Tikėjimas skatina mus veikti!

„Matai — tikėjimas veikė kartu su [Abraomo] darbais, ir darbai tikėjimą padarė tobulą“ (JOKŪBO 2:22).

1, 2. Kaip veiksime turėdami tikėjimą?

DAUGELIS sakosi tikį Dievą. Tačiau tariamas tikėjimas yra negyvas lyg lavonas. „Tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“, — rašė mokinys Jokūbas. Jis pasakė, kad dievobaimingasis Abraomas turėjo tikėjimą, kuris „veikė kartu su jo darbais“ (Jokūbo 2:17, 22). Kuo tie žodžiai reikšmingi mums?

² Jeigu mūsų tikėjimas tikras, mes ne tik tikėsime tuo, ką girdime krikščionių sueigose. Būdami aktyvūs Jehovos Liudytojai, mes įrodysime tikėjimą. Taip, tikėjimas skatins mus pritaikyti Dievo Žodį gyvenime ir įkvėps veikti.

Šališkumas nesuderinamas su tikėjimu

3, 4. Kaip tikėjimas turėtų paveikti mūsų elgesį kitų atžvilgiu?

³ Turėdami tikrą tikėjimą Dievu ir Kristumi, nebūsime šališki (Jokūbo 2:1-4). Kai kurie iš tų, kuriems rašė Jokūbas, nerodė bešališkumo, reikalaujamo iš tikrųjų krikščionių (Romiečiams 2:11). Taigi Jokūbas sako: „Nesutepkite mūsų šlovingojo Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimo atsižvelgimu į asmenis.“ Jeigu į sueigą ateidavo turtingas, auksiniais žiedais apsimaustęs ir puikiais drabužiais pasipuošęs netikintis žmogus, taip pat netikintis „vargdienis apskurusiu apdaru“, juos abu reikėjo priimti draugiškai; vis dėlto ypatingas dėmesys būdavo rodomas turtingiesiems. Pastaruosius „patogiai“ pasodindavo, o tuo tarpu netikintiems vargšams būdavo liepiama stovėti ar sėsti ant grindų prie kieno nors kojų.

⁴ Jehova suteikė Jėzaus Kristaus išperkamąją auką ir turtingiems, ir vargšams (2 Korintiečiams 5:14). Tad, rodydami didesnį palankumą turtingiesiems, nukryptume nuo tikėjimo Kristumi, kuris ‛tapo vargdieniu, kad mes taptume turtingi per jo neturtą’ (2 Korintiečiams 8:9). Todėl niekada taip nespręskime apie žmones — gerbdami juos iš neteisingų paskatų. Dievas nėra šališkas, bet jei mes būtume tokie, tai ‛vadovautumėmės kreivais sumetimais’ (Jobo 34:19, Brb red.). Norėdami įtikti Dievui, nepasiduosime pagundai būti šališki ir ‛nepataikausime žmonėms dėl pelno’ (Judo 4, 16).

 5. Ką Dievas išsirinko būti „turtingus tikėjimu“ ir kaip materialiai turtingi žmonės dažnai elgiasi?

⁵ Jokūbas nurodo, kas yra tikrai turtingi, ir ragina visiems bešališkai rodyti meilę (Jokūbo 2:5-9). ‛Dievas išsirinko vargdienius, kad jie būtų turtingi tikėjimu ir paveldėtų karalystę.’ Taip yra dėl to, kad vargšai dažnai noriau atsiliepia į gerąją naujieną (1 Korintiečiams 1:26-29). Materialiai turtingi žmonės, kaip grupė, spaudžia kitus dėl skolų, atlyginimo atžvilgiu ir bylinėdamiesi teisme. Jie piktai kalba apie Kristų ir persekioja mus, nes vadinamės jo vardu. Bet mes būkime pasiryžę paklusti „karališkajam įstatymui“, kuris reikalauja mylėti artimą — tiek turtingą, tiek vargšą (Kunigų 19:18; Mato 22:37-40). Kadangi to reikalauja Dievas, būti šališkiems reiškia ‛daryti nuodėmę’.

„Gailestingumas triumfuoja prieš teismą“

 6. Kodėl negailestingai elgdamiesi su kitais būtume įstatymo laužytojai?

⁶ Būdami negailestingai šališki, laužome įstatymą (Jokūbo 2:10-13). Neteisingai elgdamiesi šiuo atžvilgiu, tampame visų Dievo įstatymų pažeidėjais. Izraelitai, kurie nesvetimavo, tačiau vogė, nusižengdavo Mozės įstatymui. Kaip krikščionys, mes esame teisiami pagal ‛įstatymą laisvų žmonių’ (NW) — naujojoje sandoroje esančio dvasinio Izraelio narių, turinčių įstatymą savo širdyse (Jeremijo 31:31-33).

 7. Kodėl šališki asmenys negali tikėtis gailestingumo iš Dievo?

⁷ Jei tvirtiname turį tikėjimą, bet nenustojame būti šališki, esame pavojuje. Nemylinčių ir negailestingų žmonių teisme nebus pasigailėta (Mato 7:1, 2). Jokūbas sako: „Gailestingumas triumfuoja prieš teismą“ (Brb red.). Jei leidžiamės vadovaujami Jehovos šventosios dvasios ir rodome gailestingumą visais atžvilgiais, nebūsime pasmerkti, kai stosime prieš teismą. Mes patirsime gailestingumą, o ne nepalankų nuosprendį.

Tikėjimas skatina gerus darbus

 8. Kaip yra su asmeniu, kuris sakosi turįs tikėjimą, bet neparodo jo darbais?

⁸ Tikėjimas ne tik daro mus meilingus bei gailestingus, bet ir skatina kitus gerus darbus (Jokūbo 2:14-26). Žinoma, mūsų neišgelbės apsimestinis, darbais nepasireiškiantis tikėjimas. Tiesa, kad Įstatymo darbais mes negalime nusipelnyti teisios padėties Dievo akyse (Romiečiams 4:2-5). Jokūbas kalba apie darbus, skatinamus ne Įstatymo kodekso, o tikėjimo ir meilės. Jei esame veikiami tokių savybių, mes ne tik linkėsime gera vargstančiam bendratikiui. Mes materialiai sušelpsime neturintį rūbų ar alkstantį brolį ar seserį. Jokūbas klausia: ‛Jeigu jūs sakote stokojantiems broliams: „Eikite ramybėje, sušilkite ir pasisotinkite“, o neduodate, ko reikia jų kūnui, — kokia iš to nauda?’ (Brb red.) Jokios (Jobo 31:16-22). Toks „tikėjimas“ negyvas!

 9. Kas rodo, kad mes turime tikėjimą?

⁹ Galbūt mes kažkiek bendraujame su Dievo tauta, bet mūsų teigimą, kad turime tikėjimą, gali patvirtinti tik nuoširdūs darbai. Puiku, jei atmetėme Trejybės doktriną ir tikime, kad yra vienas tikrasis Dievas. Tačiau vien įsitikinimas nėra tikėjimas. „Demonai tiki“ ir „dreba“ iš baimės, nes jų laukia sunaikinimas. Jei tikrai turime tikėjimą, jis skatins mus veikti — skelbti gerąją naujieną bei šelpti maistu ir drabužiais stokojančius bendratikius. Jokūbas klausia: „Ar nori žinoti, neišmintingas [neturintis tikslaus Dievo pažinimo] žmogau, kad tikėjimas be darbų nevaisingas?“ Taip, tikėjimas reikalauja veikti.

10. Kodėl Abraomas vadinamas ‛visų tikinčiųjų tėvu’?

¹⁰ Dievobaimingąjį patriarchą Abraomą tikėjimas skatino veikti. Kaip ‛visų tikinčiųjų tėvas’, jis „darbais buvo nuteisintas..., aukodamas savo sūnų Izaoką ant aukuro“ (Romiečiams 4:11, 12; Pradžios 22:1-14). O jeigu Abraomas būtų netikėjęs, kad Dievas gali prikelti Izaoką ir įvykdyti savo pažadą apie per jį ateisiančią sėklą? Tada jis niekada nebūtų ryžęsis aukoti savo sūnaus (Žydams 11:19). Nuolankaus Abraomo darbai jo „tikėjimą padarė tobulą“, arba labai stiprų. Taip „išsipildė Rašto [Pradžios 15:6] posakis: ‛Abraomas patikėjo Dievu, ir tai buvo jam įskaityta teisumu’“. Abraomo veiksmai, tai yra bandymas paaukoti Izaoką, patvirtino ankstesnį Dievo pareiškimą, kad Abraomas buvo teisus. Tikėjimo darbais jis parodė savo meilę Dievui ir buvo pavadintas „Jehovos draugu“ (NW).

11. Kaip Rahaba įrodė savo tikėjimą?

¹¹ Abraomas įrodė, „kad žmogus nuteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu“. Taip buvo ir su paleistuve Rahaba iš Jericho. Ji „darbais buvo nuteisinta, kai priėmė [izraelitų] pasiuntinius ir kitu keliu juos išleido“, kad šie nesusidurtų su savo priešais kanaaniečiais. Prieš susitikdama su Izraelio žvalgais, ji pripažino Jehovą tikruoju Dievu, o vėlesni jos žodžiai bei atsisakymas prostitucijos įrodė jos tikėjimą (Jozuės 2:9-11; Žydams 11:31). Paminėjęs tą antrąjį darbais įrodyto tikėjimo pavyzdį, Jokūbas sako: „Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas.“ Kai žmogus miręs, jame nebėra gyvybę žadinančios jėgos, arba „dvasios“, ir jis nieko nebedaro. Apsimestinis tikėjimas yra toks pat negyvas ir bevertis kaip miręs kūnas. Tad jei mūsų tikėjimas tikras, jis skatins mus dievobaimingai veikti.

Valdyk savo liežuvį!

12. Ką turėtų daryti susirinkimo vyresnieji?

¹² Kalba bei mokymu irgi galime parodyti tikėjimą, bet čia reikalinga savikontrolė (Jokūbo 3:1-4). Kaip susirinkimo mokytojams, vyresniesiems tenka sunki atsakomybė bei didelė atskaitomybė Dievui. Taigi jie turi nuolankiai ištirti savo motyvus ir savybes. Turėdami pažinimo bei gabumų, šie vyrai dar turi labai mylėti Dievą ir savo bendratikius (Romiečiams 12:3, 16; 1 Korintiečiams 13:3, 4). Vyresniųjų patarimai turi remtis Raštu. Jeigu mokydamas vyresnysis suklystų, dėl to sukeldamas kitiems sunkumų, per Kristų iš Dievo jis gautų nepalankų nuosprendį. Tad vyresnieji turi būti nuolankūs bei rūpestingi ir ištikimai laikytis Dievo Žodžio.

13. Kodėl klystame žodžiu?

¹³ Būdami netobuli, iš esmės mes visi, įskaitant net gerus mokytojus, „dažnai nusižengiame“. Nusižengimas žodžiu yra viena iš dažniausių ir galimai žalingiausių klaidų. Jokūbas sako: „Kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną.“ Mes negalime, kaip Jėzus Kristus, tobulai valdyti savo liežuvio. Jei galėtume, tai kontroliuotume ir kitus savo kūno narius. Vis dėlto apynasriu ir žąslais arklius priverčiame eiti reikiama kryptimi, o mažytis vairas netgi didelį smarkių vėjų genamą laivą nukreipia ten, kur nori vairininkas.

14. Kaip Jokūbas pabrėžia, jog būtina stengtis norint kontroliuoti liežuvį?

¹⁴ Visi turime nuolankiai pripažinti, kad, norint kontroliuoti liežuvį, reikia didelių pastangų (Jokūbo 3:5-12). Apynasris, palyginus su arkliu, yra mažas; taip pat ir vairas, lyginant su laivu. Ir liežuvis prieš žmogaus kūną yra mažas narys, „bet moka girtis didžiais dalykais“. Kadangi Rašte aiškiai sakoma, jog gyrimasis nepatinka Dievui, melskime jo pagalbos susilaikyti nuo to (Psalmių 12:3, 4, Brb red.; 1 Korintiečiams 4:7). Sulaikykime savo liežuvį ir kai esame provokuojami, prisimindami, kad miškui padegti tereikia kibirkšties. Jokūbas nurodo, kad „liežuvis yra ugnis“ ir gali padaryti didelę žalą (Patarlių 18:21). Na, nevaldomas liežuvis yra „neteisybės pasaulis“! (NTP) Visi blogi šio bedieviško pasaulio bruožai — nekontroliuojamo liežuvio padarinys. Liežuvis sukelia tokius žalingus dalykus kaip šmeižtai bei klaidingi mokymai (Kunigų 19:16; 2 Petro 2:1). Kaip galvoji? Ar mūsų tikėjimas neturėtų skatinti mus uoliai stengtis valdyti savo liežuvį?

15. Kokią žalą gali padaryti nepažabotas liežuvis?

¹⁵ Nežabojamas liežuvis visiškai ‛mus suteršia’. Pavyzdžiui, jeigu ne kartą buvome pagauti meluojant, mus gali imti vadinti melagiais. Tad kaip nevaldomas liežuvis „padega būties ratą“? (NTP) Padarydamas gyvenimą panašų į sugadintą ratą. Vieno asmens nekontroliuojamas liežuvis gali sutrikdyti visą susirinkimą. Jokūbas pamini „geheną“ (NTP, išnaša), tai yra Hinomo slėnį. Kažkada buvęs vaikų aukojimo vieta, tas slėnis tapo sąvartynu Jeruzalėje susikaupusioms atmatoms deginti (Jeremijo 7:31). Taigi gehena yra sunaikinimo simbolis. Tam tikra prasme naikinanti gehenos galia prilyginama nevaldomam liežuviui. Jei nepažabojame liežuvio, patys tapsime savo įskeltos liepsnos aukomis (Mato 5:22, NTP, išnaša). Jeigu ką nors užgauliojame, galime būti net pašalinti iš susirinkimo (1 Korintiečiams 5:11-13).

16. Kaip turėtume elgtis žinodami, kad nevaldomas liežuvis gali padaryti žalos?

¹⁶ Iš Dievo Žodžio jums žinoma, kad Jehova nutarė pavesti žmogui valdyti gyvūnus (Pradžios 1:28). Visų rūšių gyvūnai prijaukinami. Pavyzdžiui, medžioklėje naudojami treniruoti sakalai. Jokūbo minimi „šliužai“ gali būti gyvačių kerėtojų valdomos gyvatės (Psalmių 58:4, 5, Brb red.). Žmogus gali sutramdyti net banginius, bet, būdamas nuodėmingas, jis negali visiškai suvaldyti liežuvio. Vis dėlto turime vengti įžeidžiančių, kandžių ar juodinančių pastabų. Nekontroliuojamas liežuvis gali būti kaip pavojingas įrankis, pilnas mirtinų nuodų (Romiečiams 3:13). Liūdna, kad klaidingų mokytojų liežuviai kai ką iš pirmųjų krikščionių atitraukė nuo Dievo. Tad niekada nesiduokime nugalimi piktų atskalūniškų teiginių, ar jie būtų pasakyti, ar parašyti (1 Timotiejui 1:18-20; 2 Petro 2:1-3).

17, 18. Koks nenuoseklumas nurodytas Jokūbo 3:9-12 ir ką turime daryti šiuo atžvilgiu?

¹⁷ Tikėjimas Dievu bei troškimas įtikti jam gali apsaugoti mus nuo atskalūnybės ir padėti deramai kalbėti. Nurodydamas kai kurių asmenų nenuoseklumą, Jokūbas sako, kad ‛liežuviu šloviname savo Tėvą, Jehovą, ir juo keikiame žmones, kurie sutverti panašūs į Dievą’ (Pradžios 1:26, NW). Jehova yra mūsų Tėvas, nes „visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita“ (Apaštalų darbai 17:24, 25). Jis taip pat yra pateptųjų krikščionių Tėvas dvasine prasme. Visi mes esame „panašūs į Dievą“ protinėmis bei moralinėmis savybėmis, įskaitant meilę, teisingumą bei išmintį, ir tuo skiriamės nuo gyvūnų. Tad kaip turime elgtis tikėdami Jehovą?

¹⁸ Jeigu mes keiktume žmones, tai reikštų, kad prašome, arba užtraukiame, jiems blogį. Kadangi nesame Dievo įkvėpti pranašai, įgalioti užtraukti kam nors blogį, tokia kalba rodytų neapykantą ir mūsų Dievo garbinimą padarytų bevertį. Netinka „ir laiminimui, ir prakeikimui“ plaukti iš tų pačių lūpų (Luko 6:27, 28; Romiečiams 12:14, 17-21; Judo 9). Būtų nuodėmė giedoti sueigose šlovę Dievui, o vėliau blogai kalbėti apie savo bendratikius! Iš tos pačios versmės negali lietis ir saldus, ir kartus vanduo. Kaip ‛figmedis negali išauginti alyvų, o vynmedis figų’, taip sūrus vanduo negali duoti saldaus. Jei mes, kurie turėtume kalbėti gera, nuolat tariame kandžius žodžius, kažkas ne taip yra su mūsų dvasingumu. Jei įpratome taip elgtis, melskime Jehovos pagalbos liautis taip kalbėti (Psalmių 38:2).

Pritaikyk išmintį iš aukštybių

19. Jeigu vadovaujamės dangiškąja išmintimi, kaip paveiksime kitus?

¹⁹ Mums visiems reikia išminties, kad kalbėtume ir darytume tai, kas dera turintiems tikėjimą (Jokūbo 3:13-18). Jei pagarbiai bijome Dievo, jis duoda mums dangiškosios išminties, tai yra sugebėjimo teisingai pritaikyti žinias (Patarlių 9:10, Brb red.; Žydams 5:14). Jo Žodis moko mus, kaip parodyti „išmintingą švelnumą“. O būdami švelnūs, susirinkime palaikome taiką (1 Korintiečiams 8:1, 2). Asmenys, kurie giriasi esą geri bendratikių mokytojai, ‛meluoja krikščioniškai tiesai’, nes ta tiesa smerkia jų egoizmą (Galatams 5:26). Jų „išmintis“ yra ‛žemiška’ — būdinga nuodėmingiems nuo Dievo nutolusiems žmonėms. Ji yra ‛gyvuliška’, nes kyla dėl kūniškų polinkių. Ji yra net ‛demoniška’, nes piktosios dvasios išdidžios! (1 Timotiejui 3:6) Tad visada elkimės išmintingai ir nuolankiai, kad niekada nesukurtume atmosferos, palankios tarpti tokiems „nedoriems darbams“ kaip šmeižtai ir šališkumas.

20. Kaip apibūdintum dangiškąją išmintį?

²⁰ „Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra“ ir mus moraliai bei dvasiškai švarina (2 Korintiečiams 7:11). Ji yra „taikinga“, todėl skatina mus siekti taikos (Žydams 12:14). Dangiškoji išmintis daro mus „supratingus“ (NW) — ne dogmatiškus ir nesukalbamus (Filipiečiams 4:5, NW). Išmintis iš aukštybių yra „klusni“ ir padeda paklusti Dievo mokymui bei bendradarbiauti su Jehovos organizacija (Romiečiams 6:17). Išmintis iš aukštybių daro mus gailestingus bei užjaučiančius (Judo 22, 23, Brb red.). Būdama pilna „gerų vaisių“, ji skatina rūpintis kitais ir veikti su gerumu, teisumu bei tiesa (Efeziečiams 5:9). O kaip taikdariai, mes džiaugiamės „teisumo vaisiumi“, tarpstančiu taikingose sąlygose.

21. Pagal Jokūbo 2:1—3:18, kokiems veiksmams mus turėtų paskatinti tikėjimas Dievu?

²¹ Tikėjimas tikrai skatina veikti. Jis daro mus nešališkus, gailestingus ir pasiruošusius geriems darbams. Tikėjimas padeda mums kontroliuoti liežuvį ir elgtis pagal dangiškąją išmintį. Bet tai dar ne viskas, ko galime išmokti iš šio laiško. Jokūbas duoda daugiau patarimų, galinčių padėti mums elgtis taip, kaip dera tikintiems Jehovą.

Kaip tu atsakytum?

◻ Kodėl nedera būti šališkam?

◻ Kaip tikėjimas susijęs su darbais?

◻ Kodėl taip svarbu kontroliuoti liežuvį?

◻ Kokia yra dangiškoji išmintis?