Tryliktas perskyrimas
Kokie dalykai yra su hienos ugnimi?
„PRILEISKIME — galėtų kas nors pasakyti, — kad hades Biblijoje niekada nevartojamas ugnies kančių vietos prasme. Bet ar nekalba Biblija apie „pragaro ugnį“?
Tiesa, daugelis Krikščioniškų Graikiškų Raštų vertimų (žinomų kaip „Naujasis Įstatymas“) vartoja pasisakymą „pragaro ugnis“ arba „ugninis pragaras“. Tais atvejais graikiškas išsireiškimas, išverstas žodžiu „pragaras“, yra geʹen·na. Bet ar hiena yra pavadinimu ugninių kentėjimų vietos? Daugelis krikščionybės pasaulio komentatorių sako: taip. Bet jie tiksliai žino, kad siela nėra nemirtinga. Jie taip pat žino, kad pagal Bibliją, Dievas suteikia nemirtingumą, kaip apdovanojimą tiktai tiems, ką Dievas laiko vertu gauti jį, o ne kaip prakeikimą piktiesiems, kad jie galėtų būti amžinai kankinami (Romiečiams 2:6, 7; 1 Korintiečiams 15:53, 54).
Kiti krikščionybės pasaulio komentatoriai pripažįsta, kad hiena nėra amžinų ugninių kančių vieta. The New Bible Commentary (pusl.779) sakoma: „Hiena buvo graikiško pavadinimo forma Enomo lygumos netoli Jeruzalės, kurioje nuolatos degė ugnis, kad sudegintų miesto atliekas. Tai yra galutinio sunaikinimo išraiškingas paveikslas.“
Kas gi yra tiesa šituo atveju? Mes galėsime visų geriausiai sužinoti tai, jeigu mes ištirsime, ką kalba pati Biblija apie tai.
Išsireiškimas „Hiena“ randamas dvylika kartų krikščioniškuose Graikų Raštuose. Vieną kartą jį vartoja mokinys Jokūbas, o vienuolika kartų jis randamas pasisakymuose Jėzaus ir yra surištas su pasmerkiamu teismo nuosprendžiu. Šitie tekstai skamba šitaip:
„O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‛Pusgalvis’ turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: ‛Kvaily!’, tas smerktinas į pragaro ugnį (arba ugninę hieną) [nes tokiu būdu neteisingai teisia ir pasmerkia savo brolį kaip moraliai niekingą žmogų]“ (Mato 5:22).
„Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną hienoje“ (Mato 10:28).
„Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į hieną. Taip, sakau jums, šito bijokite!“ (Luko 12:5).
„Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs keliaujate per jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį, o kai toks atsiranda, jūs padarote iš jo hienos vaiką, dvigubai blogesnį už jus pačius. Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į hieną?!“ (Mato 23:15, 33).
„Jei tavoji ranka traukia tave nusidėti, — nusikirsk ją! Tau verčiau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu turint abi rankas patekti į hieną, į negęstančią ugnį, kur kirminas jų nenumiršta, ir ugnis neužgęsta. Ir jei tavoji koja veda tave į nuodėmę, — nusikirsk ją, nes tau geriau luošam įžengti į gyvenimą, negu turint abi kojas, būti įmestam į hieną, į negęstančią ugnį, kur kirminas jų nemiršta, ir ugnis negęsta. O jei tave gundo nusidėti tavoji akis,— išlupk ją, nes verčiau tau vienaakiui įeiti į Dievo karalystę, negu, turint abi akis, būti įmestam į hieną ugninę, kur jų kirminas nemiršta, ir ugnis negęsta“ (Morkaus 9:43-48; žiūrėk taip pat panašiai skambančias vietas pas Mato 5:29, 30; 18:8, 9).
„Ir liežuvis yra ugninis! Liežuvis, tarsi blogio visetas, glūdi tarp mūsų narių, suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo eigą, patsai hienos padegtas (t. y. neteisingas liežuvio panaudojimas turi tokias gi naikinančias pasėkas, kaip hiena, tai gali padaryti tokią įtaką į visą gyvenimo eigą, į kurią patenka žmogus nuo savo gimimo, kad jis užsitarnauja hienos teismo)“ (Jokūbo 3:6).
Nežiūrint į tai, kad šitie tekstai suriša ugnį su hiena, verta atkreipti dėmesį, kad nei vienas iš jų nekalba apie kokį nors egzistavimą sąmonėje, apie kokį nors kankinimą po mirties. Vietoj to, kaip tai parodyta pas Mato 10:28, Jėzus pabrėžė, kad Dievas gali „pražudyti“ ne tik kūną, bet ir visą žmogų, sielą, hienoje. Koks gi tai sunaikinimas? Šita suprasti mes galime tada, jeigu mes tiksliau tyrinėjame žodį „hiena“.
HIENA — ENOMO SLĖNIS
Nežiūrint į tai, kad išsireiškimas „hiena“ randamas Krikščioniškuose Graikų Raštuose, jis yra paimtas iš dviejų žydiškų žodžių Gaʹi ir Hin·nomʹ, kas reiškia Enomo slėnį. Šitas slėnis buvo į pietus ir į pietvakarius nuo Jeruzalės. Neištikimų judėjų karalių Achazo ir Makasijo laikais, Enomo slėnis tarnavo kaip vieta dėl stabmeldiškų religinių apeigų, įglaudžiant šlykštų vaikų aukavimo paprotį (2 Metraščių 28:1, 3; 33:1, 6; Jeremijo 7:31; 19:2, 6). Vėliau geras karalius Josijas padarė galą stabmeldystei, kuria tenai užsiiminėjo, ir slėnį padarė netinkama garbinimui vieta (2 Karalių 23:10).
Sutinkamai su tradicija, Enomo slėnis po to tapo sąvartynu. Biblija patvirtina tai. Pas Jeremijo 31:40, pavyzdžiui, Enomo slėnis, kaip matyt, pavadintas „pelenų ir lavonų slėniu“. Ten egzistavo ir „mėšliniai vartai“, vartai, kurie kaip matyt, atsidarydavo į Enomo slėnio rytinį galą, kur tas slėnis susijungdavo su Kedrono slėniu (Nehemijo 3:13, 14).
Kad hieną priderėtų surišti su sunaikinimu miesto šiukšlių sąvartyne, pilnutinai sutinka su Jėzaus Kristaus žodžiais. Remdamasis hiena, Jis pasakė: „Kirminas jų nemiršta, ir ugnis negęsta“ (Morkaus 9:48). Šitais žodžiais Jis, kaip matyt, darė užuominą į tą faktą, kad miesto šiukšlių sąvartyne nuolatos degė ugnis, kurią, galimas dalykas, sustiprindavo tuo, kad pridėdavo sieros. Kur ugnis nepasiekdavo, ten dauginosi kirminai ir lervos ir maitindavosi tuo, ko ugnis nesunaikindavo.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Jėzus, kalbėdamas tokiu būdu apie hieną, neįvedė tokią idėją, kuri būtų visiškai nepažįstama Žydų Raštams. Šituose ankstyvuose Raštuose faktiškai tie patys išsireiškimai randami priminimuose to, kas atsitiko su bedieviais žmonėmis.
Izaijo 66:24 nusakyta, kad žmonės, turintys Dievo palankumą, „Ir jie išeis ir matys lavonus žmonių, prieš mane nusidėjusių, nes jų kirmėlė nemirs, ir jų ugnis neužges, ir jie bus bjaurybė visiems žmonėms.“ Aišku, kad šitie žodžiai neapibrėžia kankinimo paveikslus sąmonėje, bet baisų sunaikinimą. Pasilieka ne sielos su sąmone arba ne „išlaisvintos nuo kūno apvalkalo dvasios“, bet „lavonai“. Biblija parodo, kad ne žmonės, bet lervos ir kirminai juose pasilieka gyvais. Nieko nesakoma apie „sielos nemirtingumą“.
Jeremijo pranašystėje Enomo slėnis taip pat yra surištas su neištikimų žmonių sunaikinimu. „Ateina dienos, sako Viešpats (Jehova, NP), kada šita vieta nebebus daugiau vadinama Tofetu arba Enomo slėniu, bet slėniu užmušimo. Ir sunaikinsiu Judos ir Jeruzalės pasitarimą šioje vietoje ir nukausiu juos kardu jų priešų akivaizdoje ir jų sielos ieškančiųjų ranka, ir atiduosiu jų lavonus kaip maistą dangaus paukščiams ir žemės žvėrims“ (Jeremijo 19:6, 7).
Atkreipk dėmesį į tai, kad prisimintas Enomo slėnis neturi užuominų dėl kančių sąmonėje po mirties. Čia pateikiamas paveikslas visiško sunaikinimo, prie ko, paukščiai ir gyvūnai, besimaitinantys atliekomis, ėda „lavonus“.
SIMBOLIS SUNAIKINIMO
Sutinkamai su Biblijos įrodymais, hiena arba Enomo slėnis gali tinkamu būdu tarnauti sunaikinimo simboliu, bet ne ugninio kankinimo sąmonėje simboliu. Džozefas E. Kokdžonas pripažįsta tai katalikų žurnale Commonweal ir sako:
„Galutinė bausmės vieta, kaip matyt, yra hiena, Enomo slėnis, kuris kartą buvo tokia vieta, kur atnešdavo žmonių aukas pagoniškiems dievams, bet jau bibliniais laikais jis tapo miesto sąvartynu Jeruzalės priemiestyje. Čia dvokimas, dūmai ir ugnis nuolatos primindavo gyventojams apie tai, kas atsitikdavo su tuo, kas atlikdavo savo paskirtį — tai buvo sunaikinama.“
Kad sunaikinimas, simboliškai pavaizduotas per hieną, yra amžinu, yra parodyta kitose Biblijos vietose. Kada apaštalas Povilas rašė krikščionims Tesalonikuose, jis pasakė, kad tiems žmonėms, kurie spaudžia, „teks kentėti amžiną pragaištį, atstumtiems nuo Viešpaties veido ir nuo Jo šlovingos galybės“ (2 Tesalonikiečiams 1:6-9).
Tokiu būdu, bibliniai įrodymai parodo aiškiai, kad tie, kuriuos Dievas laiko netinkamais gyvenimui, patirs ne amžiną kankinimą paraidinėje ugnyje, bet „amžiną pražuvimą“. Jie niekur nebus išsaugoti gyvais. Todėl hienos ugnis yra tik sunaikinimo pilnumo ir pagrįstumo simboliu.
Verta ypatingo dėmesio, kad Jėzus Kristus, kreipdamasi į religinius tų dienų vadovus, pasakė: „ Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į hieną?“ (Mato 23:33). Kodėl tai buvo taip? Todėl, kad šitie religiniai vadovai buvo veidmainiais. Jie norėjo, kad žmonės žiūrėtų su pagarba į juos ir kreiptųsi į juos su svarbiais titulais, bet jie nekreipė dėmesio į tuos, kuriems jie turėjo padėti dvasiniai. Jie apsunkindavo kitus pagrįstomis ant tradicijų taisyklėmis ir ignoruodavo teisingumą, mielaširdingumą ir ištikimybę. Jie buvo klaidingais mokytojais ir žmonių tradicijas statydavo aukščiau už Dievo Žodžio autoritetą (Mato 15:3-6; 23:1-32).
Ar tu pastebėjai ką nors panašaus tarp religinių mūsų dienų vadovų, ypatingai krikščionybės pasaulyje? Ar jiems bus geriau, negu religiniams judaizmo vadovams Jėzaus tarnavimo metu žemėje? Nė kiek, todėl kad religiniai krikščionybės pasaulio vadovai vaizdavo Dievą ir „mūsų Viešpaties Jėzaus skelbimą“ klaidingoje šviesoje. Kol kas jie atkakliai ir toliau tebeskleidžia klaidingus mokymus, jie randasi pavojuje „kentėti amžiną pragaištį“.
Todėl tiesa apie hieną turėtų mums padėti suprasti, kaip svarbu nebendrauti su klaidinga religija. Ne tik vadovai, bet, kaip parodė Jėzus, ir žmonės, palaikantys klaidingus mokytojus, randasi pavojuje. Jėzus Kristus pasakė, kad Rašto žinovų ir fariziejų prozelitas (naujatikis) tampa „hienos sūnumi, dvigubai blogesniu už juos“ (Mato 23:15). Taigi, tie žmonės, kurie ir toliau šiandieną aklai seka klaidingu religiniu mokslu, negali turėti vilties išvengti nepalankaus Dievo teisminio nuosprendžio.
Nors tai ir pažadina mus rimtai pagalvoti apie mūsų asmenišką pažiūrą, tuo labiau tai gali būti raminančiu užtikrinimu mums. Kodėl? Todėl, kad mes galime būti užtikrintais, jog Dievas Jehova nepaliks rimto teisių pažeidimo nenubaustu. Jeigu žmonės nenori paklusti Jo teisingiems įstatymams ir sąmoningai toliau eina pikto keliu, tai Jis neleis jiems daugiau ilgai pažeisti teisingų žmonių taiką.