Epafroditas — filipiečių pasiuntinys — Sargybos bokšto INTERNETINĖ BIBLIOTEKA

Epafroditas — filipiečių pasiuntinys

„PRIIMKITE jį Viešpatyje su tikru džiaugsmu ir gerbkite tokius žmones“, — Paulius rašė filipiečiams. Be abejo, mums būtų džiugu, jeigu krikščionių prižiūrėtojas apie mus kalbėtų tokius šiltus žodžius (Filipiečiams 2:29). Tačiau apie ką Paulius kalbėjo? Ir ką tas asmuo padarė, kad buvo vertas tokios palankios rekomendacijos?

Atsakymas į pirmąjį klausimą — Epafroditas. Kad atsakytume į antrąjį, apsvarstykime aplinkybes, paskatinusias Paulių parašyti šiuos žodžius.

Apie 58 m. e. m. filipiečiai išgirdo, kad Jeruzalėje įniršusi gauja ištempė iš šventyklos ir sumušė Paulių, kad pareigūnai jį suėmė ir, kurį laiką nepagrįstai kalinę, surakintą grandinėmis perkėlė į Romą (Apaštalų darbai 21:27-33; 24:27; 27:1). Susirūpinę jo gerove filipiečiai tikriausiai svarstė, ką galėtų dėl jo padaryti. Jie buvo materialiai neturtingi ir buvo toli nuo Pauliaus, tad galėjo suteikti jam tik nedidelę pagalbą. Vis dėlto šiltas jausmas, skatinęs filipiečius remti jo tarnybą praeityje, dabar juos skatino netgi dar labiau, nes Paulius buvo kritiškoje padėtyje (2 Korintiečiams 8:1-4; Filipiečiams 4:16).

Filipiečiai tikriausiai apsvarstė, ar vienas iš jų negalėtų apsilankyti pas Paulių su dovana ir padėti jam, jeigu jam ko nors reikėtų. Tačiau tai buvo ilga ir varginanti kelionė, ir galėjo būti pavojinga padėti Pauliui! Joachimas Gnilka pažymi: „Reikėjo drąsos lankyti kalinį, juo labiau tokį, kurio ‛nusikaltimas’ tikriausiai atrodė labai miglotai išaiškintas.“ Rašytojas Brajanas Rapskis pasakė: „Taip pat buvo pavojinga paprasčiausiai artimai bendrauti su kaliniu arba prijausti jam ar jo pažiūroms. ... Neatsargus žodis ar poelgis galėjo pražudyti ne tik kalinį, bet ir pagalbininką.“ Tad ką filipiečiai galėjo pasiųsti?

Mes puikiai suprantame, kad tokia kelionė galėjo sukelti nerimą ir dvejones, tačiau Epafroditas (neturėtų būti painiojamas su Epafru iš Kolosų) buvo pasiruošęs atlikti šią sunkią užduotį. Sprendžiant iš jo vardo, kuriame yra Afroditės vardas, jis galėjo būti atsivertęs į krikščionybę pagonis — sūnus tėvų, atsidavusių tai graikų meilės ir vaisingumo deivei. Kai Paulius rašė filipiečiams norėdamas padėkoti jiems už dosnumą, jis galėjo tinkamai apibūdinti Epafroditą kaip „jūsų pasiuntinį ir pagalbininką mano varguose“ (Filipiečiams 2:25).

Iš to, ką Biblija sako apie Epafroditą, mes galime suprasti, kad, nepaisant pagirtino noro pasitarnauti Pauliui ir savo susirinkimui, Epafroditas turėjo tokių pat problemų, kokių galime turėti ir mes. Apsvarstykime jo pavyzdį.

„Pagalbininkas mano varguose“

Mes nežinome detalių, tačiau galime numanyti, kad Epafroditas atvyko į Romą nuvargintas kelionės. Galbūt jis keliavo Via Egnatia — romėnų keliu, kuris kirto Makedoniją. Galbūt jis atplaukė Adrijos jūra į Italijos pusiasalio „kulną“, po to Apijaus keliu nusigavo į Romą. Tai buvo varginanti kelionė (1200 kilometrų į vieną galą), kuri tikriausiai truko ilgiau kaip mėnesį. (Žiūrėk rėmelį 29 puslapyje.)

Kaip nusiteikęs Epafroditas išvyko? Jis buvo siunčiamas ‛patarnauti’, arba dėl lei·tūr·giʹa, Pauliui (Filipiečiams 2:30). Šis graikiškas žodis iš pradžių reiškė darbą Valstybei, kurio savanoriškai imasi jos pilietis. Vėliau jis ėmė reikšti tarnybą, kurios Valstybė priverstinai reikalaudavo iš ypač tinkamų ją atlikti piliečių. Apie šio žodžio vartojimą Graikų Raštuose vienas mokslininkas pasakė: „Krikščionis yra žmogus, kuris dirba Dievui ir žmonėms pirmiausia dėl to, kad trokšta to visa savo širdimi, ir antra — dėl to, kad yra verčiamas, nes Kristaus meilė jį įpareigoja.“ Taip, kokią puikią dvasią parodė Epafroditas!

‛Jis statė pavojun savo gyvybę’

Pavartodamas žodį, pasiskolintą iš lošėjų žodyno, Paulius pasakė, kad Epafroditas buvo ‛pastatęs [pa·ra·bo·leu·saʹme·nos] pavojun savo gyvybę’ dėl tarnavimo Kristui (Filipiečiams 2:30). Mes neturėtume manyti, kad Epafroditas padarė kažką kvaila; veikiau jo šventa tarnyba buvo susijusi su tam tikra rizika. Gal jis ėmėsi pagalbos misijos atšiauriu metų laiku? Gal jis atkakliai mėgino užbaigti kelionę, nors kažkur kelyje susirgo? Kaip bebūtų, Epafroditas „susirgo ir vos nemirė“. Galbūt jis turėjo pasilikti su Pauliumi ilgiau, kad jam patarnautų, todėl apaštalas tikriausiai norėjo paaiškinti, kodėl jis grįžta anksčiau negu buvo laukta (Filipiečiams 2:27, NW).

Nepaisant to, Epafroditas buvo drąsus žmogus, pasiruošęs nesavanaudiškai rizikuoti, kad galėtų suteikti pagalbą stokojantiesiems.

Mes galėtume paklausti savęs: ‛Kiek aš aukočiaus norėdamas padėti savo dvasiniams broliams, esantiems sunkioje padėtyje?’ Krikščionys negali rinktis, ar jie turėtų rodyti tokią pasiryžimo dvasią, ar ne. Jėzus pasakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jono 13:34) Epafroditas tarnaudamas „vos nemirė“. Tad jis buvo pavyzdys asmens, turėjusio tokį „proto nusistatymą“, kokį Paulius skatino turėti filipiečius (Filipiečiams 2:5, 8, 30, „Karalystės tarpeilutinis vertimas“). Ar mes pasiruošę padaryti tą patį?

Vis dėlto Epafroditą apėmė depresija. Kodėl?

Jo depresija

Įsivaizduok save Epafrodito vietoje. Paulius pranešė: „Jis trokšta visus jus pamatyti ir yra apimtas depresijos, nes jūs išgirdote, kad jis buvo susirgęs“ (Filipiečiams 2:26, NW). Epafroditui buvo žinoma, jog broliai jo susirinkime žinojo, kad jis sirgo ir negalėjo padėti Pauliui taip, kaip jie buvo tikėjęsi. Gali net atrodyti, kad Epafroditas buvo sukėlęs Pauliui daugiau rūpesčių. Gal gydytojas Lukas, Pauliaus palydovas, turėjo apleisti kitus dalykus, kad galėtų pasirūpinti Epafroditu? (Filipiečiams 2:27, 28; Kolosiečiams 4:14)

Matyt dėl to Epafroditas buvo apimtas depresijos. Galbūt jis manė, kad jo susirinkimo broliai laikė jį netinkamu. Gal jautėsi esąs kaltas ir ‛troško’ pamatyti juos, kad galėtų užtikrinti juos dėl savo ištikimybės. Apibūdindamas Epafrodito būklę Paulius pavartojo labai veiksmingą graikišką žodį a·de·mo·neʹo — „būti apimtam depresijos“. Pasak teologijos profesoriaus J. B. Laitfuto, šiuo žodžiu gali būti nusakoma „sutrikimo, nerimo, pusiau pamišimo būklė, kurią sukelia fizinis sutrikimas arba protinė kančia, pavyzdžiui, sielvartas, gėda, nusivylimas ir taip toliau“. Vienintelis kitas šio žodžio vartojimo Graikų Raštuose atvejis — baisios Jėzaus kančios Getsemanės sode aprašyme (Mato 26:37).

Paulius nusprendė, kad geriausia būtų išsiųsti Epafroditą atgal pas filipiečius kartu su laišku, paaiškinančiu jų pasiuntinio netikėto sugrįžimo priežastį. Žodžiais „nusprendžiau, jog reikia siųsti pas jus Epafroditą“ Paulius prisiėmė atsakomybę už jo sugrįžimą, taip išsklaidydamas bet kokį galimą įtarimą, kad Epafroditas neįvykdė užduoties (Filipiečiams 2:25). Priešingai, Epafroditas vos neprarado savo gyvybės, kad galėtų atlikti savo misiją! Paulius jiems maloniai patarė: „Priimkite jį Viešpatyje su tikru džiaugsmu ir gerbkite tokius žmones, nes dėl Kristaus darbo jis buvo atsidūręs prie mirties, statydamas pavojun savo gyvybę, kad atliktų man patarnavimą, kurio jūs negalėjote padaryti“ (Filipiečiams 2:29, 30).

„Gerbkite tokius žmones“

Vyrai ir moterys, turintys tokį pat nusiteikimą kaip Epafroditas, turi būti iš tiesų branginami. Jie aukojasi, kad galėtų tarnauti. Pagalvok apie tuos, kurie pasisiūlė tarnauti toli nuo namų misionieriais, keliaujančiaisiais prižiūrėtojais arba viename iš Sargybos bokšto bendruomenės filialų. Jeigu amžius arba blogėjanti sveikata kai kuriems dabar trukdo daryti tai, ką jie darė anksčiau, jie nusipelno būti gerbiami ir branginami už daugelį savo ištikimo tarnavimo metų.

Tačiau sekinanti liga gali sukelti depresiją arba kaltės jausmą. Asmuo norėtų daryti daugiau. Koks nusivylimas! Kiekvienas žmogus, atsidūręs tokioje padėtyje, gali mokytis iš Epafrodito. Be to, argi jis kaltas, kad susirgo? Tikrai ne! (Pradžios 3:17-19; Romiečiams 5:12) Epafroditas troško tarnauti Dievui ir savo broliams, tačiau jam trukdė liga.

Paulius nepriekaištavo jam dėl jo negalavimo, bet nurodė filipiečiams būti šalia jo. Panašiai ir mes turime paguosti savo brolius, kai jie yra prislėgti. Paprastai mes galime juos pagirti už jų ištikimo tarnavimo pavyzdį. Tai, kad Paulius parodė Epafroditui dėkingumą taip gerai apie jį atsiliepdamas, tikriausiai turėjo jį paguosti ir sumažinti jo depresiją. Mes taip pat galime būti tikri, kad ‛Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš mūsų darbų, mūsų meilės, kurią parodėme jo vardui, kai tarnavome ir tebetarnaujame šventiesiems’ (Žydams 6:10).

[Rėmelis 29 puslapyje]

Kelionės nepatogumai

Šiandien kelionė tarp dviejų svarbių Europos miestų, panaši į tą, kurion leidosi Epafroditas, galbūt nepareikalautų daug pastangų. Būtų galima per valandą ar dvi patogiai nuskristi reaktyviniu keleiviniu lėktuvu. Visiškai kas kita buvo atlikti tokią kelionę pirmajame amžiuje. Tais laikais persikėlimas iš vienos vietos į kitą sukeldavo sunkumų. Keliautojas pėsčiomis galėdavo nueiti 30—35 kilometrus per dieną, ir jį galėjo užklupti oro bei kitokie pavojai, įskaitant „plėšikus“ (2 Korintiečiams 11:26).

Ką galima pasakyti apie nakvynę bei apsirūpinimą maisto atsargomis?

Istorikas Mikelandželas Kadžanas de Asevedas pažymėjo, kad Romos imperijoje šalia kelių „buvo mansionų — tikrų viešbučių su maisto atsargomis, arklidėmis ir kambariais darbuotojams; tarp dviejų mansionų buvo keletas mutationų, arba vietų trumpai stabtelėti, kur žmogus galėjo pakeisti arklius arba transporto priemonę ir gauti maisto atsargų“. Tos smuklės turėjo labai blogą reputaciją, nes jose dažnai lankydavosi žemiausios visuomenės klasės atstovai. Smuklininkai ne tik apiplėšinėdavo keliautojus, bet dažnai taip pat papildydavo savo įplaukas prostitučių uždarbiu. Lotynų poetas satyrikas Juvenalis pasakė, kad kiekvienas žmogus, priverstas apsistoti tokios rūšies smuklėje, galėjo susivokti „gulįs kaktomuša su galvažudžiu, valtininkų, vagių ir pabėgusių vergų draugijoje, šalia budelių ir karstų dirbėjų... Visi naudojasi vienu puodeliu; niekas neturi savo lovos ar atskiro stalo“. Kiti senovės rašytojai skundėsi nešvariu vandeniu ir kambariais, kurie būdavo perpildyti, purvini, drėgni ir pilni blusų.

[Žemėlapis/iliustracija 27 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Roma

[Iliustracija]

Keliautojas Romos imperijos laikais

[Šaltinių nuorodos]