Bioetika ir chirurgija be kraujo

PASTARAISIAIS metais medicina padarė negirdėtą pažangą. Bet nors pažengta į priekį, sprendžiant medicinos problemas atsirado etinių sunkumų.

Gydytojams tenka svarstyti tokias dilemas: ar galima tam tikrais atvejais atsisakyti intensyvios terapijos, kad pacientas galėtų oriai numirti? ar gydytojas turėtų atmesti paciento sprendimą, jeigu mano, kad tai bus paciento labui? kaip reikėtų bešališkai rūpintis ligoniais, jei brangus gydymas ne visiems prieinamas?

Dėl tokių sudėtingų klausimų dėmesio centre atsidūrė viena medicinos sritis — bioetika. Bioetika padeda gydytojams ir mokslininkams spręsti etines problemas, kylančias dėl biologinių tyrinėjimų ir medicinos pažangos. Kadangi daugumą sunkiausių sprendimų tenka padaryti ligoninėse, daugelyje ligoninių įkurti bioetikos komitetai. Komiteto nariai, tarp kurių yra gydytojų ir teisininkų, lanko bioetikos seminarus, kuriuose nagrinėjamos etinės medicinos problemos.

Tokiuose seminaruose dažniausiai iškyla šie klausimai: kiek gydytojai turėtų gerbti įsitikinimus Jehovos Liudytojų, atsisakančių kraujo perpylimo pirmiausia dėl religijos? ar gydytojas turėtų perpilti kraują prieš paciento valią, jeigu tai atrodo mediciniškai „tikslinga“? ar būtų etiška tai padaryti nepranešus pacientui, manant, kad tai, ko pacientas nežino, neprislėgs jo sąžinės?

Kad tokie klausimai būtų sprendžiami tinkamai, gydytojai turi gerai suprasti Liudytojų požiūrį. Patys Jehovos Liudytojai labai nori paaiškinti gydytojams savo nuomonę, nes žino, jog abipusis supratimas gali padėti išvengti konfrontacijos.

Pasikeitimas nuomonėmis

Žinomas bioetikos specialistas Ispanijoje profesorius Diego Grasija norėjo, kad jo vadovaujama grupė dalyvautų tokiame dialoge. „Yra teisinga jums [Jehovos Liudytojai] suteikti galimybę išsakyti savo rūpesčius..., atsižvelgiant į sunkumus, kuriuos patyrėte dėl kraujo perpylimo“, — pasakė profesorius.

Tad 1996 metų birželio 5-ąją trys Jehovos Liudytojų atstovai buvo pakviesti į Madrido universitetą (Ispanija) paaiškinti savo požiūrį. Dalyvavo apie 40 gydytojų ir kitų specialistų.

Liudytojams trumpai prisistačius, buvo pereita prie klausimų. Visi dalyvavusieji sutiko, kad suaugęs pacientas turi teisę atsisakyti tam tikro gydymo. Visi taip pat vieningai pritarė, kad kraują perpilti galima tik pacientui apie tai paaiškinus ir jam sutikus. Bet juos domino kai kurie kiti Liudytojų požiūrio aspektai.

Vienas klausimas buvo apie pinigus. Kartais darant operacijas be kraujo reikia imtis specialių priemonių, pavyzdžiui, lazerinės chirurgijos, taip pat brangių medikamentų, tokių kaip eritropoetinas, kurie pagreitina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą. Vienas gydytojas abejojo, ar, atsisakydami pigesnio gydymo būdo (homologinio kraujo), Liudytojai gali tikėtis, kad viešosios medicinos tarnybos suteiks jiems ypatingas privilegijas.

Pripažindamas, kad pinigai, be abejo, yra vienas iš veiksnių, į kuriuos gydytojai privalo atsižvelgti, vienas Liudytojų atstovas pateikė išspausdintus duomenis apie nematomas išlaidas, susidarančias perpilant homologinį kraują. Tai ir išlaidos dėl kraujo perpylimo atsiradusioms komplikacijoms gydyti, ir nuostoliai, kai asmenys dėl to suserga. Jis rėmėsi išsamiais tyrinėjimais, atliktais Jungtinėse Valstijose, kurie rodo, jog vidutinio kraujo vieneto, kurio pradinė kaina 250 JAV dolerių, vertė dėl papildomų išlaidų faktiškai padidėja iki 1300 JAV dolerių — penkiskart didesnės sumos už pradinę. Taigi, pasak jo, jeigu atsižvelgtume į visus veiksnius, operacija be kraujo yra ekonomiška. Be to, didelę dalį papildomų operacijai be kraujo atlikti išlaidų sudaro įranga, kuria galima naudotis pakartotinai.

Kitas klausimas, pateiktas keleto gydytojų, lietė grupės spaudimą. Jie domėjosi, kas būtų, jei kuris nors Liudytojas suabejotų ir sutiktų, kad jam būtų perpiltas kraujas? Ar jis būtų pašalintas iš Liudytojų bendrijos?

Atsakymas priklausytų nuo konkrečios situacijos, nes nepaklusimas Dievo įstatymui iš tiesų yra rimtas dalykas ir tą klausimą nagrinėja susirinkimo vyresnieji. Liudytojai norėtų padėti kiekvienam, kuris patyrė sunkią traumą dėl pavojingos gyvybei operacijos ir sutiko, kad jam būtų perpiltas kraujas. Turbūt toks Liudytojas jausis labai blogai ir bus susirūpinęs dėl savo santykių su Dievu. Tokį asmenį galbūt reikės išklausyti ir jam padėti. Kadangi krikščionybės pagrindas yra meilė, vyresnieji norės griežtumą sušvelninti gailestingumu, kaip ir visais teisminiais atvejais (Mato 9:12, 13; Jono 7:24).

„Ar jūs nežadate greitu laiku pakeisti savo nusistatymą? — paklausė vienas bioetikos profesorius, atvykęs iš Jungtinių Valstijų. — Kitos religijos neseniai tai padarė.“

Jam buvo atsakyta, kad Liudytojų nuostata gerbti kraujo šventumą yra tikėjimo doktrina, o ne etinis požiūris, kurį galima periodiškai keisti. Aiškus Biblijos įsakymas nenumato jokių kompromisų (Apaštalų darbai 15:28, 29). Pažeisti šį Dievo įstatymą Liudytojui būtų lygiai taip pat bloga kaip garbinti stabus ar ištvirkauti.

Jehovos Liudytojai labai vertina gydytojų — kaip ir tų, kurie dalyvavo bioetikos seminare Madride — norą gerbti Liudytojų apsisprendimą prašyti alternatyvaus gydymo, atitinkančio Biblija pagrįstus jų įsitikinimus. Be abejo, bioetika labai padės pagerinti gydytojo bei paciento santykius ir labiau gerbti paciento pageidavimus.

Kaip pranešama, vienas žymus Ispanijos gydytojas pasakė, jog gydytojai turi visada atsiminti, kad „dirba su netobulais instrumentais ir galinčiais duoti klaidingus parodymus prietaisais“. Todėl jiems būtinas „įsitikinimas, kad visada reikia parodyti meilę, o ypač, kai trūksta žinių“.