7 skyrius
Ateiviai ir keleiviai su pavyzdingu elgesiu
1, 2. Kaip dažnai žiūrima į užsieniečius arba ateivius?
KAS labai skiriasi nuo bendruomenės žmonių, kur jis gyvena, jį dažnai žiūri su įtarimu ir nepasitikėjimu. Jo elgesį stebi daugiau negu vietinių gyventojų. Deja, būna tokių asmenų, iš anksto nusistačiusių prieš visą tautą arba giminę tik todėl, kad vienas vienintelis užsienietis jų kaimynystėje elgėsi kada tai blogai. Vyriausybės išleidžia įstatymus ir nutarimus specialiai užsieniečiams. Ir jeigu užsieniečio elgesys pasirodo jiems įkyrus, jį net išsiunčia.
2 Kodėl visa tai turi reikšmę krikščionims? Kaip turi paveikti jų gyvenimo būdą tokie faktai?
3. (a) Kodėl tikrieji krikščionys yra ateiviai šiame pasaulyje? (b) Kaip žiūri į juos netikri krikščionys?
3 Šiandien pasaulyje tikrieji krikščionys yra „ateiviai ir keleiviai“, nes jie žvelgia pirmyn į nuolatinę gyvenimo vietą, sudarančią dalį naujo dangaus ir naujos žemės (1 Petro 2:11; 2 Petro 3:13). Kadangi tikrieji Kristaus mokiniai stengiasi galvoti ir taip veikti, kaip jiems pataria Šventas Raštas, netikintieji arba asmenys, teigiantys esą krikščionys, žiūri į juos iš aukšto, tartum jie nepageidaujamieji „užsieniečiai“. Tačiau krikščionis neturi varžytis todėl, kad pasaulis taip apie jį galvoja. Dievo požiūriu jo, kaip ateivio statusas, yra garbingas statusas. Todėl krikščionis turi padaryti viską, kad savo elgesiu neduotų niekam pagrįstos nuomonės kaltinti jį.
4, 5. (a) Kodėl ap. Petras galėjo pirmojo šimtmečio krikščionis pavadinti „išsklaidytais ateiviais“? (b) Kaip apie juos galvojo Dievas?
4 Kaip apaš. Petras rašė savo tikėjimo palydovams, jis atkreipė dėmesį į garbingą padėtį kaip „ateivių ir keleivių“. Pirmojo laiško pradžioje skaitome:
„Petras, Jėzaus Kristaus apaštalas, ateiviams, išrinktiesiems, išsiskirsčiusiems Ponte, Galatijoje, Kapadokijoje, Azijoje ir Bitinijoje, einant Dievo Tėvo pirmžinojimu, Dvasios pašventimui, klusnumui ir apšlakstymui Jėzaus Kristaus krauju“ (1 Petro 1:1, 2).
5 Pirmame šimtmetyje tikintieji gyveno išsklaidyti daugelyje šalių tarpe daugumos nekrikščioniškų gyventojų. Dažnai juos neteisingai niekino. Todėl jiems turėjo būti padrąsinimas skaitant ir girdint, kaip juos vertino Jehova pagal Petro laišką. Ir tikrai buvo Dievo „išrinktieji“. Aukščiausias padarė juos Savo nuosavybe, Savo tauta. Dar prieš tai, kaip atsirado krikščioniškas susirinkimas, susidedantis iš judėjų ir nejudėjų, Visagalis iš anksto žinojo, kad kažkada bus tokia Jo tarnų grupė, kurie išsiskirstę gyvens įvairiose šalyse. Per Jo dvasios veikimą tie asmenys buvo apšviesti arba atskirti šventam tikslui. Jehova jiems vadovavo, kad jie būtų Jam paklusnūs vaikai ir vykdytų Jo valią. Supratimas būtų panaudotas Visatos Suvereno turėjo paliesti juos giliai ir gyventi pagal tą garbingą tikslą, kuriam Dievas numatė juos.
6. (a) Kaip krikščionys įėjo į švarius santykius su Dievu? (b) Į ką įjungia juos „apšlakstymas Jėzaus Kristaus krauju“?
6 Žinoma, tie tikintieji netapo išrinkta šventa tauta savo nuopelnų pagrindu. Kaip atskiros asmenybės jie turėjo būti pašventinti, todėl ap. Petras sako apie juos „apšlakstymai Jėzaus Kristaus krauju“. Tai primena mums apsivalymo ceremoniją, kurią turėjo praeiti izraelitas, tapęs nešvariu; jis pavyzdžiui, prisilietė prie numirėlio. Kad taptų švariu jį reikėjo apšlakstyti gyvuoju vandeniu (Skaičių 19:1-22). Panašiai reikėjo krikščionims panaudoti išperkamąją vertę, kad jie turėtų švarią sąžinę prie Dievo ir galėtų drąsiai maldoje prie Jo artintis (Hebrajams 9:13, 14; 10:19-22). Be to, Mozė šlakstė tautą paaukotų gyvulių krauju kaip izraelitai buvo priimti į sąjungą su Jehova (Išėjimo 24:3-8). Todėl žodžiai „apšlakstymas Jėzaus krauju“ gali atkreipti dėmesį į tai, kad tie tikintieji buvo priimti į naują sąjungą per Jėzų Kristų, įsigaliojusią per jo pralietą kraują, taigi jiems buvo nauda iš tos sąjungos.
7. Ko reikalauja iš mūsų statusas „kaip ateivių“?
7 Kaip pirmojo šimtmečio tikintieji, taip pat ištikimi Jėzaus Kristaus mokiniai šiandien užima deramą padėtį prieš Dievą Jehovą. Jie kaip „ateiviai ir keleiviai“ turi pavyzdingai laikytis pasaulyje. Kitaip jie padarys gėdą Dievui Jehovai ir Jo susirinkimui. Todėl visi turi priimti į širdį ap. Petro raginimą: „Mylimiausieji, aš maldauju jus, susilaikykite kaip ateiviai ir keleiviai nuo kūniškų geidulių, kurie kovoja prieš sielą“ (1 Petro 2:11).
8. Kam reikia sujungti savo širdis ir kodėl?
8 Kadangi mes toje praeinančioje daiktų sistemoje esame „ateiviai ir keleiviai“, mes negalime leisti pajungti savo širdį žmogiškai tvarkai, žemiški ryšiai, rūpesčiai, džiaugsmai neilgaamžiai, visus paliečia laikas ir nenumatyti rūpesčiai — įvykiai, kurie gali staiga pakeisti žmogaus gyvenimą (Mokytojo 9:11). Todėl tikrai yra išmintinga laikytis ap. Povilo patarimo: „Kurie turi žmonas būti taip, lyg jų neturėtų, kurie verkia, lyg neverktų, kurie džiaugiasi, lyg nesidžiaugtų, kurie perka, lyg kad nieko neturėtų, kurie naudojasi šiuo pasauliu, kaip kad nesinaudotų, nes šio pasaulio išvaizda praeina“ (1 Korintiečiams 7:29-31). Jeigu visiškai pasinersime į rūpesčius arba vargus ir džiaugsmus, kurie yra besikeičiančių aplinkybių ir santykių rezultatas, gali atsitikti, kad toliau negilinsime savo ryšių su Aukščiausiuoju ir Jo sūnumi ir galime mes nukentėti.
9, 10. (a) Kokia yra priežastis, ką pasaulio žmonės galvoja apie turtą? (b) Kodėl mes turime kitaip galvoti apie turtą kaipo netikintieji?
9 Situacija, kurioje randasi dauguma žmonių, aiškia parodo, kad mums nereikia bandyti „naudotis šiuo pasauliu“. Žmonės nežino Dievo pažado sukurti „naująjį dangų ir naują žemę“. Arba netiki ateinančios naujos santvarkos tikrove. Todėl jie gali koncentruoti tik į dabartinį gyvenimą. Jiems trūksta solidžios vilties ateičiai. Jie galvoja be išimties tik apie savo kasdieninius poreikius ir suinteresuoti imti iš pasaulio kiek galima daugiau (Mato 6:31, 32). Jiems spindi akys gauti gražią suknelę, brangakmenį, vertingą papuošalą, gražius baldus arba prabangų butą. Jie nori savo turtu padaryti įspūdį kitiems (1 Jono 2:15-17).
10 Priešingai krikščionis pripažįsta, kad prieš jį amžina ateitis. Būtų neprotinga pasinerti į gyvenimo reikalus, kada neliktų laiko Sutvėrėjui, nuo kurio priklauso jo ateitis. Tai nereiškia, kad tikrieji Dievo tarnai negali džiaugtis deramu būdu daugeliu gražių daiktų, kuriuos galima nusipirkti už pinigus. Tačiau net naudingi pasilinksminimai ir materialinis turtas neturi tapti svarbiausiu mūsų gyvenime, nei tuomet kaip jaučiamės daiktų sistemoje kaip „ateiviai“. Su savo lėšomis mes nesielgsime išlaidžiai ir nerūpestingai, bet teisėtai žiūrime į jas, kaip verti pasitikėjimo asmenys žiūri į išnuomotą butą su baldais arba paimtus nuomon instrumentus, apstatymo daiktus arba kitus būtinus dalykus. Tie asmenys su tokiais daiktais elgiasi teisingai, atsargiai, bet nesiruošia visa širdimi prisirišti, tartum jie būtų jų nuosavybė. Mūsų gyvenimas turi parodyti, kad suprantame, kad nėra nieko amžino dabartinėje sistemoje ir mes „tik ateiviai ir keleiviai“
„SUSILAIKYTI NUO KŪNO DARBŲ“
11. Kas priklauso prie kūno darbų, kurių turime susilaikyti?
11 Jeigu norime sėkmingai tvarkyti savo gyvenimo kelią kaip krikščionys, nepakanka žinoti, kad gyvenimo sąlygos gali nenumatytai pasikeisti, kas liečia dabartinį gyvenimo pasaulį. Mes turime atkreipti dėmesį į biblinį paraginimą „susilaikyti nuo kūno darbų“. Čia kalbama apie neteisingus organizmo darbus. Ap. Povilas laiške Galatams paaiškina, į kokias nuodėmes veda tie neteisingi darbai. Po to, kaip jis parodė, kad tie, kas leidžia save vesti Dievo dvasiai, neįvykdo kūno darbų, jis juos išvardina. Tai paleistuvystė, susitepimas, begėdystė, pasileidimas, stabų garbinimas, žavėjimai, neprietelystė, barniai, pavydai, rūstybės, vaidai, nesutikimai, atskalos, vaidai, žmogžudystės, girtuokliavimai, apsirijimai ir jį tuos panašūs dalykai (Galatams 5:16, 19-21).
12, 13. (a) Kokiu būdu kūno darbai yra nesantaikoje su siela? (b) Ką reikia daryti, norint išlikti švariu prieš Dievą?
12 Dėl paveldėtos nuodėmės mes esame gendami ir nuolatos gundomi „vykdyti kūno darbus“. Tie žalingi darbai panašūs puolančiai kariuomenei, bandančiai užimti visą sielą, visą asmenybę ir paskatinti ją atsiduoti nuodėmingoms aistroms. Krikščioniškas ap. Povilas labai gerai suprato vykstančią viduje kovą. Jis rašė apie save: „Nes žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gerumas. Nes norėti yra arti manęs, bet padaryti gera aš neįstengiu. Nes aš darau ne gera, kurio noriu, bet darau pikta, kurio nenoriu“ (Romiečiams 7:18, 19). Tas konfliktas vertė Povilą tramdyti ir pavergti savo kūną, kad kitiems skelbdamas, pats nepasidarytų peiktinas (1 Korintiečiams 9:27).
13 Panašiai turėtų būti ir mūsų troškimas pasilikti švariais prieš Dievą ir gauti Jo palaimas. Todėl reikia skubinti dėti pastangas suvaldyti savo pageidimus. Kam apsunkinti tą kovą apsunkinimais, pasilinksminimais, skaitymu ir aplinkybėmis, kurie tik sujaudina ir palaiko mūsų nuodėmingus polinkius? Be to, mes turime imtis teigiamų žingsnių apriboti save. Reikia prisiminti, kad ne savo jėgomis galime laimėti, bet mums būtinas ištikimų brolių padrąsinimas ir Dievo dvasios pagalba. Ap. Povilas kvietė Timotiejų: „Laikykis tiesos, tikėjimo, vilties, meilės ir ramybės su tais, kurie šaukiami į Viešpatį nesutepta širdimi“ (2 Timotiejui 2:22). Jeigu tai darysime, mums galbūt pavyks su šventos dvasios pagalba nugalėti savo žalingus polinkius. Jeigu taip priešinsimės savo kūno darbams kreipdami savo mintis į tai, kas tik yra tiesa, kas gerbtina ir teisinga, šventa ir meilinga, kas turi gerą vardą, mes neužsitarnausime Dievo nemalonės (Filipiečiams 4:8, 9). Jeigu pasistengėme kitiems padėti padaryti pažangą, mes patys pasirodysime nelojaliais.
DORYBINGAS GYVENIMAS GALI PADĖTI KITIEMS PRIIMTI TEISINGĄ GYVENIMĄ
14. Kokią naudą gali turėti kiti, kada mato mūsų susilaikymą nuo kūno darbų?
14 Yra dar tolimesnė verta pirmenybė, kaip susilaikoma nuo kūno darbų. Ap. Petras rašo: „Tebūna jūsų pasielgimas tarp pagonių geras, kad ir ten, kame jie neteisiai apkalbinėja jus, lyg piktadariai, matydami jūsų gerus darbus garbintų Dievą aplankymo dieną“ (1 Petro 2:12).
15. Kaip klaidingai vaizdavo krikščionis pirmame šimtmetyje?
15 Pirmame šimtmetyje įsivaizdavimas apie krikščionis dažnai būdavo klaidingas. Juos vadino „nusikaltėliais“. Tipiškas kaltinimas buvo toks: „Šitie žmonės ardo ramybę mūsų mieste ir skelbia įpročius, kurių mums, romėnams, nedera priimti, nei laikytis“ (Apaštalų darbų 16:20, 21). „Tie, kurie daro sumišimą mieste, visi jie elgiasi prieš ciesoriaus nutarimus, sakydami kitą esant karalių, Jėzų“ (Apaštalų darbų 17:6, 7). Povilą kaltino, kad jis „kenksmingas žmogus“, keliantis maištą tarp visų žydų visame pasaulyje (Apaštalų darbų 24:5). Vadovaujantys vyrai tarp Romos judėjų kalbėjo Povilui: „Nes mes žinome, kad tam mokymui visur prieštaraujama“ (Apaštalų darbų 28:22).
16. (a) Kaip krikščionis gali apsiginti prieš melagingą įsivaizdavimą? (b) Kaip tas gali padėti priešams?
16 Geriausia apsauga prieš tokį klaidingą įsivaizdavimą yra dorovingas gyvenimas. Kaip krikščionys pasirodo ištikimi įstatymui piliečiai, moka sąžiningai mokesčius, yra pasiruošę daryti gerus darbus, darbštūs, teisingi ir rūpestingi savo artimųjų gerove, tada iškelti prieš juos parodymai yra melagingi (Titui 2:2-3:2). Netgi asmenys, kartojantys šmeižikiškus tvirtinimus apie krikščionis, gali per tai surasti, kad jų poelgis neteisingas ir priimti teisingą garbinimą. Paskui, kaip ateis aplankymo diena, kurioje Dievas teis, galbūt pasirodys, kad tie, kurie šmeižė krikščionis, garbina ir šlovina Viešpatį.
17. Apie ką reikia gerai pamąstyti, kaip naudinga stebėtojams dorybinis gyvenimas?
17 Faktas, kad krikščionis savo doru gyvenimu gali padaryti daug gero, turi paskatinti mus rimtai susimąstyti, kaip mes elgiamės su kitais ir kokiu būdu rūpinamės savo artimaisiais. Mes neturime pamiršti savo kaimynų poreikių. Žinoma, tai ne tik gera taktika, kad esame malonūs ir paslaugūs kaimynai. Tai yra svarbi mūsų gyvenimo sudėtinė dalis. Pamoksle ant kalno Jėzus Kristus ragino savo klausytojus: „Taigi visa, ko jūs norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs jiems darykite“ (Mato 7:12). Biblija mus kviečia: „Todėl, kol turime laiko, darykime gero visiems, labiausiai tiems, kurie yra iš tikėjimo šeimynos“ (Galatams 6:10). „Jei yra galima, kiek nuo jūsų pareina, būkite taikoje su visais žmonėmis“ (Romiečiams 12:18). „Bet stenkitės visuomet daryti gera vienas kitam ir kitiems, visiems“ (1 Tesalonikiečiams 5:15).
18, 19. Kas turi atsitikti mūsų mąstymams ir veiksmams kaip krikščionių 1 Petro 3:8?
18 Akivaizdu, kad krikščionims daugiau reikalinga, negu tiktai vykdyti svarbius reikalavimus dalyvauti susirinkimuose su savo palydovais ir kalbėti su kitais apie biblinę tiesą (Mato 28:19, 20; Hebrajams 10:24, 25). Mes taip pat privalome sekti Dievo Sūnumi savo mąstyme, poelgiuose ir asmenybėje. Ap. Petras rašė: „Pagaliau būkite visi vienaminčiai, užjaučią, mylėkite brolius, būkite gailestingi, ramūs, nuolankūs“ (1 Petro 3:8). Kad būti vienaminčiais, mes turime būti „susivieniję“ vienoje dvasioje ir mintyse (1 Korintiečiams 1:10). Ypač savo nusistatyme turime sekti Jėzumi Kristumi, kuris rodė savo meilę, paaukodamas savo gyvybę (Jono 13:34, 35; 15:12, 13). Tikrieji Jėzaus Kristaus mokiniai iš tikrųjų yra „vienos minties“. Tai galima pastebėti iš meilės ir vienybės, kuri viešpatauja tarpe jų visoje žemėje. Ir vis dėlto mes atskirai turime atsakyti į klausimus: „Kokį indėlį įnešu aš į tą vienybės ir simpatijos dvasią? Kaip aš tai darau ir kokiu mastu?“
19 Kaip tikrai mylime savo dvasinius brolius, mes būsime geri ir taikingi. Po to, kaip aptarta problema ir aptartas sprendimas, mes tam tikro krikščioniško susirinkimo narių atžvilgiu, taip pat kalti toje problemoje, neturėsime daugiau pykčio ir sąmoningai nevengsime jų. Sutinkamai su Petro patarimu, mes neturime tapti bejausmiais, grubiais ir išdidžiais, kaip įprasta pasaulyje. Kiti turės pamatyti, kad užjaučiame vargšus, parodome nuoširdžią meilę savo dvasiniams broliams. Kad esame gailestingi, ne per aukštos nuomonės apie save, bet nuolankūs ir pasiruošę tarnauti kitiems (Sulygink Mato 18:21-35; 1 Tesalonikiečiams 2:7-12; 5:14).
20. Ko reikalauja iš mūsų patarimo laikymasis iš 1 Petro 3:9?
20 Be to, mes neturime apriboti savo užuojautos, gailestingumo ir savo malonumo tikėjimo palydovams (Luko 6:27-36). Ap. Petras kvietė krikščionis: „Neatsilyginkite piktu už piktą ir keiksmu už keiksmą, bet priešingai, laiminkite“ (1 Petro 3:9). Tai nereiškia, kad girsime žmones, kenkiančius mums arba rodysime jiems simpatiją. Bet labiausiai prisidėsime prie gero ir turėsime širdies taiką ir laimę. Jeigu elgesyje su jais pasirodysime malonūs ir pagarbūs viltyje, kad jie pasikeis ir gaus taip pat palaimą nuo Dievo.
KODĖL MES NETURIME ATSILYGINTI PIKTU UŽ PIKTĄ
21. Kaip gali mums padėti Jehovos pavyzdys neatsilyginti už piktą?
21 Maloningas Dievas atleido mums Jėzaus aukos pagrindu nuodėmes, turėtų mus paskatinti elgtis užjaučiančiai ir maloniai net su savo priešais. Jėzus Kristus pasakė: „Jeigu gi jūs neatleisite žmonėms, nei jūsų Tėvas neatleis jūsų nuodėmių“ (Mato 6:15). Ar gausime nuo Dievo nuolatines palaimas, priklausys nuo mūsų pasiruošimo laimėti kitus. Dievas Jehova prileidžia, kad su mumis elgtųsi nemaloniai. Viena iš šitų priežasčių yra, kad per tai galima įrodyti, kad atleidžiame savo artimiesiems ir juos užjaučiame. Tą mintį išreiškia ap. Petras: „Nes tam (laiminti tuos, kurie jus keikia) esate pašaukti, kad paveldėti (gyvenimą) palaiminimą“ (1 Petro 3::9). Tai nereiškia, kad mūsų dangiškasis Tėvas nori, kad kiti mums kenktų. Jis tik nekliudo, kad mus problemos kontroliuotų, į kurias patenka nuodėmingi žmonės pasaulyje. Tokiu būdu mes galime įrodyti, kad tikrai norime būti kaip Jis — geri, gailestingi ir taikūs.
22. Kaip mums padeda Psalmyno 33:13-17 išvengti keršto dvasios?
22 Petras tęsia savo paraginimą nei žodžiu, nei darbu neatsilyginti už piktą, cituodamas iš Psalmyno 33:13-17:
„Nes kas nori matyti gyvenimą ir gerų dienų matyti, tegul sulaiko savo liežuvį nuo pikto ir tegul jo lūpos nekalba vyliaus, tegul jis nusigręžia nuo pikto ir tegul daro gera, teieško ramybės ir ją teseka, nes Viešpaties akys ant teisiųjų ir Jo ausys klausosi jo maldų, bet Viešpaties veidas prieš darančius pikta, kad sunaikintų juos nuo žemės“ (1 Petro 3:10-13).
23, 24. (a) Ką reiškia mums „mylėti gyvenimą“ ir turėti norą „sulaukti gerų dienų“? (b) Kokiu būdu atsiliepia į gera mylėti gyvenimą?
23 Tais žodžiais Petras įtikinančiai parodo, kad visiems žmonėms turime daryti gera, kad tai yra geresnio sudėtingo kelio dalis. Kas myli gyvenimą ir vertina jį kaip Dievo dovaną ir nori sulaukti „gerų dienų“, kada jis jaučia, kad gyvenimas turi prasmę ir tikslą, tas stengsis ką nors padaryti savo artimųjų laimei. Jis sutramdo savo liežuvį, nežemindamas kitų arba neklaidindamas. Jis turi norą toliau laikytis nuo visokio blogio ir daryti gera Dievo akyse. Kadangi jis ieško taikos ir siekia jos, jis nebus nusiteikęs agresyviai ir neis į ginčus, bet stengsis su kitais turėti gerus santykius ir padėti jiems dėl pagerinimo (Romiečiams 14:19).
24 Kas įrodo savo meilę gyvenimu padėdamas kitų laimei ir taikai, tas bus malonus palydovas. Kiti parodo žodžiais ir veiksmais, kad jis yra pageidaujamas, būtinas ir vertinamas. Todėl jo gyvenimas niekada nebus tuščias ar beprasmiškas (Patarlių 11:17, 25).
25. Kokiu būdu mes galime būti įsitikinę, kad Dievas su meile pasirūpins ir padės mums?
25 Jeigu jo gerumą ne visada įvertina, jis gali būti užtikrintas, kad Dievas Jehova pasirūpins juom. Kadangi Dievas Jehova su meile pasirūpins juo. Kadangi Aukščiausiojo akys ant teisiųjų ir ausys išklauso jų maldų. Jis tiksliai žino, ko jiems reikia ir greitai gali suteikti pagalbą. Jis pasirūpins, kad jie matytų „geras dienas“. Nes jų atsidavimas Dievui turi „dabartinio ir būsimo gyvenimo pažadėjimą“ (1 Timotiejui 4:8). Priešingai, kas daro pikta, nenori padėti kitų taikai ir laimei, negali gauti Dievo palaimos. Dievo veidas nukreiptas prieš tokius asmenis, ir Jis nuteis juos, nes niekas nepraslysta pro Jo žvilgsnį.
VERTAS VEIKSMŲ BŪDAS
26. Kas norėtų, pagal Petro žodžius, matyti, kad mes grįžtume prie iškraipytų pasaulio papročių?
26 Jeigu visada turėsime galvoje, kad mūsų dorovingas gyvenimas duoda gerus rezultatus, tai padės mums priešintis spaudimui, nesilyginti prie pasaulio papročių. Ta prasme mus padrąsina ap. Petras rašydamas:
„Nes gana jau, kad praeitame laike jūs vykdėte pagonių valią, gyvendami ištvirkime, geiduliuose, girtuokliavime, apsirijimuose, apsigėrimuose ir neleistame stabų garbinime. Tuo jie stebisi, kad jūs nebėgate drauge į tą patį ištvirkimo išsiliejimą ir jie piktžodžiauja. Jie duos apyskaitą Tam, kurs yra pasiryžęs teisti gyvus ir mirusius. Nes todėl ir mirusiems buvo paskelbta Evangelija, kad jie, tiesa, nuteisti kaip žmonės kūno atžvilgiu būtų tačiau gyvi dvasios atžvilgiu“ (1 Petro 4:3-6).
27. Kodėl mes niekada neturime norėti grįžti prie šio pasaulio?
27 Jau gana to, kad krikščionis praleido anksčiau daug laiko savo nuodėmingų polinkių ir aistrų patenkinimui, kaip dar nežinojo Dievo valios ir ketinimų. Todėl jis niekada neturi norėti grįžti prie gyvenimo, nesaikingo ir amoralaus. Niekada nepamirškime, koksai yra tuščias ir beprasmis gyvenimas ir kokią jis atneša gėdą (Romiečiams 6:21). Mūsų neturi vilioti vulgarūs ir nepadorūs pokalbiai, šokiai ir laukinė uždeganti muzika, daiktai, populiarūs pasaulyje. Juos turime atstumti. Galbūt mums nėra lengva, kaip iš mūsų šaiposi buvę draugai todėl, kad mes pasitraukėme nuo tokių dalykų, bet mes nieko neišlošime dalyvaudami laukinėse kompanijose ir gyvendami nepadoriai. Vietoje to, mes daug prarandame priimdami pasaulietišką gyvenimo būdą. Visi, kas kuria blogį, turės atsisakyti prieš savo veiksmus Jėzui Kristui, kurį Dievas Jehova paskyrė gyvųjų ir mirusiųjų Teisėju (2 Timotiejui 4:1). „Geroji žinia“ buvo skelbta mirusiems. Tai yra dvasiniai mirusiems, kurie gailisi ir pakeičia savo gyvenimo būdą pagal Dievo požiūrį, panaudodami Kristaus aukos vertę.
28. (a) Kaip gali būti krikščionys teisiami pagal žmogų kūnu? (b) Kodėl mus neturi raminti toksai nuosprendis?
28 Kas tikrai gailisi, tas brangus Dievo akyse, nes jis nori, kad visi gyventų amžinai laimėje. Tačiau šio pasaulio žmonės nepažįsta tų gerų santykių, kuriuos tikri krikščionys turi su savo Sutvėrėju. Tie pasaulio žmonės žiūri į Jėzaus Kristaus mokinius iš aukšto ir juos smerkia, kas liečia kūną, žmogaus požiūriu, reiškia pagal išorę. Tačiau tai mūsų neturi liūdinti, kad mus teisia nepalankiai. Tai lemia, ar Jehova mus laiko gyvais, kas „liečia dvasią“, tai reiškia, ar mes gyvename kaip dvasinės asmenybės. Tai bus tada, kaip mūsų gyvenimas sutiks su Aukščiausiojo įstatymais.
29. Kokį gerą pagrindą turime vesti ir toliau dorovingą gyvenimą?
29 Mes kaip „ateiviai ir keleiviai“ turime gerą pagrindą dabartinėje daiktų sistemoje vesti dorovingą gyvenimą. Aukščiausias liepia, Jo paties pavyzdys. Jo mielaširdingi santykiai su mumis reikalauja, kad mes būtume pagarbūs kitiems, gailestingi ir taikingi. Mūsų girtinas pavyzdys meta palankią šviesą į mūsų Dievą ir gali padėti tapti kitiems Jo tarnais. Jeigu tiktai laikysimės dorovingo gyvenimo, mes ir toliau jausime Jehovos palaimą, galiausiai amžiną gyvenimą nuolatinėje gyvenimo vietoje. Joks kitas šiandien gyvenimo būdas nėra toksai naudingas ir nežada tokios nuostabios ateities.