Jie vykdė Jehovos valią
Jėzus bendravo su vaikais
TREJUS su puse metų trukusi Jėzaus tarnyba ėjo į pabaigą. Netrukus jis turėjo įžengti į Jeruzalę ir kankinamai mirti. Jėzus puikiai žinojo, kas jo laukia, nes savo mokiniams pasakė: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį“ (Morkaus 9:31).
Žinoma, Jėzus norėjo kuo daugiau nuveikti kiekvieną jam likusią dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną akimirką. Vis dar reikėjo dėmesio jo mokiniams. Jėzus matė, kad jiems reikia veiksmingų pamokymų dėl nuolankumo ir dėl nuolatinio pavojaus suklupti (Morkaus 9:35-37, 42-48). Be to, jiems reikėjo nurodymų dėl santuokos, skyrybų ir viengungystės (Mato 19:3-12). Žinodamas, kad greitai mirs, Jėzus, be abejo, savo mokiniams kalbėjo glaustai ir neatidėliodamas. Laikas buvo brangus veiksnys, todėl tai, ką Jėzus darė paskui, tikrai stebina.
Jėzus nuoširdžiai priima vaikus
Biblijos pranešime sakoma: „Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų.“ Tai pamatę mokiniai tuoj pat išreiškė savo nepritarimą. Galbūt jie manė, jog Jėzus per daug svarbus ar per daug užimtas, kad domėtųsi vaikais. Įsivaizduok mokinių nuostabą, kai Jėzus užsirūstino ant jų! „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane, — pasakė jis jiems. — Netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė.“ Paskui Jėzus pridūrė: „Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, — neįeis į ją“ (Morkaus 10:13-15).
Jėzus matė nuostabias vaikų savybes. Paprastai jie būna smalsūs ir patiklūs. Jie priima savo tėvų žodžius ir netgi gina juos prieš kitus vaikus. Vaikų imlumas, noras mokytis yra sektinos savybės visiems, norintiems patekti į Dievo Karalystę. Pasak Jėzaus, „tokių yra Dievo karalystė“. (Palygink Mato 18:1-5.)
Tačiau Jėzus priėmė šiuos vaikus ne tik norėdamas pasakyti palyginimą. Iš aprašymo matyti, jog jis nuoširdžiai troško būti tarp jų. Morkus paaiškina, kad Jėzus „laimino juos apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas“ (Morkaus 10:16). Detalė, kad Jėzus ‛apkabino vaikus’, yra minima tik Morkaus pranešime. Taip Jėzus pranoko lūkesčius suaugusiųjų, kurie jam nešė vaikus, kad šis juos tik „palytėtų“.
Ką reiškė tai, jog Jėzus ‛dėjo rankas ant vaikų’? Tai nėra nurodymas rengti kokią nors religinę ceremoniją, pavyzdžiui, krikštą. Kartais rankų uždėjimas reiškė paskyrimą, kartais — paprasčiausiai palaiminimą (Pradžios 48:14; Apaštalų darbai 6:6). Taigi Jėzus tiesiog laimino vaikus.
Tačiau Morkus ‛palaiminimui’ išreikšti vartoja išraiškingesnį žodį (ka·teu·lo·geʹo), nurodantį intensyvumą. Tai padeda suprasti, kad Jėzus laimino vaikus iš visos širdies, švelniai ir šiltai. Tikrai, jis nežiūrėjo į vaikus kaip į naštą, kuri atima laiko.
Pamoka mums
Jėzaus elgesys tiek su vaikais, tiek su suaugusiaisiais nebuvo nei bauginantis, nei niekinantis. Viename žinyne sakoma: „Tikriausiai jis nevaržomai šypsojosi ir linksmai juokėsi.“ Nenuostabu, kad šalia jo laisvai jautėsi įvairaus amžiaus žmonės. Mąstydami apie Jėzaus pavyzdį, galime pasvarstyti: ‛Ar aš kitiems atrodau prieinamas?’ ‛Ar atrodau per daug užsiėmęs, kad rūpinčiausi kitų veikla bei interesais?’ Nuoširdus domėjimasis žmonėmis paskatins mus skirti jiems laiko, kaip tai darė Jėzus. Kiti pajus mūsų nuoširdų domėjimąsi ir bus patraukti prie mūsų (Patarlių 11:25).
Kaip rodo Morkaus pranešimas, Jėzus mėgo būti su vaikais. Matyt, jis skyrė laiko stebėti juos žaidžiančius, nes viename iš savo palyginimų yra užsiminęs apie jų žaidimus (Mato 11:16-19). Galbūt kai kurie iš tų vaikų, kuriuos Jėzus laimino, buvo per maži suprasti, kas jis buvo ir ko mokė. Tačiau jam neatrodė, kad laikas eikvojamas veltui. Jis bendravo su vaikais, nes juos mylėjo. Tikėtina, kad daugelis vaikų, kuriuos Jėzus sutiko tarnaudamas, atsakė į jo meilę ir vėliau buvo paskatinti tapti jo mokiniais.
Jei Jėzus skyrė laiko vaikams paskutinėmis lemiamomis savo gyvenimo savaitėmis, tai mes, be abejo, irgi turime jiems skirti laiko savo užimtame tvarkaraštyje. Ypač turėtume būti atidūs tiems, kuriems to labiausiai reikia — našlaičiams. Iš tikrųjų visi vaikai stiprėja, kai jiems skiriama dėmesio, o Jehova trokšta, kad mes juos mylėtume ir kiek galėdami padėtume jiems (Psalmių 10:14, Brb red.).