„Apgaulingais turtais darykite sau draugų“
„Apgaulingais turtais darykite sau draugų... Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose“ (LUKO 16:9, NW; 16:10).
1. Kaip Mozė ir Izraelio sūnūs garbino Jehovą po savo išlaisvinimo iš Egipto?
BŪTI stebuklingai išgelbėtiems — koks tikėjimą sustiprinantis atvejis! Izraelis galėjo išeiti iš Egipto niekieno kito, tik Visagalio Jehovos dėka. Nenuostabu, kad Mozė ir izraelitai giedojo: „Mano jėga ir mano stiprybė yra Viešpats [„Jah“, NW], jis pasidarė mano gelbėtojas. Jis yra mano Dievas, ir jį aš skelbsiu; mano tėvo Dievas, ir jį aš šlovinsiu“ (Išėjimo 15:1, 2; Pakartoto Įstatymo 29:2).
2. Ką Jehovos tauta pasiėmė su savimi palikdama Egiptą?
2 Kaip izraelitų naujai įgyta laisvė skyrėsi nuo jų padėties Egipte! Dabar jie nekliudomi galėjo garbinti Jehovą. Ir išėjo jie iš Egipto ne tuščiomis rankomis. Mozė pasakoja: „Israėlio sūnūs... paprašė sau iš Egiptiečių sidabrinių ir auksinių indų ir daug apdarų. O Viešpats palankiai nuteikė tautai Egiptiečius, kad jiems duotų; taip jie paėmė sau Egiptiečių grobį“ (Išėjimo 12:35, 36). Bet kaip jie naudojosi šiais Egipto turtais? Ar naudojo juos, kad ‛išaukštintų Jehovą’? Ko mes galime išmokti iš jų pavyzdžio? (Palygink 1 Korintiečiams 10:11.)
„Auka Viešpačiui“
3. Kokią Jehovos reakciją sukėlė tai, kad Izraelis panaudojo auksą klaidingam garbinimui?
3 Kol Mozė 40 dienų buvo ant Sinajaus kalno, kur gavo Dievo nurodymus Izraeliui, apačioje laukianti tauta ėmė nerimauti. Žmonės, išsisegę auksinius auskarus, nurodė Aaronui padaryti jiems stabą garbinimui. Aaronas taip pat pastatė jiems altorių ir kitą dieną anksti jie atnašavo ten aukas. Ar dėl tokio aukso panaudojimo jie pasidarė brangesni savo Išlaisvintojui? Vargu! „Leisk man, — paskelbė Jehova Mozei, — kad mano rūstybė užsidegtų prieš juos ir kad juos sunaikinčiau.“ Tik Mozės maldaujamas Jehova pasigailėjo tautos, nors maištingi kurstytojai žuvo Dievo nubausti (Išėjimo 32:1-6, 10-14, 30-35).
4. Iš ko susidėjo „auka Viešpačiui“ ir kas ją davė?
4 Vėliau izraelitai turėjo progą panaudoti turimus turtus taip, kaip patiko Jehovai. Jie surinko „auką Viešpačiui“ (ŠvR).a Tarp dovanų padangtei statyti ir jai įrengti buvo aukso, sidabro, vario, mėlynų gijų, įvairių dažytų audeklų, avikailių, jūros gyvūnų kailių ir akacijos medžio. Pranešime atkreipiamas mūsų dėmesys į dovanotojų požiūrį. „Kiekvienas laisva valia ir savaime teatnašauja jas Viešpačiui“ (Išėjimo 35:5-9). Izraelitų reakcija pranoko lūkesčius. Todėl, pagal vieno mokslininko žodžius, padangtė buvo „gražus ir nepaprastai didingas“ statinys.
Aukos šventyklai
5, 6. Kaip Dovydas panaudojo savo turtus šventyklai ir kaip reagavo kiti?
5 Nors nekilnojamo Jehovos garbinimo namo statybai vadovavo karalius Saliamonas, didelius paruošiamuosius darbus atliko jo tėvas Dovydas. Dovydas surinko didelį kiekį aukso, sidabro, vario, geležies, medienos ir brangakmenių. „Kadangi aš tuos Dievo namus labai mėgstu, — kalbėjo Dovydas savo tautai, — duodu aš aukso bei sidabro ir nuo savęs, tris tūkstančius talentų... aukso ir septynis tūkstančius tikriausio sidabro aptraukti šventyklos sienoms.“ Dovydas ir kitus skatino būti dosnius. Žmonės atsakė gausiomis aukomis atnešdami dar daugiau aukso, sidabro, vario, geležies ir brangakmenių. Tauta „savo valia“ aukojo „visa širdimi Viešpačiui“ (1 Kronikų 22:5; 29:1, 2; 29:3, ŠvR; 29:4-9).
6 Šiomis savanoriškomis aukomis izraelitai parodė, kaip didžiai jie vertina Jehovos garbinimą. Dovydas nuolankiai meldėsi: „Kas aš esmi? Kasgi yra mano žmonės, kad mes tiek pajėgtume laisva valia dovanoti, kaip regima?“ Kodėl? „Iš Tavęs visa tai gavome ir iš Tavo rankos mes tai ir davėme. ... Todėl aš daviau tai atvira širdimi ir laisva valia“ (1 Kronikų 29:14, 17, ŠvR).
7. Kokia yra perspėjanti pamoka mums iš Amoso dienų?
7 Tačiau Izraelio gentys savo protu ir širdimi nustojo teikti pirmenybę Jehovos garbinimui. Prasidėjus devintajam šimtmečiui pr. m. e., susiskaldęs Izraelis tapo kaltas dėl dvasinio nerūpestingumo. Jehova per Amosą paskelbė apie šiaurinę dešimties giminių Izraelio karalystę: „Vargas jums, kurie esate nerūpestingi Cione ir kurie pasitikite Samarijos kalnu.“ Jis pavaizdavo juos kaip žmones, ‛miegančius drambliakaulio guoliuose, išdykaujančius savo pataluose, valgančius avinėlius iš būrio ir veršius iš bandos, geriančius vyną taurėmis’. Tačiau jų turtai — ne apsauga. Dievas perspėjo: „Jūs būsite patys pirmieji, kurie bus ištremti, kurių smaguriavimas ir ūžimas pirmiausiai turės užsibaigti.“ Izraelis 740 m. pr. m. e. nukentėjo nuo asiriečių rankos (Amoso 6:1, ŠvR; 6:4, 6; 6:7, ŠvR). Po kurio laiko pietinė Judo karalystė irgi tapo materializmo auka (Jeremijo 5:26-29).
Tinkamas išteklių panaudojimas krikščionių laikais
8. Kokį gerą pavyzdį mums duoda Marija ir Juozapas dėl lėšų panaudojimo?
8 Kaip priešingybė, palyginti vargingos Dievo tarnų sąlygos vėlyvesniais laikais nesutrukdė jiems parodyti uolumą teisingam garbinimui. Apsvarstyk Marijos ir Juozapo pavyzdį. Paklusdami imperatoriaus Augusto įsakymui, jie keliavo į savo giminės miestą Betliejų (Luko 2:4, 5). Ten gimė Jėzus. Po keturiasdešimties dienų Juozapas ir Marija aplankė netoli esančią Jeruzalės šventyklą, kad duotų nurodytą apsivalymo auką. Tai, kad Marija paaukojo du mažus paukštelius, rodo jų neturtą. Nei ji, nei Juozapas nesidangstė savo vargingumu. Priešingai, jie klusniai panaudojo savo ribotus išteklius (Kunigų 12:8; Luko 2:22-24).
9—11. a) Kaip patariama naudoti pinigus pagal Jėzaus žodžius iš Mato 22:21? b) Kodėl maža našlės auka nebuvo bereikalinga?
9 Vėliau fariziejai ir Erodo šalininkai bandė sugauti Jėzų kalboje sakydami: „Tad pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ Jėzaus atsakymas parodė jo įžvalgumą. Rodydamas jų paduotą monetą, Jėzus paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus.“ Jis padarė išmintingą išvadą: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo — Dievui“ (Mato 22:17-21). Jėzus žinojo, kad valdžia, leidžianti pinigus, laukia ir mokesčių. Tačiau taip jis padėjo tiek savo pasekėjams, tiek ir priešams suprasti, kad tikrieji krikščionys stengsis taip pat atiduoti „kas Dievo — Dievui“. Tam reikia tinkamai panaudoti materialines vertybes.
10 Tai parodo scena, kurią Jėzus matė šventykloje. Jis ką tik buvo pasmerkęs godžius Rašto aiškintojus, ‛suryjančius našlių namus’. „Pakėlęs akis, Jėzus išvydo turtuolius, dedančius savo dovanas į aukų skrynią, — praneša Lukas. — Jis pamatė ir vieną vargšę našlę, kuri įmetė du smulkius pinigėlius. Ir jis tarė: ‛Iš tiesų sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus. Anie visi metė į aukų skrynią iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui’“ (Luko 20:46, 47; 21:1-4). Kai kurie žmonės paminėjo, kad šventykla išpuošta brangakmeniais. Jėzus atsiliepė: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“ (Luko 21:5, 6). Gal ta nedidelė našlės auka buvo bereikalinga? Žinoma, ne. Ji palaikė tuo metu Jehovos nustatytą tvarką.
11 Jėzus pasakė savo tikriesiems pasekėjams: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai [„turtams“, NW]“ (Luko 16:13). Tad kaip mes galime išlaikyti pusiausvyrą panaudodami savo pinigines lėšas?
Ištikimi prievaizdai
12—14. a) Kokių išteklių prievaizdai yra krikščionys? b) Kuo ypač Jehovos tauta pasirodo šiandien esanti ištikimas prievaizdas? c) Iš kur gaunami pinigai Dievo darbui šiandien remti?
12 Paaukodami savo gyvenimą Jehovai, iš esmės pasakome, kad visa, ką mes turime, visi mūsų ištekliai, priklauso jam. Tad kaip mums reikėtų panaudoti tai, ką turime? Svarstydamas apie krikščionio tarnybą susirinkime, brolis Čarlsas Teizas Raselas, pirmasis Sargybos bokšto bendruomenės prezidentas, rašė: „Kiekvienas turi laikyti save Viešpaties paskirtu savo laiko, įtakos, pinigų bei viso kito prievaizdu ir kiek galėdamas stengtis panaudoti šiuos talentus Šeimininko garbei“ („Naujasis sukūrimas“, anglų k., puslapis 345).
13 „Iš prievaizdų, be kita ko, reikalaujama, kad bet kuris jų būtų randamas ištikimas“, — sakoma 1 Korintiečiams 4:2 (NTP). Jehovos Liudytojai, kaip tarptautinė organizacija, stengiasi veikti laikydamiesi šio nurodymo; jie pagal išgales naudoja savo laiką krikščioniškai tarnybai ir rūpestingai ugdo savo sugebėjimus mokyti. Be to, savanorių grupės, vadovaujamos Regiono statybos komitetų, noriai aukoja savo laiką, jėgas ir patirtį statydamos puikias garbinimo sueigoms skirtas sales. Visa tai labai džiugina Jehovą.
14 Iš kur gaunami pinigai plačiai mokymo kampanijai ir statybos darbams palaikyti? Iš tų, kuriuos skatina širdis taip, kaip buvo padangtės statymo dienomis. Ar mes asmeniškai prie to prisidedame? Ar tai, kaip naudojame savo pinigines lėšas, parodo, kad Jehovos tarnyba turi mums didžiausią svarbą? Būkime ištikimi prievaizdai panaudodami savo pinigus.
Pavyzdys, kaip rodyti dosnumą
15, 16. a) Kaip Pauliaus dienų krikščionys parodė dosnumą? b) Koks turi būti mūsų požiūris į šį svarstymą?
15 Apaštalas Paulius rašė apie dosnios dvasios krikščionis Makedonijoje ir Achajoje (Romiečiams 15:26). Jie noriai šelpė savo brolius, nors patys turėjo vargų. Paulius skatino korintiečius krikščionis taip pat aukoti dosniai, kad savo pertekliumi jie kompensuotų kitų nepriteklių. Niekas nebūtų galėjęs apkaltinti Pauliaus, jog jis reikalauja pinigų. Jis rašė: „Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus. Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją“ (2 Korintiečiams 8:1-3, 14; 9:5-7, 13).
16 Dosnios aukos, kurias mūsų broliai ir susidomėję žmonės skiria pasaulinei Karalystės veiklai šiandieną, parodo, kaip didžiai jie vertina šią privilegiją. Bet būtų gerai, jei svarstydami šią temą primintume tai sau, kaip Paulius priminė korintiečiams.
17. Kokią aukojimo tvarką Paulius rėmė ir ar ji tinka šiandieną?
17 Paulius skatino brolius laikytis nustatytos aukojimo tvarkos. „Kas pirmąją savaitės dieną, — sakė jis, — kiekvienas iš jūsų teatideda sutaupęs kiek galėdamas“ (1 Korintiečiams 16:1, 2). Tai gali būti mums ir mūsų vaikams pavyzdys, kaip aukoti per susirinkimą arba siunčiant tiesiai į artimiausią Sargybos bokšto bendruomenės filialą. Misionierių pora, paskirta skelbti į Rytų Afrikos miestą, pakvietė susidomėjusius žmones dalyvauti su jais Biblijos studijose. Šio pirmo susitikimo pabaigoje misionieriai taktiškai įmetė keletą monetų į dėžutę su užrašu „Aukos Karalystės veiklai“. Jų pavyzdžiu pasekė ir kiti dalyviai. Vėliau, kai iš tų naujai atėjusiųjų buvo organizuotas krikščionių susirinkimas, besilankantis rajono prižiūrėtojas pažymėjo, kad jie aukoja reguliariai (Psalmių 49:10, 14, 23).
18. Kaip mes galime padėti į vargą patekusiems savo broliams?
18 Mes taip pat turime privilegiją panaudoti savo lėšas padėti stichinių nelaimių aukoms ir tiems, kurie gyvena karo apimtuose rajonuose. Kaip sujaudinti mes buvome skaitydami apie paramą, pasiųstą į Rytų Europą, kai ją apėmė ekonominė ir politinė krizė! Tiek piniginės, tiek daiktinės aukos parodė mūsų brolių dosnumą ir solidarumą su krikščionimis, pakliuvusiais į nepalankią padėtį (2 Korintiečiams 8:13, 14).b
19. Kokią praktinę paramą galime suteikti tiems, kurie atlieka nuolatinę tarnybą?
19 Mes labai vertiname nuolatinę tarnybą atliekančius savo brolius — pionierius, keliaujančius prižiūrėtojus, misionierius, Betelio savanorius, ar ne taip? Jei leidžia sąlygos, mes galime jiems tiesiogiai pasiūlyti materialinę paramą. Pavyzdžiui, kai rajono prižiūrėtojas lankosi tavo susirinkime, tu gali suteikti jam patalpą, pasiūlyti pietų arba padėti padengti kelionės išlaidas. Toks dosnumas nelieka nepastebėtas mūsų dangiškojo Tėvo; jis nori, kad jo tarnais būtų rūpinamasi (Psalmių 36:25). Prieš keletą metų vienas brolis, kuris galėjo pasiūlyti tik kuklų užkandį, pakvietė rajono prižiūrėtoją su žmona į savo namus. Kai svečių pora susiruošė vakare į lauko tarnybos sueigą, brolis įteikė jiems voką. Viduje buvo banknotas (lygus vienam JAV doleriui) ir raštelis: „Kavos puodeliui arba keletui litrų benzino.“ Koks puikus dėkingumas, išreikštas tokiu paprastu būdu!
20. Kokios privilegijos ir atsakomybės mes nenorime atsisakyti?
20 Jehovos tauta yra palaiminta dvasiškai! Mes džiaugiamės per mūsų asamblėjų ir kongresų dvasines puotas gaudami naujų leidinių, puikų mokymą bei praktiškų patarimų. Dėkingi iš širdies už savo dvasines palaimas, mes neužmirštame privilegijos bei atsakomybės aukoti lėšas pasauliniams Dievo Karalystės interesams remti.
‛Apgaulingais turtais daryk sau draugų’
21, 22. Kas netrukus atsitiks su „apgaulingais turtais“ ir todėl ką turime daryti jau dabar?
21 Iš tiesų yra daugybė būdų, kuriais galime parodyti, kad Jehovos garbinimui skiriame pirmąją vietą savo gyvenime; ne paskutinis iš jų — laikytis Jėzaus patarimo: „Apgaulingais turtais darykite sau draugų, kad aniems nuvertėjus, jie priimtų jus į amžinąsias buveines“ (Luko 16:9, NW).
22 Atkreipk dėmesį, kad Jėzus kalbėjo, jog apgaulingi turtai nepatikimi. Taip, ateis diena, kai šios sistemos pinigai neteks vertės. „Jų sidabras bus laukan išmestas ir jų auksas bus laikomas mėšlu, — pranašavo Ezechielis, — jų sidabras ir jų auksas neįstengs išgelbėti jų Viešpaties narso dieną“ (Ezechielio 7:19). Kol tai įvyks, mes turime išmintingai ir įžvalgiai naudoti savo materialines vertybes. Tada neteks apgailestauti, kad nepaisėme Jėzaus perspėjimo: „Jei tad jūs nepasirodėte patikimi tvarkydami apgaulingą Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?! . Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Luko 16:11-13).
23. Ką turime išmintingai naudoti ir koks bus mūsų apdovanojimas?
23 Tad visi tiksliai laikykimės to, kas čia primenama, skirdami Jehovos garbinimui pirmąją vietą savo gyvenime ir išmintingai naudodami visas savo lėšas. Taip mes palaikysime savo draugystę su Jehova ir Jėzumi, pažadėjusiais nuvertėjus pinigams priimti mus į „amžinąsias padangtes“ su viltimi amžinai gyventi dangaus Karalystėje arba žemės rojuje (Luko 16:9).
[Išnašos]
a Hebrajų žodis, išverstas „auka“, yra kilęs iš veiksmažodžio, kuris pažodžiui reiškia „būti aukštam, išaukštintam; iškelti“.
b Žiūrėk knygą „Jehovos Liudytojai — Dievo Karalystės skelbėjai“ (1993 metais išspausdinta anglų k. Watchtower Bible and Tract Society of New York, Inc.), puslapiai 307—315.
Ar tu prisimeni?
◻ Kaip Izraelis reagavo į Jehovos kvietimą aukoti padangtės statybai?
◻ Kodėl našlės auka nebuvo bereikalinga?
◻ Kokią atsakomybę turi krikščionys dėl to, kaip jie naudoja savo išteklius?
◻ Kaip išvengti nusivylimo dėl to, kam naudojame savo pinigus?
[Iliustracija 15 puslapyje]
Nors našlės auka buvo maža, tačiau ne bereikalinga
[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]
Savo aukomis remiame pasaulinį Karalystės darbą