Psalmynas
78 Įsiklausyk į manąjį įstatymą*, o mano tauta!
Ką mano lūpos kalba, klausyk palenkus ausį.
5 Jis davė priesaką Jokūbui,
įstatymą paskelbė Izraeliui,
jis mūsų protėviams įsakė,
kad pasakotų apie tai vaikams+
6 ir kad ateinanti karta –
vaikai, kurie dar gims, –
7 Tegul jie kliaujasi Dievu,
tenepamiršta jo darbų,+
tevykdo jo įsakymus,+
8 idant neimtų elgtis taip kaip protėviai,
maištinga, užsispyrusi karta+ –
karta, kurios širdis tvirta* nebuvo,+
nebuvo Dievui jos dvasia ištikima.
9 Lankais ginkluoti Efraimo sūnūs
mūšio dieną pasileido bėgti.
10 Jie Dievo sandorą sulaužė,+
jo įstatymo nepaisė,+
11 užmiršo Dievo darbus+
ir stebuklus, kuriuos parodęs buvo.+
13 Jis jūrą perskyrė, kad jie galėtų pereiti,
pastatė vandenis it kokią sieną.+
14 Debesimi juos dieną vedė
ir visą naktį švietė ugnimi.+
15 Dykumoje jis perskėlė uolas,
tarytum iš bedugnės davė gerti iki soties,+
16 paleido iš uolos versmes
ir vandenys tekėjo upėm.+
17 Bet Dievui dar daugiau jie nusidėjo,
maištavo prieš Aukščiausiąjį dykumoje.+
18 Jie savo širdyje mėgino Dievą,+
kai ėmė reikalauti valgio, kokio buvo įsigeidę.
19 Prieš Dievą jie burnojo,
sakė: „Ar gali Dievas dykumoj padengti stalą?“+
20 Tada jis sudavė į uolą
ir pasipylė vandenys, srautai tekėjo.+
„Bet ar jis gali savo tautai duoti duonos?
Ar gali jis parūpinti mėsos?“+
21 Ir Jehova išgirdęs tai supyko.+
Ugnis+ užsiliepsnojo ant Jokūbo,
jo įniršis užsidegė ant Izraelio,+
22 nes netikėjo jie Dievu,+
nemanė, kad išgelbėti jis gali.
23 Todėl įsakė jis padangių debesims,
dangaus vartus atvėrė
24 ir jiems mana prapliupo lyti,
dangaus grūdai pabiro.+
26 Paleidęs rytvėjį per dangų,
sava galybe iš pietų sukėlęs vėją,+
27 mėsos pažėrė tarsi dulkių,
sparnuočių – it pajūrio smilčių,
28 ir krito jie vidur stovyklos,
visur aplink palapines.
29 O žmonės rijo apsirijo –
jiems Dievas davė, ko jie geidė.+
30 Dar savo įnorių nebuvo spėję jie patenkint,
dar valgis tebebuvo burnoje,
31 kai Dievas užsirūstinęs+
pražudė jų stipriausius vyrus,+
išguldė Izraelio jaunuolius.
33 Tad jų metus jis užbaigė siaubu,+
jų dienos lyg atodūsis pranyko.
34 Bet, Dievo žudomi, jo vėl ieškojo,+
vėl atsigręžę glaudėsi prie jo,
35 atsiminė, kad Dievas – jų Uola+
36 Deja, jį lūpomis apgaudinėjo,
jam liežuviu melavo,
37 širdy nebuvo jam ištikimi,+
jo sandorą sulaužė.+
Dažnai jis tramdė savo pyktį,+
visos rūstybės neišliejo.
42 Užmiršo apie jo galingą ranką,
neatminė dienos, kai jis iš priešų juos vadavo*,+
43 kaip darė ženklus Egipte+
ir stebuklus krašte Coano,
44 kaip Nilo kanalus į kraują pavertė,+
kad žmonės iš savųjų vandenų nebegalėtų gerti.
45 Spiečius sparvų jis siuntė, kad egiptiečius jos geltų,+
varles – kad kraštą siaubtų,+
46 pasėlius jų atidavė skėriams ėdrūnams,
jų darbo vaisių – debesims skėrių.+
47 Jų vynmedžius krušos ledais išdaužė,+
jų fikusus – ledokšniais,
48 jų gyvulius atidavė jis krušai,+
jų galvijus – žaibams*.
49 Liepsnojančiu pykčiu juos plakė,
rūstybe, įtūžiu, nelaime
ir siuntė negandų nešėjus – angelų pulkus.
50 Praskynęs taką savo pykčiui,
jų nesulaikė nuo mirties,
atidavė juos marui.
51 Galiausiai Egipte visus pirmagimius išguldė,+
pražudė Chamo palapinių pirmąjį vyrystės vaisių
52 ir išvedė savuosius žmones lyg avis,+
per dykumą tarytum kaimenei jiems rodė kelią.
55 Pašalinęs tautas iš kelio,+
jis paveldą jiems atmatavo matuokle+
ir Izraelio giminėms ten davė įsikurti.+
56 Bet jie Aukščiausiojo kantrybę vis mėgino, prieš Dievą kėlė maištą,+
nepaisė priminimų,+
57 atsimetė, kaip ir jų protėviai, ir tapo išdavikais.+
Jie buvo nepatikimi kaip atsileidęs lankas.+
59 Ir Dievas tai matydamas įtūžo,+
tad visiškai paliko Izraelį.
60 Šilojuje išsižadėjo jis Padangtės+ –
tos Palapinės, kurioje gyveno tarp žmonių,+
61 ir leido, kad patektų į nelaisvę jo galybės ženklas
ir jo didybė – priešams į rankas.+
62 Ant savo paveldo didžiai supykęs,
atidavė jis kalavijui savo tautą.+
63 Jo jaunuolius ugnis prarijo,
vestuvinių dainų nebedainavo niekas jo mergelėms,*
64 jo kunigai nuo kalavijo krito,+
tačiau raudų jų našlės neraudojo.+
65 Tada pabudo Jehova tarsi iš miego,+
pabudo it galiūnas,+ nuo vyno išsiblaivęs,
66 ir puolė vyti savo priešus,+
jiems gėdą amžiną užtraukė.
67 Nuo palapinės Juozapo jis nusisuko
ir Efraimo giminės neišsirinko,
68 bet išsirinko Judo giminę,+
Siono kalną, kuris jam toks brangus.+