Geroji naujiena, kurios visiems taip reikia
„[Geroji naujiena] juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (ROM 1:16).
1, 2. Kodėl tu skelbi „gerąją naujieną apie Dievo karalystę“ ir ką konkrečiai savo pašnekovui stengiesi paminėti?
MINTYSE ir net balsu turbūt dažnai pasidžiaugi savo tarnyba — kad esi gerosios naujienos skelbėjas. Kaip svarbu skelbti „šią gerąją naujieną apie karalystę“, žino kiekvienas atsidavęs Jehovos liudytojas. Pranašiškus Jėzaus žodžius, kad geroji naujiena bus paskelbta, tikriausiai galėtum pacituoti iš atminties (Mt 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972).
2 Garsindamas „gerąją naujieną apie Dievo karalystę“ tu darai darbą, kurį kadaise pradėjo Jėzus. (Perskaityk Luko 4:43.) Savo pašnekovui, be abejo, stengiesi paminėti, ko Dievas greitai imsis: bus „didelis suspaudimas“, kada jis padarys galą klaidingai religijai ir išvalys iš žemės blogį (Mt 24:21). Taip pat skubi pasakyti, kad Dievo Karalystė atkurs žemėje rojų ir kad įsivyraus taika, gerovė. Iš tikrųjų „geroji naujiena apie Dievo karalystę“ yra neatsiejama dalis gerosios naujienos, paskelbtos Abraomui: „Tavyje bus palaimintos visos tautos“ (Gal 3:8).
3. Kodėl galima sakyti, kad Laiške romiečiams apaštalas Paulius daug dėmesio skiria gerajai naujienai?
3 Geroji naujiena, kurią žmonėms taip reikia išgirsti, žinia apie Dievo Karalystę neapsiriboja. Atkreipti pašnekovo dėmesį turime dar ir į kitą dalyką. Laiške romiečiams žodį „karalystė“ apaštalas Paulius pavartoja tik vieną kartą, o pasakymas „geroji naujiena“ čia pasikartoja dvylika kartų. (Perskaityk Romiečiams 14:17.) Ką Paulius, rašydamas apie gerąją naujieną, savo laiške ypač pabrėžia? Kuo tas dalykas — vienas gerosios naujienos dėmuo — toks svarbus? Ir kodėl neturėtume jo pamiršti, kai skelbiame žmonėms „Dievo [gerąją naujieną]a“? (Mk 1:14; Rom 15:16; 1 Tes 2:2)
Ko reikėjo Romoje gyvenantiems krikščionims
4. Apie ką Paulius pirmą kartą kalinamas Romoje kalbėjo savo lankytojams?
4 Verta įsidėmėti, kokiomis temomis Paulius kalbėjo pirmą kartą kalinamas Romoje. Štai Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kad atėjusiems jį aplankyti žydams Paulius „liudijo [1] apie Dievo karalystę, įrodinėdamas jiems [2] Jėzų“. Ir kokio atsako sulaukė? „Vieni jo žodžiais tikėjo, kiti ne.“ Apaštalas tenai „priiminėdavo visus savo lankytojus. Jis skelbė [1] Dievo karalystę ir visiškai drąsiai ir netrukdomas mokė [2] apie Viešpatį Jėzų Kristų“ (Apd 28:17, 23-31). Aišku, Paulius nemažai kalbėjo apie Dievo Karalystę. O apie ką dar? Apie Jėzų — svarbiausią asmenį toje Karalystėje ir apie Dievo jam skirtą vaidmenį.
5. Ko, sprendžiant iš Laiško romiečiams, visiems žmonėms reikia?
5 Laiške romiečiams Paulius rašė, ko visiems žmonėms reikia: sužinoti apie Jėzų ir jį įtikėti. Jau pradžioje paminėjo, kad Dievui tarnauja „skelbdamas jo Sūnaus [gerąją naujieną]“. Toliau pridūrė: „Aš nesigėdiju [gerosios naujienos]. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam.“ Paskui užsiminė apie tokį metą, kai „Dievas per Kristų Jėzų teis žmonių paslaptis, kaip sako mano [geroji naujiena]“. Ir dar tvirtino: „Aš galėjau paskleisti Kristaus [gerąją naujieną] nuo Jeruzalės apylinkių iki Ilyrijos“b (Rom 1:9, 16; 2:16; 15:19). Kaip manai, kodėl Romoje gyvenantiems krikščionims Paulius rašė apie Jėzų Kristų šitaip pabrėžiamai?
6, 7. Kaip, galimas dalykas, susikūrė Romos krikščionių bendruomenė ir iš kokių žmonių ji susidėjo?
6 Kaip susikūrė Romos krikščionių bendruomenė, tiksliai nežinome. Gal jos branduolį sudarė žydai ar prozelitai, Kristų įtikėję Jeruzalėje 33-iaisiais mūsų eros metais per Sekmines ir paskui savo naująjį tikėjimą parsinešę namo, į Romą? (Apd 2:10) O gal tiesos žinią šiame mieste paskleidė krikščionys, duoną pelnantys iš prekybos ar atvykę su kokiais kitais reikalais? Aišku tik tiek, kad apie 56-uosius mūsų eros metus, kada Paulius rašė Laišką romiečiams, tenykštė bendruomenė gyvavo jau netrumpą laiką (Rom 1:8). Iš kokių žmonių ji susidėjo?
7 Kai kurie tikintieji buvo žydų tautybės. Štai Paulius sveikino Androniką ir Juniją, pridurdamas, kad jie yra „mano tautiečiai“. Palapinių siuvėjas Akvilas su žmona Priscile, tuo laiku gyvenę Romoje, irgi buvo žydai (Rom 4:1; 9:3, 4; 16:3, 7; Apd 18:2). Bet daugelis bendratikių, kuriems Paulius siuntė sveikinimus, greičiausiai buvo kitataučiai. Kai kurie gal net priklausė prie „ciesoriaus šeimynos“, o šitaip, reikia manyti, vadino imperatoriaus vergus ir žemesnio rango pareigūnus (Fil 4:22; Rom 1:5, 6; 11:13).
8. Ką Romos krikščionys turėjo pripažinti?
8 Kokia apgailėtina yra visos žmonijos, taigi ir Romoje gyvenančių krikščionių padėtis, apaštalas Paulius leidžia suprasti teigdamas: „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Rom 3:23). Tikintieji, kurie iš Pauliaus gavo šį laišką, vadinasi, turėjo pripažinti esą nusidėjėliai, turėjo priimti Dievo siūlomą pagalbą.
Pripažink, kad esi nuodėmingas
9. Kokią galią, anot Pauliaus, turi geroji naujiena?
9 Pačiame pirmame Laiško romiečiams skyriuje Paulius aiškina, kokią nepaprastą galią turi geroji naujiena: „Aš nesigėdiju [gerosios naujienos]. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui.“ Taigi žmogui, priėmusiam gerąją naujieną, nušvito viltis būti išgelbėtam. Apaštalas, remdamasis svariais žodžiais iš Habakuko 2:4, toliau primena, jog dar būtinas tikėjimas. Štai jis rašo: „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1:16, 17; Gal 3:11; Hbr 10:38). Tačiau kaip geroji naujiena, vedanti į išgelbėjimą, siejasi su faktu, kad „visi yra nusidėję“?
10, 11. Kodėl teiginys, užrašytas Romiečiams 3:23, vieniems suprantamas, kitiems ne?
10 Kad įgytų tikėjimą — išgelbėjimo laidą, žmogus pirmiausia turi pripažinti esąs nuodėmingas. Jeigu jis augo religingoje aplinkoje ir yra kiek susipažinęs su Biblija, nuodėmės sąvoka jam nėra svetima. (Perskaityk Mokytojo 7:20.) Ar su Pauliaus žodžiais jis sutinka ar ne, vis dėlto nutuokia, ką apaštalas turėjo omenyje sakydamas: „Visi yra nusidėję“ (Rom 3:23). Tarnyboje, žinia, tenka pasišnekėti ir su tokiais žmonėmis, kurie šio teiginio nesupranta.
11 Mintis, kad visi iš prigimties esame nuodėmingi, kad turime paveldėtą nuodėmę, kai kuriose kultūrose labai neįprasta. Aišku, tenai dažnas irgi pripažįsta, jog padaro klaidų, kartais netgi didelių blogybių, ir turi tam tikrų asmenybės ydų. Mato, kad ir kiti panašiai klysta. Bet kadangi nuo mažens negirdėjo savo aplinkoje kalbant apie nuodėmę, nesupranta, kodėl taip yra. Jeigu asmenį pavadintum nuodėmingu, aplinkiniai pamanytų, kad jis yra nusikaltėlis ar kokių įstatymų pažeidėjas. Žmogus, užaugęs tokioje visuomenėje, sąvokai „nusidėjėlis“ vargu ar suteikia tokią prasmę kaip apaštalas Paulius; savęs jis nuodėmingu nelaiko.
12. Kodėl žmogaus nuodėmingumo daugelis nepripažįsta?
12 Netgi krikščioniškose šalyse žmogaus nuodėmingumo daugelis nepripažįsta. Kodėl? Jei kartais ir nueina į bažnyčią, Biblijos pasakojimas apie Adomą ir Ievą jiems tėra tik mitas, legenda. Kiti buvo auklėjami ateistine dvasia, todėl išvis abejoja, ar Dievas yra. Tokie nesupranta, kad Aukščiausioji Esybė nustato žmonėms moralės normas ir kad jų nesilaikyti reiškia nusidėti. Tam tikra prasme jie panašūs į Pauliaus amžininkus, kurie, apaštalo žodžiais, gyveno „be vilties ir be Dievo pasaulyje“ (Ef 2:12).
13, 14. a) Kokia yra viena priežastis teigti, jog žmonės, netikintys Dievo ir nepripažįstantys nuodėmės, yra nepateisinami? b) Prie ko daugelį privedė netikėjimas?
13 Laiške romiečiams Paulius nurodo dvi priežastis, kodėl anksčiau minėtos aplinkybės nėra joks pasiteisinimas. Visų pirma pati kūrinija liudija esant Kūrėją. (Perskaityk Romiečiams 1:19, 20.) Panašią mintį randame ir Pauliaus laiške, iš Romos rašytame krikščionims hebrajams: „Kiekvieną namą kas nors stato, o visa ko statytojas yra Dievas“ (Hbr 3:4). Šitaip samprotaujant prieinama prie išvados, jog yra Kūrėjas, davęs pradžią Visatai ir viskam, kas gyva.
14 Paulius, vadinasi, turėjo svarų pagrindą rašyti romiečiams, jog tiek senovės izraelitai, tiek visi kiti, garbinantys bedvasius stabus, yra „nepateisinami“. Tas pats sakytina apie tuos, kurie pasidavė palaidumui — „prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai“ (Rom 1:22-27). Galiausiai Paulius teisingai apibendrina: „Ir žydai, ir pagonys [...] visi yra nuodėmės pavergti“ (Rom 3:9).
Mūsų vidinis „liudytojas“
15. Ką visi žmonės turi ir kaip tai veikia jų moralę?
15 Laiške romiečiams nurodoma ir kita priežastis, kodėl žmonės turėtų pripažinti, kad yra nuodėmingi ir kad jiems reikia pagalbos išsivaduoti iš šito vargano būvio. Apie teisyną, senovės Izraeliui duotą paties Dievo, apaštalas Paulius rašo: „Visi, kurie nusidėjo, turėdami įstatymą, bus nuteisti pagal įstatymą“ (Rom 2:12). Toliau tęsdamas mintį jis pabrėžia, kad kitataučiai, įvairių etninių grupių atstovai, kurie su minėtuoju Dievo teisynu nėra susipažinę, neretai „iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus“. Kodėl kraujomaišą, žmogžudystę, vogimą jie paprastai laiko draustinu dalyku? Paulius atsako: jie turi sąžinę. (Perskaityk Romiečiams 2:14, 15.)
16. Kodėl turėti sąžinę nebūtinai reiškia vengti nuodėmės?
16 Žmogus, nors ir turi vidinį liudytoją sąžinę, jos balsui, kaip žinome, ne visada paklūsta. Tai pailiustruoja senovės Izraelio istorija. Kiekvienas izraelitas turėjo Dievo įdiegtą sąžinę. Savo tautai Dievas, be to, buvo davęs konkrečius įstatymus, draudžiančius vogti, svetimauti. Bet izraelitai dažnai nepaisė nei sąžinės priekaištų, nei Jehovos Įstatymo (Rom 2:21-23). Jie užsitraukė dvigubą kaltę ir tikrai buvo nusidėjėliai — nesilaikė Dievo normų, nevykdė jo valios. Tai labai kenkė jų santykiams su Kūrėju (Kun 19:11; 20:10; Rom 3:20).
17. Kokią viltį teikia Laiškas romiečiams?
17 Aptarę keletą minčių iš Laiško romiečiams, galbūt sakysime, kad žmonijos, o kartu ir mūsų pačių padėtis Visagalio akivaizdoje yra apverktina. Apaštalas Paulius tačiau nepalieka skaitytojo be vilties. Cituodamas Dovydo žodžius iš Psalmyno 32:1, 2, jis rašo: „Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti, kurių nuodėmės uždengtos; palaimintas vyras, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!“ (Rom 4:7, 8). Dievas mūsų labui padarė kai ką svarbaus — padėjo teisinį pagrindą nuodėmėms atleisti.
Geroji naujiena — žinia apie Jėzų
18, 19. a) Į kokią gerą naujieną Paulius sutelkė dėmesį Laiške romiečiams? b) Ką turime suprasti ir pripažinti, kad būtume laimingi Dievo Karalystės valdiniai?
18 Išgirdę, kad Dievas atvėrė mums išgelbėjimo kelią, džiaugiamės: kokia gera naujiena! Tai vėl primena Laiško romiečiams eilutes, kur Paulius vadina gerąja naujiena būtent tokią žinią. Apaštalas, kaip jau minėjome, rašė: „Aš nesigėdiju [gerosios naujienos]. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 1:15, 16).
19 Ta gera naujiena, į kurią Paulius sutelkė dėmesį, pirmiausia buvo apie Jėzų ir apie tai, kaip Dievas jį pasitelkia savo sumanymams įgyvendinti. Paulius laukė dienos, kai, paties žodžiais tariant, „Dievas per Kristų Jėzų teis žmonių paslaptis, kaip sako mano [geroji naujiena]“ (Rom 2:16). Šitaip teigdamas apaštalas „Kristaus ir Dievo karalystės“ reikšmės nei būsimų tos Karalystės laimėjimų nėmaž nesumenkino (Ef 5:5). Ne, jis tiesiog pabrėžė, kad, jeigu norime būti laimingi Dievo Karalystės valdiniai ir gyventi atkurtame pasaulyje, turime 1) pripažinti, jog Dievo akyse esame nusidėjėliai, ir 2) suprasti, kodėl nuodėmių atleidimas įmanomas tik per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Kai šiuos Dievo nuostatus žmogus suvokia ir įsisąmonina, kai jam atsiveria šviesūs ateities horizontai, jis tikrai gali džiaugtis: kokia gera naujiena!
20, 21. Kokio gerosios naujienos dėmens tarnyboje neturime pamiršti ir ką tuo laimėsime?
20 Atlikdami savo krikščionišką tarnystę niekada nepamirškime šio svarbaus gerosios naujienos dėmens. Apaštalas Paulius antai pritaikė Jėzui pranašo Izaijo žodžius: „Kas tik jį tiki, neliks sugėdintas“ (Rom 10:11; Iz 28:16). Žmonės, kuriems biblinė nuodėmės sąvoka nėra svetima, nesistebės ir išgirdę žinią apie Jėzų. Kiti, augę tokioje kultūrinėje aplinkoje, kur Jėzų mažai kas tiki arba kur išvis apie jį nemokoma, šitą žinią išklausys kaip kokią naujovę. Jei Dievą galiausiai įtikės ir Šventojo Rašto mokymus priims, turėsime jiems išaiškinti ir Jėzaus vaidmenį. Kaip geroji naujiena šiuo požiūriu išdėstyta Laiško romiečiams 5-ajame skyriuje, sužinosime studijuodami tolesnį straipsnį. Kai kas iš to straipsnio vėliau galbūt pravers tarnyboje.
21 Koks džiaugsmas padėti doros širdies žmogui suprasti gerąją naujieną apie Kristų! Ta žinia, plačiai aptariama Laiške romiečiams, iš tikrųjų yra „Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 1:16). O kas mūsų skelbiamą žinią priima, be abejo, pritars ir Laiške romiečiams 10:15 Pauliaus pacituotiems žodžiams: „Kokios dailios kojos skelbiančių gerąją naujieną!“ (Iz 52:7).
[Išnašos]
a Žodis, iš graikų kalbos verčiamas „Evangelija“, paraidžiui reiškia „gera žinia“. Šiame straipsnyje visur, kur cituojamas Šventasis Raštas, vietoj „Evangelijos“ laužtiniuose skliaustuose rašoma „geroji naujiena“.
b Panašių pasakymų esama ir kitose Biblijos knygose: Morkaus 1:1; Apaštalų darbų 5:42; 1 Korintiečiams 9:12; Filipiečiams 1:27.
Pakartokime
• Kokiu požiūriu geroji naujiena išdėstyta Laiške romiečiams?
• Kokį dalyką turime padėti žmonėms suprasti?
• Kaip geroji naujiena apie Kristų gali teikti daug džiaugsmo mums patiems ir pakeisti kitų žmonių gyvenimą?
[Anotacija 8 puslapyje]
Geroji naujiena, išdėstyta Laiške romiečiams, daug sako apie tai, kokį svarbų vaidmenį Dievas yra Jėzui skyręs
[Iliustracija 9 puslapyje]
Kiekvienas nuo prigimimo turime savyje mirtiną ydą — nuodėmę