Tu esi brangus Dievo akyse!

„Aš mylėjau tave nesiliaujančia meile, todėl Aš prisitraukiau tave prie savęs skaisčiu gerumu“ (JEREMIJO 31:3, ŠvR).

 1. Kaip Jėzaus požiūris į paprastus jo dienų žmones skyrėsi nuo fariziejų požiūrio?

JIE galėjo matyti tai jo akyse. Šis žmogus, Jėzus, buvo visiškai nepanašus į jų religinius vadovus; jis rūpinosi. Jis jautė gailestį šiems žmonėms, nes jie „buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mato 9:36). Jų religiniai vadovai turėjo būti mylintys ganytojai, atspindintys mylintį, gailestingą Dievą. Vietoje to, jie žiūrėjo iš aukšto į paprastus žmones — tiesiog kaip į padugnes ir prakeiktuosius!a (Jono 7:47-49; palygink Ezechielio 34:4). Aišku, toks iškreiptas, nebiblinis požiūris buvo visiškai skirtingas nuo Jehovos požiūrio į jo žmones. Jis buvo pasakęs savo tautai, Izraeliui: „Aš mylėjau tave nesiliaujančia meile“ (Jeremijo 31:3, ŠvR).

 2. Kaip trys Jobo draugai bandė įtikinti jį, kad jis buvo nieko nevertas Dievo akyse?

² Tačiau fariziejai tikrai nebuvo pirmieji, kurie bandė įtikinti Jehovos mylimas avis, kad jos yra nieko nevertos. Pagalvok apie Jobo atvejį. Jehovai jis buvo teisus ir nepeiktinas, bet trys „guodėjai“ netiesiogiai teigė, kad Jobas buvo amoralus, piktas atskalūnas, kuris mirs nepalikdamas po savęs pėdsako. Jie tvirtino, kad Dievas nevertina jokių Jobo teisių poelgių, nes Dievas nepasitiki net savo paties angelais ir žiūri į patį dangų kaip į nešvarų! (Jobo 1:8; 4:18; 15:15, 16; 18:17-19; 22:3).

 3. Kokiais būdais Šėtonas naudojasi šiandien, bandydamas įtikinti žmones, kad jie yra nieko neverti ir nemylimi?

³ Šiandien Šėtonas vis dar naudoja šį ‛klastingą veiksmą’, — bando įtikinti žmones, kad jie yra nemylimi ir nieko neverti (Efeziečiams 6:11, NW išnaša). Tiesa, jis dažnai suvedžioja žmones apeliuodamas į jų išpuikimą ir išdidumą (2 Korintiečiams 11:3). Bet jis taip pat jaučia malonumą, naikindamas lengvai pažeidžiamų asmenų savigarbą. Tai ypač pasireiškia šiomis „paskutinėmis dienomis“. Daugelis šiandien auga šeimose, kur nėra „natūralaus prisirišimo“; daugelis turi kasdien kovoti su žiauriais, savanaudiškais ir kietakakčiais žmonėmis (2 Timotiejui 3:1-5, NW). Metai patirto žiauraus elgesio, rasizmo, neapykantos ar įžeidimų galbūt įtikino tokius asmenis, kad jie yra nieko neverti ir nemylimi. Vienas žmogus rašė: „Aš nejaučiu meilės kam nors ar kieno nors kito meilės man. Man labai sunku patikėti, kad Dievas iš viso rūpinasi manimi.“

4, 5. a) Kodėl asmeninio bevertiškumo idėja yra priešinga Rašto mokymui? b) Kokia yra viena pavojinga pasekmė, jei mes tikime, kad visos mūsų pastangos neturi jokios vertės?

⁴ Bevertiškumo idėjai suduoda smūgį Dievo Žodžio tiesa, mokymas apie išpirką (Jono 3:16). Jeigu Dievas sumokėjo tokią didelę kainą — savo Sūnaus brangią gyvybę — kad nupirktų mums galimybę gyventi amžinai, Jis tikriausiai myli mus; be abejo, mes esame kažko verti Jo akyse!

⁵ Be to, koks atimantis drąsą būtų jausmas, kad mes esame nemalonūs Dievui, kad visos mūsų pastangos neturi jokios vertės! (Palygink Patarlių 24:10.) Esant tokiam neigiamam požiūriui, netgi geranoriškas padrąsinimas, skirtas padėti mums padidinti, jei įmanoma, savo tarnavimą Dievui, kai kuriems gali veikiau nuskambėti kaip pasmerkimas. Gali atrodyti, jog tai yra patvirtinimas mūsų vidinio įsitikinimo, kad to, ką mes darome, nepakanka.

 6. Koks yra geriausias priešnuodis mūsų perdėtai neigiamoms mintims apie save?

⁶ Jeigu tu aptinki tokius neigiamus jausmus savyje, neprarask vilties. Daugelis iš mūsų kartais būname nepagrįstai kritiški patys sau. Ir atmink: Dievo Žodis yra skirtas „taisyti“ ir „sugriauti smarkiai įsigalėjusius dalykus“ (2 Timotiejui 3:16; 2 Korintiečiams 10:4, NW). Apaštalas Jonas rašė: „Tuo mes pažinsime, jog esame iš tiesos, ir jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“ (1 Jono 3:19, 20). Todėl apsvarstykime tris aspektus, kuriais, kaip mus moko Biblija, mes esame brangūs Jehovai.

Jehova brangina tave

 7. Ko Jėzus mokė visus krikščionis apie jų vertę Dievo akyse?

⁷ Visų pirma Biblija tiesiogiai moko, kad kiekvienas iš mūsų turi vertę Dievo akyse. Jėzus pasakė: „Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo užmirštas. Žinokite, kad net visi jūsų galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių“ (Luko 12:6, 7). Tomis dienomis žvirblis buvo pigiausias iš parduodamų maistui paukščių, tačiau nė vienas iš jų neliko nepastebėtas jų Kūrėjo. Todėl pagrindą turi didžiulis kontrastas: apie žmones, kurie yra verti daug daugiau, Dievas žino kiekvieną smulkmeną. Tai tarsi mūsų galvos plaukai būtų visi po vieną suskaičiuoti!

 8. Kodėl realu galvoti, kad Jehova gali suskaičiuoti plaukus ant mūsų galvos?

⁸ Plaukai suskaičiuoti? Jeigu tu galvoji, kad šis Jėzaus palyginimo aspektas yra nerealus, pamąstyk: Dievas atsimena savo ištikimus tarnus taip tiksliai, kad jis gali prikelti juos, atkurdamas kiekvieną jų detalę, įskaitant jų sudėtingą genetinį kodą ir per visus jų gyvenimo metus sukauptus atsiminimus ir patirtį. Suskaičiuoti mūsų plaukus (kurių vidutiniškai ant galvos auga apie 100000) būtų palyginti paprastas darbas! (Luko 20:37, 38).

Kuo mes vertingi Jehovai?

 9. a) Kokios yra kai kurios savybės, kurias Jehova vertina? b) Kodėl tu manai, kad tokios savybės yra brangios jam?

⁹ Antra, Biblija parodo mums, ką Jehova vertina mumyse. Paprastai tariant, jį džiugina mūsų teigiamos savybės ir mūsų pastangos. Karalius Dovydas pasakė savo sūnui Saliamonui: „Viešpats tyrinėja visas širdis ir supranta visas sielos mintis“ (1 Kronikų 28:9). Kadangi Dievas tyrinėja milijardus žmonių širdžių šiame žiauriame, pilname neapykantos pasaulyje, kaip jis turėtų džiaugtis, kai aptinka širdį, kuri myli taiką, tiesą ir teisingumą! (Palygink Jono 1:47; 1 Petro 3:4.) Kas atsitinka, kai Dievas atranda širdį, kuri pilna meilės jam, kuri siekia sužinoti apie jį ir pasidalinti tuo pažinimu su kitais? Malachijo 3:16 Jehova sako mums, kad jis girdi tuos, kurie kalba su kitais apie jį, ir netgi turi „atsiminimo knygą“ visiems, „kurie bijo Viešpaties [„Jehovos“, NW] ir atsimena jo vardą“. Tokios savybės yra brangios jam!

10, 11. a) Kaip kas nors gali būti linkęs nepriimti įrodymų, kad Jehova vertina jo geras savybes? b) Kaip Abijo pavyzdys parodo, kad Jehova vertina geras savybes, kad ir kokios nežymios jos būtų?

¹⁰ Tačiau save smerkianti širdis gali priešintis tokiems mūsų vertės Dievui įrodymams. Ji gali nesiliauti šnibždėjusi: ‛Bet yra tiek daug kitų žmonių, kurie pavyzdingesni šiomis savybėmis negu aš. Kaip turėtų būti nusivylęs Jehova, kada jis lygina mane su jais!’ Jehova nelygina ir jis nėra nelankstus, turintis nusistatymą „viskas arba nieko“, asmuo (Galatams 6:4). Su didžiuliu įžvalgumu jis skaito širdis ir brangina geras savybes, kad ir kokios nežymios jos būtų.

¹¹ Pavyzdžiui, kai Jehova paskelbė, kad visa atskalūniškoji karaliaus Jeroboamo dinastija turi būti sunaikinta, išvalyta kaip „mėšlas“, Jis įsakė, kad tik vienas iš karaliaus sūnų, Abija, būtų palaidotas padoriai. Kodėl? „Kažkas gera buvo rasta jame Jehovos atžvilgiu“ (1 Karalių 14:10, 13, NW). Ar tai reiškė, kad Abija buvo ištikimas Jehovos garbintojas? Nebūtinai, nes jis mirė, kaip ir kiti jo pikti namiškiai (Pakartoto Įstatymo 24:16). Vis dėlto Jehova vertino „kažką gera“, ką jis matė Abijos širdyje, ir elgėsi pagal tai. Leidinyje Matthew Henry’s Commentary on the Whole Bible pažymima: „Kai yra nors šioks toks geras tokios rūšies dalykas, jis bus atrastas: Dievas, kuris ieško jo, pastebi jį, net jeigu jis būtų labai nežymus, ir džiaugiasi juo.“ Ir nepamiršk, kad jei Dievas randa bent truputį kokios nors geros savybės tavyje, jis gali auginti ją, jeigu tu stengiesi tarnauti jam ištikimai.

12, 13. a) Kaip Psalmių 138:3 parodo, kad Jehova vertina mūsų pastangas? b) Kokia prasme galima pasakyti, kad Jehova išsijoja mūsų veiklą?

¹² Panašiai Jehova vertina mūsų pastangas. Psalmių 138:1-3 mes skaitome: „Viešpatie, tu tyrinėji ir pažįsti mane, tu žinai mane, kai aš sėdžiu ir kai aš keliuos. Tu supranti mano mintis iš tolo; kai aš vaikščioju ir kai guliu, tu pamatai [„išmatuoji“, NW], tu žiūri į visus mano kelius.“ Taigi Jehova žino visus mūsų veiksmus. Bet tai apima daug daugiau negu tik žinojimą. Hebrajų kalboje frazė „tu žiūri į visus mano kelius“ taip pat gali turėti reikšmę „tu vertini visus mano kelius“ arba „tu brangini visus mano kelius“. (Palygink Mato 6:19, 20.) Tačiau kaip Jehova gali branginti mūsų kelius, kada mes esame tokie netobuli ir nuodėmingi?

¹³ Įdomu, kad, pasak kai kurių mokslininkų, kada Dovydas rašė, jog Jehova „išmatavo“ jo keliones ir poilsio laikotarpius, Hebrajų kalboje tiesioginė reikšmė buvo „išsijoti“ ar „išvėtyti“. Viename šaltinyje pastebėta: „Tai reiškia... išvėtyti visus pelus ir palikti visus grūdus — išsaugoti viską, kas vertinga. Todėl čia tai reiškia, kad Dievas, taip sakant, išsijojo jį. ... Jis atskyrė viską, kas buvo pelai, arba kas neturėjo vertės, ir matė tai, kas liko tikro ir esminio.“ Save teisianti širdis gali išsijoti mūsų darbus priešingai, — negailestingai mus pasmerkti už praeityje padarytas klaidas ir išstumti mūsų gerus darbus kaip nieko nereiškiančius. Bet Jehova atleidžia mūsų klaidas, jeigu mes nuoširdžiai atgailaujame ir uoliai stengiamės nekartoti jų (Psalmių 102:10-14; Apaštalų darbai 3:19). Jis išskiria ir atsimena mūsų gerus darbus. Iš tikrųjų jis atsimena juos amžinai, jeigu mes liekame ištikimi jam. Jo požiūriu būtų neteisinga juos pamiršti, o jis niekada nėra neteisingas! (Žydams 6:10).

14. Kas parodo, kad Jehova vertina mūsų veiklą krikščioniškoje tarnyboje?

¹⁴ Kokie yra kai kurie geri darbai, kuriuos Dievas vertina? Faktiškai viskas, ką mes darome imituodami jo Sūnų, Jėzų Kristų (1 Petro 2:21). Be abejo, vienas labai svarbus darbas yra gerosios naujienos apie Dievo Karalystę skleidimas. Romiečiams 10:15 mes skaitome: „Kokios dailios kojos skelbiančių gerą naujieną!“ Nors mes paprastai nepagalvotume apie savo paprastas kojas kaip apie „dailias“, žodis, kurį Paulius čia pavartojo, yra tas pats, kuris buvo pavartotas graikiškame Septuagintos vertime aprašyti Rebeką, Rachelę ir Juozapą, — visi trys pasižymėjo grožiu (Pradžios 26:7; 29:17; 39:6). Todėl tai, kad mes užimti tarnyboje mūsų Dievui, Jehovai, jam yra labai gražu ir brangu (Mato 24:14; 28:19, 20).

15, 16. Kodėl Jehova vertina mūsų ištvermę, ir kaip karaliaus Dovydo žodžiai iš Psalmių 56:8 (NTP) pabrėžia šį faktą?

¹⁵ Kita savybė, kurią Dievas vertina, yra mūsų ištvermė (Mato 24:13). Atmink, jog Šėtonas nori, kad tu atsuktum nugarą Jehovai. Kiekviena diena, kurią tu išlieki ištikimas Jehovai, yra diena, kurią tu padedi atsakyti į Šėtono iššūkius (Patarlių 27:11, ŠvR). Kartais ištverti yra nelengva. Sveikatos problemos, finansinės nelaimės, emocinis sielvartas ir kitos kliūtys gali paversti kiekvieną dieną išbandymu. Ištvermė patiriant tokius išbandymus yra dar labiau vertinama Jehovos. Todėl karalius Dovydas prašė Jehovos kaupti jo ašaras simbolinėje „odinėje“, pasitikinčiai klausdamas: „Argi jos nepažymėtos tavo knygoje?“ (Psalmių 56:8, NTP). Taip, Jehova brangina ir atsimena visas ašaras ir kančias, kurias mes pakeliame laikydamiesi savo ištikimybės jam. Jos taip pat jam yra brangios.

¹⁶ Turint omenyje mūsų gerąsias savybes ir mūsų pastangas, kaip aišku, kad Jehova randa daug vertingo kiekviename iš mūsų! Nesvarbu, kaip mus vertina Šėtono pasaulis, Jehova žiūri į mus kaip į brangius ir kaip į „pageidaujamuosius iš visų tautų“ (Agėjo 2:7, NW).

Ką Jehova padarė, kad parodytų savo meilę

17. Kodėl Kristaus išperkamoji auka turi įtikinti mus, kad Jehova ir Jėzus myli mus kaip asmenis?

¹⁷ Trečia, Jehova daro daug, kad įrodytų savo meilę mums. Be abejo, Kristaus išperkamoji auka yra pats didžiausias atsakymas į Šėtono melą, kad mes esame nieko neverti ar nemylimi. Mes niekada neturėtume pamiršti, kad agoniška mirtis, kurią Jėzus patyrė ant kankinimo stulpo, ir netgi dar didesnė kančia, kurią Jehova pakėlė stebėdamas savo mylimojo Sūnaus mirtį, buvo jų meilės mums įrodymas. Be to, ši meilė liečia mus asmeniškai. Taip į ją žiūrėjo apaštalas Paulius, nes jis rašė: „Dievo Sūnus... pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Galatams 2:20).

18. Kokia prasme Jehova patraukia mus prie Kristaus?

¹⁸ Jehova įrodė savo meilę mums tuo, kad padeda mums asmeniškai turėti naudą iš Kristaus aukos. Pagal Jono 6:44, Jėzus pasakė: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia.“ Per skelbimo darbą, kuris pasiekia mus asmeniškai, ir per savo šventąją dvasią, kurią Jehova naudoja, kad padėtų mums suprasti ir pritaikyti dvasines tiesas, nežiūrėdamas į mūsų trūkumus ir netobulumus, Jehova asmeniškai patraukia mus prie savo Sūnaus ir amžinojo gyvenimo vilties. Todėl Jehova gali pasakyti apie mus taip, kaip jis pasakė apie Izraelį: „Aš mylėjau tave nesiliaujančia meile, todėl Aš prisitraukiau tave prie savęs skaisčiu gerumu“ (Jeremijo 31:3, ŠvR).

19. Kodėl maldos privilegija turi įtikinti mus, kad Jehova myli mus asmeniškai?

¹⁹ Tačiau galimas dalykas, kad turėdami maldos privilegiją mes patiriame Jehovos meilę intymiausiai. Jis kviečia kiekvieną iš mūsų „be paliovos melstis“ jam (1 Tesalonikiečiams 5:17). Jis klauso! Jis netgi pavadintas „maldos klausytoju“ (Psalmių 65:2, NTP). Jis nepavedė šių pareigų jokiam kitam asmeniui, netgi savo Sūnui. Tik pagalvok: visatos Kūrėjas skatina mus artintis prie jo maldoje nesivaržant kalbėti. Tavo prašymai netgi gali paskatinti Jehovą daryti tai, ko jis kitu atveju nedarytų (Žydams 4:16; Jokūbo 5:16; žiūrėk Izaijo 38:1-16).

20. Kodėl Dievo meilė mums nėra pretekstas laikyti save svarbiais ar būti egoistams?

²⁰ Joks išlaikantis pusiausvyrą krikščionis nelaikys tokių Dievo meilės ir vertinimo įrodymų pretekstu laikyti save svarbesniu negu jis iš tikro yra. Paulius rašė: „Dėlei man suteiktos malonės [„neužtarnauto gerumo“, NW] aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau, negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo laipsnį“ (Romiečiams 12:3). Todėl, nors mes džiaugiamės savo dangiškojo Tėvo meilės šiluma, būkime supratingi ir atminkime, kad Dievo meilingas gerumas yra neužtarnautas. (Palygink Luko 17:10.)

21. Kokiam šėtoniškam melui mes turime nuolat priešintis, ir apie kokią dievišką tiesą mes turime visada galvoti?

²¹ Todėl visi darykime, ką galime, kad pasipriešintume visoms idėjoms, kurias Šėtonas kursto šiame mirštančiame senajame pasaulyje. Tai, be kita ko, reiškia atmesti mintį, kad mes esame nieko neverti ir nemylimi. Jeigu gyvenimas šioje sistemoje tave išmokė laikyti save tokia bauginančia kliūtimi, kurios net begalinė Dievo meilė nenugalės, arba savo gerus darbus tokiais nežymiais, kad net jo viską matančios akys nepastebės, arba savo nuodėmes tokias dideles, kad netgi jo brangaus Sūnaus mirtis jų neuždengs, tu buvai mokomas melo. Atmesk tokį melą su visu pasibjaurėjimu, kurio jis nusipelno! Visada atminkime įkvėptus apaštalo Pauliaus žodžius, užrašytus Romiečiams 8:38, 39: „Aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“

[Išnaša]

Ką tu manai?

◻ Kodėl Šėtonas bando įtikinti mus, kad mes esame nieko neverti ir nemylimi?

◻ Kaip Jėzus mokė, kad Jehova vertina kiekvieną iš mūsų?

◻ Iš kur mes žinome, kad Jehova labai vertina mūsų geras savybes?

◻ Kodėl mes galime būti įsitikinę, kad Jehova brangina mūsų pastangas?

◻ Kaip Jehova įrodė savo meilę mums kaip atskiriems asmenims?

[Iliustracija 13 puslapyje]

Jehova pastebi ir atsimena visus tuos, kurie mąsto apie jo vardą