„O vyresnysis jo sūnus tuo metu buvo laukuose, – tęsia Jėzus. – Grįždamas ir jau būdamas netoli namų jis išgirdo muziką ir šokius. Pasikvietęs vieną iš tarnų jis paklausė, kas ten vyksta. Tas atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis. Tavo tėvas džiaugiasi sulaukęs jo sveiko, tad papjovė nupenėtą veršį.’ Sūnus įpyko ir nenorėjo eiti į vidų. Tada tėvas išėjęs ėmė jį kviesti. Sūnus atsakė tėvui: ‘Jau šitiek metų tau vergauju ir niekada tavo įsakymo nesu peržengęs, o tu nė karto nedavei man ožiuko, kad pasivaišinčiau su draugais. Bet vos tik parsirado šitas tavo sūnus, surijęs tavąjį turtą su paleistuvėmis, jam papjovei nupenėtą veršį!’“ (Luko 15:25–30)

Kas elgiasi panašiai kaip vyresnysis sūnus? Argi ne Raštų aiškintojai ir fariziejai? Šis palyginimas pirmiausia skirtas būtent jiems. Jie griežia dantį ant Jėzaus už tai, kad jis mielai priima paprastus žmones ir nusidėjėlius. Aišku, ne tik religiniai vadovai, bet ir kiekvienas, kuris piktinasi Dievo gailestingumu, turėtų rimtai susimąstyti.

Kaip galiausiai pasielgia vyresnysis sūnus, nepasakyta. Visgi Apaštalų darbų 6:7 užrašytas įdomus faktas, kad po Jėzaus prisikėlimo „tikėjimui pakluso ir didelis būrys kunigų“. Galimas dalykas, kai kurie iš jų Jėzui pasakojant šį palyginimą buvo šalia. Taigi net ir tiems religiniams vadovams Dievas suteikė galimybę atgailauti ir pas jį sugrįžti.