„Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“

JĖZAUS mirties diena — pagal žydų kalendorių, nisano 14-oji, — prasidėjo po saulėlydžio ketvirtadienį, kovo 31-ąją, 33 m. e. m. Tą vakarą Jėzus ir apaštalai susirinko vieno Jeruzalės namo aukštutiniame kambaryje švęsti Paschos. Ruošdamasis „iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą“ Jėzus iki galo parodė mokiniams meilę. (Jono 13:1) Kaip? Duodamas kilnių pamokymų ir parengdamas būsimiems įvykiams.

Atėjus nakčiai, Jėzus mokiniams pasakė: „Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jono 16:33) Tie ryžtingi žodžiai iš dalies reiškė: ‘Pasaulis man darė bloga, bet jam pagiežos nejaučiau ir neatmokėjau tuo pačiu. Nesileidau įspraudžiamas į jo šabloną. Ir jūs taip galite.’ Pamokos, Jėzaus duotos tą paskutinį vakarą, ištikimiems apaštalams turėjo padėti irgi nugalėti pasaulį.

Niekas nepaneigs, kad šiandieną blogis klesti. Bet kaip reaguojame į neteisybę, beprasmį smurtą? Gal kyla apmaudas ir noras keršyti? O kaip mus veikia aplinkinių moralinis nuopuolis? Negana to, turime kovoti su savo ydomis ir nuodėmingais polinkiais. Taigi grumiamės dviem frontais: priešinamės išoriniam nedoram pasauliui ir blogiems troškimams. Ar įmanoma atsilaikyti be Dievo pagalbos? Kaip jos gauti? Kokias savybes ugdytis, kad nugalėtume kūno geismus? Atsakymą rasime apsvarstydami mintis, Jėzaus pasakytas mylimiems mokiniams per paskutines savo gyvenimo žemėje valandas.

Išdidumą įveik nuolankumu

Apie išdidumą Biblijoje sakoma: „Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė — prieš žlugimą.“ (Patarlių 16:18, Brb) Rašte nurodoma: „Kas, būdamas niekas, tariasi esąs kažin kas, tas save apgaudinėja.“ (Galatams 6:3) Išdidumas žlugdo ir klaidina. O nekęsdami „puikybės, įžūlumo“, elgiamės išmintingai. (Patarlių 8:13)

Ar Jėzaus apaštalams teko kovoti su išdidumu? Sykį jie ginčijosi, kuris iš jų didesnis. (Morkaus 9:33-37) Kitąkart Jokūbas ir Jonas prašė aukštos padėties Karalystėje. (Morkaus 10:35-45) Jėzus norėjo padėti mokiniams atsikratyti šio polinkio. Todėl per Paschos vakarienę pakilo, apsijuosė rankšluosčiu ir ėmė plauti jiems kojas. Buvo akivaizdu, ko jis norėjo pamokyti. „Jei tad aš — Viešpats ir Mokytojas — numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti.“ (Jono 13:14) Užuot buvę išdidūs, rodykime nuolankumą.

Tačiau išdidumą įveikti nelengva. Vėliau tą vakarą, kai Jėzus jau buvo išsiuntęs išdaviką Judą Iskarijotą, tarp 11 apaštalų kilo karštas ginčas. Dėl ko? Ogi kuris iš jų didžiausias! Bet Jėzus nesibarė, tik dar sykį kantriai pabrėžė, kaip svarbu tarnauti kitiems. Jis pasakė: „Pagonių tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais. Jūs taip nedarykite. Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas.“ Primindamas savo pavyzdį, Jėzus pridūrė: „Aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.“ (Luko 22:24-27)

Ar mokiniai suprato esmę? Matyt, taip. Po daugelio metų apaštalas Petras rašė: „Visi būkite vieningi, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, nuolankūs.“ (1 Petro 3:8) Mums irgi labai svarbu nugalėti išdidumą nuolankumu. Nesivaikydami garbės, valdžios ar autoriteto, elgiamės išmintingai. „Dievas priešinasi išpuikėliams, — sakoma Biblijoje, — o nuolankiesiems teikia malonę.“ (Jokūbo 4:6) Panašiai byloja išmintinga senovės patarlė: „Nusižeminimo ir pagarbios Viešpaties baimės atlygis — turtai, pagarba ir gyvenimas.“ (Patarlių 22:4)

Kaip įveikti neapykantą?

Aptarkime kitą pasauliui būdingą bruožą — neapykantą. Ar ją sukeltų baimė, neišmanymas, išankstinis nusistatymas, priespauda, neteisybė, nacionalizmas, gentinė nesantaika ar rasizmas, — neapykanta tvyro visur. (2 Timotiejui 3:1-4) Panašiai buvo ir Jėzaus dienomis. Žydai nekentė mokesčių rinkėjų, šalinosi samariečių. (Jono 4:9) Taip pat niekino kitataučius, nežydus. Tačiau Jėzaus nustatytas garbinimas atvėrė kelią priimti žmones iš visų tautų. (Apaštalų darbų 10:34, 35; Galatams 3:28) Todėl Jėzus meilingai pamokė apaštalus kai ko naujo.

Jis pasakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ Tokią meilę jie turėjo ugdytis, nes Jėzus tęsė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ (Jono 13:34, 35) Šis įsakymas buvo naujas, nes pranoko nurodymą mylėti „artimą kaip save patį“. (Kunigų 19:18) Kokia prasme? Jėzus paaiškino esmę: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ (Jono 15:12, 13) Mokiniai turėjo būti pasiruošę paaukoti net gyvybę už bendratikius ir kitus žmones.

Kaip netobuliems žmonėms atsikratyti piktavališkos neapykantos? Ugdantis nesavanaudišką meilę. Taip daro milijonai nuoširdžių žmonių iš visų etninių, kultūrinių sluoksnių, nesvarbu, kokioms religinėms ar politinėms grupėms anksčiau priklausė. Jie dabar susibūrę į vieningą, mylinčią šeimą — pasaulinę Jehovos liudytojų broliją. Jie atkreipė dėmesį į apaštalo Jono įkvėptus žodžius: „Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio.“ (1 Jono 3:15) Tikrieji krikščionys ne tik atsisako imti ginklą, bet ir uoliai stengiasi mylėti vieni kitus.

O kaip turime žiūrėti į tuos, kurie nėra mūsų bendratikiai ir galbūt mūsų nekenčia? Kabodamas ant kančių stulpo Jėzus meldėsi už savo žudikus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą.“ (Luko 23:34) Kai įniršę vyrai mušė akmenimis mokinį Steponą, šis suklupęs ištarė: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apaštalų darbų 7:60) Jėzus ir Steponas linkėjo geriausio netgi tiems, kurie jų nekentė. Jie nelaikė širdyse kartėlio. „Darykime gera visiems“, — ragina Biblija. (Galatams 6:10)

‘Padėjėjas per amžius’

Tęsdamas pokalbį su 11 ištikimų apaštalų Jėzus pasakė greit nuo jų atsiskirsiąs. (Jono 14:28; 16:28) Tačiau užtikrino: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją [„Padėjėją“, Jr], kuris liktų su jumis per amžius.“ (Jono 14:16) Žadėtasis padėjėjas yra Dievo šventoji dvasia. Ji turėjo mokyti apaštalus Rašto gelmių ir priminti, ką Jėzus aiškino būdamas žemėje. (Jono 14:26)

Kaip šventoji dvasia padeda šiandien? Biblija yra Dievo įkvėptas Žodis. Paskirti vyrai pranašavo ir rašė Bibliją „Šventosios Dvasios paakinti“. (2 Petro 1:20, 21; 2 Timotiejui 3:16) Studijuodami Raštą ir taikydami jo mokymus įgyjame žinių, išminties, supratimo, įžvalgos, nuovokos, gebėjimo mąstyti. Taip pasiruošiame atlaikyti šio blogo pasaulio spaudimą.

Šventoji dvasia padeda ir kitaip. Ji yra stipri gėrį skatinanti jėga, jos veikiami ugdomės dieviškas savybes. „Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“, — sakoma Biblijoje. Argi ne tokių savybių mums reikia norint nugalėti kūno polinkį elgtis amoraliai, ginčytis, pavyduliauti, tūžti? (Galatams 5:19-23)

Pasikliaudami Dievo dvasia taip pat gauname „galybės gausos“ ištverti visokius sunkumus ir nelaimes. (2 Korintiečiams 4:7) Šventoji dvasia galbūt nepašalins bandymų ar pagundų, bet padės atsilaikyti. (1 Korintiečiams 10:13) „Visa galiu tame, kuris mane stiprina“, — rašė apaštalas Paulius. (Filipiečiams 4:13) Stipriais mus Dievas padaro per savo šventąją dvasią. Tad kaipgi turime už ją dėkoti! Ji duodama tiems, kas ‘myli Jėzų ir laikosi jo įsakymų’. (Jono 14:15)

„Pasilikite mano meilėje“

Tą paskutinį vakarą Jėzus apaštalams dar pasakė: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas.“ (Jono 14:21) „Pasilikite mano meilėje!“ — ragino Jėzus. (Jono 15:9) Kaip pasilikdami Tėvo ir Sūnaus meilėje galime atsispirti nuodėmingiems kūno troškimams ir nedoro pasaulio įtakai?

Be tvirto nusistatymo priešintis blogiems polinkiams būtų sunku. Kas suteiktų jėgų? Pati geriausia paskata — troškimas turėti gerus santykius su Jehova Dievu ir jo Sūnumi. Ernestasa dar paauglys pradėjo gyventi amoraliai. Jis pasakoja, kas skatino jį uoliai stengtis pasikeisti: „Aš norėjau įtikti Dievui ir iš Biblijos sužinojau, kad jis nepritaria mano gyvenimo būdui. Todėl nusprendžiau tapti kitu žmogumi ir tvirtai laikytis Dievo nurodymų. Aš kasdien turėjau kovoti su neigiamomis, nešvariomis mintimis, kurios kai kada vis dar užvaldydavo mano protą. Aš buvau pasiryžęs laimėti kovą ir nuolat meldžiau Dievą pagalbos. Praėjus dvejiems metams blogiausia liko praeityje, nors aš kaip ir anksčiau esu griežtas sau.“

O kaip priešintis pasaulio įtakai, padeda suprasti Jėzaus malda, kurią jis pasakė prieš išeidamas iš aukštutinio kambario Jeruzalėje. Savo Tėvui už mokinius Jėzus meldėsi: „Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio.“ (Jono 17:15, 16) Kokia paguoda! Jehova stebi tuos, kuriuos myli, ir stiprina, kol jie laikosi atskirai nuo pasaulio.

„Tikėkite“

Klausydami Jėzaus įsakymų tikrai nepasiduosime blogo pasaulio įtakai nei nuodėmingiems polinkiams. Tačiau, nors laimėti svarbu, mūsų pergalė nepašalins nei blogo pasaulio, nei paveldėtos nuodėmės. Bet nusiminti nereikia.

„Praeina pasaulis ir jo geismai, — sakoma Biblijoje. — Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.“ (1 Jono 2:17) Jėzus atidavė savo gyvybę, kad išvaduotų iš nuodėmės ir mirties „kiekvieną, kuris jį tiki“. (Jono 3:16) Todėl vis geriau pažindami Dievo valią ir tikslus, klausykime Jėzaus paraginimo: „Tikite Dievą, tikėkite ir mane!“ (Jono 14:1)

[Išnaša]

[Iliustracija 6, 7 puslapiuose]

Jėzus ragino apaštalus ‘pasilikti jo meilėje’

[Iliustracija 7 puslapyje]

Nuodėmė ir jos pasekmės netrukus bus išdildytos