Dievas nedelsia ištesėti pažado

„KAIP ilgai šauksiu, Viešpatie, ir tu manęs neišgirsi?“ Taip sakė hebrajų pranašas Habakukas, gyvenęs septintajame amžiuje p. m. e. Bet tai labai įprasti žodžiai, ar ne? Žmogus trokšta gauti nepaprastai norimą dalyką tuoj pat, kiek galima greičiau. Tai ypač būdinga mūsų dienomis, kai žmonės nori momentinio pasitenkinimo (Habakuko 1:2).

Pirmajame amžiuje, matyt, kai kurie tikėjosi, kad Dievas išpildys savo pažadus greičiau. Jie buvo tokie nekantrūs, jog manė Dievą delsiant arba vėluojant. Todėl apaštalas Petras turėjo priminti jiems, kad Dievo požiūris į laiką kitoks negu mūsų. Jis rašo: „Mylimieji, vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų — kaip viena diena“ (2 Petro 3:8).

Pagal tą skaičiavimą, 80-metis žmogus gyveno tik apie porą valandų, o visos žmonijos istorija tęsiasi vos šešias dienas. Turėdami tokį požiūrį, lengviau suprantame Dievo elgesį su mumis.

Tačiau Dievas nėra abejingas tam, kaip eina laikas. Priešingai, laikas jam yra labai svarbus dalykas (Apaštalų darbai 1:7). Todėl Petras toliau priduria: „Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su jumis nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Petro 3:9). Laikas neverčia Dievo kaip žmonių skubėti daryti ką nors. Jis, „amžių Karalius“, žvelgia į viską iš nuostabios perspektyvos ir gali nuspręsti, kada pats geriausias metas veikti (1 Timotiejui 1:17).

Paaiškinęs Dievo tariamo delsimo priežastį, Petras įspėja: „Viešpaties [„Jehovos“, NW] diena ateis kaip vagis.“ Tai reiškia, jog atsiskaitymo diena žmones užklups netikėtai. Tolesnėse eilutėse Petras nurodo nuostabią viltį tiems, kurie ‛šventai ir maldingai gyvena’: jie gali išlikti ir gyventi Dievo pažadėtame „naujame danguje ir naujoje žemėje“ (2 Petro 3:10-13).

Taigi turime būti labai dėkingi, kad Dievo teismas dar neatėjo. Dėl jo kantrumo mes galėjome sužinoti jo tikslą ir sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad gautume jo pažadėtas palaimas. Argi, pasak Petro, neturime ‛mūsų Viešpaties kantrumo laikyti išgelbėjimu’? (2 Petro 3:15) Tačiau yra dar ir kita Dievo kantrumo priežastis.

Kai nedorumo saikas bus pilnas

Iš Dievo elgesio praeityje matome, kad jis dažnai neįvykdydavo teismo nuosprendžio žmonėms, kol būdavo viltis, jog jie pasitaisys. Pavyzdžiui, jis iš anksto nurodė Abraomui kanaaniečių nuodėmes, dėl kurių Dievas juos teis. Bet tada dar ne metas buvo bausti. Kodėl? Biblijoje parašyta: „Nes amoriečių [kanaaniečių] nedorumo saikas dar nėra pilnas“ arba kaip pasakyta Nokso vertime: „Amoriečiai dar [nebuvo] galutinai sugedę“ (Pradžios 15:16).a

Tačiau po 400 metų atėjo Dievo bausmės laikas ir Abraomo palikuonys, izraelitai, perėmė tą žemę. Tik nedaugelis kitokio požiūrio ir elgesio kanaaniečių, tokių kaip Rahaba bei gibeoniečiai, išsigelbėjo, o dauguma buvo be galo nedori: tai patvirtina dabartiniai archeologiniai kasinėjimai. Ten buvo paplitęs falo garbinimas, prostitucija šventyklose ir vaikų aukojimas. Halis knygoje Bible Handbook rašo: „Kanaaniečių miestų griuvėsius kasinėję archeologai stebisi, kaip Dievas nesunaikino jų anksčiau.“ Galiausiai kanaaniečių ‛nedorumo saikas buvo pilnas’; jie „galutinai“ sugedo. Niekas nebegalėjo apkaltinti Dievą buvus neteisų, kai jis leido išvalyti žemę, bet pasigailėti tų, kurie pasirodė teisingi.

Panašiai buvo ir Nojaus dienomis. Nors žmonės prieš Tvaną buvo sugedę, Dievas maloningai pratęsė jų dienas dar 120 metų. Tuo tarpu Nojus tarnavo „tiesos šaukliu“ (2 Petro 2:5). Laikui bėgant jie, matyt, pasiekė savo sugedimo viršūnę. „Dievas pažiūrėjo į žemę ir matė, kad ji sugedusi, nes kiekvienas kūnas žemėje iškreipė savo kelius“ (Pradžios 6:3, 12, Brb red.). Jų ‛nedorumo saikas buvo pilnas’; praėjęs laikas paliudijo apie jų galutinį sugedimą. Tolesni Dievo veiksmai buvo visiškai teisėti. Tik aštuoni žmonės pasirodė teisūs Dievo akyse ir buvo išgelbėti.

Taip Dievas elgėsi ir su izraelitais. Nors jie buvo neištikimi ir sugedę, Dievas šimtus metų pakentė juos. Pranešime sakoma: „Viešpats... siuntė... savo pasiuntinius, kasdien be perstojo, nes jis gailėjosi savo žmonių... Bet jie išjuokdavo... jo žodžius... tyčiodamies iš jo pranašų, kol Dievo pyktis ant savo tautos virto tokiu įsiūčiu, kad nebeliko kitos išeities“ (2 Kronikų 36:15, 16). Tauta tiek sugedo, jog nebeįmanoma buvo jos pataisyti. Tik Jeremiją ir nedaugelį kitų derėjo išgelbėti. Niekas negalėjo apkaltinti Dievo neteisybe, kai galop visiems kitiems buvo įvykdytas nuosprendis.

Atėjo Dievo metas veikti

Iš tų pavyzdžių matome, jog Dievas nevykdo nuosprendžio dabartinei sistemai tik todėl, kad nepribrendo laikas. Štai kaip pasakyta simboliniam Dievo nuosprendžio vykdytojui: „‛Paleisk darban savo aštrųjį pjautuvą ir nurink žemės vynmedžio kekes, nes uogos jau prisirpo.’ Tada angelas numetė savo pjautuvą žemėn ir nuskynė žemės vynmedį, ir supylė vynuoges į didįjį Dievo rūstybės spaustuvą.“ Atkreipk dėmesį, kad žmonių blogis „prisirpo“, tai yra pasiekė tą ribą, kai jų nebeįmanoma pataisyti. Dievui vykdant nuosprendį, nebus abejonių, ar jo įsikišimas teisėtas (Apreiškimas 14:18, 19).

Visa apsvarsčius, aišku, kad Dievas turėtų greitai teisti pasaulį, kuriam būdinga tai, dėl ko buvo teisiama praeityje. Kur bepažvelgsi, žemėje pilna smurto, kaip buvo ir prieš Tvaną Nojaus dienomis. Žmonių mąstysena vis daugiau panašėja į tų, apie kuriuos rašoma Pradžios 6:5: „Kiekvienas užmojis, sumanytas jų [žmonių] širdyse, linko visą laiką tik į pikta.“ Šiandien įprastos net tos sunkios nuodėmės, dėl kurių Dievas nubaudė kanaaniečius.

Ypač nuo Pirmojo pasaulinio karo bauginančiai pasikeitė žmonių gyvensena. Žemė permirko milijonų krauju. Visame pasaulyje išplito karai, genocidas, terorizmas, nusikaltimai ir neteisybė. Per mūsų planetą sėlina badas, ligos, palaidumas. Visa tai įrodo, jog gyvename tarp tos sugedusios kartos žmonių, apie kurią Jėzus sakė: „Nepraeis nė ši karta, iki visa tai įvyks“ (Mato 24:34). Dabar pasaulis pildo „nuodėmių saiką“. „Žemės vynmedžio kekės“ sirpsta pjūčiai.

Laikas tau veikti

Apaštalui Jonui buvo pasakyta, kad artėjant teismui bus dviejų rūšių sirpimas. Vienas toks: „piktadarys toliau tedaro piktadarybes, kas susitepęs, tesusitepa dar labiau“. O antras toks: „teisusis toliau tevykdo teisumą ir šventasis dar tepašventėja“ (Apreiškimas 22:10, 11). Antrąjį procesą lemia pasaulinis biblinis lavinimas, kuriuo rūpinasi Jehovos Liudytojai. Tos veiklos tikslas — mokyti žmones gyventi kaip reikalauja Dievas, kad jie būtų priskirti prie vertų gauti amžinąjį gyvenimą. Šis darbas dabar dirbamas 87000 susirinkimų, įkurtų 233 šalyse.

Dievas nedelsia. Jis kantriai skiria kiekvienam laiko „apsivilkti nauju žmogumi“, pasirengusiu susilaukti Dievo pažadų (Efeziečiams 4:24). Šiandien Dievas vis dar laukia, nors pasaulio padėtis nuolat blogėja. Visame pasaulyje Jehovos Liudytojai kiek įmanydami dalijasi su žmonėmis žiniomis, vedančiomis į amžinąjį gyvenimą (Jono 17:3, 17). Laimei, kasmet daugiau kaip 300000 žmonių palankiai atsiliepia ir krikštijasi.

Trokštantieji amžinojo gyvenimo dabar turi ne delsti, o veikti. Dar valandėlė ir sulauksime Jėzaus pažado išsipildymo: „Kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jono 11:26).

[Išnaša]

[Iliustracija 6 puslapyje]

Dievo nuosprendžio vykdytojui buvo liepta imtis pjautuvo prisirpus žemės vynmedžio kekėms

[Iliustracija 7 puslapyje]

Visame pasaulyje Jehovos Liudytojai padeda žmonėms būti prisirengusiems gauti amžinųjų Dievo palaimų