Kai nuodėmės daugiau nebebus

„AR MES gimstame nuodėmingi?“ Tas klausimas glumino vieną Jungtinių Valstijų aukštosios mokyklos absolventą, vos tik pradėjusį studijuoti Bibliją. Jam, induistų kilmės asmeniui, mintis apie paveldimą nuodėmę buvo svetima. Tačiau jis svarstė taip: jeigu nuodėmė tikrai yra paveldima, atmesti tokią tikrovę arba jos nepaisyti būtų nenaudinga. Kaip gali žmogus rasti atsakymą į šį klausimą?

Jei nuodėmė paveldima, ji turėjo pradžią. Ar pirmasis žmogus buvo sukurtas blogas ir perdavė neigiamus bruožus savo vaikams? O gal yda prasiskverbė vėliau? Kada iš tikrųjų atsirado nuodėmė? Kita vertus, jei nuodėmė yra tik išorinis dalykas — blogio egzistavimas arba principas — ar mes galime tikėtis kada nors būti išvaduoti nuo jos?

Pagal induizmo tikėjimą, kančios ir blogis yra kūrinijos palydovai. „Kančios [arba blogis], — sako vienas induizmo mokytojas, — kaip chroniškas reumatas, tik klajoja iš vietos į vietą, bet negali būti visiškai išnaikintos.“ Be abejo, blogis lydėjo pasaulio žmoniją per visą rašytinę istoriją. Jeigu jis atsirado anksčiau, negu imta užrašinėti žmonijos istoriją, patikimus atsakymus apie jo pradžią būtina gauti iš aukštesnio šaltinio negu žmogus. Atsakymai turi būti iš Dievo (Psalmių 35:10).

Žmogus buvo sukurtas be nuodėmės

Induizmo filosofas Nikilananda pripažįsta, kad vedose žmogaus sukūrimas aprašytas simboliškai. Panašiai ir dauguma Rytų religijų turi tik mitologinius kūrimo aprašymus. Tačiau tikėti Biblijos pranešimu apie pirmojo žmogaus sukūrimą yra tiek loginis, tiek mokslinis pagrindas.a Pačiame pirmajame jos skyriuje sakoma: „Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą; pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė; sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę“ (Pradžios 1:27).

Ką reiškia būti sukurtam „pagal Dievo paveikslą“? Tiesiog štai ką: žmogus buvo sukurtas panašus į Dievą tokiais Dievo bruožais — teisingumu, išmintimi ir meile, kurie skyrė jį nuo gyvūnų. (Palygink Kolosiečiams 3:9, 10.) Turėdamas šias savybes, jis galėjo pasirinkti daryti gera arba bloga — būti morališkai laisva asmenybe. Kai buvo sukurtas pirmasis žmogus, jis neturėjo nuodėmės, nepažino blogio ir kančių.

Adomui Jehova Dievas davė tokį įsakymą: „Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi“ (Pradžios 2:16, 17, Brb red.). Pasirinkdami paklusti, Adomas ir jo žmona Ieva būtų teikę gyrių ir šlovę savo Kūrėjui ir likę be nuodėmės. O nepaklusnumo veiksmas būtų parodęs, kad jie nenori laikytis tobulų Dievo normų, ir padaręs juos netobulus — nuodėmingus.

Adomas ir Ieva nebuvo sukurti tokie kaip Dievas. Tačiau tam tikru mastu jie turėjo Dievo savybių ir buvo pajėgūs apsispręsti morališkai. Kaip Dievo kūriniai, jie buvo be nuodėmės, arba tobuli (Pradžios 1:31; Pakartoto Įstatymo 32:4). Adomo ir Ievos sukūrimas nesuardė tos harmonijos, kuri iki tol ištisus amžius vyravo tarp Dievo ir visatos. Tad kaip prasidėjo nuodėmė?

Nuodėmės pradžia

Nuodėmė pirmiausia atsirado dvasinėje srityje. Prieš sukurdamas Žemę ir žmogų, Dievas sukūrė protingas dvasines būtybes — angelus (Jobo 1:6; 2:1; 38:4-7; Kolosiečiams 1:15-17). Vienas iš angelų labai vertino savo grožį ir protą. (Palygink Ezechielio 28:13-15.) Iš Dievo nurodymo Adomui ir Ievai gimdyti vaikus tas angelas galėjo suprasti, kad netrukus visa žemė bus pripildyta teisingų žmonių ir jie visi garbins Dievą (Pradžios 1:27, 28). Tas dvasinis kūrinys troško, kad jie garbintų jį (Mato 4:9, 10). Gyvendamas tuo troškimu, jis nukrypo į klaidingą kelią (Jokūbo 1:14, 15).

Prabilęs Ievai per gyvatę, maištingasis angelas pasakė, kad Dievas draudimu valgyti vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio slepia žinias, kurias ji turėtų žinoti (Pradžios 3:1-5, Brb red.). Taip sakyti buvo bjaurus melas — nuodėmingas veiksmas. Paskleisdamas šį melą, angelas pasidarė nuodėmingas. Todėl jis buvo pavadintas Velniu, šmeižiku, ir Šėtonu, Dievo priešininku (Apreiškimas 12:9).

Šėtono įkalbinėjimai žalingai paveikė Ievą. Pasitikėdama Gundytojo žodžiais, ji leidosi suvedžiojama ir valgė vaisiaus nuo uždrausto medžio. Jos vyras Adomas valgė vaisiaus kartu su ja, todėl jie abu tapo nuodėmingi (Pradžios 3:6; 1 Timotiejui 2:14). Aišku, jog nuspręsdami nepaklusti Dievui, mūsų pirmieji tėvai neteko tobulumo ir pasidarė nuodėmingi.

O kaip su Adomo ir Ievos palikuonimis? Biblijoje paaiškinta: „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Romiečiams 5:12). Jau veikė paveldėjimo dėsnis. Adomas negalėjo perduoti savo vaikams to, ko neturėjo (Jobo 14:4). Pirmieji žmonės jau buvo praradę tobulumą ir tapę nusidėjėliais, kai užsimezgė jų vaikų gyvybės. Todėl mes visi — be išimties — paveldėjome nuodėmę (Psalmių 50:7; Romiečiams 3:23). O nuodėmė pagimdė ne ką kitą, kaip blogį ir kančias. Be to, dėl jos mes visi senstame ir mirštame, nes „atpildas už nuodėmę — mirtis“ (Romiečiams 6:23).

Sąžinė „kaltina“ arba „teisina“

Apsvarstyk taip pat, kaip paveikė nuodėmė pirmos žmonių poros elgseną. Jie pridengė savo kūno dalis ir bandė pasislėpti nuo Dievo (Pradžios 3:7, 8). Taip nuodėmė privertė juos pajusti kaltę, nerimą ir gėdą. Tie jausmai žmonijai gerai pažįstami šiandieną.

Ko nekankino nemalonūs jausmai dėl to, kad neparodė gerumo kam nors iš stokojančiųjų, arba ko negraužė sąžinė dėl pasakytų žodžių, kurių niekada nereikėjo ištarti? (Jokūbo 4:17) Kodėl mus apima tokie neramūs jausmai? Apaštalas Paulius paaiškina, kad ‛įstatymas įrašytas mūsų širdyse’. Jei mūsų sąžinė neatbukusi, bet koks to įstatymo pažeidimas sukelia vidinį perversmą. Taip sąžinės balsas „kaltina“ arba „teisina“ mus (Romiečiams 2:15; 1 Timotiejui 4:2; Titui 1:15). Suvokiame mes tai ar ne, bet turime vidinį blogio, nuodėmės jausmą!

Paulius gerai pažino savo nuodėmingus polinkius. „Kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga, — jis prisipažino. — Juk, kaip vidinis žmogus, aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose.“ Todėl Paulius klausė: „Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ (Romiečiams 7:21-24)

Išvadavimas iš nuodėmės: kaip?

„Išvadavimas, pagal induistų tradiciją, — sako vienas mokslininkas, — yra išlaisvinimas iš besikartojančių gimimų ir mirčių ciklo.“ Panašiai ir budizmas kaip išeitį nurodo nirvaną — būseną, kai išorinė tikrovė būna užmiršta. Induizmas, kuriam svetima paveldėtos nuodėmės sąvoka, žada tik pabėgimą nuo tikrovės.

O pagal Bibliją, išsivadavimo priemonė yra tikras nuodėmingumo pašalinimas. Paklausęs, kaip jis gali būti išvaduotas iš nuodėmės, apaštalas Paulius toliau atsako: „Ačiū Dievui — per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ (Romiečiams 7:25) Taip, išlaisvinimas ateina iš Dievo per Jėzų Kristų.

Pagal Mato Evangeliją, „Žmogaus Sūnus“, Jėzus Kristus, atėjo „savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mato 20:28). Kaip užrašyta 1 Timotiejui 2:6, Paulius sakė, kad Jėzus „atidavė save kaip [„atitinkamąją“, NW] išpirką už visus“. Žodis „išpirka“ nurodo kainą, kuri mokama už belaisvių išvadavimą. Tas faktas, kad išpirka yra atitinkamoji, nurodo veiksmingą kainos tolygumą pagal teisėtus teisingumo reikalavimus. Tačiau kaip vieno žmogaus mirtį galima laikyti „atitinkamąja išpirka už visus“?

Adomas pardavė visą žmoniją, įskaitant ir mus, nuodėmei bei mirčiai. Kaina, arba bausmė, kurią jis sumokėjo, buvo jo tobula žmogiškoji gyvybė. Kad ją padengtų, reikėjo sumokėti kitą tobulą žmogaus gyvybę — atitinkamąją išpirką (Išėjimo 21:23; Pakartoto Įstatymo 19:21; Romiečiams 5:18, 19). Kadangi nė vienas netobulas žmogus negalėjo pasiūlyti tokios aukos, Dievas savo begaline išmintimi atvėrė kelią iš šitų vargų (Psalmių 49:6, 7, Brb red.). Jis perkėlė tobulą savo viengimio Sūnaus gyvybę iš dangaus į skaisčios mergelės žemėje įsčias leisdamas jam gimti tobulu žmogumi (Luko 1:30-38; Jono 3:16-18).

Žmonijos išpirkimo darbui padaryti Jėzus turėjo likti ištikimas per visą savo gyvenimo žemėje laiką. Jis tai ir padarė. Paskui jis mirė aukos mirtimi. Taip Jėzus patvirtino, kad tobulo žmogaus — jo paties — gyvybės vertė yra tinkama užmokėti kaip išpirka žmonijai išvaduoti (2 Korintiečiams 5:14; 1 Petro 1:18, 19).

Kuo Kristaus išpirka gali būti naudinga mums

Jėzaus išperkamoji auka jau dabar gali duoti mums naudos. Parodydami tikėjimą ja, mes galime turėti nesuteptą reputaciją Dievo akyse ir susilaukti Jehovos meilingo bei švelnaus rūpinimosi (Apaštalų darbai 10:43; Romiečiams 3:21-24). Užuot buvę prislėgti kaltės jausmo dėl nuodėmių, kurias galbūt padarome, mes galime nevaržomai siekti, kad tos išpirkos pagrindu Dievas atleistų (Izaijo 1:18; Efeziečiams 1:7; 1 Jono 2:1, 2).

Ateities dienomis dėl tos išpirkos bus įmanoma visiškai išgydyti žmoniją nuo nesveikatos, atsiradusios per nuodėmę. Paskutinėje Biblijos knygoje aprašoma „gyvybės vandens upė“, ištekanti nuo Dievo sosto. Palei upės krantus auga našūs vaismedžiai, kurių lapai tinka „tautoms gydyti“ (Apreiškimas 22:1; 22:2, NW). Taip simboliškai Biblijoje kalbama apie nuostabią Kūrėjo priemonę žmonijai iš nuodėmės ir mirties amžinai išlaisvinti Jėzaus išperkamosios aukos pagrindu.

Pranašiški Apreiškimo knygos regėjimai netrukus išsipildys (Apreiškimas 22:6, 7). Tuomet visi teisios širdies žmonės pasidarys tobuli ir bus ‛išvaduoti iš pragaišties vergovės’ (Romiečiams 8:20, 21). Ar tai neturi paskatinti mūsų daugiau sužinoti apie Jehovą Dievą ir jo ištikimą Sūnų Jėzų Kristų, tapusį išpirka? (Jono 17:3)

[Išnaša]

[Iliustracija 6 puslapyje]

Adomas užtraukė žmonijai nuodėmę ir mirtį

[Iliustracija 7 puslapyje]

Jėzaus išperkamoji auka suteikia išlaisvinimą iš nuodėmės ir mirties