Gyvenk tikėjimu, o ne regėjimu

„Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 KORINTIEČIAMS 5:7).

 1. Kas rodo, kad apaštalas Paulius gyveno tikėjimu, o ne regėjimu?

EINA 55 m. e. m. Jau praslinko apie pora dešimtmečių nuo tada, kai vienas vyras, vardu Saulius, Kristaus mokinių persekiotojas, pats tapo krikščioniu. Laikui bėgant jo tikėjimas Dievu išliko gyvas. Apaštalas, kad ir negalėdamas tiesiogiai matyti dangiškųjų dalykų, išsaugojo tikėjimą tvirtą. Todėl dvasia pateptiesiems krikščionims, puoselėjantiems viltį gyventi danguje, Paulius rašė: „Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Korintiečiams 5:7).

2, 3. a) Iš ko matyti, kad gyvename tikėjimu? b) Ką reiškia gyventi regėjimu?

² Kad gyventume tikėjimu, reikia visiškai pasikliauti Dievo vadovavimu. Turime nėmaž neabejoti, jog Aukščiausiasis žino, kas mums geriausia (Psalmyno 119:66). Kai dėl ko nors apsisprendžiame ir atitinkamai veikiame, nepamirštame tos „tikrovės, kurios nematome“ (Hebrajams 11:1). Tai pažadėtas „naujas dangus ir nauja žemė“ (2 Petro 3:13). O gyvendami regėjimu siektume tik to, ką suvokiame savo juslėmis. Tai pavojinga, nes gali užgožti Dievo tarnybą (Psalmyno 81:13 [81:12, Brb]; Mokytojo 11:9).

³ Ar esame „mažosios kaimenės“ nariai, turintys dangiškąją viltį, ar „kitos avys“, kurių viltis žemiška, kiekvienas privalome klausyti patarimo gyventi tikėjimu, o ne regėjimu (Luko 12:32; Jono 10:16). Pažiūrėkime, kaip šis perspėjimas gali padėti nesusivilioti laikinais nuodėmės malonumais, neįkliūti į materializmo pinkles ir neužmiršti, jog ši santvarka eina į pabaigą. Taip pat aptarkime, kokie pavojai tyko gyvenant regėjimu (Hebrajams 11:25).

Atsisakykime „laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais“

 4. Ką ir kodėl Mozė pasirinko?

⁴ Tik įsivaizduok, kaip senovės Egipte galėjo gyventi Amramo sūnus Mozė. Jam, išauklėtam drauge su karaliaus vaikais, buvo atviras kelias į valdžią, turtus, garbę. Jaunuolis galėjo samprotauti: „Esu puikiai išmokytas giriamos egiptietiškos išminties, galingas žodžiais ir darbais. Gyvendamas rūmuose, galėsiu veiksmingai padėti vergaujantiems broliams hebrajams“ (Apaštalų darbų 7:22). Bet Mozė verčiau pasirinko „su Dievo tauta kęsti priespaudą“. Kodėl? Kas jį paskatino nusisukti nuo viso, ką siūlė Egiptas? Atsakymas užrašytas Biblijoje: „Tikėdamas [Mozė] paliko Egiptą ir nepabūgo karaliaus rūstybės. Jis liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį“ (Hebrajams 11:24-27). Tikėdamas tikrai sulauksiąs Jehovos atlygio už teisumą, Mozė pajėgė nepasiduoti nuodėmei ir nesusivilioti laikinais jos malonumais.

 5. Ką daryti skatina Mozės pavyzdys?

⁵ Mums dažnai irgi nelengva apsispręsti įvairiais klausimais: ar tikrai turiu atsisakyti įpročių, kurie nevisiškai derinasi su Biblijos principais? Ar imtis gerai apmokamo darbo, nors dėl jo sulėtėtų mano dvasinė pažanga? Mozės pavyzdys skatina nebūti trumparegiškiems, kaip tie, kas vaikosi pasaulio siekių, o kliautis toliaregio Jehovos — nematomojo Dievo išmintimi. Kaip ir Mozė, branginkime draugystę su Jehova labiau už viską pasaulyje.

6, 7. a) Kaip Ezavas parodė, jog gyvena regėjimu? b) Ko mus pamoko pasakojimas apie Ezavą?

⁶ Pažiūrėk, kaip skyrėsi nuo Mozės patriarcho Izaoko sūnus Ezavas. Jam terūpėjo tuoj tenkinti savo troškimą (Pradžios 25:30-34). Šis „šventenybių niekintojas“ atsisakė pirmagimio teisių „už valgio kąsnį“ (Hebrajams 12:16). Ezavas nė trupučio nesusimąstė, kaip sprendimas parduoti tokią privilegiją paveiks jo santykius su Jehova ir kaip tai atsilieps palikuonims. Jo dvasinis regėjimas buvo blausus. Ezavas ignoravo brangius Dievo pažadus, jų nevertino. Jis gyveno ne tikėjimu, o regėjimu.

⁷ Pasakojimas apie Ezavą mus daug pamoko (1 Korintiečiams 10:11). Kai reikia apsispręsti, ar dėl labai svarbaus dalyko, ar dėl mažmožio, nežiūrėkime į Šėtono pasaulio siūlymus be atidėliojimų tenkinti savo norus. Verčiau pagalvokime: ar nesielgiu panašiai kaip Ezavas? Ar tai, ko siekiu, nerodo, kad dvasinius dalykus nustumiu į šalį? Ar dėl mano pasirinkimo nekils pavojaus draugystei su Dievu, ar neprarasiu būsimo atlygio? Kokį pavyzdį rodau kitiems? Jeigu iš mūsų pasirinkimo matyti, jog branginame dvasines dovanas, Jehova mus laimins (Patarlių 10:22, Brb).

Venk materializmo pinklių

 8. Dėl ko buvo perspėti Laodikėjos krikščionys ir kodėl mes neturime to praleisti pro ausis?

⁸ Regėjime, kurį apaštalas Jonas matė pirmojo amžiaus pabaigoje, pašlovintasis Jėzus Kristus perdavė žinią Laodikėjos miesto Mažojoje Azijoje bendruomenei. Jis įspėjo dėl materializmo. Laodikėjos krikščionys buvo pralobę, bet dvasiškai silpni. Užuot gyvenę tikėjimu, jie leidosi apakinami turtų ir taip prarado dvasinį regėjimą (Apreiškimo 3:14-18). Materializmas — tokie pat spąstai ir šiandien. Jis ardo mūsų tikėjimą ir kliudo ‘ištvermingai bėgti lenktynėse’ dėl gyvenimo (Hebrajams 12:1). Jeigu nesame budrūs, „gyvenimo malonumai“ gali visiškai nustelbti dvasinę veiklą (Luko 8:14).

 9. Kodėl tenkindamiesi tuo, ką turime, ir vertindami dvasinį peną būsime saugūs?

⁹ Kad nenusilptume dvasiškai, itin svarbu mokėti tenkintis būtiniausiais dalykais, o ne stengtis „viską išgauti“ iš šio pasaulio ir praturtėti (1 Korintiečiams 7:31, Vl; 1 Timotiejui 6:6-8). Gyvendami ne regėjimu, o tikėjimu, džiaugiamės dvasiniu rojumi. Kai sotinamės vertingu dvasiniu penu, argi nesinori ‘dainuoti iš širdies džiaugsmo’? (Izaijo 65:13, 14) O kaip malonu bendrauti su tais, kurie brandina Dievo dvasios vaisius! (Galatams 5:22, 23) Tad tenkinkimės tuo, ką turime, ir semkimės atgaivos iš Jehovos atverto dvasinio lobyno!

10. Kokie klausimai padės ištirti save?

¹⁰ Pravartu ištirti save: kiek man svarbūs materialiniai dalykai? Kam eikvoju savo lėšas — malonumams ar tikrojo Dievo garbei? Kas man teikia didžiausią pasitenkinimą? Biblijos studijavimas ir bendravimas su krikščionimis sueigose ar pramogos savaitgaliais? Ką paprastai veikiu laisvadieniais — poilsiauju ar aukoju laiką lauko tarnybai bei kitokiai veiklai, kuria šlovinamas Dievas? Gyventi tikėjimu reiškia dalyvauti Karalystės darbe visiškai pasikliaujant Jehovos pažadais (1 Korintiečiams 15:58).

Visad atsiminkime, kad pabaiga artėja

11. Kodėl gyvendami tikėjimu visada turėsime omenyje artėjančią pabaigą?

¹¹ Gyvendami tikėjimu išvengsime kūniško požiūrio, kad pabaiga toli arba kad jos išvis nebus. Nors skeptikai šaiposi iš Biblijos pranašysčių, mes matome, jog pasaulio įvykiai kaip tik patvirtina tai, kas Dievo Žodyje nusakyta apie šiuos laikus (2 Petro 3:3, 4). Pavyzdžiui, ar žmonių pažiūros bei elgsena neparodo, kad gyvename „paskutinėmis dienomis“? (2 Timotiejui 3:1-5) Tikėjimo akimis stebėdami įvykius suprantame, jog tai nėra tik pasikartojanti istorija. Visa, kas dedasi, — ‘ženklas, liudijantis [Kristų] čia jau esant ir šią santvarką baigiantis’ (Mato 24:1-14; NW).

12. Kaip pranašystė iš Luko 21:20, 21 išsipildė pirmajame amžiuje?

¹² Atkreipkime dėmesį į vieną pirmojo mūsų eros šimtmečio įvykį, kurio atitikmenį regime ir šiandien. Jėzus Kristus savo sekėjus perspėjo: „Kai matysite Jeruzalę, supamą kariuomenės, žinokite, jog prisiartino jos nuniokojimas. Tuomet, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kas mieste, teišeina iš jo“ (Luko 21:20, 21). Kaip ir išpranašauta, Cestijaus Galo vadovaujama romėnų kariuomenė 66 m. e. m. apgulė Jeruzalę. Bet netikėtai atsitraukė ir tai krikščionims buvo ženklas ‘bėgti į kalnus’. O 70 m. e. m. romėnai sugrįžo, nusiaubė Jeruzalę, sugriovė jos šventyklą. Pasak istoriko Juozapo Flavijaus, daugiau nei milijonas žydų žuvo, 97000 paimta į nelaisvę. Žydų sistemai buvo įvykdytas Dievo nuosprendis. Bet tie, kurie gyveno tikėjimu ir paklausė Jėzaus perspėjimo, nepatyrė tos nelaimės.

13, 14. a) Kokių įvykių laukiame? b) Kodėl turime neišleisti iš akių būsimo Biblijos pranašysčių išsipildymo?

¹³ Panašiai nutiks ir mūsų dienomis. Dievo nuosprendį įvykdys politinės jėgos, susibūrusios į Jungtinių Tautų Organizaciją. Kaip pirmajame amžiuje romėnų kariuomenė stengėsi palaikyti vadinamąją Pax Romana (Romos taiką), taip dabar Jungtinės Tautos pasiryžusios būti taikos sargu. Nors romėnų armija bandė laiduoti tam tikrą saugumą visame tuo metu žinomame pasaulyje, ji nuniokojo Jeruzalę. Biblijos pranašystės liudija, kad tam tikros karingos Jungtinių Tautų jėgos ims žiūrėti į religiją kaip į ramybės drumstėją ir sunaikins dabartinę Jeruzalę — krikščioniškąsias religijas, — o sykiu ir visas kitas didžiosios Babelės nares (Apreiškimo 17:12-17). Žmones klaidinančios religijos tikrai stovi prie žūties slenksčio.

¹⁴ Sulig neteisingų religijų griūtimi prasidės didis sielvartas. Jo pabaigoje bus nušluotos likusios šios sugedusios santvarkos struktūros (Mato 24:29, 30; Apreiškimo 16:14, 16). Gyvendami tikėjimu būsime pasiruošę sulaukti Biblijos pranašysčių išsipildymo. Nesame naivuoliai, manantys, jog kokia nors žmonių įkurta institucija, pavyzdžiui, Jungtinės Tautos, garantuos tikrąją taiką ir saugumą. Tad ar neturime visa savo gyvensena rodyti įsitikinimo, kad „didžioji Viešpaties diena jau arti“? (Sofonijo 1:14)

Koks pavojus tyko gyvenant regėjimu?

15. Nors izraelitai matė Dievo darbus, į kokias pinkles pakliuvo?

¹⁵ Iš senovės Izraelio laikų yra pavyzdžių, rodančių, kaip pavojinga gyventi regėjimu. Juk dėl jo nusilpsta tikėjimas. Izraelitai matė dešimt bausmių, pažeminusių netikrus Egipto dievus, paskui buvo stebuklingai išvaduoti prasiskyrus Raudonosios jūros vandenims. Tačiau jie nepakluso Dievui, pasidarė aukso veršį ir ėmė jį garbinti. Izraelitai pailso laukti Mozės, kai šis „uždelsė nusileisti nuo kalno“ (Išėjimo 32:1-4). Netekę kantrybės ėmė lenktis „dievui“, kurį regėjo, — stabui. Gyvendami regėjimu jie įžeidė Jehovą ir mirtimi buvo nubausta „apie tris tūkstančius žmonių“ (Išėjimo 32:25-29). Kaip apgailėtina, kada šiandien kuris nors Jehovos garbintojas nusprendžia daryti tai, kas liudija apie nepasitikėjimą Dievu bei jo gebėjimu tesėti pažadą!

16. Kaip izraelitus paveikė regimi dalykai?

¹⁶ Regimi dalykai suklaidino izraelitus dar ir kitaip. Gyvendami regėjimu jie pasidavė priešų baimei (Skaičių 13:28, 32; Pakartoto Įstatymo 1:28). Jie nebepasitikėjo Dievo paskirtu atstovu Moze ir skundėsi nebeturį to, ką paliko Egipte. Praradę tikėjimą izraelitai demonų valdomą Egiptą kėlė aukščiau už Pažadėtąją žemę (Skaičių 14:1-4; Psalmyno 106:24). Kaip skaudu turėjo būti Jehovai matant didžiulę tautos nepagarbą savo neregimam Karaliui!

17. Kodėl izraelitai Sauliaus dienomis atmetė Jehovos vadovavimą?

¹⁷ Pranašo Samuelio laikais Dievo mylima tauta Izraelis vėl pakliuvo į spąstus dėl to, kad gyveno regėjimu. Žmonės panoro turėti matomą valdovą — karalių. Nors Jehova įrodė esąs jų Karalius, tai nepaskatino izraelitų gyventi tikėjimu (1 Samuelio 8:4-9). Savo pačių vargui jie pasielgė paikai ir atmetė puikų Jehovos vadovavimą; vietoj to užsigeidė būti kaip kitos tautos (1 Samuelio 8:19, 20).

18. Kas rodo, jog pavojinga remtis regėjimu?

¹⁸ Mes, šių laikų Jehovos tarnai, branginame savo gerus santykius su Dievu. Noriai semiamės žinių apie buvusius įvykius ir galime daug ko vertinga pasimokyti iš praeities (Romiečiams 15:4). Kai izraelitai rėmėsi vien regėjimu, pamiršo, kad per Mozę jiems vadovauja pats Jehova. Jeigu mes esame nedėmesingi, irgi galime išleisti iš akių, kad šiandien krikščionių bendruomenei per Didesnįjį Mozę Jėzų Kristų vadovauja Jehova Dievas (Apreiškimo 1:12-16). Tad būkime budrūs ir į žemiškąją Jehovos organizacijos dalį nežvelkime žmogaus požiūriu. Antraip galime tapti murmėtojais, niekinančiais Jehovos paskirtus atstovus, taip pat „ištikimo ir protingo vergo“ tiekiamą dvasinį peną (Mato 24:45, Jr).

Būkime pasiryžę gyventi vien tikėjimu

19, 20. Ką ir kodėl esi pasiryžęs daryti?

¹⁹ „Mes grumiamės, — rašoma Biblijoje, — ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Efeziečiams 6:12). Pats didžiausias priešas — Šėtonas. Jis siekia sugriauti mūsų tikėjimą Jehova, tad įvairiausiais būdais stengsis palaužti ryžtą Jam tarnauti (1 Petro 5:8). Kaip galime nesusivilioti apgaulingu Šėtono pasaulio blizgesiu? Gyvendami ne regėjimu, o tikėjimu! Jeigu pasikliausime Jehovos pažadais, mūsų tikėjimo laivas nesuduš (1 Timotiejui 1:19). Nėmaž neabejodami visa širdimi ir toliau rodykime tikėjimą Jehovos gerumu. Taip pat nepaliaukime melstis, kad pajėgtume ištverti viską, kas dar turi įvykti (Luko 21:36).

²⁰ Kad reikia remtis tikėjimu, o ne regėjimu, mes turime kuo puikiausią Pavyzdį. „Kristus kentėjo už jus, — sako Biblija, — palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis“ (1 Petro 2:21). Kitame straipsnyje ir apsvarstysime, kaip gyventi sekant jo pėdomis.

Ar atsimeni?

• Kaip Mozės pavyzdys ir pasakojimas apie Ezavą skatina tave gyventi ne regėjimu, o tikėjimu?

• Kas itin svarbu norint nepakliūti į materializmo pinkles?

• Kodėl gyvendami tikėjimu nemanome, jog pabaiga dar toli?

• Kodėl pavojinga gyventi regėjimu?

[Iliustracija 17 puslapyje]

Mozė gyveno tikėjimu

[Iliustracija 18 puslapyje]

Ar poilsiavimas dažnokai neatitraukia tavęs nuo teokratinės veiklos?

[Iliustracija 20 puslapyje]

Kaip apsaugo Dievo Žodis, jeigu į jį įsiklausai?