Nors ir mėginami, tvirtai laikykitės savojo tikėjimo!
„Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus“ (JOKŪBO 1:2).
1. Nepaisydama ko, Jehovos tauta tarnauja jam su tikėjimu ir „širdies linksmybe“?
JEHOVOS tauta tarnauja jo Liudytojais tikėdami juo ir su „širdies linksmybe“ (Pakartoto Įstatymo 28:47; Izaijo 43:10). Jie tai daro slegiami daugybės išmėginimų. Nepaisydami sunkumų, jie guodžiasi žodžiais: „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus. Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę“ (Jokūbo 1:2, 3).
2. Kas yra žinoma apie Jokūbo laiško autorių?
2 Tuos žodžius maždaug 62 m. e. m. parašė mokinys Jokūbas, Jėzaus Kristaus įbrolis (Morkaus 6:3). Jokūbas buvo Jeruzalės susirinkimo vyresnysis. Būtent jis, Kefas (Petras) ir Jonas buvo „laikomi šulais“ — tvirtais, patikimais susirinkimo rėmėjais (Galatams 2:9). Kai maždaug 49 m. e. m. „apaštalams ir vyresniesiems“ buvo pateiktas svarstyti apipjaustymo klausimas, Jokūbas davė Raštu pagrįstą pasiūlymą, kurį priėmė ta pirmojo amžiaus vadovaujančioji korporacija (Apaštalų darbai 15:6-29).
3. Su kokiomis problemomis susidūrė pirmojo amžiaus krikščionys ir kaip galime turėti didžiausią naudą iš Jokūbo laiško?
3 Kaip rūpestingas dvasinis ganytojas, Jokūbas ‛žinojo, kaip atrodo kaimenė’ (Patarlių 27:23, NW). Jis suprato, kad krikščionys tuomet turėjo sunkių išbandymų. Kai kuriems reikėjo pataisyti savo mąstymą, nes jie rodė palankumą turtingiesiems. Daugeliui garbinimas tebuvo formalumas. Dar kiti pridarydavo žalos savo nevaldoma kalba. Pasaulio dvasia darė gadinančią įtaką ir dauguma nebuvo nei kantrūs, nei maldingi. Iš tiesų kai kurie krikščionys dvasiškai sirgo. Jokūbo laiške pamokomai nagrinėjamos šios problemos, o jo patarimas šiandien toks pat praktiškas, kaip ir pirmajame m. e. šimtmetyje. Turėsime daug naudos, jei šį laišką tyrinėsime, lyg jis būtų parašytas mums asmeniškai.a
Kai patiriame išmėginimus
4. Kaip turime žiūrėti į išmėginimus?
4 Jokūbas parodo mums, kaip žiūrėti į išmėginimus (Jokūbo 1:1-4). Neminėdamas savo giminystės su Dievo Sūnumi, jis nuolankiai vadina save „Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus vergu“ (NTP). Jokūbas rašo dvasinio Izraelio „dvylikai giminių“, pradžioje dėl persekiojimo „pasklidusių tarp kitatikių“ (Apaštalų darbai 8:1; 11:19; Galatams 6:16; 1 Petro 1:1). Kaip krikščionys, mes irgi esame persekiojami bei ‛pakliūvame į visokius išmėginimus’. Bet jei prisimename, kad iškentėti išbandymai stiprina mūsų tikėjimą, juos mes ‛laikysime tikru džiaugsmu’. Jei išmėginimuose liekame ištikimi Dievui, tai mums suteiks ilgalaikę laimę.
5. Kokie gali būti mūsų išmėginimai ir kas būna, kai sėkmingai juos atlaikome?
5 Mus ištinka tokios pat nelaimės kaip ir visą žmoniją. Pavyzdžiui, mus gali varginti bloga sveikata. Dievas dabar stebuklingai negydo, tačiau atsako į mūsų meldimą suteikti išminties bei stiprybės, reikalingos ištverti ligą (Psalmių 40:2-4). Kaip persekiojamieji Jehovos Liudytojai, mes kenčiame ir už tiesą (2 Timotiejui 3:12; 1 Petro 3:14). Jei sėkmingai atlaikome tokius išbandymus, mūsų tikėjimas patvirtinamas, tai yra tampa ‛išmėgintas’. Kai tikėjimas nugali, jis „gimdo ištvermę“. Išbandymų užgrūdintas tikėjimas padės mums toliau nepalūžti.
6. Kaip „ištvermė turi parodyti atbaigtą darbą“ ir kokių priemonių galime imtis būdami išbandomi?
6 „O ištvermė, — sako Jokūbas, — turi parodyti atbaigtą darbą“ (NTP). Jeigu leidžiame išbandymui tęstis nemėgindami jo nutraukti nebiblinėmis priemonėmis, ištvermė atliks „darbą“ — padarys mus tobulais krikščionimis, nestokojančiais tikėjimo. Žinoma, jei išbandymas atskleidžia kokią nors mūsų silpnybę, turime prašyti Jehovos pagalbos ją įveikti. O kaip tada, jei išbandymas yra gundymas nedorai pasielgti seksualiniu atžvilgiu? Melskimės dėl to, o po to elkimės pagal savo maldas. Mums gali tekti pakeisti darbovietę ar imtis kitų priemonių, kad išsaugotume ištikimybę Dievui (Pradžios 39:7-9; 1 Korintiečiams 10:13).
Ieškokime išminties
7. Kas gali padėti įveikti išbandymus?
7 Jokūbas nurodo mums, ką daryti, jei nežinome, kaip įveikti išbandymą (Jokūbo 1:5-8). Jehova nepriekaištaus, kad mums trūksta išminties ir kad prašome jos tikėdami. Jis padės mums tinkamai žiūrėti į išbandymą ir ištverti jį. Bendratikiai gali padėti mums atkreipti dėmesį į Raštą, o ir mes patys, kai studijuojame Bibliją. Įvykiai, kuriems vadovavo Dievas, įgalina mus suprasti, ką turime daryti. Mus gali vesti Dievo dvasia (Luko 11:13). Kad gautume tokią pagalbą, mes, žinoma, turime glaudžiai laikytis prie Dievo ir jo tautos (Patarlių 18:1, ŠvR).
8. Kodėl abejojantis žmogus nieko negaus iš Jehovos?
8 Jehova duoda mums išminties įveikti išbandymus, jei ‛prašome tvirtai tikėdami, nė kiek neabejodami’. Abejojantis žmogus „panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo“ įvairiomis kryptimis. Taip dvasiškai svyruodami ‛neturėtume manyti ką nors gausią iš Viešpaties [„Jehovos“, NW]’. Tad melsdamiesi ar ką kita darydami nebūkime „dvilypiai“ ir „nepastovūs“. Turėkime tikėjimą Jehova, išminties Šaltiniu (Patarlių 3:5, 6).
Džiūgauti gali ir turtuolis, ir vargšas
9. Kodėl būdami Jehovos garbintojais turime priežasčių džiūgauti?
9 Jeigu mūsų išbandymas būtų skurdas, turėkime omenyje, kad džiūgauti gali ir pasiturintys, ir neturtingi krikščionys (Jokūbo 1:9-11). Prieš tapdami Jėzaus pasekėjais dauguma pateptųjų gyveno paprastai ir buvo pasaulio niekinami (1 Korintiečiams 1:26). Tačiau jie galėjo labai džiaugtis savo „išaukštinimu“ būti Karalystės paveldėtojais (Romiečiams 8:16, 17). O turtingi žmonės, anksčiau buvę gerbiami, patyrė „pažeminimą“ kaip Kristaus pasekėjai, nes pasaulis juos niekino (Jono 7:47-52; 12:42, 43). Tačiau būdami Jehovos tarnais visi galime džiūgauti, nes pasaulio turtai ir aukšta padėtis yra niekas, palyginus su mūsų turimais dvasiniais turtais. Kokie dėkingi esame, kad mūsų tarpe niekas nesididžiuoja savo socialine padėtimi! (Patarlių 10:22; Apaštalų darbai 10:34, 35)
10. Koks turėtų būti krikščionio požiūris į turtą?
10 Jokūbas padeda mums suprasti, kad mūsų gyvenimo trukmė nepriklauso nuo turto ir pasaulietiškų laimėjimų. Kaip gėlės grožis nepadeda jai išlikti saulės „kaitroje“, taip turtuolio gėrybės negali prailginti jo gyvenimo (Psalmių 49:6-9, Brb red.; Mato 6:27). Jis gali numirti eidamas savo „keliais“, galbūt užsiimdamas verslu. Tačiau svarbiausia yra būti „turtingam pas Dievą“ ir daryti viską, ką galime, Karalystės interesams paremti (Luko 12:13-21; Mato 6:33; 1 Timotiejui 6:17-19).
Laimingi atlaikantys išmėginimus
11. Kokias perspektyvas turi tie, kurie laikosi savo tikėjimo, nors yra išbandomi?
11 Ar esame turtingi, ar ne, galime būti laimingi tik tada, jei atlaikome išmėginimus (Jokūbo 1:12-15). Jeigu išbandymus pakeliame išsaugodami tikėjimą, galime būti paskelbti laimingais, nes džiugu daryti tai, kas teisu Dievo akyse. Laikydamiesi savo tikėjimo iki mirties, dvasia pagimdytieji krikščionys gauna „gyvenimo vainiką“ — nemirtingumą danguje (Apreiškimas 2:10; 1 Korintiečiams 15:50). Jei mes puoselėjame žemiškas viltis ir išlaikome savo tikėjimą Dievu, galime laukti amžinojo gyvenimo žemės rojuje (Luko 23:43, NW; Romiečiams 6:23). Koks geras Jehova visiems, kurie jį tiki!
12. Kodėl ištikus nelaimei neturėtume sakyti: „Aš esu Dievo gundomas“?
12 Ar įmanoma, kad pats Jehova bandytų mus nelaimėmis? Ne, negalime sakyti: „Aš esu Dievo gundomas.“ Jehova neskatina mūsų nusidėti, bet, jei laikomės tvirto tikėjimo, jis būtinai padės ir suteiks reikalingų jėgų atlaikyti išbandymus (Filipiečiams 4:13). Dievas yra šventas, tad jis nesukuria mums tokių aplinkybių, kurios susilpnintų mūsų atsparumą nuodėmei. Jeigu patys imame nedorai elgtis ir nusidedame, neturime jo kaltinti, nes „Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo“. Nors Jehova gali leisti išbandymą, kad sudrausmintų mus mūsų pačių labui, jis nebando iš blogų paskatų (Žydams 12:7-11). Šėtonas gali gundyti mus daryti bloga, bet Dievas gali apsaugoti nuo piktojo (Mato 6:13).
13. Kas gali atsitikti, jeigu neatmetame blogo troškimo?
13 Mes turime budėti malda, nes tam tikromis aplinkybėmis gali kilti blogas troškimas, galintis paskatinti mus nusidėti. Jokūbas sako: „Kiekvienas yra gundomas savo geismo pagrobtas ir suviliotas.“ Jeigu savo širdžiai leidome puoselėti nuodėmingą geismą, už savo nusižengimą negalime kaltinti Dievo. Jei to blogo geismo nepašaliname, jis ‛užsimezga’, tarpsta širdyje ir „pagimdo nuodėmę“ (Brb red.). O padaryta nuodėmė „gimdo mirtį“. Aišku, turime saugoti savo širdis ir priešintis nuodėmingiems polinkiams (Patarlių 4:23). Kainas buvo įspėtas, kad nuodėmė gali nugalėti jį, bet jis nepasipriešino (Pradžios 4:4-8, Brb red.). Na, o jei mes pradedame elgtis ne pagal Raštą? Žinoma, turime būti dėkingi, jei krikščionių vyresnieji bando pataisyti mus, kad nenusidėtume Dievui (Galatams 6:1).
Dievas — gėrio Šaltinis
14. Kokia prasme galima sakyti, kad Dievo dovanos yra ‛tobulos’?
14 Turime atsiminti, kad Jehova yra gėrio, o ne išbandymų Šaltinis (Jokūbo 1:16-18). Jokūbas vadina bendratikius „mylimais broliais“ bei nurodo, kad Dievas yra „kiekvieno gero davinio ir tobulos dovanos“ Davėjas. Jehovos dvasinės bei materialinės dovanos yra ‛tobulos’, tai yra užbaigtos, be trūkumų. Jos ateina „iš aukštybių“, iš Dievo gyvenamosios vietos danguje (3 Karalių 8:39). Jehova yra saulės, mėnulio ir žvaigždžių — „dangiškųjų šviesų Tėvas“ (NW). Jis dar duoda mums dvasinę šviesą bei tiesą (Psalmių 43:3, Brb red.; Jeremijo 31:35; 2 Korintiečiams 4:6). Saulė judėdama meta šešėlius ir savo zenite būna tik vidurdienį, o Dievas nenustodamas visada teikia tai, kas gera. Jis, be abejo, pasirūpins mumis, kad atlaikytume išbandymus, jei visiškai pasinaudojame dvasinėmis priemonėmis, teikiamomis per jo Žodį ir „ištikimą bei protingą vergą“ (Mato 24:45, NW).
15. Kokia yra viena puikiausių Jehovos dovanų?
15 Kokia yra viena puikiausių Dievo dovanų? Tai šventosios dvasios pagimdyti dvasiniai sūnūs, skelbiantys gerąją naujieną, arba „tiesos žodį“. Tie per dvasią gimstantys yra „tam tikri pirmieji vaisiai“ (NW), išrinkti iš žmonijos būti dangiškąja „karalyste bei kunigais“ (Apreiškimas 5:10; Efeziečiams 1:13, 14). Jokūbas galbūt turėjo omenyje pirmųjų miežių grūdus, aukojamus nisano 16-ąją, kuri buvo Jėzaus prikėlimo diena, ir du kvietinės duonos kepalus, aukojamus per Sekmines, kuomet buvo išlieta šventoji dvasia (Kunigų 23:4-11, 15-17). Taigi Jėzus yra pirmieji vaisiai, o jo bendrapaveldžiai — „tam tikri pirmieji vaisiai“ (NW). Na, o jeigu mūsų viltis — gyventi žemėje? Tada, prisimindami tai, galėsime laikytis savo tikėjimo „kiekvieno gero davinio“ Davėju, kuris padarė, kad valdant Karalystei būtų įmanomas amžinasis gyvenimas.
Būk ‛žodžio vykdytojas’
16. Kodėl turėtume būti ‛greiti klausytis, bet lėti kalbėti, lėti pykti’?
16 Ar patirtume dabar savo tikėjimo išbandymus, ar ne, turime būti „žodžio vykdytojai“ (Jokūbo 1:19-25). Mums reikia būti ‛greitiems klausytis’ Dievo Žodžio ir paklusniai jį vykdyti (Jono 8:47). Kita vertus, būkime ‛lėti kalbėti’ bei gerai apgalvokime savo žodžius (Patarlių 15:28, Brb red.; 16:23, Brb red.). Jokūbas tikriausiai ragina mus neskubėti sakyti, kad išbandymai ateina nuo Dievo. Mums dar patariama būti ‛lėtiems pykti. Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisybės’. Jeigu kieno nors žodžiai mus suerzino, nusiraminkime, kad išvengtume kandaus atsakymo (Efeziečiams 4:26, 27). Įtūžis, galintis sukelti sunkumų ir tapti išbandymu kitiems, negali duoti to, ko iš mūsų reikalauja tikėjimas teisiuoju Dievu. Be to, jei esame ‛išmintingi’, būsime ‛lėti pykti’ ir savo brolius bei seseris patrauksime prie savęs (Patarlių 14:29, Brb red.).
17. Ko pasiekiama pašalinus blogį iš širdies ir proto?
17 Mes tikrai turime atmesti „visas nešvarybes“ — tai, kas piktina Dievą ir sukelia įniršį. Be to, reikia atsižadėti „piktybių gausos“. Visi privalome šalinti iš savo gyvenimo bet kokius kūno ar dvasios nešvarumus (2 Korintiečiams 7:1; 1 Petro 1:14-16; 1 Jono 1:9). Pašalinę piktybę iš savo širdies ir proto, galėjome ‛su romumu priimti įdiegtąjį žodį’ apie tiesą (Apaštalų darbai 17:11, 12). Nesvarbu, kiek laiko esame krikščionys, turime leisti šaknytis savyje dar daugiau Biblijos tiesų. Kodėl? Todėl, kad per Dievo dvasią įdiegtas žodis kuria „naują žmogų“, kuris gaus išgelbėjimą (Efeziečiams 4:20-24).
18. Kuo vien žodžio klausytojas skiriasi nuo to, kuris yra ir jo vykdytojas?
18 Kaip parodome, kad vadovaujamės žodžiu? Būdami klusnūs „žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai“ (Luko 11:28). „Vykdytojai“ turi tikėjimą, skatinantį juos būti uolius krikščioniškoje tarnyboje bei reguliariai dalyvauti Dievo tautos sueigose (Romiečiams 10:14, 15; Žydams 10:24, 25). Vien tik besiklausantis žodžio yra „panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje“. Jis pažvelgia, paskui nueina ir pamiršta, ko galbūt reikėtų savo išvaizdai pataisyti. Kaip „žodžio vykdytojai“, mes rūpestingai studijuojame ir paklūstame Dievo ‛tobulajam įstatymui’, tai yra viskam, ko jis iš mūsų reikalauja. Mūsų turima laisvė visiškai priešinga nuodėmės ir mirties vergijai, nes veda į gyvenimą. Tad ‛žiūrėkime į tobuląjį įstatymą’ nuolat tyrinėdami jį bei jam paklusdami. Tik pagalvok! Kaip ‛darbo vykdytojai, o ne klausytojai užuomaršos’, mes džiaugiamės, nes Dievas mums palankus (Psalmių 19:7-11, Brb red.).
Ne vien formalūs garbintojai
19, 20. a) Pagal Jokūbo 1:26, 27, ką turime daryti, norėdami tyrai garbinti? b) Kokie yra kai kurie nesutepto garbinimo pavyzdžiai?
19 Norėdami įgyti Dievo palankumą, turime atsiminti, kad tikrasis garbinimas nėra vien formalumas (Jokūbo 1:26, 27). Mes galime manyti, kad, ‛formaliai tarnaudami’ (NW) Jehovai, esame priimtini, bet iš tikrųjų svarbu, kaip jis pats sprendžia apie kiekvieną iš mūsų (1 Korintiečiams 4:4). Vienas didelis trūkumas gali būti nesugebėjimas ‛pažaboti savo liežuvio’. Mes apgaudinėtume save, jei šmeiždami kitus, meluodami ar kitaip liežuvaudami manytume, kad Dievas patenkintas mūsų garbinimu (Kunigų 19:16; Efeziečiams 4:25). Žinoma, mes nenorime, kad mūsų „maldingumas“ būtų „tuščias“ ir dėl kokios nors priežasties nepriimtinas Dievui.
20 Nors Jokūbas nemini visų tyro garbinimo aspektų, jis dar sako, kad reikia „šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte“ (Galatams 2:10; 6:10; 1 Jono 3:18). Krikščionių susirinkime parodomas ypatingas noras šelpti našles (Apaštalų darbai 6:1-6; 1 Timotiejui 5:8-10). Kadangi Dievas yra našlės ir našlaičio Gynėjas, bendradarbiaukime su Juo, padėdami jiems kaip galėdami dvasiškai bei materialiai (Pakartoto Įstatymo 10:17, 18). Tyrai garbinti dar reiškia „sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“, nedora Šėtono valdoma žmonių visuomene (Jono 17:16; 1 Jono 5:19). Tad saugokimės šio pasaulio bedieviško elgesio, kad galėtume šlovinti Jehovą ir būti naudingi jo tarnai (2 Timotiejui 2:20-22).
21. Kokius kitus klausimus iš Jokūbo laiško verta mums apsvarstyti?
21 Mūsų apsvarstyti Jokūbo patarimai turėtų padėti mums lengviau pakelti išbandymus bei laikytis savojo tikėjimo. Jie turėtų padidinti mūsų dėkingumą už mylintį gerų dovanų Davėją. Jokūbo žodžiai taip pat padeda mums tyrai garbinti. Į ką dar jis atkreipia mūsų dėmesį? Kokių kitų priemonių galime imtis norėdami įrodyti, kad tikrai tikime Jehovą?
[Išnaša]
a Studijuojant šį ir kitus du straipsnius asmeniškai ar per šeimos studiją, ypač naudinga perskaityti visas nurodytas tikėjimą stiprinančio Jokūbo laiško vietas.
Kaip tu atsakytum?
◻ Kas mums padės atlaikyti išmėginimus?
◻ Kodėl krikščionys gali džiūgauti, nors ir yra išbandomi?
◻ Kaip galime būti žodžio vykdytojai?
◻ Ką reiškia tyrai garbinti?
[Iliustracija 9 puslapyje]
Kai esi išbandomas, pasitikėk Jehovos galia atsakyti į tavo maldas
[Iliustracijos 10 puslapyje]
„Žodžio vykdytojai“ skelbia Dievo Karalystę visame pasaulyje