Ar tu gali tarnauti užsienyje?

„AŠ VISADA svajojau apie misionieriaus tarnybą. Būdamas viengungis tarnavau Teksase (JAV), kur labai reikėjo skelbėjų. Po vedybų prie manęs prisidėjo ir žmona. Kai mums gimė dukra, aš galvojau: ‛Na, dabar jau galas mano misionieriaus tarnybos planams.’ Tačiau Jehova troškimus paverčia tikrove, ypač jei jie atitinka jo valią.“ (Jesė, dabar su žmona bei trim vaikais tarnaujantis Ekvadore)

„Niekuomet nemaniau, jog galėčiau imtis ko nors panašaus nebaigusi Gileado mokyklos. Kai matydavau vieną iš savo Biblijos studijuotojų sakantį kalbą ar skelbiantį, tai mane jaudindavo ir aš dėkodavau Jehovai už šią man suteiktą galimybę.“ (Karina — netekėjusi moteris, aštuonerius metus tarnavusi pioniere Pietų Amerikoje)

„Praleidę Jungtinėse Valstijose 13 visalaikės tarnybos metų, mudu su žmona pajutome, jog reikia kažko naujo. Esame laimingesni nei kada nors anksčiau. Tai iš tiesų puikus gyvenimo būdas.“ (Tomas, su žmona Linda tarnaujantis pionieriumi Amazonės srityje)

Tai žodžiai dėkingų žmonių, kuriems aplinkybės neleido mokytis Sargybos bokšto biblinėje Gileado mokykloje. Nepaisant to, jie patyrė tarnybos užsienyje džiaugsmų bei sunkumų. Kaip tai atsitiko? Ar tu gali taip tarnauti?

Reikia teisingų motyvų

Norint tarnauti užsienyje, neužtenka būti nuotykių ieškotoju. Tarnyboje išlieka tie, kurie turi teisingus motyvus. Jie, kaip ir apaštalas Paulius, mano esą skolingi ne tik Dievui, bet ir žmonėms (Romiečiams 1:14). Jie galėjo vykdyti Dievo priesaką skelbti teritorijoje, kurioje gyvena (Mato 24:14). Tačiau šie žmonės jautėsi skolingi ir buvo paskatinti ieškoti tų, kuriems retai pasitaiko proga išgirsti gerąją naujieną.

Kitas dažnas ir tinkamas motyvas yra troškimas darbuotis vaisingesnėje teritorijoje. Kuris iš mūsų, matydamas, jog kitam žvejui sekasi geriau, nepersikels arčiau tos vandens telkinio vietos? Panašiai padrąsinantys pranešimai apie nepaprastą augimą kitose šalyse paskatina daugelį vykti ten, kur yra „didelė daugybė žuvų“ (Luko 5:4-10).

Paskaičiuoti išlaidas

Daugelyje šalių savanoriams religijos tarnams iš užsienio neleidžiama dirbti pasaulietiško darbo. Todėl tie, kurie nori tarnauti užsienio šalyje, paprastai turi turėti pragyvenimo šaltinį. Kaip įveikiami šie ekonominiai sunkumai? Kai kurie, kad įsigytų reikalingų lėšų, parduoda arba išnuomoja savo namus. Kiti parduoda savo verslą. Kai kas, siekdamas tarnauti, susitaupo. Dar kiti patarnauja užsienyje vienerius ar dvejus metus, grįžta į savo šalį padirbėti, sukaupti šiek tiek lėšų ir vėl vyksta atgal į tarnybą.

Neabejotinas pranašumas vykstant į besivystančią šalį tas, jog paprastai čia pragyvenimo minimumas žymiai mažesnis nei labiau išsivysčiusiose šalyse. Todėl kai kuriems užtenka kuklios pašalpos. Žinoma, asmens išlaidos daugiausia priklausys nuo to, kaip jis norės gyventi. Net besivystančiose šalyse galima rasti labai ištaigingų, tačiau kur kas brangesnių būstų.

Aišku, išlaidas reikėtų paskaičiuoti prieš persikeliant. Tačiau nepakanka galvoti tik apie ekonomines išlaidas. Tai suprasti padės komentarai kai kurių misionierių, tarnaujančių Pietų Amerikoje.

Didžiausias išbandymas

„Mokytis ispanų kalbos man buvo tikras vargas, — prisimena Marku iš Suomijos. — Maniau, jog ilgai dar negalėsiu tarnauti tarnybiniu padėjėju, nes nemoku kalbos. Kokia buvo staigmena, kai praėjus vos porai mėnesių manęs paprašė vadovauti knygos studijai! Žinoma, teko patirti daug nesmagių akimirkų. Ypač turėjau vargo su vardais. Kartą brolį Sančo pavadinau ‛broliu Čančo’ (kiaule) ir niekada nepamiršiu, kaip seserį Salamėją pavadinau ‛Malasėja’ (nedorėle). Laimei, broliai bei sesės buvo labai kantrūs.“ Galiausiai Marku su žmona Selin aštuonerius metus tarnavo toje šalyje rajono prižiūrėtoju.

Anksčiau paminėto Jesės žmona Kris pasakoja: „Prisimenu pirmą rajono prižiūrėtojo apsilankymą, praėjus vos trims mėnesiams po mūsų atvykimo. Man buvo aišku, jog tas brolis sako palyginimų ir kalba kažką puikaus stengdamasis paliesti mūsų širdis, bet aš negalėjau jo suprasti. Apsipyliau ašaromis tiesiog ten pat, salėje. Tai nebuvo tik ašaros: aš raudojau. Po sueigos mėginau paaiškinti rajono prižiūrėtojui savo elgesį. Jis buvo labai malonus ir pasakė man, ką sakydavo visi kiti: ‛Ten paciencia, hermana’ (turėk kantrybės, sese). Po dvejų ar trejų metų mes susitikome vėl ir 45 minutes kalbėjomės džiaugdamiesi, kad jau galime suprasti vienas kitą.“

„Mokytis būtina, — pažymi kitas brolis. — Kuo daugiau stengiamės studijuoti kalbą, tuo geriau galime bendrauti.“

Visi sutinka, kad tokios pastangos duoda daug naudos. Kai žmogus stengiasi mokytis naujos kalbos, ugdomas nuolankumas, kantrybė bei ištvermė. Atsiveria plačios galimybės skelbti gerąją naujieną kitiems. Pavyzdžiui, mokėdamas ispaniškai, žmogus gali bendrauti su daugiau kaip 400 milijonų žemės gyventojų. Daugelis tų, kurie vėliau sugrįžo į gimtąjį kraštą, vis dar gali panaudoti savo kalbos įgūdžius, kad padėtų žmonėms, kurių gimtoji kalba ispanų.

Kaip tada, jei ilgiesi tėvynės?

„Kai 1989-aisiais atvykome į Ekvadorą, aš labai ilgėjausi tėvynės,— prisimena Debora, su vyru Geriu tarnavusi Amazonės regione. Mokiausi labiau pasikliauti susirinkimo broliais bei seserimis. Man jie tapo tarsi šeima.“

Karina, paminėta pradžioje, pabrėžia: „Aš nugalėdavau tėvynės ilgesį būdama kasdien užimta tarnyba. Tuomet nesvajodavau apie namus. Be to, prisimindavau, jog namuose mano tėvai didžiuojasi, kad darbuojuosi užsienyje. Mama visuomet drąsindavo mane tokiais žodžiais: ‛Jehova gali geriau pasirūpinti tavimi negu aš.’“

Makiko iš Japonijos su humoru priduria: „Praleidusi visą dieną skelbimo tarnyboje, jaučiuosi gana pavargusi, todėl, kai pasiekiu namus ir pradedu ilgėtis tėvynės, paprastai tuoj užmiegu. Taigi tas jausmas netrunka labai ilgai.“

O kaip dėl vaikų?

Kai yra vaikų, reikia atsižvelgti į jų poreikius, tokius kaip mokymasis. Rūpindamiesi tuo, kai kurie pasirenka mokymą namuose, o kiti leidžia savo vaikus į vietines mokyklas.

Elas atvyko į Pietų Ameriką su žmona, dviem vaikais bei motina. Jis pasakoja: „Mes pastebėjome, jog lankydami mokyklą vaikai labai greit išmoko kalbą. Per trejetą mėnesių jie jau kalbėjo visiškai sklandžiai.“ Kita vertus, du paaugliai, Maikas ir Keri, mokosi neakivaizdžiai. Tėvai pažymi: „Supratome, jog mokytis patys vieni vaikai negali. Turėjome padėti jiems bei kontroliuoti, kaip vaikai laikosi nustatyto mokymosi plano.“

Deividas ir Džanita iš Australijos išsako, ką galvoja apie savo sūnus. „Mes norime, kad mūsų berniukai patys matytų, kaip gyvena kiti. Nesunku manyti, kad tokia kaip mūsų gyvensena įprasta, tačiau iš tiesų mūsų — mažuma. Be to, jie turi matyti, kaip teokratiniai principai veikia visame pasaulyje nepriklausomai nuo šalies ar kultūros.“

„Kai 1969-aisiais mūsų šeima išvyko iš Anglijos, man buvo vos ketveri, — prisimena Kenas. — Nors buvau nusivylęs, kad neapsigyvenome mano išsvajotoje iš purvo nudrėbtoje trobelėje su žolės stogu, jaučiau, jog geresnio auklėjimo ir negalėjo būti. Visuomet gailėjausi kitų vaikų, kurie neturėjo tokios galimybės! Dėl ugdančio bendravimo su misionieriais bei specialiaisiais pionieriais, būdamas devynerių pradėjau pagalbinio pionieriaus tarnybą.“ Dabar Kenas — keliaujantysis prižiūrėtojas.

„Ekvadoras šiuo metu iš tiesų yra mūsų namai, — pritaria Jesės dukra Gabrielė. — Labai džiaugiuosi, kad tėvai nusprendė atvykti čia.“

Kita vertus, buvo vaikų, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo prisitaikyti ir jų šeimos turėjo sugrįžti į tėvynę. Štai dėl ko patartina prieš išvykstant gyventi į užsienio šalį pirmiau apsilankyti joje. Tuomet galima priimti sprendimą, pagrįstą asmeniška patirtimi.

Persikėlimo palaimos

Žinoma, persikėlimas į užsienį susijęs su pasiaukojimu bei daugybe sunkumų. Ar tai pasirodė prasminga tiems, kurie persikėlė? Tegu jie mums papasakoja.

Jesė: „Per dešimtį metų, praleistų Ambato mieste, matėme, kaip iš 2 susirinkimų išaugo 11. Mums teko privilegija pradžioje padėti penkiems iš tų susirinkimų bei darbuotis dviejų Karalystės salių statybose. Be to, turėjome džiaugsmo kasmet vidutiniškai dviem Biblijos studijuotojams padėti pasirengti krikštui. Apgailestauju tik dėl vieno dalyko: kad neatvykau čia dešimčia metų anksčiau.“

Linda: „Labai padrąsina tai, kaip žmonės vertina gerąją naujieną bei mūsų pastangas. Pavyzdžiui, mažame džiunglių miestelyje Biblijos studijuotojas, vardu Alfonsas, suprato, kaip naudinga būtų rengti viešas kalbas šiame rajone. Jis buvo ką tik persikėlęs į vieną iš naujų medinių namų. Neabejodamas, jog jo namas — vienintelis pastatas miestelyje, vertas Jehovos, jis grįžo atgal į savo lūšnelę iš žolės ir padovanojo namą broliams, kad naudotųsi juo kaip Karalystės sale.“

Džimas: „Su žmonėmis tarnyboje pasikalbame dešimteriopai ilgiau nei Jungtinėse Valstijose. Be to, gyvenimo tempas čia kur kas lėtesnis. Tikrai turime daugiau laiko studijuoti bei skelbti.“

Sandra: „Suvokdama, kaip Biblijos tiesa gali padaryti žmones geresnius, jaučiu didžiulį pasitenkinimą. Kartą studijavau Bibliją su Amada, nedidelės bakalėjos parduotuvėlės savininke, kuriai 69. Ji visąlaik atskiesdavo pieną šeštadaliu vandens. Be to, apgaudinėdavo savo pirkėjus parduodama jiems nepilną šio atmiešto pieno matą. Tačiau, išstudijavusi knygos Pažinimas, vedantis į amžinąjį gyvenimą 13-ąjį skyrių „Kodėl dievobaimingas gyvenimas teikia laimę“, Amada nustojo tai dariusi. Kaip džiugu buvo po kurio laiko matyti ją krikštijantis!“

Karina: „Man dar niekuomet neteko taip pasikliauti Jehova ir jis dar niekuomet šitiek nesinaudojo manimi, kaip man esant čia. Mano draugystė su Jehova darosi vis tvirtesnė.“

O kaip tu?

Metų metais tūkstančiai Liudytojų išvyksta tarnauti į užsienį. Kai kas pasilieka vienerius ar dvejus metus, kiti neribotą laiką. Turėdami patirties, būdami dvasiškai subrendę bei finansiškai apsirūpinę, jie trokšta plėsti Karalystės interesus užsienyje. Šie žmonės gali tarnauti teritorijose, kuriose vietiniai Karalystės skelbėjai negali, nes neranda pasaulietiško darbo. Kad aprėptų teritoriją, kuri kitaip nepasiekiama, daugelis įsigyja automobilius su keturiais varomaisiais ratais. Kiti, teikiantys pirmenybę gyvenimui mieste, padeda dideliems susirinkimams, kuriuose yra mažai vyresniųjų. Tačiau visi be išimties tvirtina gaunantys kur kas daugiau palaimų, negu duoda patys.

Ar tu gali kartu su kitais naudotis privilegija tarnauti užsienyje? Jei aplinkybės leidžia, kodėl nepasidomėjus galimybe persikelti? Pirmas ir svarbiausias žingsnis būtų parašyti į tos šalies, kurioje norėtum tarnauti, Bendrijos filialą. Tiksli informacija, kurią gausi, padės nuspręsti, kokios tavo galimybės tai sėkmingai įgyvendinti. Be to, daug praktiškų patarimų galima rasti 1988 metų rugpjūčio 15 dienos Sargybos bokšto (anglų k.) straipsnyje „Išvykti iš savo šalies ir nuo giminių“. Tinkamai planuodamas ir Jehovos laiminamas tu galbūt irgi gali patirti tarnybos užsienyje džiaugsmą.

[Iliustracija 24 puslapyje]

TOMAS IR LINDA NUOŠALIAME KELYJE, VEDANČIAME Į INDĖNŲ ŠUARŲ GYVENVIETĘ

[Iliustracija 25 puslapyje]

DAUGELIS TARNAUJA EKVADORO SOSTINĖJE KITE

[Iliustracija 25 puslapyje]

MAKIKO SKELBIA ANDŲ KALNUOSE

[Iliustracija 26 puslapyje]

HILBIGŲ ŠEIMA PASTARUOSIUS PENKERIUS METUS TARNAUJA EKVADORE