21 Biblijos knyga: Mokytojo

Rašytojas: Saliamonas

Parašymo vieta: Jeruzalė

Baigta rašyti: iki 1000 m. p. m. e.

MOKYTOJO knyga parašyta turint kilnų tikslą. Saliamonas, Jehovai pasiaukojusios tautos vadovas, turėjo rūpintis, kad ji nenukryptų nuo teisingo garbinimo. Vykdydamas tą pareigą jis duodavo išmintingų patarimų, kurie sudėti Mokytojo knygoje.

² Mokytojo 1:1 (NW) Saliamonas vadina save „telkėju“. Hebrajų kalboje čia pavartotas žodis kohelet, tapęs šios knygos pavadinimu hebrajiškoje Biblijoje. Graikiškoje Septuagintoje knyga pavadinta ekklesiastes. Tai reiškia „bažnyčios (bendruomenės; draugijos) narys“; iš jo kilo ir lietuviškas pavadinimas Ekleziastas (vartojamas K. Burbulio vertime). Vis dėlto tikslesnė žodžio kohelet reikšmė — „telkėjas“; šitas žodis tinkamiau apibūdina Saliamoną ir parodo, kodėl jis parašė šią knygą.

³ Kokia prasme karalius Saliamonas buvo telkėjas ir ką telkė? Jis telkė savo tautiečius izraelitus ir kartu gyvenančius ateivius, būrė juos vieningai tarnauti Dievui Jehovai. Pastatęs Jehovos šventyklą Jeruzalėje, per pašventinimo iškilmes jis buvo sušaukęs visą tautą garbinti Dievo (1 Kar 8:1). Dabar, per Mokytojo knygą, Saliamonas stengėsi sutelkti žmones daryti tai, kas svarbiausia, ir vengti tuščių, nevaisingų šio pasaulio darbų (Mok 12:8-10).

⁴ Nors Saliamono vardas tiesiogiai neminimas, iš keleto eilučių aiškiai matyti, kad jis — šios knygos rašytojas. Telkėjas prisistato esąs „Dovydo sūnus“, „Izraelio karalius Jeruzalėje“. Tie žodžiai gali būti taikomi tik karaliui Saliamonui, nes jo įpėdiniai Jeruzalėje valdė vien Judą. Negana to, telkėjas apie save rašo: „Įgijau daug išminties, daugiau už visus prieš mane gyvenusius Jeruzalėje. Mano širdis uoliai kaupė visokią išmintį ir išmanymą“ (1:1, 12, 16). Šis apibūdinimas tinka Saliamonui. Mokytojo 12:9 (Brb) sakoma, kad „jis viską ištyrė, apsvarstė ir sudėjo daug patarlių“. Karalius Saliamonas sukūrė 3000 patarlių (1 Kar 5:12 [4:32, Brb]). Mokytojo 2:4-9 minima, kad šios knygos rašytojas ėmėsi didžiulių darbų: statėsi namus, sodino vynuogynus, sodus ir parkus, įsirengė drėkinimo kanalus, įsigijo vergų ir vergių, sukaupė daug sidabro, aukso. Visa tai darė Saliamonas. Pamačiusi jo išmintį ir turtus, Šebos karalienė tarė: „Nė pusės man nebuvo pasakyta“ (1 Kar 10:7, Brb).

⁵ Kad parašymo vieta — Jeruzalė, rodo žodžiai, jog telkėjas karaliavo „Jeruzalėje“. Knyga tikriausiai buvo baigta iki 1000 m. p. m. e., 40 metų trukusiam Saliamono valdymui artėjant prie galo, kai jis jau buvo nuveikęs didelių darbų, bet dar nepuolęs į stabmeldystę. Iki tol Saliamonas jau buvo sukaupęs daug žinių apie žmonių užmojus ir turto siekimą. Tada jis dar džiaugėsi Dievo malone ir rašė Jo įkvėptas.

⁶ Kodėl galime būti tikri, kad Mokytojo knyga įkvėpta Dievo? Kai kurie abejoja motyvuodami tuo, kad čia nė karto nepaminėtas Dievo vardas — Jehova. Tačiau knygoje atkreipiamas dėmesys į teisingą Dievo garbinimą ir ne kartą vartojamas posakis haʼElohim, „tikrasis Dievas“. Dar vienas prieštaravimas galbūt kyla dėl to, kad kitose Biblijos dalyse nėra tiesioginių citatų iš Mokytojo knygos. Tačiau jos mokymai bei principai derinasi su visu Šventuoju Raštu. Klarko veikale Commentary, t. 3, p. 799, sakoma: „Koheleto, arba Mokytojo, knygą tiek žydų, tiek krikščionių bažnyčia visada pripažino įkvėpta Visagalio, dėl to ji teisėtai įtraukta į šventąjį kanoną.“

⁷ Biblijos istorijos kritikai tvirtina, kad Mokytojo knyga parašyta ne Saliamono arba kad nepriklauso „visam Raštui“, nes, anot jų, jos kalba ir filosofija priskirtina vėlesniam laikotarpiui. Jie ignoruoja faktą, kad prekiaudamas su kitais kraštais, skatindamas amatininkystę, priimdamas aukštus pareigūnus ir keliaujančius pirklius, Saliamonas gerai žinojo, kas vyksta pasaulyje (1 Kar 5:10, 14 [4:30, 34, Brb]; 9:26-28; 10:1, 23, 24). F. Č. Kukas leidinyje Bible Commentary, t. 4, p. 622, rašo: „Kasdienė didžiojo hebrajų karaliaus veikla ir pomėgiai, matyt, gerokai išsiskyrė iš įprasto jo tautiečių gyvenimo, mąstymo ir kalbos.“

⁸ Ar bereikia ieškoti kitų šaltinių, patvirtinančių Mokytojo knygos kanoniškumą? Pačios knygos tyrinėjimas atskleidžia ne tik vidinę jos darną, bet ir vienybę su visu Šventuoju Raštu, kuriam neabejotinai priklauso.

KUO VERTINGA

¹⁵ Mokytojo knygos niekaip nepavadinsi pesimistine — ji kupina Dievo išminties perlų. Vardydamas daugybę dalykų, kuriuos vadina tuštybe, Saliamonas nepriskiria jiems nei Jehovos šventyklos statybų ant Morijos kalno Jeruzalėje, nei tyro Jehovos garbinimo. Jis nesako, kad Dievo duota gyvybės dovana yra tuštybė; priešingai, parodo, kad žmogus sukurtas džiaugtis ir daryti gera (3:12, 13; 5:17-19 [5:18-20, NW]; 8:15). Jeigu nepaisoma Dievo valios, darbas neatneš laimės. Tėvas kaupia turtą sūnui, bet ištikus nelaimei viskas žūva ir nebėra ko palikti. Taigi kur kas geriau krauti dvasinius lobius — paveldą, išliekantį amžinai. Pražūtinga turėti daug turtų, jei nėra galimybės jais pasinaudoti. Nelaimė ištinka visus turčius; jie miršta, nepasiimdami nieko (5:12-14 [5:13-15, NW]; 6:1, 2).

¹⁶ Mato 12:42 Kristus Jėzus sakė esąs „daugiau negu Saliamonas“. Kadangi Saliamonas vaizduoja Jėzų, ar Saliamono žodžiai Koheleto knygoje atitinka Jėzaus mokymus? Taip, čia yra daug analogiškų minčių! Štai kalbėdamas apie Dievo darbų mastą, Jėzus pasakė: „Mano Tėvas darbuojasi ligi šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“ (Jn 5:17). Apie tai kalba ir Saliamonas: „Aš pamačiau visus Dievo darbus ir supratau, kad žmogus negali suvokti, kas vyksta po saule. Kaip žmogus besistengtų tyrinėdamas, jis nesuvoks to; net išmintingasis, kuris tariasi žinąs, to nesupras“ (Mok 8:17, Brb).

¹⁷ Tiek Jėzus, tiek Saliamonas skatino tikruosius Dievo garbintojus rinktis draugėn (Mt 18:20; Mok 4:9-12; 4:17 [5:1, NW]). Jėzaus žodžiai apie „šios santvarkos pabaigą“ ir „tautoms skirtus laikus“ dera su Saliamono, kad „viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi“ (Mt 24:3, NW; Lk 21:24, NW; Mok 3:1).

¹⁸ Be to, Jėzus ir jo mokiniai, kaip ir Saliamonas, perspėjo saugotis materializmo. Patikima apsauga yra išmintis, nes, anot Saliamono, „jos turinčiam teikia gyvastį“. „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“, — pataria Jėzus (Mok 7:12; Mt 6:33). Mokytojo 5:9 [5:10, NW] skaitome: „Pinigus mėgstantis niekada nepasisotina pinigais, nė turtus mėgstantis — pelnu. Tai irgi migla!“ Panašiai rašo apaštalas Paulius 1 Timotiejui 6:6-19, kad „visų blogybių šaknis yra meilė pinigams“. Yra ir daugiau analogiškų eilučių su įvairiais pamokymais (Mok 3:17 — Apd 17:31; Mok 4:1 — Jok 5:4; Mok 4:17—5:1 [5:1, 2, NW] — Jok 1:19; Mok 6:12 — Jok 4:14; Mok 7:20 — Rom 3:23; Mok 8:17 — Rom 11:33).

¹⁹ Valdydamas Karalystę, Dievo mylimas Sūnus Jėzus Kristus (jis kūnu buvo išmintingojo karaliaus Saliamono palikuonis) įkurs naują žemės visuomenę (Apr 21:1-5). Saliamono karalystė — įvaizdis Dievo Karalystės, kurią valdys Jėzus Kristus. Tai, ką Saliamonas užrašė savo pavaldiniams pamokyti, itin svarbu visiems, kas viliasi gyventi Dievo naujajame pasaulyje. Tada žmonija laikysis tų pačių išmintingų principų, kuriuos išdėstė telkėjas, ir amžinai džiaugsis Dievo dovana — laimingu gyvenimu. Taigi dabar pats laikas burtis draugėn garbinti Jehovos, kad suvoktume, koks džiaugsmas mūsų laukia valdant jo Karalystei (Mok 3:12, 13; 12:13, 14).