11 SKYRIUS
Dievas nekankina jokių sielų
1. Ką moko religijos apie „pragarą“ ir kaip atitinkamai tam elgėsi žmonės?
KAIP krikščionybėje, taip ir Tolimųjų Rytų religijose bendrai moko, kad piktų žmonių „sielos“ po jų mirties kenčia ugniniame „pragare“. Remiantis tikėjimu tokiais nežmogiškais veiksmais, daugelis religinių vadų skatino valdovus kankinti žmones dabartinio gyvenimo metu ir deginti gyvus, ypač tuos, kurie prisilaikė kito tikėjimo.
2. (a) Kokiu Dievu yra Sutvėrėjas? (1 Jono 4:8) (b) Iš ko aišku, kad Dievas nepritaria jokioms žmogiškoms kančioms? (Jeremijo 7:31)
2 Tačiau Jehova, Sutvėrėjas, yra meilės Dievas. Jis gailestingas ir geras. Jo požiūris į piktuosius išreikštas Ezechielio 18:23:
„Argi Aš noriu nusidėjėlio mirties? — sako Dievas Jehova. — Argi ne to, kad jis kreiptųsi nuo savo blogo pasielgimo, ir išliktų gyvas?“
Kartą norėjo Jehova piktiems žmonėms mirties, bet apie kančias ten nieko nepasakyta. Kokį interesą Dievas turi žmonijai ir koks Jo bendravimas su jais parodyta Mato 10:29-31:
„Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? O vis dėlto nė vienas jų negali nukristi žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net galvos plaukai suskaityti. Todėl nebijokite, jūs vertesni už daugelį žvirblių.“
Dievas yra palankiai nusiteikęs žmonijos atžvilgiu ir niekada nepritartų žmonių kankinimui dabartiniame arba būsimame gyvenime. Biblija nemoko šito.
IŠ KUR KYLA MOKYMAS APIE „PRAGARO KANČIAS“?
3. (a) Kokioje religijoje moko apie ugninį pragarą? (b) Kokie yra skirtumai tarp kai kurių šių mokymų?
3 Įsivaizdavimas apie pragarą, kuriame kenčia žmonės, kyla iš senovės Babilono. Jis randamas taip pat senovės Persijos ir Finikijos religiniuose mokymuose. Amerikiečių Enciklopedijoje, 14 tome, 1956 m. leidinyje, 82 psl. sakoma:
„Nors yra daugelis ir žymių skirtumų to mokymo ypatybėse, tačiau pragarą esmėje yra tie patys pas indusus, persus, egiptiečius, graikus ir krikščionis.“
Dauguma senovės religijų mokė, kad yra ugninis pragaras. Tačiau jų mokymai pragaro tikslo atžvilgiu skirtingi. Taip Britų Enciklopedija 11 tomas, 1971 m. leidinys, 320 pusl. sako apie tai:
„Romos katalikų bažnyčiose moko, kad pragaras yra bausmė tiems, kurie padarė save kaltais sunkiose nuodėmėse ir miršta dėl jų negailėdamiesi. Pragaras yra amžinas, kančios neturi pabaigos... Tradicinis protestantų mokymas apie pragarą iki šios dienos iš esmės skiriasi nuo katalikų mokymo ir nuolat yra ginamas konservatyvių protestantiškų krypčių.“
Indusai ir budistai iš kitos pusės moko, kad pragaras yra apsivalymo vieta, panašiai katalikų „skaistyklai“ ir tas, kas ten patenka, gali patirti naują gimimą — žinoma tai reta sensacija — kaip žmogus, ugnyje apsivalęs savo piktus darbus (karma).
4. (a) Apibrėžk budistų pragarus? (b) Kokį panašų mokymą gina katalikų religija?
4 Jau pacituotame Britų Enciklopedijos leidinyje, apie budistų pragarus pažymima:
„Yra 8 karšti ir 8 šalti pragarai, prie to dar sfera pretas (dvasios su maža burna ir dideliu pilvu, kurios kankinamos troškuliu ir badu). Vėl gimti pragare galima tik „subrendimo“ rezultate jo piktojo „karma.“
Tos pačios knygos 104 puslapyje yra budistų ritinio atvaizdas, pavadintas „Kančios Choaku“ (kas reiškia: „šlovė geriesiems ir bausmė piktiesiems“), kuris duoda įsivaizdavimą apie baisias kančias, kurios turi būti panaudotos tame „pragare“. Jis identiškas Dantės „Pragarui“, dalinai pavaizduotam 105 pus., originale pas mus nėra iliustracijų.
5. (a) Kokią pažiūrą turėjo ir turi Jėzus nusidėjėlių atžvilgiu? (Luko 15:1, 2,) (b) Tiktai kas bus nubaustas amžinai ir kokiu būdu? (2 Tesalonikiečiams 1:8, 9)
5 Ar galima tikėti tokio pragaro egzistavimu? Ar tai protinga? Žinoma, kiekvienas žmogus turi laisvę priklausyti kokia nors religijai, mokančiai tokius dalykus. Tačiau mokymas apie ugnines kančias labai tolimas nuo to, ką mokė Jėzus. Jis mielai stengėsi padėti muitininkams, nusidėjėlėms ir kitiems nuodėmingiems žmonės, kuriuos religiniai Jo laiko vadai laikė išmestais. Jis padėdavo jiems ištaisyti savo kelią ir rasti nuraminimą savo sieloms (Mat. 11:28-30). Pagal Bibliją Dievas visiems laikams nubaus nepataisomus piktadarius, bet ne amžinai besitęsiančiomis kančiomis, o gailestingu būdu, išbraukiant juos iš gyvenimo, kartą ir visados.
„Dievo nesibijantieji... kaip pelai, vėjo nešiojami... o bedievių kelias prapuls (Psalmyno 1:4, 5).
6. (a) Kodėl tekstas iš Luko 16:19-31 nepalaiko mokymo apie „liepsnojančią ugnį“? (Mato 13:10, 11) (b) Kokį išsipildymą turėjo tas prilyginimas? (Mato 21:45, 46)
6 Bet šiandieną daugelis nurodo į Jėzaus palyginimą iš Luko 16:19-31, kur aprašomas turtuolis, kuris kenčia „liepsnojančioje ugnyje“. Tas palyginimas paaiškinamas kaip „trumpai sukurtas“ įvykis, bet ne kažkas tokio, kas tiesiogiai atsitiko gyvenime. Čia Jėzus pailiustravo judėjų religinius vadus, kurie simboliškai „mirė“ Dievo palankumo atžvilgiu ir savo gyvenimo metu kenčia kančias. Jiems buvo skaudu girdėti gerąją Jėzaus žinią, kurią Jis nukreipė prieš juos. Biblijoje nieko nesakoma, kad Dievas kankina žmones po mirties „degančioje ugnyje“ (žiūrėk knygą „Dabartinis gyvenimas — ar tai viskas?“ psl. 98, 110, angl.). Mintis apie tai, kad Jehova kankina tvarinius ugnyje, yra Jam absoliučiai svetima. Pats Jehova smerkė puolusius judėjus nedviprasmiškais žodžiais dėl bjaurių dalykų, kuriuos jie darė, prieidami iki to, kad atnešdavo savo sūnus ir dukteris ugninei aukai amonitų dievui Molochui (Jeremijo 32:25; 2 Metraščių 28:3).
7. (a) Kas yra „melo tėvas“ apie degančią ugnį ir ką darė religiniai vadai to melo pagalba? (2 Korintiečiams 11:13-15) (b) Dėka ko Jehova yra „visokios paguodos Dievas“? (Romiečiams 15:5, 6)
7 Mokymas apie „pragarą“, kur tariamai kankinami žmonės, kaip ir mokymas apie sielos nemirtingumą, kyla iš babiloniško melo, kad žmogaus siela po mirties gyvena toliau. To melo iniciatorius „šėtonas, melo tėvas.“ (Jono 8:44). Dvasininkija iš to melo turėjo labai efektyvią naudą, keldama žmonėms baimę prieš ugninį pragarą, kuris laukia jų po mirties, ko dėka jie pavergė juos ir jų religiją. Jehova „gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas“, priešingai, dėl mirusių nuodėmingų žmonių, kuriems numatytas prisikėlimas, pažadėjo puikią laimingą ateitį (2 Korintiečiams 1:3, 4).
KANČIOS GYVENANT ŠIANDIENĄ
8. Kaip parodė katalikai ir protestantai besielgiantys taip žiauriai su kitaip galvojančiais, kad jie nesekė Dievo mokymo pavyzdžiu? (Mato 7:21-23)
8 Sutinkamai su tuo, Dievas taip pat nepritaria gyvų sielų kankinimui dabartiniame gyvenime. Pagarsėjusios inkvizicijos laikais katalikų bažnyčia šalino taip vadinamus „eretikus“ baisiomis kančiomis, degindami juos ant stulpų. Viename tik 16-tame šimtmetyje inkvizicijos teisėjų iniciatyva taip buvo sudeginta 30 000 „eretikų“. Tačiau ir tų laikų reformatoriai šiuo atžvilgiu nebuvo nekalti. Puikus to pavyzdys yra atvejis su Michailu Servetu, kuris buvo sudegintas netoli Ženevos, kadangi atvirai skelbė tiesą, kad mokymas „apie trejybę“ ir mažų vaikų krikštijimas prieštarauja Biblijai. Jonas Kalvinas, reformacinių ir presbiterinių bažnyčių įkūrėjas, sutiko su tokia bausme mirčiai ir stebėjo, kaip Servetas apie penkias valandas gyvas kepė ant ugnies, kol numirė.
9. Kokios Jehovos savybės duoda mums užtikrinimą, kad mes galime pasitikėti Juo? (Psalmyno 10:7)
9 „Meilės Dievo“ Jehovos mintyse niekada negali būti panašių kankinimų. Todėl kiekvienas su pasitikėjimu gali žiūrėti į Jį, pasikliaudamas Jo mylinčiu gerumu:
„Kaip brangi yra Tavo malonė, o Dieve! Žmonės Tavo sparnų šešėlyje randa prieglobstį“ (Psalmyno 35 (36):8).
10. Ar galima elgtis su pajuokėjais taip žiauriai, kaip aprašoma tai vadovėlyje „Tiesos lotosas“?
10 Toks gyvas Dievas nepritartų amžinam sielos kankinimui, aprašytam vadovėlyje „Tiesos lotosas“ budizmo Nitširin Japonijoje. Paskutiniame 28 skyriuje sakoma:
„Kas paniekins to mokymo šalininką, tam jo egzistavime bus išlaužti dantys, jis turės iškraipytą neapkenčiamą burną, suplotą nosį, jo rankos ir kojos bus persuktos, akys žvairos, jo kūnas bus atstumiantis, padengtas pūliuojančiomis votimis, iš kurių nuolat tekės kraujas. Jis ištins, lyg esant vandenei, kentės nuo dusulio, visokių piktybinių ir sunkių susirgimų. Jeigu kas iš toli pamatys to mokymo šalininką, — turi pasikelti ir nusilenkti jam kaip Budai.“
Žinoma, būtų neteisinga elgtis su kuo nors taip žiauriai, tik dėl pajuokos. Tai būtų aukščiausio laipsnio beširdiškumas taip žiauriai kankinti jį visą laiką. Biblija nuolat parodo, kad nusidėjėlių sielos nebegyvena po kūno mirties, kad būtų kankinamos kitame gyvenime. Tokios sielos „miršta“ (Ezechielio 18:4).
AR SIELOS KELIAUJA?
11. Ko moko tikėjimas apie „sielos keliavimą“, paplitęs budizme ir induizme?
11 Aukščiau paminėtame „zutra“ (vadovėlyje) aprašomi kankinimai, tenkantys ne tik pajuokėjo daliai, bet „kiekvienai būtybei“. Visa tai išeina iš tikėjimo požiūrių, platinamų budizme ir induizme, kad siela po mirties „keliauja“ arba pereina į kitą kūną. Asmenys, tuo tikintys, galvoja, kad jie jau pragyveno nesuskaičiuojamą gyvenimą ir galėtų toliau pereiti iš vieno gyvenimo į kitą begaliniame atgimime. Jo „karma“ (darbai) nustato, kokios rūšies gyvenimą jis toliau gyvens.
12. Kaip aprašomas „Karmas“ įstatymas Indusų Raštuose ir koks tavo požiūris į tuos pasisakymus?
12 Indusų raštuose Čadogija Uponišaol „Karma“ įstatymas paaiškinamas kaip reikiant:
„Dėl čia džiaugsmingai keliaujančių yra perspektyva įeiti į Brahmano įsčias (brahmanai — šventikų kasta) arba į Kašatrijo įsčias (Kšatrijai — Adelso ir karių kasta) arba į Voiša įsčias ( Voiša — valstiečių ir pirklių kasta), tačiau kurie čia turi skurdų egzistavimą, jiems yra perspektyva įeiti į dvokiančias šunies, kiaulės motinos įsčias arba į čendalų įsčias (čendalai — nešvari kasta).“
Analogiškos mintys yra Manu įstatymo knygoje prieš žmoną:
„Sutuoktinis turi laikytis įvestų papročių, būti įsimylėjęs į kitą moterį ir jeigu jis nepasižymi geromis savybėmis, tačiau dora žmona visada turi gerbti jį kaip Dievą... buvusi santuokoje žmona, pažeidusi savo pareigas, kurias ji turi savo pono atžvilgiu, pasmerkia save gėdai šiame gyvenime ir greitoje ateityje atsidurs šakalo arba dramblio įsčiose, ir bus ištikta baisiomis ligomis.“ (Išversta Jono Kristiano Hiltpero. 1797 m.).
13. (a) Kaip paveikė mokymas apie „sielos keliavimą“ žmoniją? (b) Kaip jų nuomone pasiekti „nirvanos“ stovį
13 Indusai ir priklausantys kitoms religijoms žinoma, yra absoliučiai laisvi tikėti tuo, jeigu jie nori. Tačiau ar jie dėka to taps laimingais? Profesorius Jan Nossas savo knygoje „Žmogaus religija“ rašo:
„Indijoje kalba apie naujo gimimo ratą. Perspektyva vis gimti iš naujo, gal būt, tūkstančius, milijonus kartų, pripildo indusą beviltiškumo. Ji daro jį nusiminusį (mažadvasį).“
Induso mokymu, žmogaus viltį gali pratęsti žmogiškas egzistavimas, tačiau ta viltis užges, kai jis pažins, kad jo nuosavas Aš, yra Dievo dalele. Tada jis išsilaisvina iš cirkuliuojančio naujų gimimų rato ir gali pasiekti „nirvanos“ stovį. Pagal įvairių indusų sektų leidinius, tą „nirvanos“ būseną galima pasiekti per jogą, estetinį šokį arba dainavimą. Japonijos Cen-Budizme iškeliamas meditacijos vaidmuo, kaip kelias į „nirvanos“ stovį.
14. Koks paprastas ir aiškus mokymas yra Biblijoje apie mirusiųjų stovį ir apie viltį, esančią dėl jų? (1 Korintiečiams 15:20, 21)
14 Tų religijų šalininkai gali ir toliau ginti tokias pažiūras. Tačiau Biblijoje yra paprastas, kiekvienam suprantamas mokymas, kad visi žmonės yra mirtingos sielos ir paveldėjo nuodėmę ir mirtį iš pirmojo žmogaus, Adomo. Mirtis yra kiekvienos sielos pabaiga, iki to laimingo laiko, kai Dievas prikels mirusius.
„Nes atpildas už nuodėmę — mirtis, o Dievo dovana — amžinas gyvenimas Mūsų Viešpatyje, Jėzuje Kristuje“ (Romiečiams 6:23).
Dabar kyla klausimas: Kodėl Dievas taip ilgai pakentė klaidingus religinius mokymus? Kodėl Jis prileido, kad žmonija ir toliau pasilieka nelaiminga?