Skaitytojų klausimai

Pirmajame Petro laiške 2:9 Biblijos „King James Version“ vertime pateptieji krikščionys vadinami „išrinktąja karta“. Ar tai turi turėti įtakos mūsų supratimui, kokia prasme Jėzus vartojo žodį „karta“, užrašytą Mato 24:34?

Žodis „karta“ yra abiejose paminėtose vietose kai kuriuose vertimuose. Pagal vertimą King James Version, apaštalas Petras rašė: „Bet jūs esate išrinktoji karta, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingoji liaudis; kad išgarsintumėte šlovę to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.“ O Jėzus išpranašavo: „Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, iki visi tie dalykai išsipildys“ (1 Petro 2:9; Mato 24:34).

Pirmajame tekste apaštalas Petras pavartojo graikišką žodį geʹnos, o Jėzaus teiginyje randame žodį ge·ne·aʹ. Šie du graikiški žodžiai gali atrodyti panašūs, ir juos jungia bendra šaknis; tačiau tai yra skirtingi žodžiai ir turi skirtingą reikšmę. Biblijoje New World Translation of the Holy Scriptures — With References, nuorodoje į 1 Petro 2:9, sakoma: „‛Giminė.’ Gr., geʹnos; skirtingai nuo ge·ne·aʹ, ‛karta’, kaip kad Mt 24:34.“ Atitinkama nuoroda yra Mato 24:34.

Kaip parodoma šiose nuorodose, geʹnos yra tinkamai verčiamas žodžiu „giminė“, kaip įprasta lietuviškuose vertimuose. Pirmajame Petro laiške 2:9 Petras pritaikė Izaijo 61:6 pranašystę turintiems dangiškąją viltį pateptiesiems krikščionims. Jie yra surinkti iš daugelio tautų ir genčių, bet kai jie tampa dvasinio Izraelio tautos dalimi, tautinė jų kilmė nebeturi reikšmės (Romiečiams 10:12; Galatams 3:28, 29; 6:16; Apreiškimas 5:9, 10). Petras pripažino, kad dvasine prasme jie tapo atskira grupe — „išrinktąja gimine, karališkąja kunigyste, šventąja tauta, įsigytąja liaudimi“.

O graikiškame Mato 24:34 tekste, kur minimi Jėzaus žodžiai, mes randame žodį ge·ne·aʹ. Visuotinai pripažinta, kad Jėzus nurodė ne kokią nors žmonių „giminę“, bet žmones, gyvenančius tam tikru laikotarpiu.

Beveik prieš šimtą metų pirmasis Sargybos bokšto bendruomenės prezidentas Čarlsas T. Raselas paaiškino tai rašydamas: „Nors galima sakyti, kad žodžiai ‛karta’ ir ‛giminė’ turi vieną bendrą šaknį arba kilmę, tačiau jie nėra tie patys; šie žodžiai vartojami Rašte gana skirtingomis prasmėmis. ... Trijuose atskiruose šios pranašystės užrašymuose patvirtinama, kad mūsų Viešpats vartojo visiškai skirtingą graikišką žodį (genea), kurio reikšmė yra ne „giminė“, bet... „karta“. Kiti šio graikiško žodžio (genea) vartojimo atvejai patvirtina, kad jis vartojamas ne giminės reikšme, bet reiškia žmones, gyvenančius vienu metu“ (Keršto diena, angl., puslapiai 602, 603).

Palyginti neseniai išleistoje knygoje A Handbook on the Gospel of Matthew (1988), skirtoje Biblijos vertėjams, buvo sakoma: „[New International Version] verčia pažodžiui — ši karta, bet prideda nuorodą ‛arba giminė’. O vienas Naujojo Testamento mokslininkas mano, kad ‛Matas turi omenyje ne tik pirmąją kartą po Jėzaus, bet visas judaizmo kartas, kurios atmetė jį’. Tačiau nėra lingvistinio įrodymo, patvirtinančio bent vieną iš šių išvadų, ir jos turi būti atmestos kaip bandymai iškreipti tikrąją prasmę. Kai šis terminas tada buvo pavartotas, omenyje turėti tik paties Jėzaus amžininkai.“

Kaip svarstoma 10—15 puslapiuose, Jėzus pasmerkė savo laiko žydų kartą, savo amžininkus, kurie jį atmetė (Luko 9:41; 11:32; 17:25). Apibūdindamas tą kartą, jis dažnai vartojo ypatybės būdvardžius, tokius kaip „pikta ir neištikima“, „netikinti ir sugedusi“ bei „neištikima ir nuodėminga“ (Mato 12:39; 17:17; Morkaus 8:38). Jėzus paskutinį kartą vartojo žodį „karta“, kai buvo ant Alyvų kalno su keturiais apaštalais (Morkaus 13:3). Tie vyrai, kurie dar nebuvo patepti dvasia ir nebuvo krikščionių susirinkimo dalis, žinoma, nesudarė nei „kartos“, nei žmonių giminės. Tačiau jie labai gerai žinojo, kad Jėzus vartodavo žodį „karta“ nurodydamas savo amžininkus. Tad jie logiškai suprato, ką jis turėjo omenyje paminėdamas „šią kartą“ paskutinį sykį.a Apaštalas Petras, kuris ten dalyvavo, po to ragino žydus: „Gelbėkitės nuo šitos iškrypusios kartos“ (Apaštalų darbai 2:40, NTP).

Mes dažnai spausdinome įrodymus, kad daugelis Jėzaus to paties pokalbio metu išpranašautų dalykų (tokių kaip karai, žemės drebėjimai ir badas) išsipildė laikotarpiu nuo jo pranašystės pasakymo iki Jeruzalės sunaikinimo 70 m. e. m. Išsipildė daug kas, bet ne viskas. Pavyzdžiui, nėra įrodymo, kad po to, kai romėnai užpuolė Jeruzalę (66—70 m. e. m.), būtų pasirodęs „Žmogaus Sūnaus ženklas“ ir dėl to „visos žemės tautos“ būtų ėmusios raudoti (Mato 24:30). Taigi tai, kas išsipildė tarp 33 m. e. m. ir 70 m. e. m., turėjo būti tik pradinis, ne visiškas arba didelio masto išsipildymas, kurį taip pat nurodė Jėzus.

Juozapo Flavijaus veikalo „Žydų karas“ savo vertimo (anglų k.) įvade G. A. Viljamsonas rašo: „Mokiniai, kaip sako mums Matas, uždavė [Jėzui] dvigubą klausimą — apie Šventyklos sunaikinimą ir apie Jo paties galutinį atėjimą — ir Jis davė jiems dvigubą atsakymą, kurio pirmojoje dalyje jis labai aiškiai išpranašavo turėjusius vykti įvykius, kuriuos taip išsamiai aprašė Juozapas Flavijus.“

Taip, per pradinį išsipildymą „ši karta“, akivaizdu, reiškė tą patį, ką ir kitais kartais — tuometinę netikinčių žydų kartą. Ta „karta“ neturėjo praeiti nepatyrusi to, ką išpranašavo Jėzus. Kaip komentuoja Viljamsonas, ši pranašystė pasitvirtino esanti teisinga per dešimtmečius prieš Jeruzalės sunaikinimą, kaip aprašė visa tai matęs istorikas Juozapas Flavijus.

Logiška, kad antrinio arba didesnio masto išsipildymo metu „ši karta“ taip pat turėtų būti žmonės, gyvenantys tuo pačiu metu. Kaip tvirtinama straipsnyje, kurio pradžia 16 puslapyje, mes neturime padaryti išvados, kad Jėzus turėjo omenyje nustatytą skaičių metų, kuriuos gyvena „karta“.

Priešingai, apie bet kokį laiką, kurį galima pavadinti „karta“, galima pasakyti du pagrindinius dalykus. 1) Į žmonių kartą neturi būti žiūrima kaip į laikotarpį, trunkantį nustatytą metų skaičių, kaip yra tuo atveju, kai laiko tarpą sudaro tikslus metų skaičius (dešimtmetis arba šimtmetis). 2) Vienos kartos žmonės gyvena palyginti trumpą laiką, o ne ilgai trunkantį laikotarpį.

Todėl kai apaštalai girdėjo Jėzaus nurodymą apie „šią kartą“, ką jie pagalvojo? Galėdami pažvelgti į praeitį, mes žinome, kad Jeruzalės sunaikinimas „didžio sielvarto“ metu įvyko po 37 metų, bet apaštalai, klausydamiesi Jėzaus, to negalėjo žinoti. Veikiau jo priminimas apie „kartą“ jiems buvo mintis ne apie ilgą laikotarpį, bet apie žmones, gyvenančius palyginti ribotą laiko tarpą. Tas pats pasitvirtina ir mūsų atveju. Taigi kokie tinkami yra tolesni Jėzaus žodžiai: „Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas. ... Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Mato 24:36, 44).

[Išnaša]