Nazareto sinagogoje

Nazarete sujudimas. Čia ką tik atėjo Jėzus ir visi nekantrauja išvysti kokių nors stebuklų. Vos prieš metus, prieš Jėzui iškeliaujant pas Joną krikštytis, žmonės jį pažinojo kaip dailidę. O dabar visur sklinda kalbos, kad jis daro nepaprastus darbus.

Lūkesčiai ypač sukyla, kai Jėzus savo papratimu ateina į sinagogą. Per kiekvieną šabą sinagogoje yra meldžiamasi ir skaitoma iš Mozės Penkiaknygės (Apaštalų darbų 15:21). Taip pat skaitomos ištraukos iš pranašų knygų. Paėmęs pranašo Izaijo ritinį, Jėzus atsistoja skaityti. Tarp susirinkusiųjų tikriausiai jis mato ne vieną pažįstamą veidą, juk šioje sinagogoje lankėsi daug metų. Ritinyje Jėzus susiranda vietą, kurioje kalbama apie Jehovos Pateptąjį. Ta ištrauka šiandien atitinka Izaijo 61:1, 2.

Pranašystėje rašoma, kad tas Pateptasis yra siųstas skelbti belaisviams laisvės, akliesiems praregėjimo ir pranešti apie Jehovos palankumo metus. Perskaitęs tuos žodžius Jėzus grąžina ritinį patarnautojui ir atsisėda. Visų akys įsmeigtos į jį. Tada Jėzus ima žmonėms perskaitytą ištrauką aiškinti. Kalbėdamas jis pasako kai ką labai reikšmingo: „Raštų žodžiai, kuriuos ką tik girdėjote, šiandien yra išsipildę“ (Luko 4:21).

Nazariečiai įdėmiai klausosi „malonių žodžių, sklindančių iš jo lūpų“, bet kartu ir stebisi: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ Jėzus, aišku, nutuokia, ko žmonės iš jo tikisi – jie nori pamatyti stebuklų, apie kuriuos yra girdėję. Taigi Jėzus jiems sako: „Jūs, be abejo, pritaikysite man priežodį: ‘Gydytojau, pagydyk save’ ir sakysite: ‘Padaryk ir čia, savo tėviškėje, dalykų, kurių girdėjome buvus Kafarnaume’“ (Luko 4:22, 23). Galimas daiktas, miestiečiai jaučia šiokią tokią nuoskaudą. Galbūt jie mano, kad Jėzus pirmiausia turėjo gydyti žmones savame krašte, pradėti nuo savo tėviškės.

Žinodamas, kokios mintys sukasi jų galvoje, Jėzus papasakoja porą gerai žinomų įvykių iš Izraelio istorijos. Daug našlių, anot Jėzaus, buvo Izraelyje Elijo dienomis, bet pranašas nebuvo siųstas nė pas vieną iš tų moterų. Jis nuėjo į Sidono kraštą pas kitatautę našlę, gyvenančią Sareptoje, ir ten padarė nuostabų stebuklą (1 Karalių 17:8–16). O Eliziejaus laikais buvo daug raupsuotųjų Izraelyje, tačiau pranašas išgydė tik sirą Naamaną (2 Karalių 5:1, 8–14).

Išgirdę šiuos pavyzdžius nazariečiai įsižeidžia. Jų reakcija parodo, kad jiems stinga tikėjimo, kad jie galvoja tik apie save. Apimti pykčio žmonės sukyla ir išsivaro Jėzų už miesto. Nazaretas yra įsikūręs ant kalno, taigi jie nusiveda Jėzų prie skardžio ir jau ketina nustumti žemyn. Bet Jėzus iš jų rankų ištrūksta ir saugiai pasišalina. Jis iškeliauja į Kafarnaumą, esantį šiaurvakarinėje Galilėjos ežero pakrantėje.