6 SKYRIUS
Susirinkimas, kuris buvo pateptas Dievo Karalystei skelbti
1. Kokie klausimai, liečiantys pasaulio Gelbėtoją, iškilo prieš 2000 m.?
ŠIANDIEN mes veidas su veidu susiduriame su pasaulinės reikšmės klausimu. Su juo kartu surišti kiti klausimai, kuriais mes turėtume užsiimti, jeigu persikeltume 2000 metų atgal į Artimuosius Rytus. Šis tuo metu staiga iškilęs klausimas turėjo pasaulinę reikšmę, nes lietė pasaulio gelbėtoją Mesiją. Tada atėjo laikas Jam pasirodyti. Taigi, žmonės laukė. Ar Jo pasirodymą susižavėjusiu troškimu priims visa žmonija? Arba tai iššauks nusivylimą todėl, kad Jis vykdys Savo pavedimą? Kas pripažins tai, ką Šv. Raštas išpranašavo apie Mesiją ir ar seks paskui Jį kaip paskui Vadą? Kas šiandien jaučia simpatiją pasaulio Gelbėtojui Mesijui ir kaip?
2. (a) Kokį vaidmenį turi vaidinti „žmonos sėklos“ pagrindinis narys? (b) Kas turi būti, esantys „žmonos sėkla“ ir kieno jie bus apmokyti?
2 Patikimą atsakymą į šiuos klausimus mes rasime, jeigu prisiminsime, kad tikrasis Mesijas yra pagrindinė Dievo „žmonos sėklos“ grandis ir kad Jis turi „būti įgeltas į pėdą didžiosios gyvatės, šėtono velnio“. „Žmona sėklos“ motina — tai žmonos tipo dangiška organizacija, susidedanti iš šventų dvasinių tvarinių (angelų) — tikrojo Dievo sūnų. Žadėtoji „žmonos sėkla“ susidaro visumoje iš jos sūnų, iš kurių Mesijas — reikšmingiausias tuo metu, kai kiti yra Jo dvasiniai pasekėjai. Kas liečia mažesniuosius „žmonos sėklos“ narius, mes skaitome Izaijo 54:13 tokius žodžius, nukreiptus į simbolinę žmoną: „Ir visi Tavo sūnūs bus išmokyti Viešpaties (Jehovos, N. P.), ir didysis pasaulis bus iš Tavo sūnų“. Šie sūnūs bus reikiamu būdu apmokyti dangiškojo žmonos Vyro, kuris vadinasi Jehova ir yra „sėklos Tėvas“ (Izaijo 54:13).
3. Kam priskyrė Jėzus žodį „sūnūs“ iš Izaijo 54:13 ir kaip jie bus išmokyti, nematydami savo Mokytojo?
3 Žmonos „sėklos“ pagrindinis narys tai Jėzus Kristus, apie kurį kalbama Izaijo 54:13 žodžiai, nukreipti į žmoną. Kokiu atžvilgiu? Kai kartą Jėzus kalbėjo su judėjais, nepripažinusiais Jo, kaip Mesijo ir burnojusiems ant Jo, Jis jiems pareiškė: „Niekas negali ateiti pas Mane, jeigu jo nepatrauks Tėvas, mane pasiuntęs. Ir aš prikelsiu jį paskutinę dieną. Pas pranašus parašyta: „Ir bus visi pamokyti Dievo“ kiekvienas, girdėjęs nuo Tėvo išmokęs, ateina pas Mane“ (Jono 6:44, 45). Žinoma, mes negalime matyti Jehovos, mūsų Mokytojo, bet Jis mums davė Inspiruotą Vadovėlį. Padedant šiai knygai ir savo veikiančiai Šv. Dvasiai, Jis moko mus faktų apie „sėklą“ Savo „žmonos“. Tokiu būdu Jis mus atveda prie pagrindinio „sėklos“ nario ir prie pagrindinio Jo susirinkimo.
4. Ką galvojo apie Jėzų Jo apaštalai 3-iais jo viešos veiklos metais, ir kuo Jį laikė liaudis?
4 3-iais Jėzaus viešos veiklos metais judėjų liaudžiai turėjo paaiškėti, kas tas nuostabus Vyras ir koks Jo vaidmuo Dievo ketinimuose. Ar daug judėjų įrodė, kad jie priėmė Mesiją, kaip „Dieviškąjį Mokytoją“? Jėzui buvo tinkamas laikas paklausti Savo apaštalų:
„Jis paklausė jų: „Kuo Mane laiko liaudis?“ Jie atsakė: „Jonu Krikštytoju, o kiti Iliju, kiti kalba, kad prisikėlė vienas iš senovės pranašų“. Jis paklausė jų: „O kuo jūs mane laikote?“ Petras atsakė: „Dievo Kristumi“. Bet Jis jiems greitai įsakė niekam apie tai nekalbėti. Pasakęs, kad žmonių Sūnus turės daug iškentėti ir būti atstumtas vyriausiųjų šventikų ir knygininkų, ir bus užmuštas, o trečią dieną prikeltas“ (Luko 9:18-22; Morkaus 8:27-32).
5. Kaip atsakė Jėzus Petrui, pagal Mato 16:16-19 po jo atsakymo į Savo klausimą?
5 Ap. Matas praneša kiek smulkiau apie šiuos įvykius, jis rašo: „Simonas gi Petras atsakė: „Tu — Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus“. Tada Jėzus jam atsakė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonino sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai atskleidė, bet Mano Tėvas, esantis danguje, ir Aš sakau tau: tu — Petras, ir ant šio akmens Aš sukursiu Savo Bažnyčią ir pragaro vartai jos neįveiks, ir Aš duosiu tau Dangaus Karalystės raktus, ir ką suriši žemėje, tai bus surišta danguje, ir ką leisi žemėje, tas bus leista danguje“ (Mato 16:16-19).
6. Kas įrodo, kad Petras Jėzaus žodžio apie „uolą“ nelaikė melu, ir ką Povilas pavadino uola?
6 Iš pagyrimo, kurį gavo Petras, seka, jis priklausė tiems, „kuriuos mokys Jehova“ ir kurį Jis jau išmokė. Taigi, jis jautė simpatiją Jėzui ir atėjo pas Jį, kaip Mesiją arba Kristų. Vardas „Petras“ reiškia akmuo arba „uolos gabalas“. Bet negalima pasakyti, kad jis buvo uola, ant kurios Kristus norėjo pastatyti susirinkimą. „Uola“ jo taip pat nedarė tai, kad jis pripažino „Tu — Kristus — Gyvojo Dievo Sūnus“. „Uola“ buvo pats Jėzus. Petras neskaitė Jėzaus žodžių melu. Jis niekada nekreipė dėmesio, kad „uola“ (graik Petras) — tai jis pats, kaip tai matyti iš 1 Petro 2:4-10. Be to, Povilas rašė, pripažindamas šį Petro laišką inspiruota Raštų dalimi: „Ir visi (izraeliečiai dykumoje) gėrė vieną ir tą patį dvasinį gėrimą, nes gėrė iš dvasinio paskesnio akmens, akmuo gi buvo Kristus“ (1 Korintiečiams 10:4; 2 Petro 3:15, 16).
7, 8. (a) Kokį neteisingą požiūrį turėjo apaštalai apie Mesijo Karalystę? (b) Kam turėjo būti perduoti Dangaus Karalystės raktai, bet ant ko turėjo būti pagrįstas Susirinkimas?
7 Kai Jėzus kalbėjo su savo apaštalais apie Karalystę, jie galvojo, kad Karalystė — tai vyriausybė, kuri bus Jeruzalėje, kur karaliavo Dovydas. Jie laikė, kad Jėzus Mesijas, kaip karaliaus Dovydo įpėdinis, su Savo vyriausybe bus Jeruzalėje. Tai, kad buvo šitaip įsivaizduojama, seka iš klausimo, užduoto Jėzui po prisikėlimo iš mirusių: „Ar ne šiuo laiku, Viešpatie, tu suformuosi karalystę Izraeliui?“ (Apaštalų darbų 1:6). Tuo metu prieš Penkiasdešimtinės šventę 33 m. e. m. jie dar nesuprato, kad Kristaus suformuota Dievo Karalystė turi būti antžmogiška Karalystė, kurios viešpatavimo sritis daug didesnė negu žemiškoji Izraelio nacija. Todėl labai savo vietoje Jėzus pakalbėjo apie dangiškosios Karalystės atėjimą po to, kai Petras pripažino, kad Jėzus buvo Kristus.
8 Jėzus Kristus davė Petrui „Karalystės raktus“ (Mato 16:19). Susirinkimas turėjo būti pastatytas ant didingos „uolos“, ant mesianistinio Karaliaus. Ir būtent, kaip „pragaro vartai“ negali įveikti Pagrindo, uolos, taip ir Jėzus Kristus turėjo būti 3-čią dieną prikeltas iš kapo, taip ir „pragaro vartai“ negalės įveikti Mesijo susirinkimo.
NEMATOMAS SUSIRINKIMO PATEPTASIS
9. Kokiu tikslu turėjo susivienyti Kristaus pasekėjai, ir kuo jie turėjo tapti, kaip ir senasis Izraelis?
9 Priešingai Kristaus apaštalams, Izraelio tauta nežinojo apie tą vaidmenį, kurį Jehovos ketinimu vaidino Jėzus. Todėl atskiri izraeliečiai, pripažinę Mesiją arba Kristų, turėjo sudaryti naują tautą. Ši tauta turėjo būti tiksliai tokia, kaip ir buvęs senasis Izraelis ir sudaryti vieną susirinkimą.
10. Kaip nurodo Petras (1 Petro 2:8-10) į tuos pritrenkiančius faktus ir ką turi visi skelbti dėl „Tobulumo“?
10 Šiuos pritrenkiančius faktus ap. Petras pateikė kaip „Jehovos išmokytas“. Kaip baigiamąją mintį, jis savo broliams parašė tokius žodžius: „Tam jie ir palikti ... bet jūs — išrinktoji giminė, karališkieji šventikai, šventa tauta, žmonės, paimti likimo, kad skelbtumėt tobulumą Pašaukusio jus iš tamsos į stebuklingą Savo šviesą“ (1 Petro 2:8-10). Nuostabiojo Dievo „tobulybėms“ priklauso sugebėjimas, su kuriuo Jis sugebėjo įgyvendinti pasipriešinimą tų, kurie nepripažino Jo sūnaus, kaip Mesijo“. Žmonės, „paimti likimo“, privalo garbinti Jehovą už Jo Mesianistinę Karalystę (Izaijo 43:21).
11, 12. Kodėl Jėzus žadėjo savo pasekėjams pasiųsti Nuramintoją (Pagalbininką, N. P.) ir ką Jėzus pasakė apie Nuramintoją (Pagalbininką, N. P.)?
11 Šio įpareigojimo tarp priešiško pasaulio naujoji „šventa tauta“ negali įvykdyti savo jėgomis. Jėzus tai žinojo ir todėl pasakė savo ištikimiems apaštalams prieš Jį areštuojant: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais ... Nuramintojas (Pagalbininkas, N. P.) gi Šventoji Dvasia, kurią pasiųs Mano Tėvas Mano vardu, išmokys jus visko ir primins jums viską, ką Aš kalbėjau“. Be to, Jis pasakė: „Kai ateis Nuramintojas (Pagalbininkas, N. P.), kurį Aš pasiųsiu jums nuo Tėvo, Tiesos Dvasią, kuri nuo Tėvo eina, ji paliudys apie Mane. O taip pat ir jūs liudysite, nes jūs nuo pradžių su Manimi (nuo to laiko, kai aš pradėjau, N. P.) (Jono 14:18, 26; 15:26, 27).
12 Po to, ryšium su tuo, Jėzus pridūrė: „Jeigu Aš neisiu, Nuramintojas (Pagalbininkas, N. P.) neateis pas jus, o jeigu eisiu, tai atsiųsiu jį pas jus. Jai ateis tiesos Dvasia, tai pamokys jus visokios tiesos, nes ne nuo savęs kalbės, ką išgirs, ir ateitis paliks jums“ (Jono 16:7, 13-15).
„NURAMINTOJAS“ (PAGALBININKAS, N. P.) ŠVENTOJI DVASIA PASIRODĖ
13. Kam ir kieno vardan buvo duotas žadėtasis „Nuramintojas“ (Pagalbininkas, N. P.)?
13 Beveik 500 metų prieš tai, kai Jėzus davė Savo apaštalams šį pažadą, vietininkas Jeruzalėje Neemija užrašė maldą, kurioje jis priminė Dievo veikimo būdą su izraeliečiais: „Laukdamas jų kreipimosi, Tu delsei daugelį metų ir priminei jiems per Tavo pranašus Tavo Dvasia, bet jie neklausė. Ir tu atidavei juos į kitų žemių tautų rankas“ (Nehemijo 9:30). Dabar, kai mokiniai Mesijo dienomis turėjo fiziškai su Juo išsiskirti, ta pati Jehovos Dvasia atėjo jiems į pagalbą. Ji turėjo būti jiems duota tik vardan Jėzaus. Taip pat ji bus duota tik tiems, kurie tikės, kad Jėzus — tikrasis Mesijas.
14, 15. (a) Ką, skirtingai nuo Jono krikštijimo, žadėjo savo mokiniams atlikti Jėzus 40-tą dieną po savo prisikėlimo? (b) Koks klausimas iškyla ryšium su šiuo žadėtu krikštijimu?
14 Po savo prisikėlimo iš mirusių sekmadienį, 16 nisano 33 m. e. m. Jėzus 40 dienų pasiliko žemėje, žinoma, nematomas. Laikas nuo laiko, kaip anksčiau šventieji angelai, jis priimdavo žmogišką išvaizdą, kad pasirodytų mokiniams, kad Jis prisikėlė iš mirusių, bet kaip Dvasia. Savo pasirodymo metu Jis visada kalbėjo jiems apie „Dievo Karalystę“ (Apaštalų darbų 1:1-3). Kai kurie iš apaštalų anksčiau buvo Jono Krikštytojo mokiniai. Dabar, 40-tą dieną, Savo dangun žengimo dieną Jėzus pažadėjo Savo mokiniams aukščiausią laukimą, kai Jis pasakė: „Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po keletos dienų po šito būsite pakrikštyti Šventa Dvasia“ (Apaštalų darbų 1:4, 5). Atgailos krikštijimas judėjams, kurie atgailavo už nuodėmes, kurias jie padarė prieš Dievo įstatymą, duotą per Mozę.
15 Šis krikštijimas vandeniu, galimas dalykas, suteikdavo jiems palengvėjimo jausmą ir apvalydavo jų sąžinę. Tačiau, kaipgi pasireikš ant Jėzaus mokinių, kai jie bus pakrikštyti (panardinti, N. P.) Šventąją Dvasia? Šis krikštijimas turėjo suteikti impulsą Šv. Dvasios, šventos neregimos veikiančios jėgos veikimui (Mato 3:11).
16. Kam turėjo paskatinti Šv. Dvasia pagal Apaštalų darbų 1:6-8?
16 Kam skatins Dievo Šv. Dvasia tuos, kas ją gaus? Prieš pat žengimą į dangų Jėzus pasakė savo pasekėjams: „Net jūs priimsite jėgą, kad ant jūsų nusileis šventa Dvasia, ir būsite Mano Liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje ir Samarijoje ir netgi iki žemės krašto“ (Apaštalų darbų 1:6-8). Šiuose žodžiuose yra atsakymas į mūsų klausimą. Gavęs Šventąją Dvasią turėjo būti paskatintas liudyti visoje žemėje, kad Jėzus yra Mesijas, Kristus.
17. Kokiomis aplinkybėmis išsipildė 50-tą dieną po Jėzaus prisikėlimo Jo pažadas Savo mokiniams?
17 Jėzus įžengė į dangų. Praėjo 10 dienų. Atėjo 50 diena po jo prisikėlimo. Jeruzalėje atėjo Savaitės arba palapinių šventė (kas reiškia penkiasdešimtinės dieną). Anksti rytą apie 120 mokinių susirinko ne iškilmingoje šventykloje, bet viename viršutiniame kambaryje ir ten laukė. „Ir staiga pakilo triukšmas iš dangaus, tarsi nuo lekiančio stipraus vėjo ir pripildė visą namą, kur jie buvo, ir atsirado juose skiriančios kalbos (Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų). Ir prisipildė visi Šv. Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė sužinoti (Apaštalų darbų 2:1-4).
18, 19. Kokiai pranašystei per vieną šventę atėjo išsipildymo laikas pagal Petro žodžius, ir kada ji buvo parašyta?
18 Dabar, pagaliau, praėjo 800 metų pradėjo išsipildyti Joelio 2:28-32 pranašystė. Sukrėsti judėjai nusikreipė visi vietoje, kad stebėti šį fenomeną. Kai kurie kalbėjo, „kad mokiniai girti“.
19 „Bet kas yra išpranašauta pranašo Joelio: Ir bus paskutinėmis dienomis, išliesiu nuo savo Dvasios kiekvienam kūnui ir pranašaus jūsų sūnūs ir jūsų dukterys, ir jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o jūsų seniai sapnais bus pamokomi. Ir ant Mano vergų ir ant Mano vergių tomis dienomis išliesiu nuo Mano Dvasios, ir pranašaus, ir parodysiu stebuklus viršuj danguje ir ženklus apačioje žemėje, kraują ir ugnį ir dūmų rūkimą, saulė pavirs į tamsą ir mėnulis į kraują, prieš ateinant didžiai ir šlovingai Viešpaties (Jehovos, N. P.) dienai. Ir bus: kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties (Jehovos, N. P.) vardo, išsigelbės“ (Apaštalų darbų 2:16-21).
20. Koks krikštijimas ten vyko ir ko, pagal Petro žodžius, jie buvo pripildyti?
20 Tai buvo krikštijimas šventa Dvasia, kurį žadėjo Jėzus. Apie Dvasią buvo pasakyta, kad ji gali išsilieti faktiškai, panašiai, kaip tekantis elementas ant kiekvieno besikrikštijančio (panardintojo, N. P.). Prisiminkime, kad Dievas davė Jonui Krikštytojui ženklą, nurodęs, kad „Tas yra krikštijimas Šventa Dvasia“ (Jono 1:33). Sutinkamai su šiuo ženklu ap. Petras šlovino Jėzų Kristų, kaip gavęs išlietos ant pirmųjų krikščionių šventosios Dvasios. Petras pasakė judėjų šventės dalyviams: „Šį Jėzų Dievas prikėlė, ko mes visi liudininkai. Ir taip buvo prikeltas Dievo dešine ir, priėmęs nuo Tėvo žadėtą Dvasią, išliejo tai, ką jūs dabar matote ir girdite“ (Apaštalų darbų 2:32, 33).
21. Kokiu būdu Petras galėjo pasakyti, kad tai, ką jie matė ir girdėjo, išliejo pašlovintasis Jėzus?
21 Jie matė ir girdėjo Dievo Šv. Dvasios veikimą, matė ją, kaip ugnies liežuvius virš mokinių galvų ir girdėjo, kaip šio stebuklo dėka, kalbėjo svetimomis kalbomis.
22. Kas dar atsitiko su mokiniais sutinkamai su tuo, kas atsitiko su Jėzumi po jo krikštijimosi vandenyje?
22 Per tą šventę Jėzaus mokiniai ne tik apsikrikštijo šventa Dvasia. Jie buvo patepti šventąja Dvasia taip pat, kaip Jėzus po savo krikštijimosi vandenyje buvo pateptas Šv. Dvasia ir tokiu būdu tapo Kristumi arba Pateptuoju (ir tokiu būdu), ir tas pats įvyko su jo mokiniais. Jie buvo patepti ta pačia Dvasia, kuria krikštijosi.
23. Kuo buvo pažymėti mokiniai pagal Povilo pareiškimą 2 Korintičiams 1:21, 22?
23 Be to, kad jie buvo pažymėti šia Dvasia, jie dar gavo būsimos jų dvasinės šlovės garantiją. Tai atsitiko tam, ką ap. Povilas rašė krikščionių susirinkime senovės Korinte: „Įtvirtinantis gi mus su jumis Kristuje ir patepęs mus yra Dievas, kuris ir pažymėjo mus ir davė Dvasios garantiją mūsų širdyse“ (1 Korintiečiams 1:21, 22).
24. Ką vėliau ap. Jonas rašė apie patepimą 1 Jono 2:20, 27?
24 Ap. Jonas dalyvavo tame, kai Penkiasdešimtinių dieną buvo išlieta Šv. Dvasia ir suprato šio įvykio reikšmę. Po to jis rašė savo tikėjimo broliams: „Tarp kitko, jūs turite Šv. Dvasios patepimą ir žinote viską ... tarp kitko, patepimas, kurį jūs gavote iš Jo, yra jumyse, ir jums nereikia, kad kas jus mokytų, nes kaip pats šis patepimas jus moko, tai jis tikras ir nemelagingas, tai, ko ji jus išmokė, tame ir būkite“ (1 Jono 2:20, 27).
LIUDIJIMAS DĖKA ŠVENTOSIOS DVASIOS
25. Kokiu būdu Šv. Dvasia turėjo veikti, kad pasikrikštijęs Kristus galėtų priimti dangaus šlovę?
25 Dievo Dvasia veikia dar ir kitu būdu. Tai davė suprasti Jėzus, kada Jis pasakė: „Jeigu kas negims nuo vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo Karalystę“ (Jono 3:3, 5). Krikščionys, turintys perspektyvą į dangaus šlovę, turi sekti Viešpačiu Jėzumi, Kuris taip pat krikštijosi vandenyje. Tokiu būdu Jis simbolizavo Savo pasišventimą Dievui Jehovai, kad vykdyti Jo valią (Mato 28:19, 20). Taip per Jį turėjo veikti šventoji Dvasia. Kodėl? Todėl, kad ap. Povilas rašė 1 Korintiečiams 15:50: „Kūnas ir kraujas negali paveldėti Dievo Karalystės ir trūnijimas nepaveldės netrūnijimo“.
26. Po to, kai ap. Jonas parašė apie patepimą, apie kokį ryšį tarp patepimo ir Dievo jis užsiminė?
26 Tam, kad mokiniai galėtų įeiti į dangaus Karalystę, jie turėjo „gimti iš naujo“ ir tokiu būdu tapti dvasiniai Dievo sūnumis. Tiktai dvasiniai Dievo sūnūs bus patepti Šv. Dvasia, kaip tai buvo su Jėzumi Kristumi. Tai paaiškino, kodėl pateptasis ap. Jonas kalbėjo toliau 1 Jono 3:1-3:
„Žiūrėkite, kokią meilę mums davė Tėvas, kad vadintumės ir būtume Dievo vaikais. Pasaulis todėl nežino mūsų, kad nepažino Jo, numylėtieji! Mes dabar Dievo vaikai, bet dar neatsivėrė, kad būsime, žinome tik, kad tai atsivers, būsime panašūs į Jį, nes pamatysime Jį, kaip Jis yra. Ir kiekvienas, turintis šią viltį į jį, apvalo save, nes jis švarus“ (1 Jono 3:1-3).
27. Kaip iš Jono 1:11-13 seka, kad naujasis krikščionio gimimas nepriklauso nuo žmogiškųjų gimdytojų?
27 Tai nereiškia, kad kas nors turi iš naujo gimti nuo žmoniškųjų tėvų. Jis turi pripažinti Jėzų, kaip Mesiją savo įsitikinimu, ir sekti paskui Jį, kaip paskui Dievo Pateptąjį dangiškosios Mesianistinės Karalystės Karalių, be to, likti ištikimas Dievui ir trokšti, kaip Kristaus pasekėjas, liudyti Šventosios Dvasios dėka. Ne žmoniškieji tėvai, o Dievas pagimdo vaikus dangui. Apie tai kalbėjo ap. Jonas. Jis rašė: „Atėjo pas savus (tai Jėzus Kristus prieš 19 šimtmečių atėjo pas žydų tautą) ir savi jo nepriėmė. O tiems, kurie priėmė Jį, tikintiems į Jo vardą, davė valdžią būti Dievo vaikais, kurie ne nuo kraujo, ne nuo vyro panorėjimo, bet nuo Dievo gimė“ (Jono 1:11-13). Kadangi Dievas juos pagimdė, jie bus Jo dvasiniai sūnūs. Jis pagimdė juos ne motinos įsčiose.
NAUJASIS TVĖRIMAS
28. Ar gali Dievas nuspręsti, ar turėti Jam dvasinių vaikų? Kokiu būdu jie yra Jo tvarinių „pirmagimiai vaisiai“?
28 Ar tai tėvų reikalas spręsti, ar turėti jiems vaikų nuo savo kūno ir kraujo? Žinoma. Tokiu būdu ir Dievas nusprendžia, ką Jis nori pagimdyti, kaip savo dvasinius sūnus, kurie gaus dangaus palikimą. „Panorėjęs pagimdė Jis mus Tiesos žodžiu, kad mes būtume jo tvarinių pradmenys“. Tai parašė mokinys Jokūbas krikščionims, kuriuos jis pažymėjo kaip „12 išbandytų kartų“ (Jokūbo 1:1, 18). To meto žemės ūkyje naujojo derliaus „pirmas vaisius“ buvo skiriamas Dievui, kaip kažkas švento ir pagal teisę priklausantis Jam. Iš ko sudaryti dvasiniai „pirmieji vaisiai“? Iš tų, kuriuos pagimdo savo valia Dangiškasis Tėvas su Tiesos Žodžio pagalba. Jis išsirenka Juos iš žmogiškosios šeimos tam, kad jie sudarytų Karalystės dangiškųjų klasę.
29. Kas reikalaujama iš krikščionio, pagal 1 Petro 1:3, 4, kad jis galėtų patekti į Dangaus Karalystę?
29 Apie šią pirmagimių klasę rašė krikščionių ap. Petras: „Kaip atgimę ne iš trūnijančios sėklos, bet nuo netrūnijančios, nuo Dievo žodžio, gyvo ir esančio per amžius“ (1 Petro 1:23). Krikščionys turi patirti „naują gimimą“ arba „gimti vėl“, kad galų gale patektų į dangaus Karalystę. Todėl Petras rašė: „Pašlovintas Dievas ir mūsų Viešpačio Jėzaus Kristaus Tėvas didžiulėje savo malonėje pagimdęs mus vėl Jėzaus Kristaus prikėlimu iš mirusiųjų gyvai vilčiai, netrūnijančiam palikimui, švariam, nevystamai saugomam mums danguje“ (1 Petro 1:3, 4; t. y. 1 Jono 3:9).
30, 31. (a) Ką kalba Dievas apie tuos, kurie priėmė įsūnijimą? (b) Kokioje sąjungoje yra priėmusieji įsūnijimą, ir kokią tautą jie sudaro?
30 Ap. Povilas rašė Romos provincijos Galilėjos krikščionims, priėmusiems „įsūnijimą“: „O kaip jūs Dievo sūnūs, tai Dievas pasiuntė į jūsų širdis Dvasią, Savo Sūnų, šaukiantį: „Tai yra, Tėve!“. Todėl tu jau ne vergas, o sūnus; o jeigu sūnus, tai ir Dievo įpėdinis per Jėzų Kristų“ (Galatams 4:5-7).
31 Krikščionizuoti judėjai, kokiu buvo pats Povilas, daugiau nebuvo įstatymo, sudaryto per Mozę kaip tarpininką, sąjungos vergais. Dabar jie buvo dvasiniai Dievo sūnūs ir buvo naujoje sąjungoje, kurios tarpininkas buvo J. Kristus, didesnis pranašas, negu Mozė. Per šitą naują sąjungą buvo atnešta kažkas tokio, kas galėjo įsigyvendinti per senąją Sąjungą, Mozės įstatymo sąjungą, o būtent, „karališkoji šventenybė“ ir „šventoji tauta“ (Išėjimo 19:5, 6; Hebrajams 3:6-13; 1 Timotiejui 2:5, 6). Todėl tauta, kuri buvo naujoje sąjungoje, t. y. dvasinis Izraelis, susidedantis iš krikščionių, viduje esančių judėjais arba izraeliečiais. Jie yra apipjaustyti širdyje, o ne paviršiuje, ne pagal kūną. Apie tai mes skaitome Romiečiams 2:28, 29.
32. Kokiu būdu mes iš 2 Korintičiams 5:16-18 sužinome, kad krikščionys jau nieko nebežino pagal kūną, taip ir Kristaus?
32 Visų šių pažymėtų dvasinių Dievo sūnų požymių akivaizdoje mūsų nesukrečia tai, ką rašė vienas iš „naujųjų tvarinių“ ap. Povilas. Visiškai natūralu, kad jis kalbėjo apie Kristaus, kaip dvasinio Dievo Sūnaus, atsibudimą iš mirties ir rašė apie tai, kaip apie užbaigtą faktą: „Todėl nuo šiol mes nieko nežinome apie kūną, jeigu ir žinojome Kristų pagal kūną, tai dabar jau nebežinome, ir taip, kas Kristuje, tas naujas tvarinys, kas praėjo, dabar viskas nauja. Viskas gi nuo Dievo, Jėzumi Kristumi sutaikiusio mus su savimi ir davusio mums susitaikymo terminą“ (2 Korintiečiams 5:16-18).
33. Ar apipjaustyms pagal kūną yra prielaida paveldėti Dievo Karalystę, o jeigu ne, tai kokia reikalinga prielaida?
33 Ne kūniškiems patriarcho Abraomo palikuonims ir ne judėjams iš prigimties, ir ne per kūniškąjį apipjaustymą galimas išsigelbėjimas, bet per J. Kristų. Ko iš tikrųjų reikia, kad kas nors patektų į dangų? Povilas visiškai atvirai atsako: „Nieko nereiškia nei apipjaustymas, o naujas tvarinys. Tiems, kurie elgiasi pagal šią taisyklę, tiems ramybė ir malonė, ir Dievo Izraeliui“ (Galatams 6:15, 16).
34. Ką padarė susirinkimas Antiochijoje, kad išspręstų ginčytiną klausimą, ar būtinas apipjaustymas pagal kūną amžinam išsigelbėjimui?
34 Šiandien kai kurie pagal kūną apipjaustyti asmenys nori ginčyti inspiruotus ap. Povilo, krikščionizuoto judėjo, žodžius. Vienok jau po 7 metų po Kristaus prisikėlimo ir žengimo į dangų buvo asmenų, tvirtinančių, kad apipjaustymas pagal kūną yra išsigelbėjimo sąlyga. Toks atvejis buvo Antiochijoje (Sirija), kur Kristaus mokiniai pirmą kartą pasivadino krikščionimis (Apaštalų darbų 11:26). Kas tada atsitiko? Susirinkimas Antiochijoje nusprendė, kad Povilas ir važinėjantis misionierius Barnabas ir kiti, vyks šiuo reikalu „pas apaštalus ir vyresniuosius Jeruzalėje“ (Apaštalų darbų 15:1, 2). Po to posėdžiavo apaštalų ir Jeruzalės susirinkimo seniūnų komitetas, kad priimtų sprendimą, ar turi nejudėjai krikščionys apsipjaustyti išoriškai, pagal kūną?
35. Kaip veikė šv. Dvasia priimant nutarimą, kurį priėmė komitetas Jeruzalėje, ir ką jis skelbia?
35 Po vienos ilgos diskusijos ir po to, kai buvo pateikti šiame reikale visi faktai, mokinys Jokūbas pateikė lemiamus žodžius iš Amoso 9:11, 12, kurie buvo įkvėpti Dievo Šv. Dvasios ir Šv. Dvasiai vadovaujant, atėjo prie išsipildymo. Aišku, tai buvo neharmoninga su Šv. Dvasia, kad nejudėjų tikintieji, išrinkti iš tautų dėl Jehovos vardo, apipjaustytų. Be abejo, Dievo Šv. Dvasia priminė Jokūbui šias lemiamas eilutes ir nukreipė jį tam, kad rekomenduotų pagrindinius rezoliucijos, kurią turėjo priimti šis komitetas Jeruzalėje, punktus. Komiteto nutarimas skelbia:
„Nes šventai Dvasiai reikia, ir mums, neuždėti ant jūsų jokios naštos daugiau, negu pačio būtiniausio: susilaikyti nuo aukų stabams ir kraujo, ir nuo dvėselienos, ir nuo pasileidimo, ir nedaryti kitiems to, ko sau nenorite. Laikydamiesi to, gerai padarysite. Būkite sveiki“ (Apaštalų darbų 15:3-29; 21:25).
Tokiu būdu, be abejo, galima padaryti išvadą, kad apipjaustymas pagal išorę, pagal kūną dangiškosios šlovės gavimui nereikalingas, bet tam būtinas „naujas tvarinys“.
36. Kokią užduotį turi atlikti dvasiškai pagimdytas susirinkimas savo patepimo pasekoje ir kaip jie buvo apmokyti Jehovos?
36 Tuo metu, 1-me m. e. šimtmetyje tikintys krikščionys džiaugėsi šiuo komiteto Jeruzalėje nutarimu. Taip pat ir mes šiandien turime džiaugtis tuo inspiruotu nutarimu. Iš Šv. Rašto mes sužinome, kad dvasiškai gimęs krikščionių susirinkimas, kaip „naujas tvarinys“ buvo pateptas Jehovos dvasia taip pat, kaip ir Jo Galva Jėzus Kristus. Taigi, jie privalėjo vykdyti tai, kas jiems buvo pavesta per patepimą, o būtent, skelbti gerąją žinią. Jėzus Kristus pats neapleido šios pareigos ir davė Savo mokiniams teisingą pavyzdį (Izaijo 61:1-3). Kaip dvasiniai Dievo sūnūs, jie buvo išmokyti Jehovos skelbti šią „gerąją žinią“ (Izaijo 54:13). Dėka šio gero pavyzdžio ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus Žodžio Jehova moko krikščionių susirinkimą, kad geroji žinia apie mesianistinę Dievo Karalystę yra gyvybę teikianti žinia, kuri visur turi būti paskelbta.