Biblijos knyga Nr. 48: Galatams
Rašytojas: Paulius
Parašymo vieta: Korintas arba Sirijos Antiochija
Baigta rašyti: apie 50—52 m. e. m.
GALATIJOS bendruomenės, į kurias Paulius kreipiasi Laiške galatams 1:2, matyt, buvo įsikūrusios Pisidijos Antiochijoje, Ikonijuje, Listroje ir Derbėje — įvairiose srityse, priklausančiose tai Romos provincijai. Apaštalų darbų 13 ir 14 skyriuose pasakojama apie pirmąją Pauliaus su Barnabu misionierišką kelionę per šią teritoriją. Jų pastangomis ten ir susikūrė Galatijos bendruomenės. Jose buvo žydų ir kitataučių — keltų, arba galų, bei kitų. Tai įvyko netrukus po Pauliaus apsilankymo Jeruzalėje apie 46 m. e. m. (Apd 12:25).
2 49 m. e. m. Paulius su Silu išsirengė į antrąją misionierišką kelionę po Galatiją. Jie lankė tenykštes bendruomenes, dėl to jos „stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi“ (Apd 16:5; 15:40, 41; 16:1, 2). Tačiau vos jie išvyko, klaidingi mokytojai, palaikantys judaizmą, kai ką iš Galatijos bendruomenių įtikino, jog tikriesiems krikščionims būtina apsipjaustyti ir laikytis Mozės įstatymo. Tuo tarpu Paulius per Myziją keliavo į Makedoniją ir Graikiją, kol galiausiai atvyko į Korintą, kur su broliais praleido 18 mėnesių. Paskui, 52 m. e. m., per Efezą patraukė į Sirijos Antiochiją, savo apsistojimo vietą, ir ją pasiekė tais pačiais metais (Apd 16:8, 11, 12; 17:15; 18:1, 11, 18-22).
3 Kur ir kada Paulius parašė Laišką galatams? Be abejonės, netrukus, kai jį pasiekė žinios apie judaizmo šalininkų veiklą. Tai galėjo būti Korinte, Efeze arba Sirijos Antiochijoje. Greičiausiai Pauliui būnant tuos 18 mėnesių Korinte, 50—52 m. e. m., nes žinioms iš Galatijos ateiti reikėjo laiko. Efeze vargu, mat ten jis tik trumpam apsistojo grįždamas atgal. Tačiau paskui Paulius ‘šiek tiek pabuvo’ namie, Sirijos Antiochijoje, matyt, 52 m. e. m. vasarą, o kadangi tarp to miesto ir Mažosios Azijos jau buvo patogus susisiekimas, galimas dalykas, tuo metu jis gavo žinią apie judaizmą palaikančius žydus ir Laišką galatams parašė iš Sirijos Antiochijos (Apd 18:23).
4 Laiške Paulius sako esąs „pašauktas apaštalu ne žmonių ir ne per žmogų, bet paties Jėzaus Kristaus ir [...] Dievo Tėvo“. Jame, be to, atskleidžiama daug faktų apie Pauliaus gyvenimą bei apaštalystę, ir tai yra patvirtinimas, jog jis bendradarbiavo su Jeruzalėje esančiais apaštalais ir net pasinaudojo savo autoritetu pataisyti apaštalą Petrą (Gal 1:1, 13-24; 2:1-14).
5 Kokie faktai liudija, kad Laiškas galatams autentiškas ir kanoniškas? Jis minimas Irenėjo, Klemenso Aleksandriečio, Tertuliano ir Origeno raštuose. Dar daugiau, jis įtrauktas į svarbius Biblijos rankraščius: Sinajaus, Aleksandrijos, Vatikano Nr. 1209, Efremo Siro kodekso perrašą, Bezos kodeksą ir Česterio Bičio papirusą Nr. 2 (P46). Be to, laiškas derinasi su kitomis graikiškosiomis Biblijos knygomis ir su Hebrajiškaisiais raštais, kuriais dažnai remiasi.
6 Svariame ir griežtame laiške Galatijos bendruomenėms Paulius įrodo: 1) kad jis yra tikras apaštalas (faktas, kurį žydai, palaikantys judaizmą, siekė paneigti) ir 2) kad žmogus nuteisinamas Kristaus Jėzaus tikėjimu, o ne Įstatymo darbais, taigi apipjaustymas krikščionims nebūtinas. Nors Paulius buvo įpratęs laiškus diktuoti raštininkui, galatams jis parašė ‘didelėmis raidėmis savo ranka’ (6:11). Laiško turinys buvo labai svarbus tiek Pauliui, tiek galatams. Jame pabrėžiama, kad krikščionys yra laisvi per Jėzų Kristų.
KUO VERTINGA
14 Laiške galatams Paulius pasakoja buvęs aršus krikščionių persekiotojas, o paskui tapęs uoliu apaštalu, pasiųstu skelbti pagonims, visuomet pasirengusiu aukotis dėl bendratikių (1:13-16, 23; 5:7-12). Jis savo pavyzdžiu parodė, kad prižiūrėtojas turi greitai spręsti iškilusį klausimą, klaidingus samprotavimus paneigti logika ir Raštu (1:6-9; 3:1-6).
15 Galatijos bendruomenėms šis laiškas davė daug naudos, nes tvirtai pagrindė jų laisvę Kristuje ir diskreditavo gerosios naujienos kraipytojus. Iš jo aišku, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu ir kad dėl išgelbėjimo apipjaustymas nebebūtinas (2:16; 3:8; 5:6). Nekreipdami dėmesio į tokius fizinius skirtumus, žydai ir kitataučiai galėjo vieningai darbuotis toje pačioje bendruomenėje. Tik dėl tos laisvės nederėjo pataikauti kūnui, nes principas nepasikeitė: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Jis tebegalioja ir šių dienų krikščionims (5:14).
16 Pauliaus laiškas padėjo galatams daugeliu mokymo klausimų, nes jame pateikta veiksmingų iliustracijų remiantis Hebrajiškaisiais raštais. Dievo įkvėpimu paaiškinta, kad Izaijo 54:1-6 minima Jehovos žmona yra „aukštybių Jeruzalė“. Išaiškinta, kas perkeltine prasme yra Hagara ir Sara, ir parodyta, jog Dievo pažado paveldėtojai yra tie, kurie tampa laisvi Kristuje, o ne tie, kas lieka Įstatymo valdžioje (Gal 4:21-26; Pr 16:1-4, 15; 21:1-3, 8-13). Nušviesta, kad Įstatymo sandora nepanaikino Abraomo sandoros, bet ją papildė. Taip pat nurodyta, jog laiko tarpas nuo vienos sandoros sudarymo iki kitos buvo 430 metų, o tai svarbi detalė Biblijos chronologijoje (Gal 3:17, 18, 23, 24). Pasakojimas apie visa tai, išsaugotas iki mūsų dienų, stiprina dabartinių krikščionių tikėjimą.
17 Dar svarbiau, Laiške galatams aiškiai pasakyta, kas yra Karalystės Sėkla, kurios laukė visi pranašai. „Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo palikuoniui, [...] kuris yra Kristus“ (Brb). Tie, kas tampa Dievo sūnumis per tikėjimą Kristumi Jėzumi, taip pat priklauso šiai sėklai. „Jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys [sėkla] bei paveldėtojai pagal pažadą“ (3:16, 29). Tie Karalystės paveldėtojai ir jų bendradarbiai turi klausyti aiškaus paraginimo iš Laiško galatams: ‘Tvirtai stovėkite laisvėje, dėl kurios Kristus mus išvadavo’. „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių!“ „Darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“ (5:1; 6:9, 10).
18 Laiške aiškiai perspėjama, kad tie, kurie daro kūno darbus, „nepaveldės Dievo karalystės“. Todėl visiems reikia šalintis nedorų pasaulio darbų bei konkurencijos ir nuteikti širdis nešti dvasios vaisių, kuris yra „meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (5:19-23).