7 SKYRIUS
„Naujojo tvarinio“ darbas
1, 2. (a) Koks gimimas įvyko beveik prieš 2000 metų ir buvo taip pat nuostabu, kaip pirmojo žmogaus sutvėrimas? (b) Kokiu tikslu įvyko „naujojo tvarinio“ patepimas, pagal Jėzaus žodžius Luko 24:46-48?
PIRMŲJŲ žmonių sutvėrimas prieš 6000 metų buvo kažkas nuostabaus (Pradžios 1:26-28). „Naujojo tvarinio“ gimimas prieš beveik 2000 metų taip pat nuostabus ir svarbus visai žmonijai. Tas gimimas įvyko per 33 m. e. m. Penkiasdešimtinę, kai gimė mokinių susirinkimas, kurie visi buvo patepti Šv. Dvasia, kad skelbtų Mesionistinę Karalystę.
2 Apie 2 savaites prieš šią istorinę Penkiasdešimtinių dieną prisikėlęs J. Kristus pasakė savo mokiniams:
„Taip parašyta ir taip reikėjo Kristui nukentėti ir prisikelti iš mirusiųjų trečią dieną. Ir kad būtų apskelbtas Jo vardas atgailavimas ir nuodėmių atleidimas visose tautose, pradedant nuo Jeruzalės, jūs gi to liudytojai“ (Luko 24:46-48). „Bet jūs priimsite jėgą, kada ant jūsų nusileis Viešpaties (Jehovos, N. P.) Dvasia ir būsite liudytojai man, Jeruzalėje ir visoje Judėjoje ir Samarijoje ir dargi iki žemės krašto“ (Apaštalų darbų 1:8).
3. Kiek buvo išplitusi mokinių veiklos sfera ir kur prasidėjo jų liudijimo veikla?
3 Ar gali turėti dar kas nors didelę sferą liudijimo veiklai? Ji apima visą žemę. Kaip tapo galima, kad liudijimas apie Mesiją išplistų tokioje kolosalioje teritorijoje? Tam reikalingas laikas, dalyvių ištvermė ir vyriškumas! Vienok, kai tiktai žadėtoji Šv. Dvasia Penkiasdešimtinių dieną buvo pasiųsta, Jėzaus mokiniai davė liudijimą visų pirma Jeruzalėje.
4. Kas įvyko per Penkiasdešimtinę, išsipildant Joelio 2:28, 29?
4 Viskas įvyko taip, kaip buvo išpranašauta Joelio 2:28, 29: Dvasia buvo išlieta ant mokinių dėka pranašystės. Pripildyti dvasios, mokiniai pradėjo tokio stebuklo dėka pranašauti ir kalbėti kitomis kalbomis. Tūkstančiai judėjų, kurie apsistojo Jeruzalėje švęsti Penkiasdešimtinių dieną, kartu nusikreipė ir buvo šio reginio liudininkai. Jie girdėjo šį mažą Kristaus mokinių susirinkimą kaip jie kalbėjo: „Girdime juos mūsų kalbomis kalbančius apie Dievo reikalus didžius“ (Apaštalų darbų 2:11).
5. Kaip Petras panaudojo Penkiasdešimtinės dieną vieną iš dviejų „dangaus Karalystės raktų“?
5 Šioje padėtyje ap. Petras panaudojo vieną iš dviejų „Dangaus Karalystės Raktų“ taip, kad jis jaudinančiais žodžiais paaiškino apie tokią nuostabią kalbų daugybę. Jis paliudijo apie tai, kad judėjų vadai atstūmė Jėzų ir užmušė Jį, bet kad Jis buvo prikeltas 3-čią dieną kaip Mesijas ir dabar atsisėdo šlovėje dešinėje Dievo pusėje. Judėjai, kuriuos kankino sąžinė, dabar paklausė: „Ką mums daryti, vyrai broliai?“ Petras į tai atsakė: „Atgailaukite, ir tegul krikštijasi kiekvienas iš jūsų vardan Jėzaus Kristaus dėl nuodėmių atleidimo ir gausite Šv. Dvasios dovaną; nes jums priklauso pažadas, ir vaikams jūsų ir visiems tolimesniems, ką pašauks mūsų Viešpats Dievas“ (Apaštalų darbų 2:14-39).
6. Kas atsitiko su atgailaujančiais judėjais, kurie tada apsikrikštijo ir nuo ko buvo išgelbėti?
6 Tie, kurie priėmė Jėzų, kaip Mesiją arba Kristų, paklausė ir apsikrikštijo vandenyje. Tokiu būdu per vieną dieną prisidėjo apie 3000 sielų. Pašlovintas J. Kristus krikštijo juos Šv. Dvasia ir jie gimė vėl kaip dvasiniai Dievo sūnūs. Jie daugiau nebuvo po Mozės įstatymu, bet po naują sąjunga, kurios tarpininkas buvo J. Kristus. Ir tai, jie išpildė be galo svarbų Petro patarimą „Gelbėkitės nuo šios ištvirkusios giminės“. Dėka to jie pasidarė reikalingi dar prieš 70-tus m. e. m. , kai romėnų generolo Tito apsiausta Jeruzalė krikštijosi ugnimi (Apaštalų darbų 2:40; Luko 3:16, 17).
7. Kokiu atžvilgiu pateptieji turėjo sekti Jėzumi Kristumi, kokią gerą progą gavo pagal išpranašautą jiems reikalą tikėjusieji?
7 Nuo Penkiasdešimtinės laiko atsirasdavo vis daugiau tikėjusių į Jėzų Mesiją ir pateptų Šv. Dvasia žmonių. Ką jie turėjo daryti? Kaip pateptieji jie turėjo sekti Kristaus pavyzdžiu. Ką Jis darė po patepimo prie Jordano? Jis vaikščiojo po visą šalį ir skelbė Dievo Karalystę (Mato 4:12-17). Šis skelbimas turėjo baigtis su jo mirtimi. Pora dienų prieš savo kankinio mirtį Jeruzalėje Jis išpranašavo, kad miestą sunaikins romėnai, ir Jis taip pat išpranašavo, kad prieš šią tautos nelaimę „geroji žinia apie Karalystę bus paskelbta visoje gyvenančioje žemėje visų tautų liudijimui“ (Mato 24:14-22). Todėl Jo pasekėjai per Penkiasdešimtinę patepti Šv. Dvasia neleido veltui laiko ir vykdė darbą. Karalystės skelbimo dėka tie, kurie tikėjo, gavo galimybę būti įpėdiniais su Kristumi Jo Dangaus Karalystėje.
8. Kaip atsitiko, kad Karalystė buvo skelbiama Samarijoje, ir su kokiu rezultatu?
8 Dabar atėjo stiprus persekiojimas. Mokiniai išsisklaidė iš Jeruzalės. Bet susirinkimo persekiojimas tik padėjo žinios apie Karalystę platinimui. Kaip buvo išpranašauta, šis liudijimo darbas išplito į Samarijos provincijas. Kai mokinys Pilypas buvo priverstas palikti Jeruzalę, jis atkreipė dėmesį į Samariją: „Bet kai patikėjo Pilypui, skelbusiam apie Dievo Karalystę ir apie J. Kristaus vardą, tai krikštijosi ir vyrai, ir moterys“. Vėliau, kai Petras ir Jonas aplankė Samariją, tai pasikrikštiję samariečiai priėmė per šiuos apaštalus Šv. Dvasią (Apaštalų darbų 8:1-17).
9. Kaip Petras panaudojo 2-ąjį iš dviejų „dangaus Karalystės raktų“?
9 Aplink vyko kažkas nelaukta. Persekiotojų vadas tapo krikščioniu. Saulius iš Tarso buvo atvestas į krikščionybę. Jis tapo nuoširdžiausiu Dievo Karalystės, kurios Galva yra Jėzus, Mesijas, skelbėju (Apaštalų darbų 9:1-30). Šis vadas, vardu Saulius, daugiau jau taip neveikė, o tapo žinomas ap. Povilo vardu. Po to žymaus atvertimo įvyko kažkas neįprasto. Tai atsitiko su pirmu neapipjaustytu pagonimi arba nejudėju. Tai atsitiko, kai ap. Petras, vadovaujamas Šv. Dvasios, panaudojo 2-trą iš dviejų „Dangaus Karalystės raktų“ (Mato 16:19). Petras skelbė italų šimtininko Kornelijaus namuose. Apaštalų darbų 10:44-48 mes skaitome:
„Kai Petras dar tęsė savo kalbą, Šv. Dvasia nusileido ant visų, klausančių žodžio. Ir tikintieji iš apipjaustytųjų, atėję su Petru, nustebo, kad Šv. Dvasios dovana išsiliejo ant pagonių, nes girdėjo juos kalbančius kalbomis ir garbinančius Dievą. Tada Petras pasakė: „Kas gali uždrausti krikštytis vandeniu tiems, kurie kaip ir mes, gavo Šv. Dvasios dovaną?“ Ir liepė jiems krikštytis vardan Jėzaus“ (Apaštalų darbų 10:44-48).
10, 11. (a) Kaip toli išplito geroji žinia apie Karalystę nuo Kornelijaus namų ir kieno naudai? (b) Kaip ir kodėl Povilas aplenkė Petrą, nors Petras išvyko į pagonių pasaulį?
10 Iš pagonių šimtininko Kornelijaus namų geroji žinia išplito „iki žemės krašto“, pagonys buvo naudojami tarnavimui, kaip ir judėjai iš prigimties.
11 Nors Petras buvo nukreiptas eiti pas pagonis, vienok pats uoliausias Dievo žodžio skelbėjas tarp neapipjaustytų pagonių buvo ap. Povilas. Jis nesigėdijo pavadinimo „pagonių apaštalas“. Jis nevertino to fakto žemai, bet šlovino savo tarnavimą ir atliko sunkų darbą“ (Romiečiams 11:13).
12. Į kokią tolimą šalį norėjo eiti Povilas, kad skelbtų? Kur jis nuėjo ir ką ten darė?
12 Povilas norėjo skelbti gerąją žinią netgi Ispanijoje. Vienok šis paskutinis pranešimas liečia jo nelaisvės Romoje laiką. Kas liečia pirmąjį jo areštą ir priverstinį buvimą jo asmeniškai arenduotame name Romoje, mes skaitome: „Ir gyveno ten Povilas pilnus du metus savo išlaikymu ir priiminėjo visus pas jį ateinančius, skelbdamas Dievas Karalystę ir mokydamas apie Viešpatį Jėzų su visokiu drąsumu, nedraudžiamas“ (Apaštalų darbų 28:30, 31).
TOLIMESNIS LIUDIJIMAS PRIEŠ 70 M. E. METUS
13. Ką toliau galėjo parašyti Povilas Kolosiečiams 60-61 m. e. metais apie jų veiksmus, ryšium su patepimu?
13 Daugelis krikščionių, pamėgdžiodami ap. Povilą ir kitus apaštalus, skelbė gerąją žinią apie Mesionistinę Karalystę. Nuo dvasios gimęs „naujųjų tvarinių“ susirinkimas buvo pateptas šiam tikslui (Izaijo 61:1-3; 2 Korintiečiams 1:21, 22). Pilni uolumo jie dirbo, kad kuo geriausiai apskelbti žemėje šią žinią ir, kaip galima, daugiau žmonių. Nenuostabu, kad ap. Povilas 60-61 metais, prieš keletą metų iki romėnams sugriaunant Jeruzalę ir jos puošnią šventyklą 70 m. e. m, galėjo iš įkalinimo vietos Romoje parašyti krikščionims Kolosuose (Mažoji Azija) apie tai, kad ši „geroji žinia“ jau tuo laiku „apskelbta visiems tvariniams po dangumi“. Toliau jis rašė: „Aš, Povilas, tapau gerosios žinios tarnautoju“ (Kolosiečiams 1:23).
14. Kam yra pavyzdys 1-ojo šimtmečio susirinkimo veikla, ir kokią pareigą mes turime turėti omenyje?
14 Tolimesnis Mesianistinis Dievo Karalystės skelbimas per pateptų Jėzaus mokinių susirinkimą 1-me šimtmetyje vertas sekimo pavyzdys 20-to šimtmečio pateptųjų susirinkimams. Nuo Dvasios gimęs „naujų Dievo tvarinių“ susirinkimas turi užbaigti tolimesnį liudijimą apie įkurtą Dievo Karalystę anksčiau už „didžiąją nelaimę“, kuri ištiks visą pasaulį ir veidmainę krikščionybę kartu su kita šios piktos sistemos dalimi, kuri bus krikštyta ugnimi, t. y. sunaikinta (Mato 24:14-22; Morkaus 13:10).
DVASIOS LIUDIJIMAS DĖL ĮSŪNIJIMO
15. Ką Povilas rašė susirinkimui į Romą apie dvasios liudijimą ir koks klausimas dabar keliamas apie tuos, kurie šiandien tikisi eiti į dangų?
15 1-me šimtmetyje krikščionių bibliniai rašytojai ir su jais susieti mokiniai neabejojo dėl jų ryšio su Dievu ir dėl jų atsakomybės prieš Jį. Jie buvo tvirtai įsitikinę, kad yra dvasiniai Dievo sūnūs ir turi perspektyvą į dangiškąją šlovę. Todėl ap. Povilas jau prieš atvykdamas į Romą galėjo su pilnu įsitikinimu parašyti susirinkimui šiuos teikiančius viltį žodžius: „Jūs nepriėmėte įsūnijimo Dvasią, kurią šaukiame: „Tai yra, Tėve!“ Ta pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad mes Dievo vaikai, o jeigu vaikai, tai ir įpėdiniai, Dievo įpėdiniai kartu su Kristumi, jeigu tik su juo kenčiame, kad su juo būti pašlovintiems!“ (Romiečiams 8:15-17). Kas iš tų, kurie šiandien tvirtina, kad eis į dangų, gali pasakyti, kad Dievo dvasia liudija jų pačių dvasioms?
16. Koks tarpusavio poveikis buvo tarp Dievo Dvasios ir krikščioniškojo susirinkimo dvasios?
16 Be abejo „Dievo Dvasia“ neliudija minėtiems krikščionims, kurie iš tikrųjų nešlovina Dievo ir nedalyvauja šlovėje kartu su Kristumi. Po kiekvieno veiksmo seka reakcija. Ji gali būti teigiama arba neigiama. Romiečiams 8:15-17 ap. Povilas kalbėjo apie vieną teigiamą reakciją. Jis ten aprašė harmoningą tarpusavio poveikį tarp Dievo dvasios ir dvasios, kuri yra dvasiniuose Dievo vaikuose. Iškyla klausimas: Kaip Dievo Dvasia liudijo krikščioniškiems susirinkimo nariams — tam „naujam tvariniui“ 1-me šimtmetyje, kad jie Dievo vaikai?
17. (a) Ar 1-ojo šimtmečio susirinkimas priešinosi Dievo Dvasios liudijimui, kuri skelbė per įkvėptus tarnautojus? (b) Kaip susirinkimas Tesalonikuose vertino Povilo laišką?
17 Jeigu Dievo Dvasia liudija mums, koks mūsų pašaukimas, kaip krikščionių, kokiame sąryšyje mes esame su Dievu ir koks Jo tikrasis veikimas mums, tada mes turime būti harmonijoje su Juo ir nesukilti prieš Jį. Todėl, kai įkvėptas apaštalas arba Kristaus mokinys rašė laiške krikščionims 1-me šimtmetyje, tai perskaitę jį susirinkime krikštyti jo nariai priėmė tai, kaip savo pačių požiūrį, kaip savo pareigą, ir tai kalbėjo juose Dievo Žodžiu pagrįsta viltis į ateitį. Jie suprato, kad Dievo Dvasia veikė per vadovaujančius apaštalus arba mokinius ir kad jie rašė, kaip žmogiškieji Jo instrumentai. Šį faktą nurodė ap. Povilas savo laiškuose krikščionių susirinkimui Tesalonikuose (Makedonija). Jie žinojo, kad Povilas buvo teisus, kai rašė: „Priėmę iš mūsų girdėtą Dievo žodį, jūs priėmėte ne kaip žmogaus žodį, bet kaip Dievo žodį ... koks jis yra iš tiesų, kuris ir veikia jumyse tikinčiuose“ (1 Tesalonikiečiams 2:13).
18. Kaip krikščionys Tesalonikuose priėmė parašytus žodžius ir kodėl jie, pagal jo žodžius, buvo išrinktieji?
18 Todėl buvo visai logiška, kad šie tikintieji priėmė parašytus Povilo žodžius kaip „Dievo Žodį“. Savo laiške Povilas tikintiesiems Tesalonikuose rašė, kaip nedaugeliui išrinktųjų. Kodėl jie buvo „išrinktieji“? „Žinodamas išrinkimą jūsų, Dievo numylėti broliai: todėl, kad mūsų skelbimas pas jus buvo ne tik Žodyje, bet ir jėgoje, ir Šv. Dvasioje, ir su daugybe paliudijimų, kaip ir jūs patys žinote, kokie jūs buvote jiems tarp jūsų“ (1 Tesalonikiečiams 1:4-6).
19. Kuo Dievo atžvilgiu tapo gavusieji šv. dvasios dovanas?
19 Jie suprato, kad Dievas krikščioniškais laikais kalbėjo savo tautai panašiu būdu. Dievas ir 1-me m. e. šimtmetyje tos pačios veikiančios jėgos dėka galėjo kalbėti per įkvėptus J. Kristaus apaštalus. Be to, Dievas naudojo šiuos apaštalus, kad per krikštijimą perduotų įvairias Šv. Dvasios dovanas. Tie, kurie priima šias dovanas, žinojo, kad jie buvo gimę kaip dvasiniai vaikai (Apaštalų darbų 8:15-18; 19:2-6).
20. Kaip pirmųjų krikščionių susirinkimo nariams šv. dvasia liudijo per krikščioniškų biblinių rašytojų laišką, kad jie buvo pilnai apibrėžtuose santykiuose su Dievu?
20 Ar buvo ta viltis išliejant ant tikinčiųjų krikštijant per apaštalus ir kitus biblinius rašytojus, viltimi į gyvenimą rojaus žemėje, kaip Jėzaus Kristaus amžinybės Tėvo vaikams? Ne! Dėka tų, kurie skelbė ir rašė visi tada turėjo viltį, kad jie, kaip pagimdyti Dievo vaikai, buvo Jehovos sūnūs (Izaijo 9:6, 7). Inspiruotų krikščioniškųjų Raštų pagrindu tada gyvenę mokiniai buvo įsitikinę, kad jie pašaukti į Dangaus Karalystę „kaip įpėdiniai su Jėzumi Kristumi danguje“ (Kolosiečiams 1:13; 1 Korintiečiams 1:26-31; 1 Petro 1:10, 11). Jiems buvo perduota tiktai ši viltis ir jie neliko ramioje nežinomybėje. Tokiu būdu Šv. Dvasia liudijo 1-jo šimtmečio mokiniams, kad jie buvo Dievo vaikai, „Dievo įpėdiniai“. Tai reiškė, kad jie buvo įpėdiniai kartu su Jėzumi Kristumi.
21. Kaip reagavo 1-ojo šimtmečio krikščionių dvasia į Dievo dvasios liudijimą ir kokią įtaką jiems tai darė?
21 Jų pačių vidinis veržimasis, jų pačių dvasia buvo harmonijoje su Dievo Šv. Dvasios liudijimu. Dangiškojo Tėvo dvasia žvalino ir stiprino juos, kaip dvasinius vaikus ir įpėdinius. Jie Dievo atžvilgiu nesijautė kaip žemiškojo tėvo sūnūs, bet jautėsi dvasiniais Dangiškojo Tėvo sūnumis.
22. (a) Kokioje sąjungoje ir kokioje būsenoje daugiau nebebuvo atversti iš judėjų krikščionys? (b) Kaip pačių krikščionių dvasia skatino juos būti harmonijoje su Dievo dvasia, kaip įrodant, kad jie buvo dvasiniai Dievo sūnūs?
22 Atsivertę į krikščionybę judėjai arba izraeliečiai dabar daugiau nebesijautė senojo Mozės sąjungos įstatymo vergais ir nelaukė dar Mesijo. Jie jautė ir žinojo, kad jie buvo dvasiniai Dievo sūnūs ir jie garbino Jį pagal naująją sąjungą. Jų pačių dvasia ir skatinanti jėga iš jų širdies lenkė juos prie to, kad reaguotų į Šv. Dvasios veikimą. Kaip sūnūs jie kalbėjo tarsi laisvai Dievui: „Tai yra, Tėve!“ Jie jautė įsakymą, kurį davė jų Tėvas kaip savo dvasiniams vaikams. Su visiška meile jie priėmė darbą, kurį Jis jiems davė, kaip savo sūnums. Kaip dvasiniai sūnūs, jie priėmė jiems duotą dangiškąjį pažadą ir dirbo su geru rezultatu, kad užsitarnautų šio pažado išpildymo. Ir toliau jie išsaugojo dangiškąją viltį, kurią Jis jiems davė kaip sūnums. Ir stengėsi gyventi pagal tą viltį. Taip pat jie buvo pasiruošę ištverti žiaurų elgimąsi su jais pasaulyje.
23. Dėl kokios vilties jie buvo pasiruošę su Kristumi kentėti ir mirti „panašia“ mirtimi?
23 Jie žinojo, kad turi būti kartu su Jėzumi Kristumi, pašlovintu Dievo Sūnumi su viena sąlyga: Jeigu su Juo kentės (Romiečiams 8:17). Todėl jie buvo pasiruošę gyventi pagal jų dangiškąją viltį ir už tai kentėti. Jie pripažino, kad jeigu turi būti sujungti su Dievo Sūnum Jėzumi Kristumi mirties „panašumu“, tai bus sujungti ir prisikėlimo „panašumu“ (Romiečiams 6:5-8).
24. (a) Kas liudija jų dvasiai kartu su Dievo dvasia? (b) Kokią viltį atitinka jų malda ir jų gyvenimas ir kaip toli siekia jų pasiruošimas?
24 Tokiu būdu Dievo Sūnaus dvasia 1-me šimtmetyje kartu su Dievo dvasia liudijo, kad jie — pakartotinai gimę kaip Dievo vaikai, kuriems atvertas palikimas danguje, to pasėkoje, jų pačių dvasia buvo skatinanti jėga jų gyvenime, padedanti jiems su malda kreiptis į Dangiškąjį Tėvą ir Jo dvasia atitinkamai liudijo ir neprieštaravo tam. Savo maldoje jie biblinius tekstus siejo su tuo, kas lietė jų dangiškąjį palikimą. Šios maldos stiprino jų viltį įeiti į dangaus palikimą. Todėl jų gyvenimas, mąstymas, kalba ir poelgiai atitiko jų maldą ir jų viltį. Maldos teikė jiems jėgų iškęsti išmėginimus ir persekiojimą, kad jie galų gale galėtų būti pripažinti Dievo. Jie suprato, kad šis pripažinimas stiprino jų viltį, kad jie pergyvens jos išpildymą ir niekada nebus nusivylę. Jie supranta, kad jų viltis išsipildys, jeigu jie bus ištikimi, taip, ištikimi iki pačios mirties (Romiečiams 5:3-5; Apreiškimo 2:10).
25. Kokiu būdu šie paaiškinimai turi padėti ištikimiems krikščionims jų santykiams su Dievu, ypač nuo 1935 m. pavasario?
25 Visiems atsidavusiems krikščionims šiandien Dievas padeda nustatyti, kad Dievo dvasia liudija jų dvasiai apie tai, kad jie dvasiniai vaikai ir paveldėtojai, taip pat bendrapaveldėtojai su Kristumi dangaus Karalystėje. Ypač tai tapo būtina nuo 1935 m. pavasario. Kodėl būtent nuo šio laiko? Todėl, kad tuo metu buvo paskelbta, kad aprašyta Apreiškimo 7:9-17 „didžioji daugybė“ — žemiškoji klasė, nepriklausanti „naujai gimusiems“. Šiai klasei bus duota viltis pergyventi būsimąjį pasaulį „didžiąją nelaimę“ ir, pasiekus teisingą naująją santvarką, gyventi žemiškame rojuje po dangiškąja Kristaus ir 144000 jo bendrapaveldėtojų Karalyste (Luko 23:43). Kai šios paklusniųjų Karalystei klasės nariai praeis paskutinį išbandymą ir įrodys ištikimybę Universaliam Jehovos Suverenitetui, jie, kaip žemės gyventojai, niekada nemirs. Jie priklauso „kitoms“ Ganytojo J. Kristaus „avims“, kurios paminėtos Jono 10:16.
ŠVENTA DVASIA KAIP GYNĖJA
26. Kokias kitas funkcijas atlieka šv. dvasia pagal Romiečiams 8:23-27, kas liečia jos „šventumą“?
26 Šventoji veikianti jėga ne tiktai liudija panašiems į avis Dievo vaikams, bet atlieka dar ir kitas funkcijas. Į tokią funkciją ap. Povilas paskutiniame savo laiške atkreipė dėmesį susirinkimo Romoje, kurio nariai buvo pavadinti „šventais išrinktaisiais“ ir „Dievo įpėdiniais“ (Romiečiams 1:7; 8:16, 17). Povilas rašė:
„Ir ne tiktai ji, bet ir mes patys, turėdami dvasios pradmenis, ir mes savyje dejuojame, laukdami įkūnijimo, mūsų kūno atpirkimo. Nes mes išgelbėti viltyje. Viltis, kada mato, nėra viltis, nes jeigu kas mato, tai kam jam ir viltis? Bet kai ko nors tikimės, ko nematome, tada kantriai laukiame.
„Taip pat ir dvasia mus sustiprina mūsų negaliose: nes mes nežinome, ko melsti, bet pati dvasia užtaria mus neišsakytais atodūsiais. Išbandantis širdis žino prie ko veržiasi dvasia (kokia dvasios mintis, Efberfeldeno Biblija) (Romiečiams 8:23-27).
27. Kokiomis aplinkybėmis krikščionims reikalinga šv. dvasia, kaip Gynėja?
27 Ryšium su tuo labai tinkami žodžiai iš Patarlių 13:12: „Ilgai neišsipildanti viltis slegia širdį“. Tarp dūsaujančių žmonių krikščionis, dvasinius Dievo vaikus, saugo viltis išsivaduoti nuo netobulo žmonių gyvenimo ir pereiti į dangaus įpėdinystę. Kartais jiems būna sunku, ir tada jie tai išreiškia aiškioje maldoje. Jie ne visada tiksliai žino apsunkinančią padėtį ir todėl turi melstis. Tokiais atvejais jiems reikalingas vienas Gynėjas, vadinamas Dievo šventąją Dvasia, kad jis užtartų už juos.
28, 29. (a) Kokiu būdu galima pasakyti apie Hebrajų Raštų rašytojus, kad tai buvo tas pats, tarsi pati dvasia kalbėtų ir rašytų? (b) Kokiu atžvilgiu galima sulyginti Hebrajų biblinius rašytojus su krikščionių susirinkimo nariais?
28 Ap. Povilas kalbėjo apie save ir apie savo krikščioniškus brolius, gimusius nuo Dievo dvasios: „Mes patys, turėdami dvasios pradmenis“. Povilas galvojo apie tuos, kurie turėjo nematomą veikiančią šventą Dievo jėgą. Per tą veikiančią jėgą vyrai buvo įkvėpti kalbėti ir užrašyti, kas apsakyta. Tai buvo tas pats, kaip kalbėtų ir užrašinėtų pati Dvasia. Sutinkamai su tuo mes skaitome: „Jokia Raštų pranašystė negali išsispręsti pati savaime. Nes niekada pranašystė nebuvo ištarta žmogaus valia, bet ištarė ją šventi Dievo žmonės, veikiami šventosios dvasios“ (2 Petro 1:20, 21). Įkvėpti Hebrajų Raštai, iš kurių dėl patvirtinimo citavo Povilas, buvo užrašyti visai paprastų žmonių, kurie turėjo tokius pat jausmus ir silpnybes, kaip ir krikščionių susirinkimo nariai.
29 „Ir mes tokie pat žmonės kaip ir jūs, skelbiame jums ...“ pasakė ap. Povilas ir keliaujantis misionierius Barnabas pagonims stabų garbintojams, kurie klaidingai priėmė juos kaip antžmogius, kaip dievus, priėmusius žmonių išvaizdą (Apaštalų darbų 14:15).
30. Kokios jėgos išraiška, iš tikrųjų, buvo Biblijos parašymas ir su kokia nauda?
30 Įkvėpti Biblijos Raštai buvo tikra Šv. Dvasios išraiška. Šiuo pagrindu bus tobulas „Dievo žmogus, pasiruošęs bet kokiam geram darbui“ (2 Timotiejui 3:16, 17). Prie šių Raštų „naudos“ priklauso ir „malda“, kurią nukreipė į Dievą ne tik bibliniai rašytojai, bet ir kiti asmenys, ištikimi Dievui. Šios maldos Dievui buvo atneštos įvairiausiomis aplinkybėmis. Asmenys, kurie jas ištarė, turėjo tokius pat trūkumus, kaip ir mes ir kartais buvo veikiami ypatingų sąlygų ir grėsmingų aplinkybių. Situacijos, kuriomis jiems reikėjo pagalbos, buvo tokios įvairios, kad jie negalėjo žinoti, kaip susiklostys tolimesnė padėtis, kurioje ir šiandien gali atsidurti ištikimi krikščionys. Šios aplinkybės gali taip susiklostyti, kad žmogaus pagalbos neužteks. Kodėl mes tada turime melstis?
31, 32. (a) Kodėl krikščionys kartais nežino, dėl ko jie turi melstis? (b) Kaip per inspiruotus Biblijos Raštus išstoja dvasia ir kaip Dievas išklauso tų maldų?
31 Būdami bejėgiai ir pasimetę „mes savyje dejuojame“ (Romiečiams 8:23). Mes paprastai nežinome, kokiais žodžiais mes išsakysime savo prašymą arba maldą dėl dangaus pagalbos. Vienok, Dievas supras mūsų būseną, ir Jis tiksliai išpildys tai, ko mes trokštame.
32 Kada mes nesugebame patys suformuluoti maldos, tai suformuluota malda mums bus paruošta. Kur? Pranašingame Šv. Rašte, kurį įkvėpė Dievo Šv. Dvasia. Dievas tiksliai žino maldas, kurios yra Jo Žodyje. Jis žino, kokią prasmę jos turi ir taip pat žino, kokios maldos tinka mūsų padėtyje. Todėl Dievas tinkamu būdu atsižvelgia į tai, ir Biblijoje maldos išreikštos taip, lyg jos būtų sukurtos pačių dūsaujančių krikščionių. Šias maldas kalbėjo labiausiai prispausit krikščionys, bet Dievas išklausydavo juos tada, kai jie buvo harmonijoje su Šv. Dvasia, kuri inspiravo šias Biblijoje esančias maldas, ir tarpininkavo už juos. Matyt, Jis klausė tų maldų tokiu pat būdu, kaip ir maldų, nurodytų Biblijoje, kurių Jis klausė tolimoje praeityje, bibliniais laikais.
33. Kaip mums padeda dvasia mūsų silpnybėse ir su kokiu rezultatu?
33 Kadangi Šv. Dvasia įkvėpė pirminių maldų, kuriose meldė Dievo, parašymą, tai galima pasakyti, kad „Dvasia tarpininkavo už šventuosius Dievo valia“. Tokiu būdu „Dvasia sutvirtina mus negaliose“ (Romiečiams 8:26, 27). Dievas nepraleidžia išklausyti Savo Šv. Dvasios tarpininkavimo.
34. Ką mes skaitome patvarių (pastovių) maldų, išreikštų Biblijoje, kūrinyje, ir kodėl mūsų „neišsakyti atodūsiai“ nelieka veltui?
34 Todėl nenuostabu, kad kai krikščionys skaito įkvėptas maldas, užrašytas Psalmuose ir kitose Šv. Rašto vietose, jie taip pat prisijungia prie tų maldų, kurios taip tiksliai išreikštos, kad suprantamos kaip aiškaus turinio maldos, todėl kaip mes patys, taip ir visas susirinkimas turime melstis Dievui su tokia pat pilnatve. Šių maldų turinys giliai sujaudina ir veikiamos Šv. Dvasios jos turi tokią tikslią reikšmę, kad atitinka duotas aplinkybes. Jo paties „neišsakyti atodūsiai“ nebuvo veltui, jie nebuvo neteisingai suprantami arba paliekami be dėmesio. Ir taip, dvasios įkvėptų Raštų dėka, jie sužinojo, kokiais žodžiais dvasia gali tarpininkauti prieš Dievą. To pasėkoje jie jaučia, kad jų įsitikinimas sutvirtinamas tokiais žodžiais, pasakytais ap. Povilo: „Be to, žinome, kad mylintiems Dievą, pašauktiems Jo valia, viskas veikia į gera“ (Romiečiams 8:28).
35, 36. (a) Kokia jėga galingai veikia visuose Dievo darbuose amžinai gerovei tų, kurie Jį myli? (b) Koks išlaisvinimas laukia „naujo tvarinio“ ir kas skelbiama dūsaujančiai žmonijai?
35 Dievo Šv. Dvasia galingai veikia visuose Dievo darbuose amžinai gerovei tų, kurie myli Dievą. Koks nuostabus reginys veikianti ši Dievo jėga! Dievo Dvasia, kuri taip galingai skelbė per inspiruotą Bibliją, yra be galo daug efektyvesnė, negu bet koks pagonių mula arba šventikas su sudarytu maldynu iš specialiai suformuluotų maldų, kurias jie pritaiko tam tikromis aplinkybėmis arba dėl aukštų asmenybių, kurie jas turi perskaityti, sąžinės.
36 Senovės žmonės neturėjo tokios dvasios ir mūsų 20-me šimtmetyje dūsauja, kaip niekada iki šiol ir ieško galimybės išsivaduoti iš ištvirkimo vergovės, kurioje jie yra šioje senoje santvarkoje. Vienok prieš 1900 metų egzistavo „naujasis tvarinys“ ir atliko darbą. Jis veikė judinančios Dievo Šv. Dvasios jėgos įtakoje, kuri buvo išlieta per Penkiasdešimtinės dieną 33 m. e. metais. Veltui buvo daugumos ankstesniųjų žmogiškųjų tvarinių pastangos sunaikinti Dievo „dvasinį tvarinį, dvasiškai gimusį krikščionių susirinkimą“. Šiandien atėjo laikas, kai „naujasis tvarinys“ bus išlaisvintas nuo trūnijančio žemiško kūno. Šio stebuklo išlaisvinimo artumas skelbiamas visos žmonijos gerovei. Jie skelbia būtent tai, kad dūsaujančiai žmonijai ateina išlaisvinimas. Jie skelbia naujos teisingos santvarkos atėjimą, už kurios stovi Šv. Dievo Dvasia.