Gerbkime Dievo įvestą santuoką

1, 2. Kokį raginimą randame Hebrajams 13:4?

AR STENGIESI visa kuo rodyti Jehovai pagarbą? Žinoma! Jis tikrai to nusipelno ir pažada, kad už pagarbą atsilygins pagarba (1 Sam 2:30; Pat 3:9; Apr 4:11). Jehova nori, kad gerbtume ir žmones, pavyzdžiui, valdžios pareigūnus (Rom 12:10; 13:7). Bet yra dar kai kas, ką mums ypač svarbu gerbti. Tai santuoka.

² Apaštalas Paulius rašė: „Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuterštas santuokos patalas“ (Hbr 13:4). Šie Pauliaus žodžiai ragina kiekvieną krikščionį į santuoką žiūrėti labai rimtai ir laikyti ją tikru turtu. Kad ir kokia būtų tavo šeiminė padėtis, pamąstyk: „Ar ir mano požiūris į vedybinį ryšį toks pat?“

 3. Ką svarbaus apie santuoką pasakė Jėzus? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

³ Tie, kas gerbia santuoką, seka puikiu paties Jėzaus pavyzdžiu. Kai fariziejai paklausė jo apie skyrybas, Jėzus pacitavo žodžius, pasakytus apie pačią pirmąją žmonių santuoką: „Vyras paliks savo tėvą ir motiną, ir juodu bus vienas kūnas.“ Tada pridūrė: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.“ (Perskaityk Morkaus 10:2–12; Pr 2:24.)

 4. Kokia, pagal Dievo valią, turėjo būti žmonių santuoka?

⁴ Savo žodžiais Jėzus patvirtino, kad santuoką įkūrė Dievas, ir pabrėžė, jog tai – nepertraukiamas ryšys. Jehova juk nepasakė Adomui su Ieva, kad jie galės išsiskirti. Pagal Dievo valią vyrui derėjo turėti vieną žmoną, ir juodu turėjo likti kartu amžinai.

 5. Kaip žmonių santuokiniam ryšiui atsiliepė mirtis?

⁵ Adomui nusidėjus daug kas pasikeitė. Į pasaulį įsiskverbusi mirtis atsiliepė ir žmonių santuokiniam ryšiui. Apaštalas Paulius, aiškindamas krikščionims, kad šie nebėra pavaldūs Mozės Įstatymui, paminėjo, jog mirtis santuoką nutraukia ir gyvasis sutuoktinis gali iš naujo tuoktis (Rom 7:1–3).

 6. Ką iš Mozės Įstatymo suprantame apie Dievo požiūrį į santuoką?

⁶ Įstatyme, Jehovos duotame Izraelio tautai, buvo nemažai kalbama apie santuoką. Štai prisiminkime nurodymus dėl poligamijos. Šis paprotys atsirado dar prieš Jehovai paskelbiant Įstatymą. Izraelitui turėti kelias žmonas nebuvo draudžiama, bet kad būtų išvengta nesąžiningo elgesio su moterimis ir vaikais, tokie šeiminiai santykiai buvo griežtai reglamentuojami. Tarkim, jei izraelitas vesdavo vergę, o vėliau paimdavo antrą žmoną, jis negalėdavo pirmajai duoti mažiau maisto, drabužių ar atsisakyti intymių santykių su ja. Dievas reikalavo, kad jis ją saugotų ir ja rūpintųsi (Iš 21:9, 10). Mes, aišku, nebesame pavaldūs Mozės Įstatymui. Tačiau jo nuostatai aiškiai byloja, kokia svarbi Jehovos akyse yra santuoka. Apie tai mąstydami patys jaučiame paskatą didžiai gerbti vyro ir žmonos ryšį.

7, 8. a) Kas Įstatyme buvo sakoma apie skyrybas? b) Kaip į skyrybas žiūri Jehova?

⁷ O kas Įstatyme buvo sakoma apie skyrybas? Nors skyrybos į Jehovos sumanymus neįėjo, jis leido vyrui išsiskirti su žmona dėl jos nepadorumo. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 24:1.) Įstatyme nebuvo detalizuojama, kokį žmonos elgesį galima laikyti nepadorumu, tačiau suprantama, kad tai turėjo būti rimtas nusižengimas ar išties gėdinga piktadarystė, ne šiaip kokia klaidelė (Įst 23:15 [23:14, Brb]). Deja, Jėzaus dienomis daugelis žydų skubėdavo skirtis „dėl bet kokios priežasties“ (Mt 19:3). Mes jokiu būdu nenorime, kad mūsų požiūris būtų toks kaip jų.

⁸ Dievo nuomonę apie skyrybas suprantame iš pranašo Malachijo žodžių. Jo dienomis vyrams buvo įprasta skirtis su savo jaunystės žmona, kad galėtų tuoktis su jaunesnėmis moterimis, neretai svetimtautėmis, netarnaujančiomis Jehovai. Malachijo lūpomis Dievas pasakė: „Aš nekenčiu skyrybų“ (Mal 2:14–16). Argi tai nesiderina su Pradžios 2:24, kur rašoma: „Vyras [...] glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu“? Tokį kaip Tėvo požiūrį turėjo ir Jėzus. Kaip jau minėjome, jis pasakė: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19:6).

 9. Kaip reikėtų suprasti Jėzaus žodžius iš Morkaus 10:11, 12?

⁹ Kas nors gal paklaustų: „Tai ar krikščioniui apskritai galima skirtis ir vėl tuoktis?“ Štai ką kalbėjo Jėzus: „Tas, kuris išsiskiria su žmona ir veda kitą, nusikalsta pirmajai svetimavimu, ir moteris, jei išsiskyrusi su vyru išteka už kito, svetimauja“ (Mk 10:11, 12; Lk 16:18). Taigi Jėzus labai gerbė santuoką ir norėjo, kad tokį požiūrį turėtų ir kiti. Vyras, dėl kokios nors priežasties išsiskiriantis su savo ištikima žmona ir vedantis kitą, svetimautų. Tas pat pasakytina ir apie skirtis norinčią žmoną. Nors teisiškai vedybinis ryšys būtų nutrauktas, Jehovos akyse jiedu ir toliau liktų „vienas kūnas“. Jėzus, be to, pasakė, kad vyras, išsiskiriantis su ištikima žmona, stumtų ją į svetimavimą. Kaip? Anuomet išsiskyrusi moteris, galimas dalykas, būtų jautusi paskatą vėl ištekėti, kad užsitikrintų materialinį išlaikymą. Tokia santuoka prilygtų svetimavimui.

10. Dėl kokios priežasties krikščionis gali skirtis ir vėl tuoktis?

¹⁰ Jėzus nurodė vienintelę priežastį, dėl kurios santuokinį ryšį galima nutraukti. Jis sakė: „Tas, kuris išsiskiria su žmona ne dėl ištvirkavimo [graikiškai porneia] ir veda kitą, svetimauja“ (Mt 19:9). Tą patį jis buvo pasakęs Kalno pamoksle (Mt 5:31, 32). Abiem atvejais Jėzus paminėjo ištvirkavimą. Ši sąvoka apima įvairias lytinio pobūdžio nuodėmes: svetimavimą, prostituciją, intymius santykius tarp nesusituokusių asmenų, homoseksualizmą ir zoofiliją. Jei, pavyzdžiui, vedęs vyras ištvirkauja, žmona gali spręsti, skirsis su juo ar ne. Jeigu nutartų skirtis, Dievo akyse jų santuoka nebegalioja.

11. Kodėl krikščionis, net ir turėdamas Biblijoje minimą priežastį skirtis, gali nuspręsti to nedaryti?

¹¹ Žinoma, Jėzus nesakė, kad jeigu tavo sutuoktinis ištvirkavo, tu privalai su juo skirtis. Pavyzdžiui, žmona gal nuspręs neardyti santuokos su neištikimu vyru. Galimas dalykas, vyrą ji tebemyli, nori jam atleisti ir yra pasiryžusi pataisyti jųdviejų santykius. Jeigu ji nutartų skirtis ir daugiau nebeištekėtų, susidurtų su tam tikrais sunkumais. Kas dabar pasirūpins jos materialiniais ir seksualiniais poreikiais? Ar ji nesijaus vieniša? O kaip su vaikais – ar nebus sunkiau išauginti juos dorais krikščionimis? (1 Kor 7:14) Akivaizdu, kad išsiskyrusysis tikrai neišvengs didelių rūpesčių.

12, 13. a) Kokių problemų kilo Ozėjo santuokoje? b) Kodėl Ozėjas parsivedė Gomerą atgal į namus ir ką svarbaus iš to suprantame?

¹² Kai ką svarbaus suprantame iš pranašo Ozėjo gyvenimo. Dievas liepė Ozėjui imti žmona moterį, vardu Gomera, ir iš anksto pasakė, kad ji taps prostitute ir susilauks nesantuokinių vaikų. Ozėjas vedė Gomerą ir ji pagimdė jam sū́nų (Oz 1:2, 3). Vėliau ji susilaukė mergaitės ir berniuko, matyt, iš svetimavimo. Nors Gomera ne sykį buvo vyrui neištikima, Ozėjas su ja nesiskyrė. Galiausiai ji paliko savo sutuoktinį ir tapo verge. Net ir tada Ozėjas ją išpirko ir parsivedė į namus (Oz 3:1, 2). Šitaip per savo pranašą Jehova norėjo pavaizduoti, kaip jis pats ne kartą atleido Izraelio tautai už išdavystę. Ko galime iš to pasimokyti?

¹³ Krikščionis, sužinojęs apie sutuoktinio neištikimybę, turės apsispręsti, ką darys. Viena vertus, Jėzus sakė, kad nekaltasis sutuoktinis tokiu atveju turi teisę skirtis ir kurti naują šeimą. Kita vertus, jis gali antrajai pusei atleisti. Toks sprendimas irgi nebūtų smerktinas. Štai Ozėjas priėmė neištikimą žmoną atgal į savo namus ir prisakė jai nebesvetimauti. Kurį laiką jis su žmona neturėjo intymių santykių (Oz 3:3). Tačiau, reikia manyti, vėliau juos atnaujino. Visa tai vaizdavo, kad Dievas yra pasirengęs atleisti savo tautai ir vėl susisaistyti su ja artimais ryšiais (Oz 2:2 [1:11, Brb]; 3:3–5). Kuo ši istorija reikšminga nūdienos krikščionims? Jeigu nekaltasis sutuoktinis, nusprendęs santuokos neardyti, atnaujina su prasikaltusiuoju lytinius santykius, parodo, kad jam atleido (1 Kor 7:3, 5). Pagrindo skirtis tada nebelieka. Susitaikę sutuoktiniai privalo toliau puoselėti savo santykius ir ugdytis tokį kaip Jehovos požiūrį į santuoką.

14. Kas, remiantis 1 Korintiečiams 7:10, 11, šeimoje gali atsitikti?

¹⁴ Visi krikščionys turi gerbti santuoką ir žiūrėti į ją taip kaip Jehova ir Jėzus. Žinia, tai ne visada lengva, juk žmonės netobuli (Rom 7:18–23). Todėl nereikia stebėtis, jog kai kurie pirmo amžiaus krikščionys turėjo rimtų šeimyninių problemų. Paulius rašė, kad žmona neatsiskirtų nuo vyro, vis dėlto kartais taip įvykdavo. (Perskaityk 1 Korintiečiams 7:10, 11.)

15, 16. a) Jeigu sutuoktiniai dėl ko nors nesutaria, koks turėtų būti jųdviejų tikslas? b) Koks turėtų būti tikslas ir tuo atveju, jei vienas iš sutuoktinių netarnauja Jehovai?

¹⁵ Paulius nepaaiškino, dėl kokios priežasties kai kurie sutuoktiniai atsiskirdavo. Bet akivaizdu, kad tai nebuvo dėl, tarkim, vyro svetimavimo, antraip žmona būtų turėjusi teisę išsiskirti ir tuoktis su kitu. Paulius rašė, kad žmona, atsiskyrusi nuo vyro, liktų netekėjusi arba su vyru susitaikytų. Taigi Dievo akyse sutuoktiniai tebebuvo vienas su kitu susisaistę. Paulius leido suprasti štai ką: kad ir kokia būtų nesutarimų priežastis (aišku, išskyrus ištvirkavimą), vyras ir žmona turėtų stengtis pataisyti santykius. Jiedviem derėtų prašyti bendruomenės vyresniųjų pagalbos. Šie, suprantama, nepalaikys nė vienos pusės ir savo patarimus tvirtai grįs Biblijos žodžiais.

¹⁶ Jeigu tik vienas iš sutuoktinių stengiasi laikytis Jehovos įsakymų, spręsti iškilusias problemas gali būti sunkiau. Ar tada gyvenimas skyrium – pateisinama išeitis? Biblijoje konkrečiai nurodoma tik tai, kokiu atveju sutuoktiniai gali išsiskirti, – kaip jau minėjome, jei vienas iš jų svetimauja. Tačiau kokiu atveju vyrui su žmona leidžiama gyventi skyrium, Biblijoje nepasakyta. Paulius parašė: „Moteris, turinti netikintį vyrą, kuris sutinka su ja gyventi, tegul vyro nepalieka“ (1 Kor 7:12, 13). Šis principas tebegalioja ir šiandien.

17, 18. Kodėl kai kurie krikščionys, net patirdami didelių sunkumų, nusprendė nuo sutuoktinio neatsiskirti?

¹⁷ Vis dėlto pasitaiko atvejų, kai netikintis vyras savo veiksmais parodo, kad su žmona gyventi nenori. Galbūt jis labai agresyvus, kelia pavojų namiškių sveikatai ar net gyvybei, gal visai nenori prisidėti prie šeimos išlaikymo, o gal sukuria tokias sąlygas, kad žmonai pasidaro beveik neįmanoma tarnauti Dievui ir laikytis Biblijos priesakų. Tokiais atvejais kai kurios mūsų sesės nutarė, jog nesvarbu, ką sutuoktinis sako, taikiai kartu gyventi jis nenori, tad vienintelė išeitis yra atsiskirti. Bet kitos panašiomis aplinkybėmis nusprendė neatsiskirti ir toliau ištvermingai stengėsi situaciją pagerinti. Kodėl?

¹⁸ Net ir nusprendus atsiskirti, santuokos saitai nenutrūksta. Gyvendami atskirai sutuoktiniai neišvengs sunkumų, apie kuriuos užsiminėme anksčiau. Apaštalas Paulius pateikė dar vieną priežastį neatsiskirti: „Netikintis vyras yra pašventintas dėl savo žmonos ir netikinti žmona yra dėl brolio pašventinta. Antraip jūsų vaikai būtų netyri, o dabar jie šventi“ (1 Kor 7:14). Nemažai krikščionių neatsiskyrė nuo savo netikinčio sutuoktinio, nors ir buvo labai sunku. Kaip jie džiaugėsi matydami, kad antroji pusė galiausiai apsisprendžia tarnauti Jehovai! Tas džiaugsmas viršijo visa, ką jiems teko paaukoti. (Perskaityk 1 Korintiečiams 7:16; 1 Pt 3:1, 2.)

19. Kodėl krikščionių bendruomenėse gausu laimingų porų?

¹⁹ Tiek Jėzus, nurodęs vienintelę pateisinamą skyrybų priežastį, tiek apaštalas Paulius, davęs patarimų dėl sutuoktinių atsiskyrimo, norėjo, kad Dievo tarnai labai gerbtų santuoką. Šiandien visame pasaulyje daugybė mūsų bendratikių džiaugiasi laimingu šeimos gyvenimu. Tokių porų, tikėtina, yra ir tavo bendruomenėje. Santuokinį ryšį branginantys vyrai yra ištikimi savo žmonoms ir jas myli, o žmonos savo ruožtu yra atsidavusios vyrams ir didžiai juos gerbia. Kaip gera matyti, kad milijonai žmonių savo gyvenimu patvirtina, kokie teisingi yra šie Dievo žodžiai: „Vyras paliks savo tėvą ir motiną, prisiriš prie savo žmonos, ir juodu bus vienas kūnas“ (Ef 5:31, 33).