Lojaliai tarnauk Jehovai
„Su lojaliuoju tu [Jehova] elgsiesi lojaliai“ (2 SAMUELIO 22:26, NW).
1. Kaip Jehova elgiasi su tais, kurie jam lojalūs?
NEĮMANOMA atsilyginti Jehovai už viską, ką jis daro savo tautai (Psalmių 115:3). Kokios nuostabios jo dvasinės ir materialinės dovanos ir jo švelnus gailestingumas! Senovės Izraelio karalius Dovydas žinojo, kad Dievas lojaliai elgiasi su tais, kurie yra jam lojalūs. Dovydas tai išsakė giesmėje, kurią parašė „dienoje, kurioje Viešpats jį išgelbėjo iš visų jo neprietelių rankos ir iš Sauliaus rankos“ (2 Samuelio 22:1).
2. Kokios yra kai kurios mintys, pateiktos Dovydo giesmėje, užrašytoje 2 Samuelio 22 skyriuje?
2 Dovydas pradėjo savo giesmę (kuri analogiška Psalmei 17) šlovindamas Jehovą kaip „gelbėtoją“, atsakantį į maldą (2 Samuelio 22:2-7). Dievas veikė iš dangiškos šventyklos, kad išlaisvintų savo lojalų tarną nuo galingų priešų (8-19 eilutės). Taip Dovydas buvo apdovanotas už tai, kad elgėsi dorai ir laikėsi Jehovos kelių (20-27 eilutės). Toliau išvardijami darbai, atlikti padedant Dievo duotai jėgai (28-43 eilutės). Pabaigoje Dovydas pamini išlaisvinimą iš savo tautos maištininkų ir svetimų priešų ir dėkoja Jehovai kaip ‛davusiam savo karaliui dideles pergales ir padariusiam pasigailėjimą savo pateptajam’ (44-51 eilutės). Jehova taip pat gali išlaisvinti ir mus, jeigu mes elgiamės dorai ir pasitikime juo, kad jis duos mums jėgos.
Ką reiškia būti lojaliam
3. Ką reiškia būti lojaliam Rašto požiūriu?
3 Dovydo parašyta išlaisvinimo giesmė teikia mums tikrą paguodą: „Su lojaliuoju tu [Jehova] elgsiesi lojaliai“ (2 Samuelio 22:26, NW). Hebrajiškas būdvardis cha·sidhʹ reiškia „tas, kuris lojalus“ arba „tas, kuris pasižymi mylinčiu gerumu“ (Psalmių 18:26, NW, išnaša). Daiktavardis cheʹsedh suprantamas kaip gerumas, kuris meilingai siejasi su objektu iki tol, kol tikslas ryšium su juo bus pasiektas. Jehova parodo tokį gerumą savo tarnams, taip, kaip ir jie jo atžvilgiu. Šis teisingas, šventas lojalumas verčiamas kaip „meilės kupinas gerumas“ ir „lojali meilė“ (Pradžios 20:13; 21:23; NW). Graikų Raštuose žodis „lojalumas“ suprantamas kaip šventumas ir didelė pagarba, išreikštas daiktavardžiu ho·si·oʹtes ir būdvardžiu hoʹsi·os. Toks lojalumas apima ištikimybę bei atsidavimą ir reiškia būti atsidavusiam Dievui ir uoliai vykdyti visas jo duotas pareigas. Būti lojaliam Jehovai reiškia prisirišti prie jo su tokiu dideliu atsidavimu, kuris veikia kaip stipri rišanti priemonė.
4. Kaip yra parodytas Jehovos lojalumas?
4 Paties Jehovos lojalumas pasirodė daugeliu atvejų. Pavyzdžiui, kadangi Jehova lojaliai myli savo tautą ir yra lojalus teisingumui bei teisumui, jis imasi teisinių veiksmų prieš piktus žmones (Apreiškimas 15:3, 4; 16:5). Jo lojalumas sandorai su Abraomu paskatino jį būti labai kantrų izraelitams (2 Karalių 13:23). Tie, kurie yra lojalūs Dievui, gali iki galo tikėtis jo pagalbos visame jų lojaliame kelyje ir būti įsitikinę, kad jis juos prisimins (Psalmių 36:27, 28; 96:10). Jėzus buvo sustiprintas, žinodamas, kad jo siela kaip Dievo vyriausiojo „šventojo [„lojaliojo“, NW]“ nebus palikta šeole (Psalmių 15:10; Apaštalų darbai 2:25, 27).
5. Kadangi Jehova lojalus, ko jis reikalauja iš savo tarnų, ir koks klausimas bus nagrinėjamas?
5 Kadangi Jehova yra lojalus, jis reikalauja lojalumo ir iš savo tarnų (Efeziečiams 4:24). Pavyzdžiui, kad vyras galėtų būti paskirtas susirinkimo vyresniojo pareigoms, jis turi būti lojalus (Titui 1:8). Kas turėtų paskatinti Jehovos tarnus lojaliai jam tarnauti?
Dėkingumas už gautas žinias
6. Koks turi būti mūsų požiūris į gautas iš Rašto žinias ir ką mes turime prisiminti ryšium su tomis žiniomis?
6 Dėkingumas už žinias, kurias mes gavome iš Raštų, turėtų paskatinti mus lojaliai tarnauti Jehovai. Apaštalas Paulius ragino Timotiejų: „O tu laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs. Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi“ (2 Timotiejui 3:14, 15). Prisimink, kad šios žinios atėjo nuo Dievo per „ištikimą bei protingą tarną“ (Mato 24:45-47).
7. Koks turi būti vyresniųjų požiūris į dvasinį maistą, kurį duoda ištikimas tarnas?
7 Ypač paskirti vyresnieji turi vertinti sotų dvasinį maistą, kurį duoda Dievas per ištikimą bei protingą tarną. Prieš daug metų keletui vyresniųjų trūko tokio dėkingumo. Vienos stebėtojos žodžiais, tie vyrai „kritikavo Sargybos bokšto straipsnius, nenorėdami jų pripažinti... Dievo tiesos kanalu, visada mėgindami paveikti kitus savo mąstysena“. Bet lojalūs vyresnieji niekada nebando paveikti kitus, kad šie atmestų ką nors iš dvasinio maisto, kurį duoda Dievas per ištikimą tarną.
8. Ką reikia daryti, jeigu mes ne visiškai suprantame kokią nors biblinę mintį, pateiktą ištikimo bei protingo tarno?
8 Kaip pasišventę Jehovos liudytojai mes visi turime būti lojalūs jam ir jo organizacijai. Mes niekada neturime net galvoti apie šalinimąsi nuo nuostabios Dievo šviesos laikantis atskalūnų kelio, kuris gali atvesti mus į dvasinę mirtį dabar, o vėliau — į galutinį sunaikinimą (Jeremijo 17:13). Tačiau ką daryti, jeigu mums sunku pritarti kokiam nors bibliniam klausimui arba jį visiškai suprasti, kaip tai išdėstyta ištikimo tarno? Tuomet nuolankiai pripažinkime, kur mes pažinome tiesą, ir melskime išminties, kad galėtume kovoti su šiuo išmėginimu, kol jis baigsis išaiškėjus šiam klausimui kokiame nors leidinyje (Jokūbo 1:5-8).
Vertink krikščionišką broliją
9. Kaip 1 Jono 1:3-6 parodyta, kad krikščionys privalo turėti draugystės dvasią?
9 Nuoširdus dėkingumas už draugystės dvasią, esančią krikščioniškoje brolijoje, — tai kitas stimulas lojaliai tarnauti Jehovai. Iš tikrųjų be šios dvasios mūsų santykiai su Dievu ir Kristumi negali būti dvasiškai sveiki. Apaštalas Jonas kalbėjo pateptiesiems krikščionims: „Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą [„draugystę“, Diaglott] su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. ... Jei sakytume, kad bendraujame su juo, o vaikščiotume tamsoje, meluotume ir nevykdytume tiesos“ (1 Jono 1:3-6). Šis principas taikomas visiems krikščionims, nepriklausomai nuo to, ar jie turi žemišką ar dangišką viltį.
10. Kaip žiūrėjo Paulius į Evodiją ir Sintichę, nors, matyt, joms buvo sunku išspręsti asmeninę tarpusavio problemą?
10 Kad būtų išsaugota draugystės dvasia, reikalingos pastangos. Pavyzdžiui, krikščionėms Evodijai ir Sintichei, matyt, buvo sunku išspręsti asmeninę tarpusavio problemą. Todėl Paulius jas ragino „būti vienos minties Viešpatyje“. Jis pridūrė: „Taip pat prašau tave, ištikimasis bičiuli, padėk joms! Jos juk darbavosi su manimi Evangelijos labui kartu su Klemensu ir kitais mano bendradarbiais, kurių vardai įrašyti gyvenimo knygoje“ (Filipiečiams 4:2, 3). Tos dievobaimingos moterys kovojo už ‛Evangeliją’ kartu su Pauliumi ir kitais, ir jis buvo įsitikinęs, kad jos buvo tarp tų, „kurių vardai įrašyti gyvenimo knygoje“.
11. Jeigu lojaliam krikščioniui iškyla dvasinė problema, ką derėtų prisiminti?
11 Krikščionys nenešioja skiriamųjų ženklų, kad parodytų, kokia privilegija jiems buvo duota darbuotis Jehovos organizacijoje ir kaip lojaliai jie jam tarnavo. Jeigu jie turi kokią nors dvasinę problemą, žinoma, nebūtų parodyta meilė, jeigu būtų ignoruojami metai, kuriuos jie praleido tarnaudami Jehovai! Turbūt ir tas, pavadintas ‛ištikimuoju bičiuliu’, buvo lojalus brolis, trokštantis padėti kitiems. Jeigu tu vyresnysis, ar esi ‛ištikimasis bičiulis’, su užuojauta pasiruošęs padėti? Kaip ir Dievas, mes visi atsižvelkime į gera, ką padarė tikėjimo broliai, ir su meile padėkime jiems nešti jų naštas (Galatams 6:2; Žydams 6:10).
Daugiau nėra kur eiti
12. Kokios pozicijos laikėsi Petras, kai Jėzaus pasisakymų paskatinti „nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“?
12 Mes jausimės paskatinti lojaliai tarnauti Jehovai jo organizacijoje, jeigu prisiminsime, jog mums daugiau nėra kur eiti, kad gautume amžinąjį gyvenimą. Kai Jėzaus pasisakymai paskatino ‛nemaža jo mokinių pasitraukti ir daugiau su juo nebevaikščioti’, jis paklausė apaštalų: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu — Dievo Šventasis“ (Jono 6:66-69).
13, 14. (a) Kodėl pirmojo amžiaus judaizmui nepritarė Dievas? (b) Ką pasakė vienas ilgametis Jehovos liudytojas apie matomą Dievo organizaciją?
13 ‛Amžinojo gyvenimo žodžiai’ nebuvo randami pirmojo m. e. amžiaus judaizme. Pagrindinė judaizmo nuodėmė buvo ta, kad jie atmetė Jėzų kaip Mesiją. Nė viena judaizmo forma nebuvo pagrįsta išimtinai Hebrajų Raštais. Sadukiejai neigė angelų egzistavimą ir netikėjo prisikėlimu. Nors fariziejai ir nesutiko su jais šiuo klausimu, jų nuodėmė buvo ta, kad jie savo nebiblinėmis tradicijomis Dievo Žodį padarė neveiksmingą (Mato 15:1-11; Apaštalų darbai 23:6-9). Tos tradicijos pavergė žydus ir dėl to daugeliui buvo sunku priimti Jėzų Kristų (Kolosiečiams 2:8). Uolumas ‛savo protėvių papročiams’ paskatino Saulių (Paulių) savo neišmanyme žiauriai persekioti Kristaus pasekėjus (Galatams 1:13, 14, 23).
14 Judaizmas neturėjo Dievo palankumo, bet Jehova palaimino organizaciją, susidedančią iš jo Sūnaus pasekėjų, — „nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams“ (Titui 2:14). Ši organizacija tebeegzistuoja, ir vienas ilgametis Jehovos liudytojas apie ją pasakė: „Man viena buvo svarbiausia — tvirtai laikytis matomos Jehovos organizacijos. Dar pačioje pradžioje aš supratau, kaip yra klaidinga pasitikėti žmogiškais samprotavimais. Tai supratęs, aš tvirtai nusprendžiau laikytis ištikimos organizacijos. Kaip dar galima gauti Jehovos pritarimą ir palaimą?“ Mums daugiau nėra kur eiti, kad pasiektume Dievo palankumą ir amžinąjį gyvenimą.
15. Kodėl būtina bendradarbiauti su matoma Jehovos organizacija ir su tais, kurie yra atsakingi?
15 Mūsų širdis turėtų paskatinti mus bendradarbiauti su Jehovos organizacija, kadangi mes žinome, jog tik ji vadovaujasi jo dvasia ir skelbia jo vardą bei tikslus. Žinoma, tie, kurie imasi atsakomybės, yra netobuli (Romiečiams 5:12). Bet prieš Aaroną ir Mariją „užsiliepsnojo Jehovos rūstybė“, kai jie apkaltino Mozę, pamiršę, kad ne jiems, o jam Dievas patikėjo atsakomybę (Skaičių 12:7-9, NW). Šiandien lojalūs krikščionys bendradarbiauja su ‛vadovais’, nes to reikalauja Jehova (Žydams 13:7, 17). Apie mūsų lojalumą liudija reguliarus krikščioniškų sueigų lankymas ir komentavimas sueigose, ‛vieni kitus skatinant mylėti ir daryti gerus darbus’ (Žydams 10:24, 25).
Būk ugdantis
16. Troškimas ką daryti kitų žmonių atžvilgiu taip pat paskatins mus lojaliai tarnauti Jehovai?
16 Troškimas ugdyti kitus taip pat turi mus paskatinti lojaliai tarnauti Jehovai. Paulius rašė: „Pažinimas išpučia, užtat meilė ugdo“ (1 Korintiečiams 8:1). Kadangi tam tikras žinojimas išpūtė tuos, kurie jį turėjo, Pauliaus nuomone, meilė ugdo ir tuos, kurie parodo šią savybę. Profesorių Veiso ir Inglišo knygoje sakoma: „Žmogus, sugebantis mylėti, paprastai taip pat yra mylimas. Sugebėjimas parodyti gerą valią ir dėmesį visose gyvenimo srityse... pastebimai ugdo žmogų, išreiškiantį tokius jausmus, kaip ir tą, kuris juos gauna, ir tai suteikia džiaugsmą abiem.“ Parodydami meilę, mes ugdome ir kitus, ir save pačius, kaip tai suprantama iš Jėzaus žodžių: „Palaimingiau duoti negu imti“ (Apaštalų darbai 20:35).
17. Kaip meilė ugdo ir ko ji neleis mums daryti?
17 Paulius 1 Korintiečiams 8:1 panaudojo graikišką žodį agape, nurodantį meilę, pagrįstą principais. Tokia meilė ugdo, nes ji yra labai kantri ir gera, visa pakelia ir ištveria, ir niekada nepasirodo nepajėgi. Ji pašalina tokius žalingus jausmus kaip išdidumas ir pavydas (1 Korintiečiams 13:4-8). Tokia meilė neleis mums skųstis mūsų broliais, kurie yra netobuli kaip ir mes. Ji mus apsaugos, kad netaptume kaip „bedieviai“, kurie pirmajame amžiuje „įsiskverbė“ į tikrųjų krikščionių susirinkimą. Tie žmonės ‛niekino Viešpatystę ir piktžodžiavo šlovingiesiems’; jie, matyt, šmeižė pateptuosius krikščioniškus prižiūrėtojus, kuriems buvo suteikta tam tikra šlovė (Judo 3, 4, 8). Būdami lojalūs Jehovai, niekada nepasiduokime gundymui daryti ką nors panašaus.
Priešinkis Velniui!
18. Ką Šėtonas norėtų padaryti su Dievo tarnais, tačiau kodėl jis to negali?
18 Suvokimas to, kad Šėtonas nori sugriauti mūsų, kaip Dievo tautos, vienybę, turi padidinti mūsų ryžtą lojaliai tarnauti Jehovai. Šėtonas norėtų sunaikinti visus Dievo tarnus, ir žemiški Velnio tarnai kai kada nužudo tikruosius garbintojus. Bet Dievas neleis Šėtonui visus juos sunaikinti. Jėzus mirė, kad „mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią“ (Žydams 2:14). Šėtono valdžios sfera ypač apribota nuo to laiko, kai Kristus 1914 metais tapo Karaliumi ir Šėtonas buvo išmestas iš dangaus. Ir Jehovos nustatytu laiku Jėzus sunaikins Šėtoną ir jo organizaciją.
19. (a) Koks įspėjimas apie Šėtono pastangas buvo duotas prieš daug metų mūsų žurnale? (b) Ko mes turime saugotis bendraudami su mūsų tikėjimo broliais, kad išvengtume Šėtono žabangų?
19 Šis žurnalas kartą perspėjo: „Jeigu Šėtonas Velnias galėtų sukelti netvarką tarp Dievo tautos, paskatinti juos vaidytis ir kovoti tarpusavyje arba ugdyti egoistinius polinkius, griaunančius meilę brolijoje, jam pasisektų juos praryti“ (Sargybos bokštas 1921 5/1, p. 134, angl.). Neleiskime Velniui sugriauti mūsų vienybę, galbūt skatinant mus šmeižti vienas kitą arba kovoti tarpusavyje (Kunigų 19:16). Niekada neleiskime Šėtonui mus įveikti, kad nepadarytume žalos lojaliems Jehovos tarnams ir neapsunkintume jų gyvenimo. (Palygink 2 Korintiečiams 2:10, 11.) Priešingai, laikykimės Petro žodžių: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu“ (1 Petro 5:8, 9). Tvirtai priešindamiesi Šėtonui, mes galėsime išsaugoti palaimintą vienybę kaip Jehovos tauta (Psalmių 132:1-3).
Maldoje pasitikėk Jehova
20, 21. Kaip pasitikėjimas Jehova maldoje yra susijęs su lojaliu tarnavimu jam?
20 Jeigu mes maldoje pasitikėsime Dievu, tai padės mums toliau lojaliai tarnauti Jehovai. Kai mes matome, kad Jehova atsako į mūsų maldas, tai dar labiau priartina mus prie jo. Apaštalas Paulius ragino maldoje pasitikėti Dievu, kai rašė: „Aš norėčiau, kad vyrai visur, kur melsis, keltų aukštyn tyras rankas, be pykčio ir nesantaikos [„ginčijimosi“, NW]“ (1 Timotiejui 2:8). Kaip svarbu, pavyzdžiui, kad vyresnieji maldoje pasitikėtų Dievu! Kai jie susirenka svarstyti susirinkimo reikalus, toks lojalumo Jehovai parodymas padės jiems išvengti begalinio ginčijimosi ir galimų pykčio protrūkių.
21 Jeigu mes maldoje pasitikime Jehova Dievu, tai padės mums rūpintis privilegija jam tarnauti. Vienas vyras, dešimtmečius lojaliai tarnavęs Jehovai, galėjo pasakyti: „Jei mes esame pasiruošę sutikti su bet kokia užduotimi, kurią mums duoda pasaulinė Dievo organizacija, ir tvirtai pasiliekame paskyrimo vietoje, Dievas pritaria mūsų uolioms pastangoms. Net jeigu užduotis ir atrodo mums nežymi, dažnai pasirodo, kad jos neįvykdžius negali būti atlikta daugelis kitų svarbių darbų. Todėl jeigu esame nusižeminę ir trokštame šlovinti Jehovos vardą, o ne savąjį, mes galime būti įsitikinę, kad visada ‛būsime tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbsime Viešpaties [„Jehovos“, NW] darbą’“ (1 Korintiečiams 15:58).
22. Kaip daugybė Jehovos palaimų turi paveikti mūsų lojalumą?
22 Ką bedarytume Jehovos tarnyboje, mes, žinoma, negalėsime atsilyginti jam už tai, ką jis daro dėl mūsų. Kaip saugiai mes jaučiamės Dievo organizacijoje, apsupti Dievo draugų! (Jokūbo 2:23). Jehova palaimino mus vienybe, kylančia iš broliškos meilės, kuri taip giliai įsišaknijusi, jog Šėtonas negali jos sunaikinti. Todėl pasilikime prie mūsų lojalaus dangiškojo Tėvo ir dirbkime kartu kaip jo tauta. Lojaliai tarnaukime Jehovai dabar ir visą amžinybę.
Kaip tu atsakytum?
◻ Ką reiškia būti lojaliam?
◻ Kokios yra kai kurios priežastys, skatinančios mus lojaliai tarnauti Jehovai?
◻ Kodėl mes turime priešintis Velniui?
◻ Kaip malda gali mums padėti būti lojaliais Jehovos tarnais?