‘Mylėkite vieni kitus’
„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ (JONO 13:35)
1. Kokią savybę Jėzus pabrėžė prieš savo mirtį?
„VAIKELIAI.“ (Jono 13:33) Šiuo švelniu žodžiu Jėzus kreipėsi į apaštalus vakare prieš mirtį. Niekur Evangelijose neparašyta, kad šitą malonų kreipinį kalbėdamas su jais jis būtų vartojęs anksčiau. Bet tą ypatingą naktį Jėzus norėjo parodyti labai mylįs savo sekėjus. Paskutinį vakarą apie meilę jis kalbėjo daugiau nei 30 kartų. Kodėl šią savybę Kristus taip pabrėžė?
2. Kodėl krikščionims taip svarbu rodyti meilę?
2 Jėzus paaiškino, kodėl meilė tokia svarbi. Jis pasakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ (Jono 13:35; 15:12, 17) Kristaus sekėjas privalo rodyti brolišką meilę. Tikrieji krikščionys atpažįstami ne iš savitų drabužių ar būdingų papročių, o iš nuoširdžios ir švelnios tarpusavio meilės. Ši kilni savybė yra antras iš trijų esminių Kristaus mokiniui būtinų reikalavimų, paminėtų ankstesnio straipsnio pradžioje. Kas padėtų nepaliaujamai laikytis jo?
‘Vis daugiau taip darykite’
3. Kokį patarimą dėl meilės davė apaštalas Paulius?
3 Iškili meilė, Kristaus sekėjų parodyta pirmajame amžiuje, šiandien aiškiai matoma tarp jo tikrųjų mokinių. Pirmojo amžiaus krikščionims apaštalas Paulius rašė: „Apie brolių meilę nebereikia jums rašyti, nes pats Dievas jus išmokė mylėti vienas kitą, ir jūs taip elgiatės su visais broliais.“ Tačiau Paulius pridūrė: ‘Vis daugiau taip darykite.’ (1 Tesalonikiečiams 3:12, 13; 4:9-11; Jr) Mums irgi svarbu klausyti Pauliaus paraginimo ir stengtis tarpusavio meilę rodyti „vis daugiau“.
4. Pasak Pauliaus ir Jėzaus, kam turime ypač padėti?
4 Minėtame įkvėptame laiške Paulius ragino bendratikius ‘padrąsinti liūdinčiuosius’ ir ‘palaikyti silpnuosius’. (1 Tesalonikiečiams 5:14, Brb) Kita proga jis priminė krikščionims, jog ‘stiprieji privalo nešti silpnųjų silpnybes’. (Romiečiams 15:1, Jr) Jėzus taip pat nurodė padėti pristigusiems jėgų. Išpranašavęs, kad Petras išsigins suimto savo Mokytojo, jis pasakė Petrui: „O tu sutvirtėjęs stiprink brolius!“ Kodėl? Nes vėliau ir šie Jėzų paliks, tad jiems reikės pagalbos. (Luko 22:32; Jono 21:15-17) Taigi Dievo Žodis ragina mus rodyti meilę dvasiškai silpniems ir tiems, kurie galbūt prarado ryšį su krikščionių susirinkimu. (Hebrajams 12:12) Kodėl to reikia? Tai paaiškina du vaizdingi Jėzaus pavyzdžiai.
Nuklydusi avis ir pamesta moneta
5, 6. a) Kokius du trumpus pavyzdžius pasakė Jėzus? b) Ką šie pavyzdžiai atskleidžia apie Jehovą?
5 Kad klausytojai suprastų Jehovos požiūrį į paklydėlius, Jėzus davė du trumpus pavyzdžius. Pirmas — apie piemenį. Jėzus pasakė: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’ Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti.“ (Luko 15:4-7)
6 Antras pavyzdys — apie moterį. Jėzus tarė: „Kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi.’ Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio.“ (Luko 15:8-10)
7. Kokias dvi pamokas gauname iš pavyzdžių apie nuklydusią avį ir pamestą monetą?
7 Ko šie trumpi pavyzdžiai pamoko? Jie parodo: 1) ką turime manyti apie tuos, kurie dvasiškai nusilpo, ir 2) ko privalome imtis, kad jiems padėtume. Aptarkime šias mintis.
Pamesta, bet branginama
8. a) Kaip piemuo ir moteris reagavo į praradimą? b) Koks jų požiūris į prarastą turtą atsiskleidžia iš jų reakcijos?
8 Abiem atvejais buvo kažkas prarasta, bet atkreipk dėmesį, kaip reagavo savininkai. Piemuo nesakė: „Ką man reiškia ta viena avis, jei 99 liko? Išsiversiu ir be jos.“ O moteris nemanė: „Kam sielotis dėl tos vienos monetos? Užteks ir likusių devynių.“ Priešingai, piemuo ieškojo dingusios avies, lyg būtų ją vieną teturėjęs. Ir moteris krimtosi dėl pamestos monetos, tarsi ji būtų visas jos turtas. Abiem atvejais prarastą dalyką savininkas laikė vertingu. Ką tai rodo?
9. Kas norima pavaizduoti piemens ir moters parodytu susirūpinimu?
9 Įsidėmėk paskutinius šių Jėzaus pavyzdžių žodžius: „Taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“ ir „sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“. Taigi piemens ir moters susirūpinimas iš dalies atspindi tai, ką jaučia Jehova ir jo dangiškieji kūriniai. Kaip piemuo ir moteris brangino tai, ką prarado, taip ir Jehovai nuklydusieji ir netekusieji ryšio su jo tauta tebėra brangūs. (Jeremijo 31:3) Tokie asmenys galbūt dvasiškai netvirti, bet nebūtinai maištininkai. Nors jie nusilpę, gal tam tikru mastu tebesilaiko Jehovos reikalavimų. (Psalmyno 119:176; Apaštalų darbų 15:29) Kaip ir praeityje, Jehova neskuba jų „atstumti nuo savo veido“. (2 Karalių 13:23)
10, 11. a) Kaip norime žiūrėti į susirinkimą palikusius krikščionis? b) Remiantis dviem Jėzaus pavyzdžiais, kaip rodome rūpinimąsi nuklydusiais?
10 Kaip Jehova ir Jėzus, mes irgi nuoširdžiai rūpinamės silpnatikiais bei susirinkimą palikusiais krikščionimis. (Ezechielio 34:16; Luko 19:10) Į dvasiškai silpną bendratikį žiūrime kaip į nuklydusią avį, ne kaip į visiškai prarastą asmenį. Negalvojame: „Kam jaudintis dėl kokio nors silpnadvasio? Susirinkimas puikiai apsieina ir be jo.“ Užuot taip mąstę, sekame Jehova: tokius pasitraukusius, bet norinčius grįžti krikščionis, branginame.
11 Tačiau kaip tą rūpinimąsi parodyti? Du minėti Jėzaus pavyzdžiai atskleidžia, kad tai galime daryti: 1) imdamiesi iniciatyvos, 2) elgdamiesi švelniai, 3) būdami uolūs. Aptarkime šiuos aspektus po vieną.
Imkis iniciatyvos
12. Ką žodžiai ‘ieško pražuvusios’ sako apie piemens požiūrį?
12 Pirmajame iš tų pavyzdžių Jėzus sako, kad piemuo ‘ieško pražuvusios’ avies. Jis imasi iniciatyvos ir stengiasi surasti prapuolusį gyvulį. Nei sunkumai, pavojai, nei nuotolis jo nesulaiko. Priešingai, piemuo nenurimsta, „kolei suranda“. (Luko 15:4)
13. Kaip ištikimi senovės vyrai atsiliepdavo į silpnųjų poreikius ir kaip galime sekti tokiais Biblijos pavyzdžiais?
13 Stengiantis padėti nusilpusiam, stipresnieji turi imtis iniciatyvos. Tai suprato senovės laikų ištikimi vyrai. Pavyzdžiui, karaliaus Sauliaus sūnus Jehonatanas pastebėjęs, kad artimas draugas Dovydas nusiminęs, „atėjo į Horešą pas Dovydą ir pastiprino jo ranką Dievo vardu“. (1 Samuelio 23:15, 16) Po kelių šimtmečių, matydamas nerimaujančius savo brolius žydus, valdytojas Nehemijas ‘pakilo’ ir skatino juos ‘atsiminti Jehovą’. (Nehemijo 4:14; NW [4:8, BD]) Šiandien mes irgi norėtume ‘pakilti’ — imtis iniciatyvos — stiprinti silpnuosius. Bet kas susirinkime turėtų tai daryti?
14. Kas krikščionių susirinkime turėtų ištiesti pagalbos ranką silpniesiems?
14 Ypač krikščionių vyresnieji privalo ‘duoti jėgų pailsusioms rankoms, paremti drebančius kelius’ ir ‘sakyti tiems, kurių širdis baiminasi: „Būkite stiprūs! Nebijokite!“’ (Izaijo 35:3, 4; 1 Petro 5:1, 2) Tačiau įsidėmėk: Pauliaus paraginimas ‘drąsinti liūdinčiuosius’ ir ‘palaikyti silpnuosius’ buvo duotas ne tik vyresniesiems. Tai daryti Paulius skatino visą „tesalonikiečių bendruomenę“. (1 Tesalonikiečiams 1:1, Jr; 5:14, Brb) Taigi padėti silpniesiems — visų krikščionių priedermė. Kiekvienas krikščionis, kaip ir piemuo iš pavyzdžio, turėtų jausti pareigą ‘ieškoti pražuvusios’. Žinoma, geriausia veikti pasitarus su vyresniaisiais. Ar galėtum ko nors imtis, kad padėtum nusilpusiajam iš savo susirinkimo?
Elkis švelniai
15. Kodėl piemuo būtent taip pasirūpina avimi?
15 Ką daro piemuo galiausiai suradęs nuklydusią avį? „Dedasi ją ant pečių.“ (Luko 15:5) Kokia jaudinanti ir iškalbinga detalė! Avis galbūt klaidžiojo dieną naktį nepažįstamose vietose, gal netgi bėgo nuo persekiojančių liūtų. (Jobo 38:39, 40) Nerasdama ėdesio, be abejo, nusilpo. Kelias atgal nelengvas ir jai pačiai sunku pareiti. Todėl piemuo pasilenkia, švelniai pakelia avį ir per visas kliūtis saugiai neša namo. Kaip galime parodyti rūpinimąsi, panašų į to piemens?
16. Kodėl turime rodyti tokį švelnumą, kokį rodė piemuo paklydusiai aviai?
16 Krikščionis, praradęs ryšį su susirinkimu, gali būti dvasiškai išsekęs. Kaip ta avis, atskirta nuo piemens, jis galbūt tuščiai klaidžiojo po nesvetingą pasaulį. Neturėdamas avidės, krikščionių susirinkimo, apsaugos, buvo ypač atakuojamas Velnio, kuris „kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“. (1 Petro 5:8) Toks asmuo nusilpo be dvasinio maisto. Taigi pats vienas, ko gero, nepajėgus įveikti kliūtis kelyje atgal į susirinkimą. Dėl to mums reikia, taip sakant, pasilenkti, švelniai pakelti nusilpusįjį ir nešti namo. (Galatams 6:2) Kaip tai padaryti?
17. Kaip galime sekti apaštalu Pauliumi lankydami nusilpusį krikščionį?
17 Apaštalas Paulius sakė: „Jei kas silpsta, ar aš nesilpstu?“ (2 Korintiečiams 11:29; 1 Korintiečiams 9:22) Paulius užjautė visokius žmones, taip pat nusilpusius dvasiškai. Mes irgi norime parodyti tokią užuojautą. Lankydamas silpnos dvasios krikščionį patikink, kad jis brangus Jehovai ir labai laukiamas bendratikių. (1 Tesalonikiečiams 2:17) Pasakyk, jog kiekvienas iš jų yra pasiruošęs padėti ir nori būti kaip ‘brolis, gimęs vargu dalytis’. (Patarlių 17:17; Psalmyno 34:19 [34:18, Brb]) Nuoširdūs žodžiai gali pamažu švelniai pakelti jį tiek, kad sugebės grįžti į kaimenę. Ką turime daryti toliau? Tai nurodo pavyzdys apie moterį ir pamestą monetą.
Būk uolus
18. a) Kodėl pavyzdyje minima moteris nesijautė beviltiškai? b) Kaip moteris uoliai stengėsi ir koks buvo rezultatas?
18 Moteris, pametusi monetą, supranta, kad padėtis sunki, bet ne beviltiška. Jeigu moneta būtų nuriedėjusi dideliame krūmingame lauke ar nugrimzdusi į gilų dumbliną ežerą, moteris tikriausiai manytų praradusi ją visam laikui. Tačiau žinodama, kad pinigas kažkur namuose ir kad galbūt įmanoma jį rasti, pradeda kruopščiai, uoliai ieškoti. (Luko 15:8) Visų pirma užsidega žiburį, kad pasišviestų tamsiose patalpose. Paskui šluoja grindis tikėdamasi išgirsti skambtelėjimą. Galų gale rūpestingai apžiūri visus kampus, kol žiburio šviesoje kažkas blyksteli. Tai sidabrinė moneta! Uolios pastangos nenuėjo veltui!
19. Kaip, remdamiesi pavyzdžiu moters, ieškančios prarastos monetos, galime padėti silpniesiems?
19 Ši Jėzaus pavyzdžio detalė primena, kad mes galime laikytis Rašto nurodymo padėti silpnam krikščioniui. Kartu suprantame, jog tai reikalauja pastangų. Apaštalas Paulius Efezo vyresniesiems pasakė: „Šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius.“ (Apaštalų darbų 20:35a) Atsimink, kad moteris aptinka monetą ne atsitiktinai ar šiaip žvalgydamasi aplink namus. Jai pavyksta todėl, kad atkakliai ieško, „kolei suranda“. Jeigu stengiamės atgauti dvasiškai silpną bendratikį, turime veikti uoliai ir tikslingai. Ką galėtume daryti?
20. Kaip galima padėti silpniesiems?
20 Kaip padėti silpnajam ugdytis tikėjimą ir dėkingumą? Veiksmingiausias būdas — Biblijos studijos pagal tam tikrą krikščionišką leidinį. Studijuodami su nusilpusiuoju Bibliją suteiksime jam nuoseklią ir visapusišką pagalbą. Kas turėtų vesti tokias studijas, geriausia spręsti tarnybos prižiūrėtojui. Jis galėtų patarti, kokias temas pasirinkti ir koks leidinys būtų naudingiausias. Moteris suranda monetą pasitelkusi tam tikrus įrankius. Šiandien irgi turime priemonių, padedančių atlikti Dievo duotą pareigą remti silpnuosius. Dvi naujos priemonės, arba leidiniai, bus ypač vertingi. Tai knygos Garbinkime vienintelį tikrąjį Dievą ir Artinkimės prie Jehovos.a
21. Kaip padėdami silpniesiems esame laiminami visi?
21 Padedant silpniesiems, nauda visapusiška. Tas, kuriam pagelbstima, laimingas vėl būdamas su tikraisiais draugais. Duodami ir patys jaučiame tikrą džiaugsmą. (Luko 15:6, 9; Apaštalų darbų 20:35b) Visas susirinkimas tampa šiltesnis, jeigu kiekvienas narys su meile rūpinasi kitais. O svarbiausia, garbė tenka Jehovai ir Jėzui, mūsų rūpestingiems Ganytojams, kai jų troškimą paremti silpnuosius atspindi jų žemiškieji tarnai. (Psalmyno 72:12-14; Mato 11:28-30; 1 Korintiečiams 11:1; Efeziečiams 5:1) Kokios tad svarios priežastys ir toliau „mylėti vieniems kitus“!
[Išnaša]
a Išleido Jehovos liudytojai.
Ar galėtum paaiškinti?
• Kodėl kiekvienam iš mūsų svarbu rodyti meilę?
• Kodėl turime rodyti meilę silpniesiems?
• Ko pamoko pavyzdžiai apie nuklydusią avį ir pamestą monetą?
• Ko galime imtis norėdami padėti silpnam bendratikiui?
[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]
Stengdamiesi padėti silpniesiems, imamės iniciatyvos, rodome švelnumą ir uolumą
[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]
Padėdami silpniesiems esame laiminami visi