Jehova tebus mūsų pasitikėjimas

„Viešpats bus tavo pasitikėjimas“ (PATARLIŲ 3:26, Brb red.).

 1. Nors daugelis teigia pasitikį Dievu, kas rodo, jog tai ne visada tiesa?

ANT Jungtinių Amerikos Valstijų pinigų yra šūkis „Mes pasitikime Dievu“. Tačiau ar visi, vartojantys šią valiutą ten ar kitoje šalyje, iš tikrųjų pasitiki Dievu? O gal jie labiau pasitiki pačiais pinigais? Tos ar kokios kitos šalies gyventojų pasitikėjimas pinigais nesiderina su pasitikėjimu visagaliu meilės Dievu, niekada nepiktnaudžiaujančiu savo valdžia ir negodžiu. Iš tiesų jis nedviprasmiškai smerkia godumą (Efeziečiams 5:5).

 2. Koks tikrųjų krikščionių požiūris į turto galią?

² Tikrieji krikščionys pasitiki Dievu, o ne ‛apgaulingais’ turtais (Mato 13:22). Jie pripažįsta, jog pinigų galia suteikti laimės ir apsaugoti gyvybę — labai ribota. Visai kitaip yra su Visagaliu Dievu (Sofonijo 1:18). Taigi koks išmintingas šis perspėjimas: „Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Dievas yra pasakęs: ‛Niekad aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu’“! (Žydams 13:5)

 3. Kaip Pakartoto Įstatymo 31:6 kontekstas nušviečia Pauliaus pacituotą Rašto eilutę?

³ Rašydamas šiuos žodžius krikščionims žydams, apaštalas Paulius citavo nurodymus, Mozės duotus izraelitams prieš pat savo mirtį: „Būkite drąsūs ir stiprūs; nebijokite ir neišsigąskite jų akivaizdos, nes Viešpats, tavo Dievas, patsai yra tavo vedėjas; jis nepames ir nepaliks tavęs“ (Pakartoto Įstatymo 31:6). Kontekstas rodo, jog Mozė skatino izraelitus pasitikėti ne vien tuo, kad Jehova aprūpins juos materialiai. Kodėl?

 4. Kaip Dievas įrodė izraelitams, kad juo galima pasitikėti?

⁴ Per 40 Izraelio klajonių dykumoje metų Dievas ištikimai aprūpino juos gyvybei būtinais dalykais (Pakartoto Įstatymo 2:7; 29:5). Jis jiems ir vadovavo. Dieną debesis, o naktį ugnis vedė izraelitus į „žemę, plūstančią pienu ir medum“ (Išėjimo 3:8; 40:34-36). Atėjus laikui įžengti jiems į Pažadėtąją žemę, Jehova išrinko Jozuę būti Mozės įpėdiniu. Buvo tikimasi tos šalies gyventojų pasipriešinimo. Bet Jehova jau dešimtmečius žygiavo su savo tauta, tad nebuvo pagrindo bijoti. Izraelitai turėjo pakankamai priežasčių pasitikėti Jehova Dievu!

 5. Kuo šiandien krikščionių padėtis panaši į padėtį izraelitų prieš jiems įžengiant į Pažadėtąją žemę?

⁵ Šiandien krikščionys žygiuoja per dabartinio blogo pasaulio dykumą į Dievo naująjį pasaulį. Kai kurie iš jų eina tuo keliu ilgiau nei 40 metų. Dabar jie stovi ant Dievo naujojo pasaulio slenksčio. Vis dėlto kelyje tebetyko priešai, pasiryžę bet kam kliudyti įeiti į panašią Pažadėtąją žemę, tik nepalyginti didingesnę už tą senovinę, tekėjusią pienu ir medumi. Taigi šiandien krikščionims labai tinka Pauliaus atkartoti Mozės žodžiai: „Niekad aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu“! Visi, kurie lieka tvirti ir drąsūs, pilni tikėjimo bei pasitikėjimo Jehova, neabejoja atpildu.

Pasitikėjimas, pagrįstas pažinimu bei draugyste

6, 7. a) Kaip buvo išbandytas Abraomo pasitikėjimas Jehova? b) Ką Abraomas jautė keliaudamas ten, kur turėjo paaukoti Izaoką?

⁶ Kartą izraelitų protėviui Abraomui buvo liepta paaukoti savo sūnų Izaoką kaip deginamąją auką (Pradžios 22:2). Iš kur šis mylintis tėvas turėjo tokį nepalaužiamą pasitikėjimą Jehova, kad buvo pasiruošęs iškart paklusti? Žydams 11:17-19 atsakoma: „Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų, — jis, kuris buvo gavęs pažadus, kuriam buvo pasakyta: ‛Tau bus duoti palikuonys iš Izaoko.’ Jis suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius, ir todėl atgavo sūnų kaip įvaizdį.“

⁷ Atsimink, kad Abraomui ir Izaokui reikėjo keliauti į aukojimo vietą tris dienas (Pradžios 22:4). Abraomas turėjo daug laiko apgalvoti, ko iš jo reikalaujama. Ar įsivaizduojame jo jausmus? Izaoko gimimas suteikė tiek netikėto džiaugsmo. Tas akivaizdus Dievo įsikišimas sustiprino Abraomo ir jo anksčiau nevaisingos žmonos Saros prisirišimą prie Dievo. Be abejo, nuo tada jie gyveno Izaoko ir jo palikuonių ateities lūkesčiais. Ar jų viltys žlugs, turint omenyje tai, ko Dievas pareikalavo?

 8. Kaip Abraomo pasitikėjimas Dievu neapsiribojo vien tikėjimu, kad Dievas gali prikelti Izaoką?

⁸ Vis dėlto, remdamasis savo patirtimi, Abraomas išsaugojo pasitikėjimą, būdingą artimiems draugams. Kaip „Dievo draugas“, Abraomas „patikėjo Dievu, ir tai buvo jam įskaityta teisumu“ (Jokūbo 2:23, Brb red.). Abraomas labai pasitikėjo Jehova: jis neabejojo ne tik Dievo galia prikelti Izaoką. Jis buvo įsitikinęs ir tuo, kad Jehovos paliepimas tinkamas, nors nežinojo visų detalių. Jis neturėjo jokių priežasčių manyti, kad Jehova neteisus, reikalaudamas tokios aukos. Paskui Abraomo pasitikėjimas buvo sustiprintas: Jehovos angelas įsikišo ir neleido paaukoti Izaoko (Pradžios 22:9-14).

9, 10. a) Kaip Abraomas anksčiau buvo parodęs pasitikėjimą Jehova? b) Ko svarbaus pasimokome iš Abraomo?

⁹ Tokį pasitikėjimą Jehovos teisingumu Abraomas buvo parodęs maždaug prieš 25 metus. Perspėtas apie Sodomos ir Gomoros sunaikinimą, jis, suprantama, susirūpino ten gyvenančių teisiųjų, įskaitant jo sūnėną Lotą, gerove. Abraomas kreipėsi į Dievą: „Tai nėra Tavo būdas nužudyti teisųjį su nusikaltėliu, kad teisusis gautų tą patį kaip piktadarys! Ar visos žemės Teisėjas pasielgs neteisingai?“ (Pradžios 18:25, Brb red.)

¹⁰ Patriarchas Abraomas buvo įsitikinęs, kad Jehova niekada nesielgia neteisingai. Psalmininkas vėliau giedojo: „Viešpats yra teisingas visuose savo keliuose ir šventas visuose savo darbuose“ (Psalmių 144:17). Mums tiktų savęs paklausti: ‛Ar aš priimu tai, ką Jehova leidžia man patirti, ir neabejoju jo teisingumu? Ar tikiu, kad visa, ką jis leidžia, bus galiausiai naudinga man ir kitiems?’ Jeigu atsakome „taip“, mes daug ko pasimokėme iš Abraomo.

Pasitikėk Jehovos pasirinkimu

11, 12. a) Kuo pasitikėti būtina Jehovos tarnams? b) Koks sunkumas gali mums kartais kilti?

¹¹ Pasitikintys Jehova pasitiki ir tais vyrais, kuriuos jis pasirenka savo tikslams įgyvendinti. Taigi izraelitams tai reiškė pasitikėti Moze, o vėliau jo įpėdiniu Jozue. Pirmieji krikščionys turėjo pasitikėti apaštalais ir Jeruzalės susirinkimo vyresniaisiais. Mums šiandien tai reiškia pasitikėti „ištikimu bei protingu vergu“, paskirtu teikti mums dvasinį „maistą tinkamu metu“, ir tais tos klasės nariais, kurie sudaro Vadovaujančiąją tarybą (Mato 24:45, NW).

¹² Pasitikėti vyrais, kurie vadovauja krikščionių susirinkime, yra tikra nauda mums patiems. Mums sakoma: „Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui, būdami atsakingi už jas; tegu jie tai daro su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes tai nebūtų jums naudinga“ (Žydams 13:17).

Venk kritikuoti Jehovos pasirinkimą

13. Koks yra pagrindas pasitikėti tais, kurie paskirti vadovauti?

¹³ Biblija padeda mums išlaikyti pusiausvyrą rodant pasitikėjimą Jehovos tautos vadovais. Galėtume savęs paklausti: ‛Ar Mozė niekada neklydo? Ar apaštalai visada rodė Kristaus požiūrį, kokio tikėjosi iš jų Jėzus?’ Atsakymai aiškūs. Vadovauti savo tautai Jehova pasirinko ištikimus bei atsidavusius vyrus, nors šie ir netobuli. Taigi nors vyresnieji šiandien netobuli, vis dėlto turime pripažinti juos ‛Šventosios Dvasios paskirtais prievaizdais ganyti Dievo surinkimą’. Jie nusipelno mūsų paramos bei pagarbos (Apaštalų darbai 20:28, NTP).

14. Kuo įsidėmėtina tai, kad Jehova tautos vadovu pasirinko ne Aaroną ar Mirjamą, o Mozę?

¹⁴ Aaronas buvo trejais metais vyresnis už Mozę, bet juodu abu buvo jaunesni už savo seserį Mirjamą (Išėjimo 2:3, 4; 7:7). Kadangi Aaronas kalbėjo sklandžiau negu Mozė, jis buvo paskirtas būti savo brolio kalbėtoju (Išėjimo 6:29—7:2). Tačiau vesti Izraelį Jehova nepasirinko vyresnės Mirjamos ar iškalbingesnio Aarono. Jis pasirinko Mozę, gerai žinodamas visas smulkmenas bei to laiko reikmes. Trumpam praradę aiškią nuovoką, Aaronas su Mirjama priekaištavo: „Argi Viešpats kalbėjo tik per vieną Mozę? Argi Jis nekalbėjo taip pat ir per mus?“ Mirjama, tikriausiai pirmoji kurstytoja, buvo nubausta už savo nepagarbų požiūrį į Jehovos pasirinktą asmenį, kurį ji su Aaronu turėjo pripažinti esant „romiausiu iš visų žmonių žemėje“ (Skaičių 12:1-3, Brb red.; 12:9-15).

15, 16. Kaip Kalebas įrodė savo pasitikėjimą Jehova?

¹⁵ Kai 12 žvalgų buvo išsiųsti apžiūrėti Pažadėtosios žemės, 10 iš jų atnešė nepalankią žinią. Jie pasėjo baimę izraelitų širdyse, nes sakė kanaaniečius esant „labai aukšto ūgio“. Tai paskatino izraelitus ‛murmėti prieš Mošę ir Aaroną’. Bet ne visiems žvalgams trūko pasitikėjimo Moze bei Jehova. Mes skaitome: „Tuo tarpu Kalebas, tildydamas tautos murmėjimą, kilstantį prieš Mošę, tarė: ‛Eikime ir paveldėkime žemę, nes mes galime ją paimti’“ (Skaičių 13:3, 26-34; 14:2, 3a). Toks pat tvirtas buvo ir Kalebo draugo žvalgo Jozuės požiūris. Abu parodė pasitikėjimą Jehova. Jie sakė: „Jei Viešpats bus maloningas, jis mus įves į ją ir atiduos žemę, plūstančią pienu ir medum. ... Nebijokite anos žemės tautos... Viešpats yra su mumis, nebijokime“ (Skaičių 14:6-9). Šis pasitikėjimas Jehova buvo atlygintas. Iš suaugusių tos kartos narių tik Kalebui, Jozuei ir kai kuriems levitams buvo leista įeiti į Pažadėtąją žemę.

¹⁶ Po daugelio metų Kalebas pasakė: „Aš iki galo sekiau Viešpačiu, savo Dievu. ... Dabar Viešpats išlaikė mano gyvybę, kaip yra žadėjęs, iki šiai dienai. Praslinko keturios dešimtys penkeri metai, kaip Viešpats kalbėjo šituos žodžius Mošei, Israėliui einant per tyrus; šiandien man aštuonios dešimtys penkeri metai, ir aš taip stiprus, kaip buvau stiprus tuo metu, kada buvau išsiųstas kaip žvalgas; ano laiko stiprumas manyje pasilieka iki šiai dienai“ (Jozuės 14:6–11; 14:8, Brb red.). Atkreipk dėmesį į teigiamą Kalebo požiūrį, jo ištikimybę bei fizinį pajėgumą. Vis dėlto Mozės įpėdiniu Jehova pasirinko ne Kalebą. Ši privilegija teko Jozuei. Galime būti tikri, kad Jehova turėjo tam pagrindą, ir tai buvo geriausias pasirinkimas.

17. Kodėl Petras galėjo atrodyti netinkamas gauti atsakingas pareigas?

¹⁷ Apaštalas Petras tris kartus išsižadėjo savo Mokytojo. Be to, jis staiga ėmėsi iniciatyvos ir nukirto vyriausiojo kunigo vergui ausį (Mato 26:47-55, 69-75; Jono 18:10, 11). Kai kas gali sakyti Petrą buvus bailų, nesusivaldantį asmenį, nevertą gauti ypatingų privilegijų. Tačiau kam buvo duoti Karalystės raktai — suteikta teisė atverti kelią į dangiškąjį pašaukimą trims grupėms žmonių? Būtent Petrui (Apaštalų darbai 2:1-41; 8:14-17; 10:1-48).

18. Kokios Judo paminėtos klaidos turime vengti?

¹⁸ Šie pavyzdžiai rodo, jog neturime vertinti kitų pagal išorę. Jei pasitikime Jehova, neabejosime jo pasirinkimu. Nors žemiškąjį jo susirinkimą sudaro netobuli žmonės, nelaikantys savęs neklystančiais, jis nuostabiai juos panaudoja. Jėzaus įbrolis Judas perspėjo pirmojo amžiaus krikščionis, jog atsiras tokių, kurie ‛niekins Viešpatystę ir piktžodžiaus šlovingiesiems’ (Judo 8-10). Niekada nebūkime tokie.

19. Kodėl neturime pagrindo kritikuoti Jehovos pasirinkimo?

¹⁹ Tam tikroms pareigoms Jehova, matyt, pasirenka asmenis, kurie turi išskirtinių savybių vadovauti jo tautai taip, kaip jis nori tam tikru laiku. Turime stengtis pripažinti tai, o ne kritikuoti Dievo sprendimus, — būti pasiruošę nuolankiai tarnauti ten, kur Jehova mus kiekvieną paskiria. Taip parodome pasitikėjimą Jehova (Efeziečiams 4:11-16; Filipiečiams 2:3).

Pasitikėk Jehovos teisingumu

20, 21. Ko galėtume pasimokyti iš Dievo elgsenos su Moze?

²⁰ Jei kartais esame linkę per daug pasitikėti savimi ir per mažai Jehova, mokykimės iš Mozės. Būdamas 40 metų, jis vienas ruošėsi išlaisvinti izraelitus iš Egipto vergijos. Šios pastangos buvo neabejotinai kilnios, bet nepadėjo tuoj pat išvaduoti Izraelio ir nepagerino paties Mozės padėties. Iš tiesų jis buvo priverstas bėgti. Tik po 40 nelengvo lavinimosi svetimoje šalyje metų Mozė pasirodė tinkamas būti išrinktas atlikti tai, ką buvo ketinęs padaryti anksčiau. Šiuokart jis galėjo pasitikėti Jehovos parama, nes dabar viskas buvo daroma pagal Jehovos planą bei tvarkaraštį (Išėjimo 2:11—3:10).

²¹ Mes visi galėtume pamąstyti: ‛Ar kartais, norėdamas pagreitinti įvykius ar elgtis pagal savo sumanymą, nesistengiu aplenkti Jehovos bei paskirtų susirinkimo vyresniųjų? Užuot galvojęs, kad neteisingai negavau tam tikros privilegijos, ar noriai sutinku kurį laiką toliau lavintis?’ Taigi ar pasimokėme ko nors svarbaus iš Mozės?

22. Kaip, praradęs didelę privilegiją, Mozė galvojo apie Jehovą?

²² Be to, Mozė mus pamoko dar kai ko. Skaičių 20:7-13 kalbama apie Mozės padarytą, daug jam kainavusią klaidą. Jam nebuvo suteikta privilegija įvesti izraelitus į Pažadėtąją žemę. Ar jis užsigavo dėl Jehovos sprendimo ir laikė jį neteisingu? Gal jis, taip sakant, įlindo į kampą ir reiškė nepasitenkinimą tokiu blogu Dievo nuosprendžiu? Ar Mozė nebepasitikėjo Jehovos teisingumu? Į tai atsako jis pats kalbėdamas Izraeliui prieš pat mirtį. Apie Jehovą Mozė pasakė: „Tobuli yra jo veiksmai, nes visi jo keliai pilni teisybės. Dievas ištikimas ir be jokios klastos, jis teisus ir tikras“ (Pakartoto Įstatymo 32:4). Mozė, aišku, išlaikė savo pasitikėjimą Jehova iki pat galo. O mes? Ar stengiamės stiprinti savo pasitikėjimą Jehova ir jo teisingumu? Kaip tai įmanoma? Pažiūrėkime.

Kaip tu atsakytum?

◻ Dėl kokių priežasčių izraelitai galėjo pasitikėti Jehova?

◻ Ko mus moko Abraomo pasitikėjimas?

◻ Kodėl turėtume vengti kritikuoti Jehovos pasirinkimą?

[Iliustracija 13 puslapyje]

Pasitikėjimas Jehova reikalauja gerbti tuos, kurie vadovauja susirinkimui