„Idant jie ieškotų Dievo“

1–3. a) Kas apaštalui Pauliui Atėnuose kelia apmaudą? b) Ko pasimokysime iš jo kalbos?

PAULIUS Atėnuose, pačiame Graikijos mokslo ir kultūros centre. Čia kadaise mokė Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Miesto gyventojai itin religingi, garbina visą panteoną dievų. Šventyklose, aikštėse, gatvėse – daugybė stabų. Tai matydamas Paulius tiesiog netveria apmaudu – tokia stabmeldystė jam, kaip ir pačiam Jehovai, tikrajam Dievui, atgrasi (Iš 20:4, 5).

² Apaštalas ateina į turgaus aikštę ir pamato pribloškiantį vaizdą – ties pagrindiniu įėjimu, šiaurvakariniame kampe stovi daugybė stulpų su Hermio galva ir lyties organais! Visur pilna šventyklų ir aukurų. Kaipgi tokioje stabmeldiškoje aplinkoje skelbti gerąją naujieną? Ar suvaldys Paulius savo apmaudą? Ar ras bendrą kalbą su vietiniais? Kaip seksis paskatinti žmones ieškoti tikrojo Dievo?

³ Pauliaus kalba išsilavinusiems atėniečiams, užrašyta Apaštalų darbų 17:22–31, yra puikus iškalbos, takto ir įžvalgos pavyzdys. Iš apaštalo galime pasimokyti, kaip sudominti klausytojus ir paskatinti juos susimąstyti.

4, 5. Kur ir kokiai auditorijai Paulius skelbė gerąją žinią?

⁴ Atėnuose Paulius lankėsi per savo antrąją misionierišką kelionę, maždaug 50 metais.a Laukdamas, kol iš Berėjos atvyks Silas su Timotiejumi, jis, kaip buvo pratęs, „nuėjo į sinagogą ir aptarinėjo Raštus su žydais ir kitais dievobaimingais žmonėmis“. Sykiu dairėsi, kur galėtų paskelbti Dievo žodį kitataučiams, ir nutarė eiti į turgaus aikštę, vadinamą agora (Apd 17:17). Agora užėmė maždaug 5 hektarų plotą į šiaurės vakarus nuo Akropolio. Ši vieša aikštė buvo ne tik turgavietė. Viename šaltinyje ji vadinama „miesto ekonomikos, politikos ir kultūros širdimi“. Čia Atėnų intelektualai susieidavo padiskutuoti įvairiomis temomis.

⁵ Kalbėti tokiai auditorijai – išties didelis iššūkis. Tarp susirinkusiųjų būdavo epikūrininkų ir stoikų, o šios dvi filosofų grupės tarpusavyje nesutarė. Epikūrininkų įsitikinimu, gyvybė atsirado per atsitiktinumą. Jų požiūris į gyvenimą viename veikale apibendrintas taip: „Nėra ko bijoti Dievuje. Nėra ko jausti mirtyje. Gėris pasiekiamas. Blogis ištveriamas.“ O štai stoikai labai sureikšmino protą ir logiką, Dievo nelaikė asmeniu. Priešingai nei Kristaus mokiniai, epikūrininkai ir stoikai netikėjo mirusiųjų prikėlimu. Taigi jų filosofinės pažiūros buvo nesuderinamos su Pauliaus skelbiamomis krikščionybės tiesomis.b

6, 7. Kaip kai kurie graikų intelektualai reagavo į Pauliaus skelbiamą žinią ir kuo tai primena mūsų laikus?

⁶ Kaip Pauliaus klausytojai reagavo į tai, ką jis kalbėjo? Kai kurie pavadino apaštalą „niektauza“, arba „sėklų rinkėju“ (Apd 17:18, išn.). Apie čia pavartotą graikišką žodį vienas žinovas teigia: „Iš pradžių šiuo žodžiu vadino paukštelį, straksintį aplink ir lesiojantį grūdus, vėliau – žmones, kurie turgavietėje surinkdavo maisto likučius ir kitokias atliekas. Dar vėliau jis prilipo žmonėms, rankiojantiems visokias informacijos kruopeles, ypač tiems, kurie nesugeba jų tarpusavyje susieti.“ Taigi, tie intelektualai norėjo pasakyti, kad Paulius viso labo tėra nemokša diletantas, atkartojantis, ką pasakė kiti. Tačiau tokios pašaipos, kaip matysime, jo nenugąsdino.

⁷ Ne kitaip yra ir šiandien. Kadangi savo įsitikinimus grindžiame Biblija, neretai sulaukiame pajuokos. Štai kai kurie švietėjai tvirtina, kad evoliucija yra faktas ir kad bent kiek išsilavinęs žmogus turi tai pripažinti. Jų nuomone, evoliucijos teoriją neigia tik neišprusę žmonės. Tų autoritetų, sykiu ir visuomenės, akyse mes tarytum „sėklų rinkėjai“ – tik atkartojame, kas rašoma Biblijoje, ir kiekvieną smulkmeną gamtoje laikome įrodymu, kad yra Kūrėjas. Bet mes tokių pašaipų nebijome ir su įsitikinimu giname tiesą, kad gyvybė žemėje yra genialus Jehovos darbas (Apr 4:11).

 8. a) Prie kokios išvados priėjo kai kurie Pauliaus klausytojai? b) Kas galėjo būti Areopagas, į kurį atėniečiai nuvedė Paulių? (Žiūrėk išnašą.)

⁸ Kiti atėniečiai, klausydamiesi Pauliaus turgavietėje, padarė tokią išvadą: „Atrodo, jis yra svetimų dievybių skelbėjas“ (Apd 17:18). Tai labai rimtas kaltinimas. Prieš kelis šimtmečius tuo pačiu apkaltintas Sokratas buvo nuteistas mirties bausme. Nenuostabu, kad žmonės nuvedė Paulių į Areopagą ir pareikalavo pasiaiškinti, kokį naują mokslą jis čia skleidžia.c Kaip Pauliui apginti tiesą ir kalbėti su žmonėmis, kurie šventųjų raštų nepažįsta?

9–11. a) Nuo ko Paulius pradėjo savo kalbą? b) Kaip galime tarnyboje sekti šiuo pavyzdžiu?

⁹ Kaip jau minėjome, matydamas Atėnuose įsikerojusią stabmeldystę Paulius netvėrė apmaudu. Tačiau jis susitvardė, neišrėžė klausytojams visko, ką apie tai mano. Apaštalas buvo taktiškas ir įžvalgus. Savo kalbą pradėjo nuo to, kas visiems jo klausytojams priimtina: „Atėnų vyrai! Iš visko sprendžiant, dievybių baime jūs pranokstate kitus“ (Apd 17:22). Čia jis pagyrė atėniečius už jų nuoširdų tikėjimą. Neabejojo, kad kai kurie turi imlias širdis, tik yra suklaidinti. Juk pats anksčiau „dėl nežinojimo ir netikėjimo“ netgi persekiojo Kristaus mokinius (1 Tim 1:13).

¹⁰ Matydamas, kad atėniečiai yra labai religingi, Paulius atkreipė jų dėmesį į aukurą su užrašu „Nežinomam Dievui“. Kaip teigiama viename šaltinyje, „graikai ir kitos tautos dedikuodavo aukurus „nežinomiems dievams“, bijodami, kad koks nors dievas neliktų nepagarbintas ir už tai ant jų neužsirūstintų“. Vadinasi, pastatydami tokį aukurą atėniečiai pripažino, kad egzistuoja kažkoks jiems nepažįstamas dievas. Paulius tuo sumaniai pasinaudojo, kad paskelbtų jiems apie tikrąjį Dievą. Jis dėstė: „Aš jums ir skelbiu tą, kurį jūs nepažinodami garbinate“ (Apd 17:23). Paulius argumentavo įtaigiai, tačiau sykiu taktiškai. Apaštalas atėniečiams paaiškino skelbiantis ne apie kokį naują, svetimą dievą, kaip sakė kai kurie, o apie tą, kurio jie nepažinojo, – apie tikrąjį.

¹¹ Kaip galime tarnyboje sekti Pauliaus pavyzdžiu? Būkime pastabūs, nepraleiskime pro akis dalykų, liudijančių apie žmogaus religingumą. Gal apie tai byloja jo išvaizda, paveikslai namuose ar koks drožinys kieme? Tada galėtume sakyti maždaug taip: „Matau, esate tikintis. Malonu pasikalbėti su žmonėmis, kuriems tikėjimas nesvetimas.“ Jei suprasime, kad kiekvienas turi teisę į savo įsitikinimus, ir kalbėsime taktiškai, galbūt paklosime pamatą tolesniam bendravimui. Nemanykime, kad žmonės, turintys tvirtą religinę nuostatą, tiesos niekada nepriims. Juk ir daugelis mūsų bendratikių anksčiau nuoširdžiai tikėjo klaidingais mokymais.

12. Kaip Paulius išlaikė savo klausytojų dėmesį?

¹² Pauliui pavyko atėniečius sudominti, bet reikėjo jų dėmesį ir išlaikyti. Turėkime omenyje, kad jo klausytojai buvo išmokyti graikų filosofijos ir šventųjų raštų neišmanė. Tad kaip apaštalas, į tai atsižvelgdamas, toliau kalbėjo? Pirma, Dievo mokymus jis pateikė šventraščių tiesiogiai necituodamas. Antra, sakydamas „kiekvieno iš mūsų“, „gyvename“, „judame“, „esame“, Paulius leido suprasti, kad neišskiria savęs iš klausytojų. Trečia, cituodamas jų poetus apaštalas parodė, kad kai kurie dalykai, apie kuriuos jis kalba, paminėti jų pačių raštuose. Tad pasigilinkime į tą įtaigią Pauliaus kalbą. Kokias svarbias tiesas apie „nežinomą Dievą“ jis išaiškino?

13. Ką Paulius pasakė apie visatos kilmę ir ką jo žodžiai leido klausytojams suprasti?

¹³ Dievas sukūrė visatą. Paulius kalbėjo: „Dievas, kuris padarė pasaulį ir visa, kas jame, būdamas dangaus ir žemės Viešpats, negyvena žmonių rankomis statytose šventyklose“d (Apd 17:24). Visata atsirado ne per atsitiktinumą. Ją sukūrė Jehova, tikrasis Dievas (Ps 146:6). Graikų dievybių, tokių kaip Atėnė, garbė priklausė vien nuo šventyklų, šventyklėlių ir aukurų. O štai apie visavaldį dangaus ir žemės Viešpatį karalius Saliamonas sakė: „Net dangus, net dangų dangūs negali tavęs sutalpinti“ (1 Kar 8:27). Tad Pauliaus mintis aiški: tikrasis Dievas nepalyginamai didingesnis už bet kokį šventykloje stovintį žmogaus rankų darbo stabą (Iz 40:18–26).

14. Kaip Paulius paaiškino, kad Dievas nėra priklausomas nuo žmonių?

¹⁴ Dievas nėra priklausomas nuo žmonių. Stabų garbintojai puošdavo savo dievus prašmatniais apdarais, pagerbdavo brangiomis dovanomis, atnešdavo valgio ir gėrimo, neva jiems to reikia. Bet kai kurių Pauliaus klausytojų filosofinės pažiūros tikriausiai buvo kitokios – jie nemanė, kad dievai tikisi tokios globos. Tad su Pauliaus teiginiu, kad Dievas „nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi jam ko nors reikėtų“, jiems turbūt nebuvo sunku sutikti. Kokių gi gėrybių galėtų žmogus pasiūlyti savo Kūrėjui? „Jis pats duoda visiems gyvybę, alsavimą“ ir viską, ko reikia: saulės šviesą, lietų, derlingą žemę (Apd 17:25; Pr 2:7). Taigi ne Dievas yra priklausomas nuo mūsų, o mes nuo Dievo.

15. Kaip Paulius padėjo atėniečiams suvokti, kad jokia tauta nėra pranašesnė už kitas, ir ko svarbaus iš to pasimokome?

¹⁵ Žmogus – Dievo kūrinys. Atėniečiai savąją tautą laikė pranašesne už kitas. O Dievas moko, kad didžiuotis savo tautybe nedera (Įst 10:17). Paulius tai paaiškino labai taktiškai ir sumaniai. Apaštalo žodžiai „iš vieno žmogaus jis iškildino visas tautas“, be abejo, paskatino klausytojus susimąstyti (Apd 17:26). Čia jis rėmėsi Pradžios knygos pasakojimu apie žmonijos protėvį Adomą (Pr 1:26–28). Pauliaus mintis aiškių aiškiausia: jeigu visi žmonės kilo iš bendro protėvio, nė viena tauta neturi pagrindo aukštintis prieš kitą. Ko iš viso to pasimokome mes? Tarnyboje su žmonėmis kalbėkime taktiškai, būkime supratingi, bet sykiu nebijokime pasakyti tiesos, net jeigu klausytojams ji nepatiks.

16. Kas įprasmina žmogaus gyvenimą?

¹⁶ Mūsų gyvenimo prasmė – siekti artumo su Dievu. Ano meto filosofai tikriausiai daug svarstė, kokia žmogaus būties prasmė, tačiau tikro atsakymo nerado. O Pauliaus žodžiai atskleidžia, kas įprasmina žmogaus gyvenimą. Pasak jo, žmogus turi ieškoti Dievo, ir jei ieškos, gal „užčiuops jį ir suras“. Paskui priduria: „Jis yra netoli nuo kiekvieno iš mūsų“ (Apd 17:27). Anot Pauliaus, Dievas, kurio atėniečiai nepažįsta, nėra nepažinus. Jis netoli nuo tų, kurie nuoširdžiai trokšta jį surasti ir pažinti (Ps 145:18). Sakydamas „nuo kiekvieno iš mūsų“, apaštalas pripažino, kad ir jam reikia Dievo ieškoti ir stengtis jį surasti.

17, 18. Kodėl žmonės turėtų norėti pažinti Dievą ir ko pasimokome iš apaštalo Pauliaus?

¹⁷ Žmogus turėtų norėti pažinti Dievą. Kodėl? Paulius sako, kad „jo dėka mes gyvename, judame ir esame“. Tai viena priežastis. Kai kurių biblistų nuomone, Paulius čia perfrazavo Kretos poeto Epimenido (VI a. p. m. e.), laikomo „svarbia figūra Atėnų religinėje tradicijoje“, žodžius. Kitą priežastį, kodėl žmogus turėtų norėti pažinti Dievą, apaštalas nusako dar vieno poeto žodžiais: „Mes irgi esame jo vaikai“ (Apd 17:28).e Žmonija turėtų jausti giminišką ryšį su Dievu, – juk visi kilo iš vieno žmogaus, kurį jis sukūrė. Atkreipkime dėmesį, kaip sumaniai Paulius argumentavo. Jis citavo graikų rašytojus, kuriuos atėniečiai, be abejo, labai gerbė. Mes irgi kartais pacituojame ką nors iš istorijos veikalų, enciklopedijų ar kitų žinomų šaltinių. Pavyzdžiui, taikliai parinktas teiginys iš autoritetingo žinyno gali padėti žmogui suprasti, iš kur kilo tam tikri religiniai papročiai ir šventės.

¹⁸ Taigi, Paulius labai sumaniai atskleidė klausytojams kai kurias esmines tiesas apie Dievą. Tačiau ką atėniečiai turėjo daryti visa tai sužinoję? Apaštalas tuojau tai paaiškino.

19, 20. a) Kaip Paulius įrodė, kad lenktis stabams neprotinga? b) Ką turėjo daryti apaštalo klausytojai?

¹⁹ Dabar Paulius jau galėjo paraginti klausytojus veikti. Primindamas cituotą graikų poeto teiginį, jis tarė: „Taigi, būdami Dievo vaikai, neturėtume manyti, kad dieviškoji Esybė panaši į auksą, sidabrą, akmenį, į kokį žmogaus sumanytą ir meistriškai padarytą kūrinį“ (Apd 17:29). Jeigu žmogus pats yra Dievo rankų darbas, kaipgi Dievas gali būti panašus į žmogaus rankomis padarytą stabą? Paulius taktiškai atskleidė, kaip neprotinga garbinti stabus (Ps 115:4–8; Iz 44:9–20). Jis ir toliau kalbėjo daugiskaitos pirmu asmeniu, veikiausiai dėl to, kad klausytojai lengviau priimtų jo pamokymą.

²⁰ Apaštalas davė aiškiai suprasti, kad būtina veikti: „Anksčiau Dievas pakentė tokį žmonių neišmanymą. Bet dabar jis visur skelbia, kad visi žmonės turi atgailauti“ (Apd 17:30). Raginimas atgailauti kai kuriuos iš susirinkusiųjų galėjo priblokšti. Tačiau įtaigi Pauliaus kalba turėjo padėti atėniečiams suvokti, kad jie skolingi gyvybės Davėjui ir yra jam atskaitingi. Dabar jiems reikėjo ieškoti Dievo, jį pažinti ir iš esmės pakeisti savo gyvenseną. Atėniečiai turėjo pripažinti, kad garbinti stabus yra nuodėmė, ir privalėjo nustoti tai daryti.

21, 22. Kokiais žodžiais Paulius baigė savo kalbą ir kuo jie reikšmingi mums?

²¹ Kalbą atėniečiams Paulius baigė labai reikšmingais žodžiais: „[Dievas] yra nustatęs dieną, kada per savo paskirtą atstovą teisingai teis žemę. Dievas visiems tai laidavo prikeldamas jį iš mirusių“ (Apd 17:31). Ateina Teismo diena! Argi ši žinia neskatina ieškoti tikrojo Dievo? Apaštalas nepaminėjo, kas tas Dievo paskirtas Teisėjas, bet pasakė apie jį kai ką stulbinančio: jis gyveno žemėje, mirė ir buvo Dievo prikeltas.

²² Šie žodžiai ir mums labai svarbūs. Žinome, kad Dievo paskirtas Teisėjas yra Jėzus Kristus. Taip pat kad Teismo diena prasidės jau netrukus ir tęsis tūkstantį metų (Jn 5:22; Apr 20:4, 6). Tos Teismo dienos nebijome – juk ji suteiks didžią gerovę visiems, kas Dievui ištikimi. O kad ši nuostabi viltis dėl ateities išsipildys, laiduoja didis stebuklas – Jėzaus Kristaus prikėlimas.

23. Kaip atėniečiai reagavo į Pauliaus kalbą?

²³ Pauliaus klausytojai reagavo įvairiai. Išgirdę apie prikėlimą, vieni „ėmė šaipytis“. Kiti, nenorėdami nieko gyvenime keisti, mandagiai pasakė: „Apie tai pasiklausysime tavęs kitą kartą“ (Apd 17:32). O tie, kuriems apaštalo kalba palietė širdį, „įtikėjo ir stojo jo pusėn“. Tarp įtikėjusiųjų buvo „Areopago narys Dionizijas, moteris, vardu Damaridė, ir dar kiti“ (Apd 17:34). Šiandien kai kurie žmonės irgi mus pajuokia. Kiti, kad ir mandagūs, tiesai vis dėlto abejingi. Tačiau nemažai kas į tiesos žinią įsiklauso ir tampa tikinčiaisiais. Kaip tada džiaugiamės!

24. Ko pasimokome iš Pauliaus kalbos Areopage?

²⁴ Pasigilinę į Atėnuose pasakytą Pauliaus kalbą daug ko pasimokome: kaip logiškai plėtoti temą, kaip įtikinamai argumentuoti, kaip prisitaikyti prie klausytojų. Suprantame, kad evangelizacijos darbe mums svarbu būti kantriems ir taktiškiems su žmonėmis, kurių religiniai įsitikinimai kitokie. Taip pat pasimokome, kad nereikia bijoti tiesą pasakyti tokią, kokia ji yra. Imdami pavyzdį iš apaštalo, gebėsime paveikiau mokyti žmones, kuriems skelbiame gerąją naujieną, o prižiūrėtojai paveikiau mokys bendruomenes. Tad, kaip ir Paulius, skatinkime žmones ieškoti Dievo ir jį surasti (Apd 17:27).