Krikščioniškas požiūris į valdžias
„Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo“ (ROMIEČIAMS 13:1).
1. Su kuo susijęs žodis „autoritetas“ ir kodėl galima pasakyti, kad Jehova yra Aukščiausioji Valdžia?
AUTORITETAS yra susijęs su kūryba. Žodis „autoritetas“, kuris savo pradine forma reiškė „valdžia“, siejasi su žodžiu „autorius“, kurio reikšmė yra tokia: „tas, kuris yra savarankiškai ką nors sukūręs, arba yra tapimo priežastis“. Aukščiausiasis, kuris sukūrė visus kūrinius, gyvus ir negyvus, yra Jehova Dievas. Jis neabejotinai yra Aukščiausioji Valdžia — Aukščiausiasis Autoritetas. Tikrieji krikščionys jaučia tą patį, ką ir dangiškieji kūriniai, kurie skelbia: „Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir galybę, nes tu visa sutvėrei — tavo valia visa yra ir buvo sutverta“ (Apreiškimas 4:11).
2. Kaip ankstyvieji žmonių valdovai tam tikra prasme pripažino, kad jie neturėjo įgimtos teisės valdyti kitus žmones, ir ką Jėzus pasakė Poncijui Pilotui?
2 Jau vien tas faktas, jog pirmieji žmogiškieji valdovai bandė įteisinti savo valdžią tvirtindami esą dievai arba dievų atstovai, buvo tylus pripažinimas, kad joks žmogus neturi įgimtos teisės valdyti kitus žmones (Jeremijo 10:23). Vienintelis teisėtas valdžios šaltinis yra Jehova Dievas. Kristus pasakė Poncijui Pilotui, Judėjos romėnų gubernatoriui: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių“ (Jono 19:11).
„Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo“
3. Ką apaštalas Paulius pareiškė „aukštesniųjų valdžių“ atžvilgiu ir kokius klausimus iškelia Jėzaus ir Pauliaus teiginiai?
3 Apaštalas Paulius rašė krikščionims, gyvenusiems Romos imperijos valdžioje: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai [„aukštesniajai“, NW] valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra — tos Dievo nustatytos [„pastatytos į jų santykines pozicijas“, NW]“ (Romiečiams 13:1). Ką Jėzus turėjo omenyje, kai sakė, kad Piloto valdžia jam buvo duota „iš aukštybių“? Ir kokia prasme Paulius manė, kad jo dienų politinės valdžios Dievo buvo pastatytos į jų santykines pozicijas? Ar jie turėjo omenyje, kad Jehova asmeniškai atsakingas už kiekvieno atskiro šio pasaulio politinio valdovo paskyrimą?
4. Kaip Jėzus ir Paulius pavadino Šėtoną ir kokio Šėtono tvirtinimo Jėzus nepaneigė?
4 Kaip tai galėtų būti, kadangi „šio pasaulio kunigaikščiu“ Jėzus pavadino Šėtoną, o apaštalas Paulius apibūdino jį kaip „šito amžiaus dievą“? (Jono 12:31; 16:11; 2 Korintiečiams 4:4, NTP). Be to, gundydamas Jėzų, Šėtonas pasiūlė jam „valdžią“ „visoms pasaulio karalystėms“, tvirtindamas, jog ši valdžia jam atiduota. Jėzus atmetė jo pasiūlymą, bet nepaneigė, kad Šėtonas turėjo tokią valdžią, kurią galėjo duoti (Luko 4:5-8).
5. a) Kaip mes turime suprasti Jėzaus ir Pauliaus žodžius apie žmonių valdžias? b) Kokia prasme aukštesniosios valdžios ‛stovi Dievo nustatytose santykinėse pozicijose’?
5 Jehova atidavė Šėtonui valdžią šiam pasauliui, leisdamas jam likti gyvam po jo maišto ir po to, kai jis, gundydamas Adomą ir Ievą, paskatino juos sukilti prieš Jo suverenitetą (Pradžios 3:1-6; palygink Išėjimo 9:15, 16). Todėl Jėzaus ir Pauliaus žodžiai turi reikšti, kad po to, kai pirmoji pora Edene atmetė teokratiją, arba Dievo valdymą, Jehova leido atitolusiems žmonėms sukurti valdžios struktūras, kurios leistų jiems gyventi tvarkingoje visuomenėje. Kartais, norėdamas įvykdyti savo tikslą, Jehova nuversdavo kai kuriuos valdovus arba vyriausybes (Danieliaus 2:19-21). Kitoms jis leido likti valdžioje. Apie valdovus, kurių egzistavimą Jehova toleruoja, galima pasakyti, kad jie yra ‛Dievo nustatytose santykinėse pozicijose’.
Pirmieji krikščionys ir Romos valdžia
6. Kaip pirmieji krikščionys žiūrėjo į romėnų valdžią ir kodėl?
6 Pirmieji krikščionys nesijungė su žydų sektomis, kurios rengė sąmokslus ir kovojo prieš Izraelį okupavusius romėnus. Kadangi Romos valdžia, turėdama savo kodifikuotą teisinę sistemą, palaikė tvarką žemėje ir jūroje, statė daug naudingų vandentiekių, kelių bei tiltų, ir apskritai veikė bendram labui, krikščionys laikė ją ‛Dievo tarnaite jų labui’ (Romiečiams 13:3, 4). Įstatymai ir tvarka sudarė sąlygas krikščionims plačiai skelbti gerąją naujieną, kaip jiems buvo įsakęs Jėzus (Mato 28:19, 20). Jie galėjo mokėti romėnų renkamus mokesčius su švaria sąžine, netgi jeigu tam tikra tų pinigų dalis buvo panaudojama tikslams, kuriems Dievas nepritaria (Romiečiams 13:5-7).
7, 8. a) Kas paaiškėja atidžiai perskaičius Romiečiams 13:1-7 ir ką parodo kontekstas? b) Kokiomis aplinkybėmis romėnų valdžia veikė ne kaip „Dievo tarnaitė“ ir kokio požiūrio tokiu atveju laikėsi pirmieji krikščionys?
7 Atidžiai perskaičius Romiečiams 13-to skyriaus pirmąsias septynias eilutes, paaiškėja, kad politinė „aukštesnioji valdžia“ buvo „Dievo tarnaitė“ pagirti darančiuosius gera ir nubausti tuos, kurie daro pikta. Kontekstas parodo, kad Dievas, o ne aukštesniosios valdžios, nustato, kas gera ir kas bloga. Todėl jeigu Romos imperatorius arba kita politinė valdžia reikalavo to, ką Dievas draudė, arba, priešingai, draudė tai, ko Dievas reikalavo, ji nebeveikė kaip Dievo tarnaitė. Jėzus pasakė: „Atiduokite..., kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo — Dievui“ (Mato 22:21). Jeigu Romos valstybė reikalavo to, kas priklausė Dievui, pavyzdžiui, garbinimo arba asmens gyvybės, tikrieji krikščionys laikėsi apaštalų patarimo: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbai 5:29).
8 Dėl to, kad pirmieji krikščionys atsisakė garbinti imperatorių ir stabus, nerengti krikščioniškų sueigų, liautis skelbus gerąją naujieną, jie buvo persekiojami. Manoma, kad apaštalui Pauliui buvo įvykdyta mirties bausmė imperatoriaus Nerono įsakymu. Kiti imperatoriai, ypač Domicianas, Markas Aurelijus, Septimijus Severas, Decijus ir Diokletianas taip pat persekiojo pirmuosius krikščionis. Kai šie imperatoriai ir jiems pavaldžios struktūros persekiojo krikščionis, jie tikrai neveikė kaip „Dievo tarnaitė“.
9. a) Kas išlieka kaip tiesa politinių aukštesniųjų valdžių atžvilgiu ir iš ko politinis žvėris gauna galią bei valdžią? b) Ką logiškai galima pasakyti apie krikščionišką paklusnumą aukštesniosioms valdžioms?
9 Visa tai parodo, kad nors aukštesniosios valdžios tam tikrais atžvilgiais veikia kaip „Dievo sutvarkymas“, kad būtų išlaikyta tvarkinga žmonių visuomenė, jos lieka pasaulietiškoje daiktų sistemoje, kurios dievas — Šėtonas (1 Jono 5:19). Jos priklauso pasaulinei politinei organizacijai, kurios simbolis yra „žvėris“ pagal Apreiškimo 13:1, 2. Tas žvėris gauna valdžią iš „didžiojo slibino“, Šėtono Velnio (Apreiškimas 12:9). Todėl logiška, kad krikščionių paklusnumas tokioms valdžioms yra santykinis, o ne absoliutus. (Palygink Danieliaus 3:16-18.)
Tinkama pagarba valdžioms
10, 11. a) Kaip Paulius parodė, kad mes turėtume elgtis pagarbiai su valdžios vyrais? b) Kaip ir dėl ko galima melstis „už karalius ir visus valdovus“?
10 Tačiau tai nereiškia, kad krikščionys į politines aukštesniąsias valdžias turėtų žiūrėti su neapykanta arba ignoruoti jas. Tiesa, daugelis tų vyrų nenusipelno itin didelės pagarbos savo asmenišku arba netgi viešu gyvenimu. Tačiau apaštalai ir savo pavyzdžiu, ir patarimais parodė, kad su valdžios vyrais turi būti elgiamasi pagarbiai. Atėjęs pas kraujomaiša susitepusį karalių Erodą Agripą II, Paulius su juo kalbėjo su tinkama pagarba (Apaštalų darbai 26:2, 3, 25).
11 Paulius netgi sakė, kad yra tinkama minėti savo maldose pasaulietiškas valdžias, ypač kai joms reikia priimti sprendimus, susijusius su mūsų gyvenimu ir krikščioniška veikla. Jis rašė: „Taigi pirmiausia prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą. Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Timotiejui 2:1-4). Mūsų pagarbus požiūris į tokias valdžias gali vesti į tai, jog jos leis mums laisviau vykdyti savo darbą, stengiantis išgelbėti ‛visokius žmones’.
12, 13. a) Kokį santūrų patarimą valdžios atžvilgiu davė Petras? b) Kaip mes galime nutildyti ‛nesąmones neprotingų žmonių’, kurie iš anksto sukuria nepalankią nuomonę apie Jehovos Liudytojus?
12 Apaštalas Petras rašė: „Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties: tiek karaliui, kaip vyriausiajam, tiek valdytojams, kaip jo pasiųstiems bausti piktadarių, išaukštinti gerųjų. Mat tokia yra Dievo valia, kad gerais darbais nutildytumėte neprotingų žmonių nesąmones. Elkitės kaip laisvi; ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai. Gerbkite visus, mylėkite brolius, bijokite Dievo, gerbkite karalių“ (1 Petro 2:13-17). Koks santūrus patarimas! Mes visiškai paklūstame Dievui kaip jo vergai ir rodome santykinį bei pagarbų paklusnumą politinėms valdžioms, skirtoms piktadariams nubausti.
13 Pastebėta, kad daugelis pasaulietiškų valdžių yra susidariusios labai keistus klaidingus požiūrius į Jehovos Liudytojus. Tai paprastai yra dėl to, kad juos neteisingai informuoja piktavaliai Dievo tautos priešai. Arba gali būti, kad viską, ką jos apie mus žino, yra sužinojusios iš masinių informacijos priemonių, kurios ne visada objektyviai nušviečia dalykus. Kartais mes galime sulaužyti šią iš anksto susidarytą nuomonę savo pagarbiu elgesiu ir, kur įmanoma, suteikdami valdžioms tikslų Jehovos Liudytojų darbo ir įsitikinimų apibūdinimą. Užsiėmusiems pareigūnams glaustą paaiškinimą gali suteikti brošiūra „Jehovos Liudytojai dvidešimtajame amžiuje“. Jeigu reikia išsamesnės informacijos, jiems gali būti pasiūlyta knyga „Jehovos Liudytojai — Dievo Karalystės skelbėjai“ (anglų kalba), puiki priemonė, kuri nusipelno vietos vietinių ir nacionalinių bibliotekų lentynose.
Autoritetas krikščionių šeimose
14, 15. a) Kuo pagrįsta valdžia krikščioniškoje šeimoje? b) Koks turėtų būti krikščionių-žmonų požiūris į savo vyrus ir kodėl?
14 Savaime suprantama, kad jeigu iš krikščionių reikalaujama parodyti tinkamą pagarbą pasaulietiškoms valdžioms, jie taip pat turėtų gerbti Dievo nustatytą autoriteto struktūrą krikščionių šeimose. Apaštalas Paulius glaustai apibrėžė autoriteto, arba galvos, principą, kuris pripažįstamas Jehovos tautos tarpe. Jis rašė: „Noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva — vyras, o Kristaus galva — Dievas“ (1 Korintiečiams 11:3). Tai teokratijos, arba Dievo valdymo, principas. Ką jis liečia?
15 Pagarba teokratijai prasideda namuose. Krikščionė žmona, kuri nerodo tinkamos pagarbos savo vyro autoritetui, — nesvarbu, ar jis bendratikis, ar ne, — nėra teokratiška. Paulius patarė krikščionims: ‛Pakluskite vieni kitiems dėl Kristaus baimės. Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios [„susirinkimo“, NW] galva, — jis, kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų’ (Efeziečiams 5:21-24). Lygiai kaip krikščionys vyrai turi paklusti Kristaus valdžiai, taip krikščionės moterys turėtų pripažinti, kad išmintinga paklusti Dievo duotai savo vyrų valdžiai. Tai joms suteiks didelį vidinį pasitenkinimą ir tai, kas yra dar svarbiau — Jehovos palaimą.
16, 17. a) Kaip vaikai, auginami krikščioniškose šeimose, išsiskiria iš daugelio šiandieninių jaunuolių ir koks jiems duodamas paskatinimas? b) Kaip Jėzus buvo puikus pavyzdys šiandieniniams vaikams ir ką jie yra skatinami daryti?
16 Teokratiški vaikai džiaugiasi galėdami parodyti tinkamą pagarbą savo tėvams. Apie paskutinių dienų jaunuolius buvo išpranašauta, kad jie bus „neklusnūs gimdytojams“ (2 Timotiejui 3:1, 2). Bet krikščionims vaikams įkvėptas Dievo Žodis sako: „Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui“ (Kolosiečiams 3:20). Pagarba tėvų valdžiai patinka Jehovai ir suteikia jo palaimą.
17 Tai pailiustruoja Jėzaus atvejis. Luko pranešime sakoma: „Jėzus iškeliavo su jais [tėvais] ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. ... Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Luko 2:51, 52). Tuo metu Jėzui buvo 12 metų, ir čia pavartoto graikiško veiksmažodžio forma pabrėžia, kad jis „ir toliau buvo paklusnus“ savo tėvams. Taigi, įžengęs į paauglystės amžių, jis nenustojo būti klusnus. Jeigu jūs, jaunuoliai, norite augti dvasingumu, Jehovos bei dievobaimingų žmonių malone, jūs rodysite pagarbą valdžiai namuose ir už jų ribų.
Įgaliojimai susirinkime
18. Kas yra krikščionių susirinkimo Galva ir kam jis suteikė įgaliojimus?
18 Kalbėdamas apie tvarkos būtinybę krikščionių susirinkime, Paulius rašė: „Dievas nėra netvarkos Dievas, bet Jis yra taikos Dievas. ... Viskas tebūna daroma padoriai ir tvarkingai“ (1 Korintiečiams 14:33, ŠvR;). Kad visi dalykai vyktų tvarkingai, Kristus, krikščionių susirinkimo Galva, pavedė priežiūrą ištikimiems vyrams. Mes skaitome: „Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui... Elgdamiesi pagal tiesą, mes aukime meile visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, — Kristuje“ (Efeziečiams 4:11, 12, 15).
19. a) Kam Jėzus paskyrė visus savo žemiškus turtus ir kam jis patikėjo ypatingus įgaliojimus? b) Kokie įgaliojimai duoti krikščionių susirinkime ir ko tai reikalauja iš mūsų?
19 Šiuo pabaigos laiku Kristus yra pavedęs kolektyviniam „ištikimam bei protingam vergui“ „visus savo turtus“, arba Karalystės interesus žemėje (Mato 24:45-47, NW). Kaip ir pirmajame amžiuje, šiam vergui atstovauja vadovaujančioji korporacija, sudaryta iš pateptųjų krikščionių — vyrų, kuriems Kristus davė įgaliojimus daryti sprendimus ir skirti kitus prižiūrėtojus (Apaštalų darbai 6:2, 3; 15:2). O Vadovaujančioji korporacija suteikia įgaliojimus filialų komitetams, srities bei rajono prižiūrėtojams ir vyresniesiems kiekviename iš daugiau kaip 73000 Jehovos Liudytojų susirinkimų visoje žemėje. Visi šie pasiaukoję krikščionys vyrai nusipelno mūsų paramos ir pagarbos (1 Timotiejui 5:17).
20. Koks pavyzdys parodo, kad Jehova nepatenkintas tais, kurie neparodo tinkamos pagarbos bendrakrikščionims, turintiems įgaliojimus?
20 O pagarba, kurią mes turime parodyti įgaliotiesiems krikščionių susirinkime, gali būti įdomiai palyginta su ta pagarba, kurią mes turime parodyti pasaulietiškoms valdžioms. Kai asmuo pažeidžia žmonių įstatymą, kuriam Dievas pritaria, „vyresnybės“ skirta bausmė faktiškai yra netiesioginė Dievo pykčio išraiška „darantiems pikta“ (Romiečiams 13:3, 4). Jeigu Jehova pyksta, kai asmuo pažeidžia žmonių įstatymus ir kai neparodo tinkamos pagarbos pasaulietiškoms valdžioms, tai kaip dar labiau jis turi būti nepatenkintas, jeigu pasiaukojęs krikščionis tyčiojasi iš biblinių principų ir rodo nepagarbą bendrakrikščionims, turintiems įgaliojimus!
21. Kokio biblinio patarimo mes turėtume noriai laikytis ir kas bus svarstoma kitame straipsnyje?
21 Kad neužsitrauktume Dievo nepasitenkinimo užimdami maištingą arba nepriklausomą poziciją, mes laikysimės Pauliaus patarimo krikščionims Filipuose: „Taigi, mano mylimieji, kaip visuomet klausydavote manęs, kai būdavau tarp jūsų, taip dar labiau klausykite man nesant tarp jūsų: darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami, nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti! Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų, kad būtumėte nepeiktini ir nekalti, nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje“ (Filipiečiams 2:12-15). Skirtingai nuo dabartinės sugedusios ir iškrypusios kartos, kuri pati kalta dėl valdžios krizės, Jehovos tauta noriai paklūsta valdžiai. Taip ji gauna didelę naudą, kaip mes sužinosime kitame straipsnyje.
Pakartojimui
◻ Kas yra Aukščiausioji Valdžia ir kodėl jo valdžia teisėta?
◻ Kokia prasme aukštesniosios valdžios „Dievo pastatytos į jų santykines pozicijas“?
◻ Kada aukštesnioji valdžia nustoja būti „Dievo tarnaitė“?
◻ Kokia autoriteto struktūra egzistuoja krikščionių šeimose?
◻ Kaip suteikiami įgaliojimai krikščionių susirinkime?
[Iliustracijos 10 puslapyje]
Jėzus pasakė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui“