Devynioliktas perskyrimas
Milijardai mirusiųjų greitai vėl iš naujo gyvens
VYRIAUSYBĖ Karalystės, kuri bus Jėzaus Kristaus ir Jo 144.000 bendravaldžių rankose, iš tikrųjų atneš nuostabias palaimas išlikusiesiems nuo „didžiojo sielvarto“. Tada žmonės nebeminės žalingų pasėkų, kad Adomas įstūmė save ir savo dar negimusius palikuonis į nuodėmę, taip kad šitas prisiminimas atneštų psichinį arba sielos skausmą. Inspiruoti pranašo Izaijo žodžiai pažada: „Tai, kas buvo anksčiau, jau nebebus prisimenama ir nebeateis į širdį“ (Izaijo 65:17, NP).
Jeigu šitie žodžiai privalo išsipildyti, tai kentėjimai ir vargas, kurie yra kaip rezultatas iš atnešančių mirtį nuodėmės pasėkų, privalo būti pilnutinai pašalinti. Tai reikštų, kad milijardai mirusiųjų turės būti prikelti. Kodėl?
Sakykime, tu būtumei tarp išlikusiųjų nuo „didžiojo sielvarto“. Ar tu būtum iš tiesų laimingu, žinodamas, kad brangūs draugai ir giminaičiai, kurie mirę praeityje vis dar neturėtų gyvenimo ir jo palaimų. Ar neatneštų tai tau sielos kančių? Kad pašalinti tokio skausmo visokią galimybę, yra būtinas mirusiųjų prisikėlimas. Tik tada, jeigu galima bus juos sugrąžinti į gyvenimą ir padėti jiems pasiekti kūniškos ir protinės tobulybės, bus pilnutinai panaikintos žalingos nuodėmės pasėkos.
Šventasis Raštas užtikrina mus, kad dauguma mirusiųjų vėl iš naujo gyvens. Jie turės progos gyventi ilgiau, negu tik trumpą gyvenimo laikotarpį, kuris baigiasi jų mirtimi. Dievas Jehova davė Savo Sūnui, Jėzui Kristui, valdžią prikelti juos (Jono 5:26-28). Kadangi Jėzus gavo valdžią prikelti mirusiuosius, Biblija tinkamu būdu pranašiškai remiasi Juo, kaip „amžinybės Tėvu“ (Izaijo 9:6). Tuo, kad Jėzus prikelia miegančiuosius mirtyje, Jis tampa jų tėvu (Sulygink Psalmyno 44:17 [45:16, NP]).
PAGRINDAS ŠITAM ĮSITIKINIMUI
Tikinčiam į Dievo egzistavimą, neturėtų būti sunku tikėti į prisikėlimą. Ar neprotinga galvoti, kad Tas, Kas davė gyvybę pirmajam žmogui, turi pakankamai išminties, kad sugrąžintų mirusiuosius į gyvenimą, iš naujo atgaivintų mirusiuosius žmones? Dievas Jehova Pats pažadėjo, kad mirusieji iš naujo gyvens. Jis taip pat darė galingus darbus, sustiprinančius mūsų įsitikinimą dėl šito pažado.
Dievas Jehova davė kai kuriems iš Savo ištikimų tarnų galią prikelti mirusiuosius. Sareptoje, netoli nuo rytinio Viduržemio jūros kranto, pranašas Elijas prikėlė vienintelį našlės sūnų (1 Karalių 17:21-23). Jo įpėdinis Jelisėjas prikėlė vienintelį sūnų žymios, vaišingos moters Soname, Šiaurinėje Izraelio dalyje (2 Karalių 4:8, 32-37). Jėzus Kristus prikėlė dukterį Iairo, sinagogos viršininko, netoli Galilėjos jūros, ir po to, Savo brangų draugą Lozorių, kuris buvo miręs keturias dienas ir buvo palaidotas netoli Jeruzalės (Morkaus 5:22, 35, 41-43; Luko 7:11-17; Jono 11:38-45). Jopėje, prie Viduržemio jūros, apaštalas Petras prikėlė Stirną (Tabitą) iš mirusiųjų (Apaštalų darbų 9:36-42). Ir apaštalas Povilas prikėlė Romos Azijos provincijose, savo sustojimo kelionėje metu, Ertiką, kuris iškrito per langą nuo trečio aukšto ir mirė (Apaštalų darbų 20:7-12).
Pačiu puikiausiu prisikėlimu buvo Jėzaus Kristaus prisikėlimas. Tas gerai argumentuotas bei pagrįstas istorinis įvykis yra stipriausiu įrodymu tam, kad bus prisikėlimas. Į tai nurodė apaštalas Povilas žmonėms, susirinkusiems areopage Atėnuose: „[Dievas] teisingai teis visatą, per paskirtą Jo vyrą, davęs patvirtinimą visiems, prikėlęs Jį iš mirusiųjų“ (Apaštalų darbų 17:31).
Jėzaus prisikėlimas buvo faktu, nustatytu be jokio abejojimo šešėlio. Buvo daugiau dviejų ar trijų liudytojų, kurie galėjo patvirtinti, kad dalykai buvo tokie. Viename atvejyje prisikėlęs Jėzus Kristus pasirodė maždaug penkiems šimtams mokinių. Jo prisikėlimas buvo tiek gerai patvirtintas, kad apaštalas Povilas galėjo pasakyti, prisikėlimo paneigimas reikštų krikščioniško tikėjimo paneigimą visumoje. Jis parašė: „Jeigu nėra prisikėlimo iš mirusiųjų, tai ir Kristus neprisikėlė, o jeigu Kristus neprisikėlė, tai ir skelbimas mūsų veltui, veltui ir jūsų tikėjimas. Be to, mes pasirodytume klaidingais liudytojais apie Dievą, todėl, kad liudytume apie Dievą, kad Jis prikėlė Kristų, Kurio Jis neprikėlė, jeigu, tai yra „mirusieji neprisikelia“ (1 Korintiečiams 15:13-15).
Pirmieji krikščionys, kuriems priklausė ir apaštalas Povilas, su įsitikinimu žinojo, kad Jėzus buvo prikeltas iš mirusiųjų. Jie buvo tiek įsitikinę tuo, kad jie būtų gavę apdovanojimą prisikėlime, kad jie būtų pasiruošę paimti ant savęs sunkų persekiojimą, ir netgi mirtį.
PRISIKĖLIMAS DVASINIAM GYVENIMUI
Jėzaus Kristaus prisikėlimas parodo, kad mirusiųjų prisikėlime nebus atgaivintas pats gi kūnas. Jėzus buvo prikeltas dvasiniam gyvenimui, o ne žmogiškam. Apaštalas Petras apie tai rašė: „Todėl kad ir Kristus, kad atvestų mus prie Dievo, vieną kartą kentėjo už mūsų nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, būdamas numarintas kūnu, bet atgaivintas dvasia“ (1 Petro 3:18). Savo prisikėlimo metu Jėzus gavo kūną ne iš kūno ir kraujo, bet kūną, tinkamą dangiškajam gyvenimui (1 Korintiečiams 15:40, 50).
Šitas dvasinis kūnas buvo, aišku, nematomu dėl žmogaus akių. Kad Jo mokiniai galėtų pamatyti Jį po Jo prisikėlimo, Jam reikėjo naujai įsikūnyti. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad Jėzus nebuvo palaidotas su Savo drabužiais, bet buvo apvyniotas plonais lininiais aprišalais. Po Jo prisikėlimo aprišalai pasiliko kape. Lygiai taip pat kaip Jėzui reikėjo materializuoti drabužius, Jam, tokiu būdu, reikėjo priimti ir žmogišką kūną, kad būtų matomas Savo mokiniams (Luko 23:53; Jono 19:40; 20:6, 7). Ar keista? Ne, tą patį gi darė angelai iki to, kada jie pasirodydavo žmonėms. Tas faktas, kad Jėzus materializuodavosi žmogaus kūne, paaiškina, kodėl Jo mokiniai ne visada iš karto atpažindavo Jį ir kodėl Jis galėdavo staiga pasirodyti ir išnykti (Luko 24:15-31; Jono 20:13-16, 20).
Tiktai 144.000 Jėzaus Kristaus bendrapaveldėtojų, kurie valdys su Juo, patirs panašų prisikėlimą. Apie prisikėlimą dvasiniam gyvenimui Biblijoje sakoma:
„Ką tu sėji, neatgyja, jei pirm nenumirtų, ir kada tu sėji, tai sėji ne būsimą kūną, bet nuogą grūdą, koks pasitaikys, kviečio ar koks kitas, bet Dievas duoda jam kūną, kaip nori, ir kiekvienai sėklai savo kūną. ...
„Taip bus ir prisikėlime mirusiųjų: sėjamas gendamas, prisikels negendamas: sėjamas negarbėje, prisikelia garbėje, sėjamas silpnybėje, prisikels stiprybėje, sėjamas kūnas prigimtas, o prisikels dvasiškas. Yra kūnas kūniškas, ir yra kūnas dvasiškas. Taip ir parašyta: „pirmasis žmogus Adomas tapo gyva siela“, o paskutinysis Adomas yra dvasia atgaivinančia. Bet ne yra pirmas, o kūniškasis, paskui, dvasiškasis. Pirmasis žmogus iš žemės, žemiškas, antrasis žmogus yra Viešpats iš dangaus. Koks yra tas žemiškasis, tokie yra ir žemiškieji, o koks yra tas dangiškasis, tokie yra ir dangiškieji, ir kaip mes nešiojome paveikslą žemiškojo, taip nešiosime ir paveikslą dangiškojo“ (1 Korintiečiams 15:36-49).
PRISIKĖLIMAS GYVENIMUI ANT ŽEMĖS
Bet kokie dalykai yra su tais, kurie, skirtingai nuo Jėzaus Kristaus ir Jo bendravaldžių, bus prikelti žemiškajam gyvenimui? Kadangi jie „sugrįžo į dulkes“, ar reikės Dievui iš naujo surinkti visus atomus, iš kurių anksčiau susidarė jų kūnas, kad jis atitiktų kiekvienu atveju kūną jų mirties metu?
Ne, tai negali būti. Kodėl ne? Todėl, kad tai reikštų, jog jie sugrįžtų į gyvenimą tokiame gi stovyje, kokiame jie buvo ant mirties slenksčio. Tie žmonės, kurie buvo prikelti praeityje, nesugrįždavo tame pačiame liguistame stovyje, kuriame jie būdavo prieš jų mirtį. Nežiūrint į tai, kad jie nebuvo tobulais savo prisikėlimo metu, pas juos buvo pilnas, bendrai sveikas kūnas.
Taip pat nebūtų protinga atkakliai laikytis prie to, kad tie patys atomai būtų iš naujo surinkti sudarymui jų atstatyto kūno. Po mirties žmogaus kūnas trūnija ir tokiu būdu virsta į kitus organinius chemikalus. Jie gali būti absorbuoti augalų, o žmonės gali suvalgyti šituos augalus arba jų vaisius. Tokiu būdu, atomai, iš kurių susidarė mirusysis, gali, galų gale, rastis kituose žmonėse. Tai parodo aiškiai, kad prisikėlimo metu tie patys gi atomai negali būti iš naujo surinkti kiekviename žmoguje, kuris sugrįš iš mirusiųjų.
Ką reiškia tada prisikėlimas dėl kiekvieno atskirai? Tai reiškia, kad jis sugrįš į gyvenimą, kaip tas pats asmuo. O dėka ko žmogus tampa tokiu asmeniu, kokiu jis yra? Ar už tai atsakingos cheminės medžiagos, iš kurių susidaro jo kūnas? Ne, todėl kad molekulės kūne nuolatos pakeičiamos. Kas tikrumoje skiria jį nuo kitų žmonių, tai yra jo išorinė išvaizda, jo balsas, jo asmenybė, jo gyvenimo patyrimas, dvasinis išsivystymas ir atmintis. Jeigu Dievas Jehova per Savo Sūnų Jėzų Kristų prikels žmogų iš mirusiųjų, tai Jis, kaip matyt, duos jam kūną su tokiomis gi savybėmis, kokios pas jį buvo anksčiau. Prikeltas asmuo turės atmintį, kurioje bus viskas, ką jis sukaupė joje per visą savo gyvenimą, ir jis pilnutinai perpras viską, ką jis patyrė. Jis žinos, kas jis, ir žmonės, žinojusieji jį, taip pat galės iš naujo atpažinti jį.
Bet kas nors gali pasakyti: „Ar žmogus, iš tikrųjų, bus tuo pačiu asmeniu, jeigu jis bus iš naujo sudarytas tokiu būdu? Ar jis nebus tiktai kopija?“ Ne, todėl, kad taip galvojantis užmiršta anksčiau minėtą faktą, kad netgi mūsų gyvenimo metu mūsų kūnas nuolatos keičiasi. Maždaug prieš septynerius metus mūsų kūnas susidarė iš kitų molekulių, negu šiandieną. Bėgant metams, mes netgi keičiame savo išorinę išvaizdą. Bet ar nepalieka pas mus tie patys pirštų antspaudai? Ar nebeesame mes tais pačiais asmenimis? Aišku.
Žmonės, kuriems sunku tikėti į prisikėlimą, turėtų pagalvoti apie panašų stebėtiną procesą, vykstantį kūdikio prasidėjimo metu. Mažytė ląstelė, kuri susidaro susijungiant spermai ir kiaušinėliui, turi savyje galimybę tapti žmogumi, besiskiriančiu nuo visokio kito žmogaus, gyvenusio kada nors. Šitoje ląstelėje randasi faktoriai, nurodantys žmogaus struktūrą ir sudarymą pagrindinės asmenybės, paveldėtos jo nuo savo tėvų. Paskui, aišku, jo patyrimai gyvenime praturtina jo asmenybę. Panašiai tam, kas vyksta pastojimo metu, mirusysis prisikėlimo arba atkūrimo metu gaus iš naujo savo asmenybę ir visą savo gyvenimo patyrimą, prie ko, kiekviena kūno ląstelė turės savyje charakteringus bruožus, atskiriančius jį nuo visų kitų žmonių. O jo širdžiai, protui ir kūnui bus suteiktos pridėtinės kokybės ir sugebėjimai, kuriuos jis buvo išvystęs savo ankstyvesnio gyvenimo metu.
Inspiruotas psalmistas rašė apie Sutvėrėją: „Mano užuomazgą matė Tavo akys: tavo knygoje užrašytos visos dienos man paskirtos, kada nei vienos iš jų dar nebuvo (tavo knygoje užrašytos visos jos dalys dienų atžvilgiu, kada jos susidarė ir dar nei vienos iš jų nebuvo, NP)“ (Psalmyno 138:16 [139:16, NP]). Kai tik susidarė genetinės kombinacijos prasidėjimo metu, Dievas Jehova, taigi, gali sužinoti ir prisiminti pagrindines kūdikio savybes. Todėl visiškai logiška, kad Jis gali turėti smulkius duomenis, pagal kuriuos Jis gali iš naujo atkurti mirusįjį.
Mes galime pasitikėti tobula Jehovos atmintimi. Netgi netobuli žmonės gali per video juostą išsaugoti ir vėliau atkurti žmonių vaizdus ir balsus. Dievo sugebėjimas išsaugoti tokius duomenis daug didesnis, todėl kad Jis žino netgi nesuskaitomas žvaigždes jų vardais! (Psalmyno 146:4 [147:4, NP]).
Matosi, tikrai, kad prisikėlimas arba atkūrimas galimas, todėl kad mirusieji gyvena Dievo atmintyje. Kadangi Dievas Jehova turi Savo tobuloje atmintyje visus gyvenimo pavyzdžius ir kadangi Jis ketina prikelti mirusiuosius, tai Jis gali žiūrėti į mirusiuosius tikėjimo žmones, kaip, pavyzdžiui, į Abraomą, Izaoką ir Jokūbą, taip, lyg tai jie būtų gyvi. Į tai Jėzus Kristus atkreipė dėmesį netikinčiųjų sadukėjų, sakydamas: „O kad mirusieji kelsis, nurodė pats Mozė pasakojime apie „krūmą“, vadindamas Viešpatį (Jehovą, NP) Abraomo Dievu, Izaoko Dievu, ir Jokūbo Dievu. Dievas juk yra ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas, nes visi jam gyvi“ (Luko 20:37, 38).
Yra, iš tiesų, geras pagrindas tikėti į prisikėlimą arba į atkūrimą. Aišku nekurie, gal būt, atmeta tokią mintį. Bet ar mes būtume geresnėje padėtyje, jeigu mes užvertume akis ir protą prieš įrodymus ir atsisakytume tikėti į prisikėlimą? Ar mums tada būtų lengviau netekti brangaus giminaičio arba draugo? Ar mes būtume geriau pasiruošę žiūrėti į rūstų veidą mūsų pačių artėjančios mirties?
Žinojimas, kad ne viskas baigiasi su šituo gyvenimu, išlaisvina žmogų nuo baimės prarasti jį per anksti su prievarta. Šėtonas, velnias naudojosi šita baime, kad laikytų žmones pavergime ir priverstų juos vykdyti savo prisakymus per savo žemiškus atstovus (Mato 10:28; Hebrajams 2:14). Bijodami bausmės, daugelis žmonių nesekė savo sąžinės paliepimu ir įvykdydavo niekšingus nusikaltimus prieš žmoniją. Tai vyko, pavyzdžiui, koncentracinėse nacistinėse Vokietijos stovyklose.
Žmogus su tvirtu tikėjimu į prisikėlimą, vienok, yra kupinas ryžto elgtis teisingai, netgi, jeigu šita dėl jo reikštų mirtį. Jo akyse gyvenimas, kuriuo jis gėrėsis po prisikėlimo iš mirusiųjų, yra kokiu tai daug brangesniu dalyku, negu keletas (arba keliolika) metų, kuriuos jis galėtų dabar pragyventi. Jis nenori pastatyti į pavojų galimybę gauti amžinąjį gyvenimą dėl ko tai, ką, vargu, galima pavadinti savo gyvenimo pratęsimu. Jis panašus yra senovės laikų žmonėms, apie kuriuos viena Biblijos knyga, laiškas Žydams, praneša: „[Jie] buvo nukankinti, nepriėmę išlaisvinimo (per kokį nors kompromisą), kad gautų geresnį prisikėlimą“ (Hebrajams 11:35).
Žmonės, pasitikintys Dievo pažadu prikelti mirusiuosius, tikrai, yra daug geresnėje padėtyje, negu tie, pas kuriuos nėra vilties prisikėlimui. Jie gali be baimės žiūrėti pirm į ateitį.
Bibliniai įrodymai nurodo į tai, kad dabartinė sistema greitai, mūsų kartos metu, pasibaigs ir bus pakeista teisinga vyriausybe, esančia Jėzaus Kristaus ir Jo bendravaldžių rankose. Todėl milijardai mirusiųjų greitai iš naujo gyvens ir turės naudą iš Karalystės viešpatavimo. Kaip nuostabu bus išlikusiesiems nuo „sielvarto“ sveikinti mirusiuosius! Pagalvok apie džiaugsmą, kad iš naujo galima bus gėrėtis pamokinančiu bendravimu su brangiais draugais ir mylimais giminaičiais, išgirsti jų pažįstamą balsą ir pamatyti, kad jie sveiki!
Kaip šita turėtų paveikti tave? Ar neturėtų tai pažadinti tave dėkoti Dievui už nuostabią viltį prisikėlimui? Ar neturėtų tavo dėkingumas priversti tave padaryti viską, kas tau galima, kad pažintum Dievą ir po to ištikimai tarnautum Jam?