„Paklausykite, ką jums pasakysiu sau apginti“

1, 2. Ko Paulius atvyksta į Jeruzalę ir kokie išmėginimai ten jo laukia?

PAULIUS vėl vaikšto siauromis, judriomis Jeruzalės gatvelėmis. Joks kitas miestas žemėje nėra toks ypatingas – čia vyko patys svarbiausi Dievo tautos istorijos įvykiai. Dauguma jeruzaliečių, be abejo, didžiuojasi šlovinga savo miesto praeitimi. Apaštalas žino, kad praeitimi gyvena ir nemažai vietinių krikščionių. Jie tebeteikia didelę reikšmę Mozės Įstatymui ir tai jiems trukdo suvokti aiškėjančią Jehovos valią. Nepabūgęs būsimų pavojų, Paulius iš Efezo atvežė lėšas, kurias stokojantiems broliams ir sesėms dosniai suaukojo bendratikiai (Apd 19:21). Tačiau dabar apaštalas mato, kad jiems reikia ne vien materialinės, bet ir dvasinės pagalbos.

² Kokie išmėginimai Pauliaus Jeruzalėje laukia? Jam reikės paneigti kai kurių bendratikių apie jį skleidžiamas piktas kalbas. Maža to, teks susidurti su Kristaus priešais – šie melagingai jį apkaltins, sumuš ir net kėsinsis nužudyti. Vis dėlto tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis apaštalas turės galimybę ginti savo įsitikinimus. Jo nuolankumas, drąsa ir tvirtas tikėjimas įkvepia visus krikščionis. Tad pažiūrėkime, kaip Pauliui sekėsi.

3–5. a) Su kuo Paulius Jeruzalėje susitiko ir apie ką kalbėjosi? b) Ko pasimokome iš to susitikimo?

³ Atvykę į Jeruzalę, jau kitą dieną Paulius ir jo bičiuliai nuėjo susitikti su vietinės bendruomenės vyresniaisiais. Nėra jokios užuominos, kad tame susitikime būtų dalyvavęs bent vienas iš likusių apaštalų. Galimas dalykas, tuo metu jie tarnavo kituose kraštuose. Tame susitikime buvo „visi vyresnieji“, tarp jų ir Jėzaus brolis Jokūbas (Apd 21:18; Gal 2:9). Jis tam susirinkimui tikriausiai vadovavo.

⁴ Paulius vyresniuosius pasveikino ir tada „ėmė nuodugniai pasakoti apie savo tarnystę ir ką Dievas per jį nuveikė tautose“ (Apd 21:19). Jo pasakojimas visus, be abejo, labai padrąsino. Mus irgi džiugina žinios apie tai, kaip evangelizacijos darbas einasi svetur (Pat 25:25).

⁵ Reikia manyti, Paulius užsiminė ir apie aukas, kurias atvežė iš Europos. Kaip tuos brolius turėjo sujaudinti toks bendratikių rūpinimasis! Lukas rašo, kad „išgirdę Pauliaus pasakojimą, jie šlovino Dievą“ (Apd 21:20a). Panašiai yra šiandien. Nukentėjusius nuo nelaimių ar sunkių ligų varginamus brolius ir seses labai paguodžia bendratikių pagalba ir padrąsinimo žodis.

 6. Ką vyresnieji Pauliui papasakojo?

⁶ Tada vyresnieji Pauliui papasakoja, kad Judėjoje apie jį skleidžiamos negeros kalbos: „Matai, broli, tūkstančiai tikinčiųjų yra žydai ir jie visi uoliai laikosi Įstatymo. Jie prisiklausė apie tave kalbų, esą ragini žydus, gyvenančius kitose tautose, atsimesti nuo Mozės ir sakai jiems, kad nereikia apipjaustyti vaikų ir laikytis papročių“ (Apd 21:20b, 21).a

7, 8. a) Ko nesuprato daugelis Judėjos krikščionių? b) Kodėl jų negalima vadinti klaidatikiais?

⁷ Nuo tada, kai Mozės Įstatymas nebeteko galios, buvo praėję daugiau kaip 20 metų (Kol 2:14). Tad kodėl tiek daug krikščionių ir toliau uoliai jo laikėsi? Kiek anksčiau, 49 metais, po apaštalų ir vyresniųjų susitikimo, vykusio Jeruzalėje, bendruomenėms buvo išsiųstas laiškas, kuriame buvo paaiškinta, kad Mozės Įstatymas kitataučių tikinčiųjų nesaisto ir apsipjaustyti jiems nereikia (Apd 15:23–29). Tačiau žydų tautybės tikintieji tame laiške nepaminėti, tad daugelis jų vis dar manė privalantys laikytis Mozės Įstatymo.

⁸ Jeigu žydų tautybės tikintieji tebesilaikė Įstatymo, ar galėjo būti vadinami krikščionimis? Taip. Jie juk nebuvo pagonių dievų garbintojai ir papročiai, kurių laikėsi, atėjo ne iš pagonybės. Mozės Įstatymą savo tautai davė pats Jehova. Jame nebuvo nieko demoniško ar neteisingo. Tačiau tas Įstatymas buvo grįstas senąja sandora, o krikščionys pavaldūs naujajai. Įstatymo sandoros reikalavimai neteko galios ir garbinant Dievą nebeturėjo reikšmės. Vis dėlto kai kurie žydų tautybės krikščionys ir toliau laikėsi Įstatymo manydami, kad taip įgis teisumą Dievo akyse. Tie tikintieji stokojo supratimo, kokio garbinimo Jehova iš krikščionių tikisi (Jer 31:31–34; Lk 22:20).b

 9. Ką Paulius aiškino apie Mozės Įstatymą?

⁹ O ką galima pasakyti apie gandus, esą kitataučių kraštuose Paulius moko žydus, „kad nereikia apipjaustyti vaikų ir laikytis papročių“? Paulius buvo siųstas pas kitataučius ir aiškindavo jiems – ne žydams, – kad kitataučiams, apaštalų nutarimu, nereikia laikytis Mozės Įstatymo. O tiems, kurie tikino kitataučius apsipjaustyti ir Įstatymo laikytis, jis duodavo stiprų atkirtį (Gal 5:1–7). Kur tik nuvykdavo, Paulius gerąją naujieną skelbdavo ir žydams. Tiems, kurie noriai klausydavosi, be abejo, paaiškindavo, kad sulig Jėzaus mirtimi Įstatymas neteko galios ir kad žmogus Dievo akyse tampa teisus dėl tikėjimo, o ne dėl to, kad laikosi Įstatymo (Rom 2:28, 29; 3:21–26).

10. Kas rodo, kad apaštalas Paulius buvo supratingas?

¹⁰ Tačiau Paulius buvo supratingas, neteisė tų, kurie žydų papročių laikėsi, pavyzdžiui, nedirbo per šabą ar nevalgė tam tikro maisto (Rom 14:1–6). Apaštalas nenurodinėjo ir dėl apipjaustymo. Netgi apipjaustydino Timotiejų, kad būtų ramiau žydams, mat jie žinojo Timotiejaus tėvą esant graiką (Apd 16:3). Apipjaustymas buvo kiekvieno asmeninis reikalas. Paulius galatams rašė: „Nėra jokios reikšmės, ar mes apipjaustyti ar ne, – svarbu yra tikėjimas, ir jis matomas iš meilės“ (Gal 5:6). Bet jeigu žmogus apsipjaustytų norėdamas susisaistyti Įstatymu ar manydamas, kad tik taip įgis Jehovos palankumą, tai liudytų apie jo tikėjimo stoką.

11. Ką vyresnieji Pauliui patarė ir kaip jis pasielgė? (Atkreipk dėmesį į išnašą.)

¹¹ Nors kalbos apie Paulių buvo tik gandai, daugeliui tikinčiųjų jos vis dėlto kėlė nerimą. Todėl vyresnieji apaštalui pasiūlė: „Pas mus yra keturi įžadą davę vyrai. Pasiimk juos su savimi, kartu su jais atlik apsivalymo apeigas ir apsiimk sumokėti jų išlaidas, kad jie galėtų nusiskusti galvas. Tada visi žinos, kad tai, kas jiems apie tave prikalbėta, nieko verta, kad tu elgiesi deramai ir pats laikaisi Įstatymo“ (Apd 21:23, 24).c

12. Iš ko galima spręsti, kad Paulius bendradarbiavo su vyresniaisiais?

¹² Paulius galėjo pareikšti, kad nėra ko paisyti visokių gandų ir kad tie, kurie prisirišę prie Mozės Įstatymo, patys turi keisti požiūrį. Tačiau jis pasielgė nuolankiai, prisitaikė, kiek leidžia Dievo Žodžio principai. Jau anksčiau jis buvo rašęs: „Tiems, kurie pavaldūs įstatymui, buvau tarsi pavaldus įstatymui, kad laimėčiau pavaldžius įstatymui, nors pats nesu įstatymui pavaldus“ (1 Kor 9:20). Paulius pakluso Jeruzalės vyresniesiems ir tapo „tarsi pavaldus įstatymui“. Mes irgi bendradarbiaukime su bendruomenės vyresniaisiais ir nereikalaukime, kad viskas būtų daroma taip, kaip mums atrodo geriausia (Hbr 13:17).

13. a) Kodėl žydai šventykloje sukėlė liaudį? b) Kaip buvo išgelbėta Pauliaus gyvybė?

¹³ Netikėtai Paulių užgriūva kitas didelis išbandymas. Anų keturių vyrų įžado dienoms besibaigiant, šventykloje jį pamato iš Azijos atvykę žydai. Visai nepagrįstai jie apkaltina Paulių atsivedus į šventyklą kitataučius ir sukursto prieš jį minią. Apaštalą žmonės būtų mirtinai sumušę, bet įsikišo romėnų įgulos vadas. Paulius buvo suimtas (laisvę jis atgavo tik po ketverių su viršum metų). Bet tuo viskas nesibaigė. Kai įgulos vadas paklausė žydų, kodėl jie Paulių užsipuolė, šie ėmė šūkauti ir svaidytis visokiais kaltinimais. Per triukšmą vadas negalėjo nieko suprasti. Minia taip įsisiautėjo, kad Paulių teko nešte išnešti. Romėnų kareiviams beįvedant apaštalą į kareivines, šis vado paprašė: „Meldžiu tavęs, leisk man kreiptis į žmones“ (Apd 21:39). Vadas sutiko ir Paulius ėmė drąsiai ginti savo tikėjimą.

14, 15. a) Ką Paulius žydams papasakojo? b) Kaip romėnų įgulos vadas mėgino išsiaiškinti, kodėl žydai sukilo prieš Paulių?

¹⁴ „Paklausykite, ką jums pasakysiu sau apginti“, – pradėjo Paulius (Apd 22:1). Į žmones jis kreipėsi hebrajiškai, todėl jie kiek aprimo. Apaštalas jiems išsamiai paaiškino, kodėl tapo Kristaus sekėju. Iš pradžių paminėjo faktų, kuriuos žydai galėjo lengvai patikrinti. Kadaise jis mokėsi pas visų gerbiamą Įstatymo žinovą Gamalielį, pats persekiojo Kristaus mokinius ir kai kurie iš ten esančių tikriausiai tai žinojo. Tada Paulius ėmė pasakoti, kad sykį, pakeliui į Damaską, jis išvydo regėjimą – jam apsireiškė Kristus. Vyrai, kurie buvo su juo, irgi matė ryškią šviesą ir girdėjo balsą, tačiau to, kas buvo sakoma, nesuprato (Apd 9:7; 22:9). Dėl tos ryškios šviesos Paulius apako, todėl į Damaską jį teko vesti už rankos. Ten vietinių žydų gerbiamas vyras, vardu Ananijas, regą jam grąžino.

¹⁵ Toliau Paulius papasakojo, kad jam sugrįžus į Jeruzalę ir meldžiantis šventykloje Jėzus apsireiškė dar kartą. Pasipiktinę šiais žodžiais, žydai ėmė šaukti: „Nušluoti nuo žemės tokį! Nevalia jam leisti gyventi!“ (Apd 22:22). Baimindamasis dėl Pauliaus gyvybės, įgulos vadas įsakė nuvesti jį į kareivines. Kad išsiaiškintų, kodėl žydai ant jo taip niršta, liepė ištardyti plakant. Bet Paulius, žinodamas, kad Romos įstatymas gina piliečių teises, pasisakė turintis Romos pilietybę. Panašiai ir šiandien Jehovos liudytojai gina savo tikėjimo laisvę naudodamiesi įstatymo teikiama apsauga. (Plačiau apie tai rašoma straipsneliuose „Romos įstatymas ir pilietybė“ ir „Teisinės kovos mūsų laikais“.) Sužinojęs, kad Paulius yra Romos pilietis, vadas suprato, kad teks kažkaip kitaip jį apklausti. Tad kitą dieną nuvedė jį į specialiai sušauktą Sinedriono, žydų aukščiausiojo teismo, posėdį.

16, 17. a) Kas nutiko, kai Paulius prabilo į Sinedrioną? b) Kokį nuolankumo pavyzdį parodė Paulius?

¹⁶ Savo ginamąją kalbą Sinedrione Paulius pradėjo taip: „Vyrai! Broliai! Visa, ką iki pat šiandien aš Dievo akivaizdoje dariau, dariau su gryniausia sąžine“ (Apd 23:1). Bet tiek ir tespėjo pasakyti. „Vyriausiasis kunigas Ananijas liepė greta stovintiems trenkti jam per burną“ (Apd 23:2). Koks įžeidimas! Ananijas nė nesiteikė išklausyti parodymų – jau iš anksto buvo nusistatęs prieš Paulių, laikė jį melagiu. Tad ir Pauliaus reakcija nestebina: „Dievas trenks tau, siena tu pabaltinta! Sėdi čia, kad teistum mane pagal Įstatymą, bet liepi man trenkti peržengdamas Įstatymą?!“ (Apd 23:3).

¹⁷ Kai kuriuos labiau šokiravo ne nurodymas Pauliui smogti, o Pauliaus reakcija. „Tu įžeidinėji vyriausiąjį Dievo kunigą?!“ – sakė jam. Parodydamas pagarbą Įstatymui apaštalas nuolankiai atsiprašė: „Broliai, aš nežinojau, kad jis vyriausiasis kunigas. Juk parašyta: ‘Nekalbėk blogai apie savo tautos vadovą’“ (Apd 23:4, 5; Iš 22:28).d Tada apaštalas pasielgia labai įžvalgiai. Žinodamas, kad Sinedrioną sudaro fariziejai ir sadukiejai, sušunka: „Vyrai! Broliai! Aš fariziejus, fariziejų sūnus, o esu teisiamas už viltį, kad mirusieji bus prikelti!“ (Apd 23:6).

18. Kodėl Paulius pavadino save fariziejumi ir ką verta turėti omenyje diskutuojant su kitokių įsitikinimų žmonėmis?

¹⁸ Kodėl Paulius pavadino save fariziejumi? Jis buvo „fariziejų sūnus“. Dėl to daugelis tikriausiai tebelaikė jį fariziejumi.e Bet kaip galėjo jis Jėzaus mokymą apie mirusiųjų prikėlimą gretinti su fariziejų mokymais? Jie juk tikėjo, kad žmogus turi nemirtingą sielą ir kad vėliau teisiųjų sielos vėl įsikūnija. Apaštalas, aišku, tuo netikėjo. Jis tikėjo tuo, ką apie prikėlimą mokė Jėzus (Jn 5:25–29). Vis dėlto fariziejai, skirtingai nei sadukiejai, tikėjo, kad mirtis nėra visko pabaiga. Šiuo aspektu Pauliaus ir fariziejų samprata, galima sakyti, buvo panaši. Diskutuodami su katalikais ar protestantais mes taip pat galime rasti šį tą bendra. Jie, kaip ir mes, pavyzdžiui, pripažįsta, kad Dievas yra. Tiesa, daugelio jų suvokimu, Dievas yra Trejybės dalis, ir tai su Biblijos mokymais nesiderina. Tačiau norėdami paliudyti gerąją naujieną akcentuokime tai, kas tarp mūsų bendra.

19. Kodėl Sinedrionas pasidalijo?

¹⁹ Sinedrionas pasidalijo. Lukas rašo: „Kilo didelis triukšmas. Kai kurie Raštų aiškintojai iš fariziejų grupės atsistoję įnirtingai tvirtino: ‘Mes nematome, kad šitas žmogus būtų kuo kaltas. Juk jeigu jam kalbėjo dvasia ar angelas...’“ (Apd 23:9). Mintis, kad Pauliui kalbėjo angelas, sadukiejams pasirodė absurdiška, nes jie angelais netikėjo. (Skaityk straipsnelį „Sadukiejai ir fariziejai“.) Kilo toks kivirčas, kad įgulos vadui vėl teko Paulių vaduoti (Apd 23:10). Vis dėlto pavojus apaštalui tebegrėsė. Kaip viskas klostėsi toliau, pakalbėsime kitame skyriuje.