6. Kančių stulpas

Žodžių junginys „kančių stulpas“, graikiškai stauros, vartojamas (pavyzdžiui, Jono 19:17) pasakojant apie Jėzaus mirties bausmę ant Kalvarijos kalvos (lietuviškai „Kaukolės vieta“). Nėra įrodymų, kad šis graikiškas žodis reiškia kryžių, kokį pagonys kaip religinį ženklą turėjo jau daug šimtmečių prieš Kristų.

Klasikinėje graikų kalboje daiktavardis stauros reiškė tiesiog stulpą, stiebą, pamato polį, o veiksmažodis stauroō — tverti kuolų tvorą, statyti baslių užtvarą. Biblijos graikiškosios dalies rašytojai rašė bendrine graikų kalba (koinė̃). Jų raštuose žodis stauros reiškė lygiai tą patį, ką ir klasikinėje graikų kalboje, tai yra paprastą stulpą, stiebą be jokio stačiu ar kitu kampu pritvirtinto skersinio. Nėra įrodymų, kad būtų buvę kitaip. Apaštalai Petras ir Paulius, kalbėdami apie Jėzaus nužudymo priemonę, vartojo ir žodį xylon, o tai irgi rodo, kad Jėzus buvo prikaltas prie stulpo be skersinio. Būtent tą reiškia xylon tokiame kontekste (Apaštalų darbų 5:30; 10:39; 13:29; Galatams 3:13; 1 Petro 2:24). Šis žodis vartojamas ir LXX, Ezros 6:11 (2 Ezdro 6:11). Čia jis reiškia sienoją, ant kurio turėjo būti pakabintas įstatymo laužytojas, — atvejis panašus į minimą Apaštalų darbų 5:30 ir 10:39.

Apie žodžio stauros reikšmę W. E. Vine savo veikale An Expository Dictionary of New Testament Words (pakartotinis leidimas, 1966, t. I, p. 256) rašo: „STAUROS (σταυρός) pirmiausia reiškia stačią stiebą ar stulpą. Prie jų būdavo kalami nusikaltėliai, nuteisti myriop. Tiek šio daiktavardžio, tiek ir veiksmažodžio stauroō (pritvirtinti prie stulpo ar stiebo) pirminė reikšmė nesietina su bažnytine samprata — kryžiumi iš dviejų statinių. Pastaroji forma kilo iš senovės Chaldėjos. Šiame ir gretimuose kraštuose, įskaitant Egiptą, tai buvo dievo Tamūzo simbolis (forma primenantis mistiškąją „Tau“ — pirmąją jo vardo raidę). Iki III a. po Kr. vidurio bažnyčios nuo kai kurių krikščionybės doktrinų arba atitolo, arba jas sudarkė. Siekiant didesnio atskalūniškos bažnytinės sistemos pripažinimo, pagonys buvo priimami į bažnyčias nereikalaujant atgimti tikėjimu, jiems buvo leidžiama pasilikti nemažai savo pagoniškų ženklų ir simbolių. Tokiu būdu „Tau“, arba T, dažniausiai su pažemintu skersiniu, buvo priimta kaip Kristaus kryžius.“

Lotyniškas žodis crux pradžioje turėjo panašią reikšmę kaip graikiškasis stauros. Lotynų kalbos žodyne, kurį parengė Ch. T. Lewis ir Ch. Short, nurodoma tokia pagrindinė crux reikšmė: „medis, kartuvės arba kitos medinės mirties bausmės vykdymo priemonės, prie kurių nusikaltėlius prikaldavo ar ant kurių pakabindavo.“ Lietuvių enciklopedijos (t. XIII. Bostonas, 1958, p. 185) straipsnyje apie kryžių pripažįstama: „Romėnų crux (iš cruciare — kankinti) buvo stulpas, iš viršaus pasmailintas, prie kurio pririšdavo ar prikaldavo mirties auką; vėliau pridėta ir skersinė sija.“ Taigi, žodis crux reikšmę „kryžius“ įgavo vėliau. Stulpas, ant kurio bausdavo nusikaltėlį, lotyniškai buvo pavadintas crux simplex. Viena tokia kankinimo priemonė pavaizduota Justo Lipsijaus (1547—1606) knygoje De cruce libri tres (Antverpenas, 1629), p. 19. Ją čia ir matote.

Hermann Fulda knygoje Das Kreuz und die Kreuzigung (Breslau, 1878), p. 109, rašo: „Viešose bausmės vietose ne visada būdavo medžių. Todėl į žemę įkasdavo stulpą ir prie jo pririšdavo ar prikaldavo nusikaltėlį iškeltomis rankomis ir ištiestomis kojomis.“ Pateikęs daug įrodymų, Fulda daro išvadą (p. 219—220): „Jėzus mirė ant paprasto mirties stulpo. Tai įrodo a) faktas, kad anais laikais Rytuose tai buvo įprasta egzekucijos priemonė, b) netiesiogiai — pati Jėzaus kančios istorija, c) daugelis ankstyvosios bažnyčios tėvų pasisakymų.“

Bazelio universiteto dėstytojas Paul Wilhelm Schmidt veikale Die Geschichte Jesu (t. 2. Tiubingenas ir Leipcigas, 1904), p. 386—394, detaliai ištyrinėjo graikišką žodį stauros. 386 puslapyje jis teigia: „σταυρός [stauros] reiškia bet kokį stačią stiebą ar medžio kamieną.“ Apie Jėzaus bausmės vykdymą toliau (p. 387—389) dėstoma: „Neskaitant nuplakimo, pagal evangelijų pasakojimus, Jėzus galėjo būti nubaustas tik paprasčiausiu šitos romėnų egzekucijos būdu — išrengtas pakabintas ant stulpo, kurį, beje, Jėzui pačiam buvo liepta atnešti ar atvilkti į egzekucijos vietą, kad gėdingos bausmės kančios dar pasunkėtų. [...] Bet koks kitas variantas, išskyrus paprastą pakabinimą, atmestinas dėl to, kad tokia bausmė dažnai buvo vykdoma masiškai: Varas įvykdė bausmę iš karto 2000 („Judėjos senybės“ XVII 10. 10); taip pat baudė Kvadratas („Judėjos karas“ II 12. 6), prokuratorius Feliksas („Judėjos karas“ II 15. 2 [13. 2]), Titas („Judėjos karas“ VII. 1 [V 11. 1]).“

Taigi, nėra jokių įrodymų, kad Jėzus Kristus būtų buvęs prikaltas ant dviejų statmenai sukryžiuotų rąstų. Nenorėdami į Dievo rašytinį Žodį įterpti pagoniškos kryžiaus sąvokos, žodžius stauros ir xylon verčiame laikydamiesi jų pirminės reikšmės. Kadangi Jėzus, kalbėdamas apie būsimas savo sekėjų kančias ir gėdą, vartojo žodį stauros (Mato 16:24), jį daugiausia verčiame „kančių stulpas“. Žodį xylon verčiame tiesiog „stulpas“, o veiksmažodį stauroō — „pakabinti ant stulpo“, „prikalti prie stulpo“.