Pirmadienis, rugpjūčio 31 d.
Mano ašaras surink į savo odinę (Ps 56:8).
Karaliui Dovydui ne kartą teko lieti ašaras. Jis kentė ne tik priešininkų neapykantą, bet ir buvo artimų žmonių išduotas (1 Sam 19:10, 11; 2 Sam 15:10–14, 30). Vienu metu rašė: „Esu išvargęs nuo dejonių ir kiaurą naktį ašaromis laistau savo lovą, tvindau savo guolį“ (Ps 6:6). Tačiau jokios negandos neprivertė Dovydo suabejoti Jehovos meile. „Mano verksmą Jehova išgirs“, – neabejojo jis (Ps 6:8). O dienos citata parinktoje eilutėje Dovydas sako, kad dangiškasis Tėvas tarsi surenka visas jo ašaras į odinę ir surašo knygoje. Jis visiškai tikras, kad Jehova mato jo skausmą ir žino, ką jam tenka iškęsti. w24.12 22 ¶11–12
Antradienis, rugsėjo 1 d.
Tikrinkite save, ar laikotės tikėjimo (2 Kor 13:5).
Turime ne tik tapti dvasingais žmonėmis, bet tokie ir išlikti. Svarbu saugotis pernelyg didelio pasitikėjimo savimi (1 Kor 10:12). Apaštalas Paulius skatina nuolatos save tikrinti – ar ir toliau darome dvasinę pažangą. Laiške kolosiečiams Paulius irgi pabrėžia būtinybę saugoti savo dvasingumą. Tie krikščionys nebuvo naujokai tiesoje, bet apaštalas vis tiek juos įspėjo nesusivilioti pasaulio filosofijomis ir galvosena (Kol 2:6–10). Paulius užsiminė apie brolį Epafrą, tikriausiai gerai juos pažinojusį. Perdavęs nuo Epafro sveikinimus apaštalas rašė: „Jis visuomet karštai už jus meldžiasi, kad išliktumėte subrendę“ (Kol 4:12). Taigi tiek Paulius, tiek Epafras suvokė, kad dvasinei brandai išsaugoti reikia asmeninių pastangų ir Dievo pagalbos. Jie troško, kad kolosiečiai liktų tvirti per visus mėginimus. w24.04 6 ¶16–17
Trečiadienis, rugsėjo 2 d.
Su mumis – Jehova. Nebijokite jų! (Sk 14:9)
Jeigu esame išsiugdę sveiką Jehovos baimę, mes jį labai mylime ir nedarome nieko, kas jam nepatinka. Norime kuo aiškiau suvokti, kas teisinga, o kas ne, matyti skirtumą tarp tiesos ir melo, nes tik taip galime pelnyti Jehovos palankumą (Pat 2:3–6; Hbr 5:14). Bet jeigu žmonių bijome labiau nei Dievo, nuo tiesos galime atsitolinti. Prisimink 12 izraelitų vadų, išsiųstų žvalgyti Jehovos pažadėto krašto. Dešimt iš jų labiau bijojo kanaaniečių nei mylėjo Jehovą. Savo tautiečiams jie kalbėjo: „Mes neįveiksime tų žmonių, jie už mus stipresni!“ (Sk 13:27–31). Šiuos būgštavimus galima suprasti, nes kanaaniečiai iš pažiūros atrodė stipresni. Tačiau sakydami, kad izraelitai jų neįveiks, žvalgai išleido iš akių Jehovą. w24.07 9 ¶5–6