzus jautė gailestį
14, 15. Kaip Jėzus susijaudino iš gailesčio Galilėjos mieste ir ką tai parodo?
14 Veiksmas vyksta Galilėjos mieste. Vyras, „visas raupsuotas“, prieina prie Jėzaus be įprastinio perspėjimo (Luko 5:12). Ar Jėzus šiurkščiai pabara jį už tai, kad jis nešaukė: „Nešvarus, nešvarus“, kaip reikalavo Dievo Įstatymas? (Kunigų 13:45, NW). Ne. Vietoj to, Jėzus išklauso beviltišką vyro maldavimą: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.“ „Pasigailėjęs jo“, Jėzus ištiesia ranką ir paliečia raupsuotąjį sakydamas: „Noriu, būk švarus!“ Vyras akimirksniu pasveiksta. Taip Jėzus parodo ne tik savo stebuklingus Dievo duotus sugebėjimus, bet ir švelnius jausmus, kurie skatina jį panaudoti tokius sugebėjimus (Morkaus 1:40-42).
15 Ar prie Jėzaus reikėjo prieiti, kad jis parodytų gailestingumo jausmus? Ne. Praėjus kuriam laikui jis susitinka iš Najino miesto išeinančią laidotuvių procesiją. Be abejo, Jėzus buvo stebėjęs daug laidotuvių prieš tai, bet šios yra ypač tragiškos. Mirusysis yra vienturtis našlės sūnus. Jėzui „pagailo“ jos ir jis priėjęs tarė jai: „Neverk!“ Po to jis atlieka nuostabų stebuklą prikeldamas jos sūnų vėl gyventi (Luko 7:11-15).
16. Kodėl Jėzus jaučia gailestį paskui jį einančiai didelei miniai?
16 Įsidėmėtina pamoka iš paminėtų įvykių yra ta, kad kai Jėzui ‛pagailsta’, jis daro ką nors konkretaus, kad padėtų. Vėliau kitu atveju Jėzus atidžiai apžvelgia didžiules minias, kurios visą laiką seka paskui jį. Matas praneša, kad „jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mato 9:36). Fariziejai beveik nieko nedaro, kad numalšintų dvasinį paprastų žmonių alkį. Vietoj to, jie apsunkina nuolankiuosius daugeliu bereikalingų taisyklių (Mato 12:1, 2; 15:1-9; 23:4, 23). Jų požiūris į paprastus žmones buvo atskleistas tada, kai jie apie tuos, kurie klausėsi Jėzaus, sakė: „Šita minia, kuri nepažįsta įstatymo — jie prakeikti!“ (Jono 7:49, NTP).
17. Kaip Jėzus gailisi minios ir kokį iki mūsų dienų galiojantį nurodymą tada jis duoda?
17 Jėzus, priešingai, yra giliai susijaudinęs dėl blogos dvasinės žmonių būklės. Tačiau žinia susidomėjusių žmonių yra per daug, kad jis galėtų jais individualiai pasirūpinti. Todėl jis liepia savo mokiniams melsti daugiau darbininkų (Mato 9:35-38). Atitinkamai pagal tokias maldas Jėzus išsiunčia savo apaštalus su žinia: „Prisiartino dangaus karalystė.“ Ta proga duoti nurodymai yra naudojami kaip vertingi vadovavimosi principai krikščionims iki pat šių dienų. Be abejo, Jėzaus gailestingumo jausmai skatina jį patenkinti dvasinį žmonijos alkį (Mato 10:5-7).
18. Kaip Jėzus reaguoja, kai minia sutrukdo jam ramybę, ir kokią pamoką mes iš to gauname?
18 Kitu atveju Jėzus vėl rūpinasi dvasiniais žmonių minios poreikiais. Šį kartą jis ir jo apaštalai yra pavargę po įtemptos skelbimo kelionės ir jie suieško sau vietą pailsėti. Bet žmonės netrukus suranda juos. Morkus praneša, kad užuot susierzinęs dėl sudrumstos ramybės, Jėzus buvo ‛apimtas gailesčio’. O kokia buvo Jėzaus gilių jausmų priežastis? „Jie buvo tarsi avys be piemens.“ Ir vėl Jėzus išreiškia savo jausmus veiksmais ir pradeda mokyti minias „apie Dievo karalystę“. Taip, jų dvasinis alkis taip giliai sujaudino jį, jog savo poilsiui būtiną laiką jis paaukojo jiems mokyti (Morkaus 6:34; Luko 9:11).
19. Kaip Jėzaus rūpinimasis miniomis apėmė net daugiau negu jų dvasinius poreikius?
19 Nors Jėzus pirmiausia rūpinosi dvasiniais žmonių poreikiais, jis niekada neužmiršdavo jų pagrindinių fizinių poreikių. Ta pačia proga jis taip pat „pagydė tuos, kuriems reikėjo gydymo“ (Luko 9:11). Vėliau kitu atveju minios buvo išbuvusios su juo ilgą laiką toli nuo savo namų. Suprasdamas jų fizinius poreikius, Jėzus pasakė savo mokiniams: „Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nenoriu paleisti jų alkanų, kad nenusilptų kelyje“ (Mato 15:32). Ir tada Jėzus padaro tai, kas padėtų išvengti galimų kančių. Jis stebuklingai aprūpina tūkstančius vyrų, moterų ir vaikų maistu, pagamintu iš septynių duonos kepaliukų ir kelių žuvelių.
20. Ką mes sužinome iš paskutinio užrašyto atvejo, kuomet Jėzus susijaudino iš gailesčio?
20 Paskutinis aprašytas atvejis, kai Jėzus susijaudino iš gailesčio, yra jo paskutinės kelionės į Jeruzalę metu. Su juo keliauja didelės minios švęsti Paschos. Kelyje prie Jericho du neregiai be perstojo šaukia: ‛Viešpatie, pasigailėk mūsų!’ Minios bando juos nutildyti, bet Jėzus pasikviečia juos ir klausia, ko jie nori, kad jis jiems padarytų. „Viešpatie, kad atsivertų mūsų akys“, — sako jie. „Pasigailėjęs“ jis paliečia jų akis ir jie praregi (Mato 20:29-34). Kokią svarbią pamoką mes iš to gauname! Jėzui tuoj pat prasidės paskutinė jo žemiškosios tarnybos savaitė. Jis turi atlikti daug darbo prieš tai, kai turės patirti žiaurią mirtį nuo Šėtono atstovų rankų. Tačiau jis neleidžia, kad šio svarbaus momento įtampa užgožtų jo švelnius gailestingumo jausmus ne tokiems svarbiems žmonių poreikiams.
Palyginimai, išryškinantys gailestingumą
21. Kas parodoma tuo, kad šeimininkas dovanojo didelę skolą savo vergui?
21 Graikiškas veiksmažodis splag·khniʹzo·mai, pavartotas šiuose Jėzaus gyvenimo aprašymuose, taip pat vartojamas trijuose Jėzaus palyginimuose. Viename pasakojime vergas prašo laiko didelei skolai grąžinti. Jo šeimininkas „pasigailėjęs“ dovanoja skolą. Tai parodo, kad Jehova Dievas parodė didžiulį gailestingumą dovanodamas didelę nuodėmės skolą kiekvienam krikščioniui, kuris parodo tikėjimą išperkamąja Jėzaus auka (Mato 18:27; 20:28).
22. Ką parodo palyginimas apie sūnų palaidūną?
22 Kitas pasakojimas — apie sūnų palaidūną. Prisimink, kas įvyksta, kai sūnus paklydėlis grįžta namo. „Jam dar toli esant, pamatė jį jo tėvas ir, iš gailesčio susijaudinęs, bėgo jam priešais, puolė jam ant kaklo ir jį pabučiavo“ (Luko 15:20, ŠvR). Tai parodo, kad jei krikščionis, kuris buvo nuklydęs, nuoširdžiai atgailauja, Jehova pajus jam gailestį ir švelniai priims jį atgal. Taigi šiais dviem palyginimais Jėzus parodo, kad mūsų Tėvas, Jehova, „yra kupinas užuojautos ir gailestingumo“ (Jokūbo 5:11).
23. Kokia mums pamoka iš Jėzaus pavyzdžio apie draugiškąjį samarietį?
23 Trečiuoju splag·khniʹzo·mai vartojimą paaiškinančiu atveju kalbama apie draugiškąjį samarietį, kuris „pasigailėjo“ į bėdą patekusio žydo — apiplėšto ir palikto pusgyviu (Luko 10:33). Veikdamas atitinkamai pagal šiuos jausmus, samarietis padarė viską, ką galėjo, kad padėtų nepažįstamajam. Tai parodo, kad Jehova ir Jėzus tikisi, jog tikrieji krikščionys seks jų pavyzdžiu: rodys gailestingumą ir užuojautą. Kai kurie iš būdų, kaip mes galime tai padaryti, bus aptariami kitame straipsnyje.
Klausimai apžvalgai
◻ Ką reiškia būti gailestingam?
◻ Kaip Jehova parodė, jog gailisi savo vardo?
◻ Kokia didžiausia gailestingumo išraiška?
◻ Kokiu svarbiu būdu Jėzus atspindi savo Tėvo asmenybę?
◻ Ko mes išmokstame iš Jėzaus gailestingų veiksmų ir jo palyginimų?
[Rėmelis 10, 11 puslapiuose]
VAIZDINGAS POSAKIS, REIŠKIANTIS „NUOŠIRDŽIAI MEILINGĄ RŪPINIMĄSI“
„MANO viduriai, skauda mano viduriai“, — sušuko pranašas Jeremijas. Ar jis skundėsi vidurių negalavimu dėl to, kad buvo kažką bloga suvalgęs? Ne. Jeremijas vartojo hebrajišką metaforą norėdamas aprašyti savo gilų susirūpinimą dėl nelaimės, besiartinančios Judo karalystei (Jeremijo 4:19).
Kadangi Jehova Dievas jaučia gilius jausmus, hebrajiškas žodis (me·ʽimʹ), reiškiantis „viduriai“ arba „žarnos“, taip pat vartojamas jo nuoširdiems jausmams apibūdinti. Pavyzdžiui, prieš daugelį dešimtmečių iki Jeremijo laikų Asirijos karalius paėmė į nelaisvę Izraelio karalystę, sudarytą iš dešimties genčių. Jehova tai leido kaip bausmę už jų neištikimybę. Bet ar Dievas pamiršo juos, esančius tremtyje? Ne. Jis tebebuvo stipriai prisirišęs prie jų, nes jie buvo jo sandoros tautos dalis. Vadindamas juos garsios Efraimo genties vardu, Jehova paklausė: „Argi Ephraimas yra gerbtinas mano sūnus, ar jis lepus vaikas [„ir mieliausias Mano kūdikis“, ŠvR], kad po to, kai aš kalbėjau prieš jį, aš vis dar jį atsimenu? Todėl mano viduriai susijudino dėl jojo; aš gailėte pasigailėsiu jo“ (Jeremijo 31:20).
Sakydamas „mano viduriai susijudino“, Jehova pavartojo stilistinę priemonę, norėdamas apsakyti savo gilų užuojautos jausmą ištremtai savajai tautai. Komentuodamas šią eilutę, XIX amžiaus Biblijos mokslininkas E. Hendersonas rašė: „Niekas negali pranokti tų jaudinančių grįžtančiam sūnui palaidūnui parodytų švelnių tėviškų jausmų, kuriuos čia atskleidė Jehova. ... Nors jis buvo taip kalbėjęs prieš [stabmeldžius efraimiečius] ir nubaudė juos..., jis niekada jų neužmiršo, bet, priešingai, jautė malonumą laukdamas, kol jie visiškai pasitaisys.“
Graikiškas žodis, reiškiantis „žarnos“ arba „viduriai“, panašiai vartojamas krikščioniškuosiuose Graikų Raštuose. Kuomet nevartojamas tiesiogine reikšme, kaip kad Apaštalų darbų 1:18, jis reiškia švelnius užuojautos ir gailestingumo jausmus (Filemonui 12). Tas žodis kartais sujungiamas su graikiškais žodžiais, reiškiančiais „geras“ arba „gerai“. Apaštalai Paulius ir Petras vartojo tą sudėtinį posakį, kai jie skatino krikščionis būti „gailestingus“, pažodžiui — „palankiai nusiteikusius gailėti“ (Efeziečiams 4:32; 1 Petro 3:8). Graikiškas žodis, reiškiantis „viduriai“, taip pat gali būti sujungtas su graikišku žodžiu pol·yʹ. Junginys pažodžiui reiškia „turintis daug vidurių“. Šis labai retas graikiškas posakis Biblijoje pavartotas tik vieną kartą, ir jis liečia Jehovą Dievą. Vertime New World Translation tai išversta taip: „Jehova yra kupinas švelnios užuojautos“ (Jokūbo 5:11).
Kokie dėkingi mes turėtume būti, kad pati galingiausia būtybė visatoje, Jehova Dievas, yra toks nepanašus į žiaurius dievus, išgalvotus negailestingų žmonių! Pagal savo „švelniai užjaučiančio“ Dievo pavyzdį, tikrieji krikščionys skatinami elgtis panašiai tarpusavio santykiuose (Efeziečiams 5:1).
[Iliustracija 8 puslapyje]
Dieviškam gailestingumui pasiekus ribą, Jehova leido, kad babiloniečiai užkariautų jo neklusniąją tautą
[Iliustracija 9 puslapyje]
Žiūrėti į savo mylimąjį Sūnų mirštantį Jehovai Dievui turbūt buvo taip skaudu, kaip niekam niekada nėra tekę patirti