mwbr20.07 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
LIEPOS 6–12 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | IŠĖJIMO 6–7
„Dabar tu pamatysi, ką aš padarysiu faraonui“
(Išėjimo 6:1) Taigi Jehova Mozei tarė: „Dabar tu pamatysi, ką aš padarysiu faraonui. Galingos rankos priverstas jis paleis juos, galingos rankos priverstas varu juos išvarys iš savo krašto.“
(Išėjimo 6:6, 7) Todėl sakyk izraelitams: ‘Aš esu Jehova ir aš išvaduosiu jus iš egiptiečių jungo, išgelbėsiu iš vergystės; pakelsiu ranką, bausiu juos sunkiomis bausmėmis ir jus atsiimsiu. 7 Priimsiu jus ir būsite mano tauta, o aš būsiu jūsų Dievas. Ir jūs žinosite, kad aš esu Jehova – jūsų Dievas, kuris išvadavo jus iš Egipto jungo.
it-2-E p. 436, pstr. 3
Mozė
Izraelitų požiūris į Mozę irgi pasikeitė. Iš pradžių Mozės atlikti stebuklai tautą įtikino, jog jis yra siųstas paties Jehovos, tačiau faraonui pasunkinus jų darbų naštą izraelitai ėmė taip murmėti prieš Mozę, kad šis nusiminęs kreipėsi pagalbos į Jehovą (Iš 4:29–31; 5:19–23). Tada Visagalis sustiprino Mozę – patikino ketinantis įgyvendinti tai, ką buvo pažadėjęs Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. Jehova ruošėsi atskleisti visą savo vardo reikšmę išlaisvindamas izraelitus ir padarydamas juos didele tauta Pažadėtojoje žemėje (Iš 6:1–8). Bet tauta ir toliau neklausė Mozės. Tik po devintos bausmės izraelitai stojo jo pusėn ir ėmė klausyti nurodymų, todėl po dešimtos bausmės Mozė galėjo išvesti juos organizuotai – „kovos gretomis“ (Iš 13:18).
(Išėjimo 7:4, 5) Faraonas tavęs neklausys, tačiau aš uždėsiu ranką ant Egipto, bausiu jį sunkiomis bausmėmis ir išvesiu savo būrius, savąją tautą Izraelį, iš Egipto krašto. 5 Kai pakelsiu ranką prieš Egiptą ir išvesiu iš ten izraelitus, egiptiečiai sužinos, kad aš esu Jehova.“
it-2-E p. 436, pstr. 1–2
Mozė
Pas Egipto faraoną. Mozei ir Aaronui teko svarbiausias vaidmuo kovoje, kurią galima pavadinti dievų mūšiu. Per kerais užsiimančius žynius, iš kurių žymiausi, matyt, buvo Janas ir Jambras, faraonas norėjo įrodyti, kad Egipto dievai yra galingesni už Jehovą (2 Tim 3:8). Pats pirmasis stebuklas, Mozės nurodymu Aarono atliktas faraono akivaizdoje, jau liudijo, kad Jehova pranašesnis už Egipto dievus. Tačiau valdovo širdis liko kieta (Iš 7:8–13). Vėliau, kai kraštą ištiko trečia bausmė, Egipto žyniai buvo priversti pripažinti: „Tai Dievo pirštas!“ Nuo dar vienos negandos, vočių, žyniai tiek kentėjo, kad net nebegalėjo ateiti pas faraoną ir prieštarauti Mozei (Iš 8:16–19; 9:10–12).
Bausmės vienų širdis suminkština, kitų sukietina. Mozė ir Aaronas paskelbdavo apie kiekvieną iš dešimties bausmių. Jų žodžiai išsipildydavo, ir tai rodė, kad Mozė yra Jehovos atstovas. Taip Jehovos vardas Egipte buvo išgarsintas – žmonės apie jį daug kalbėjo. Tiesa, tas vardas sukeldavo skirtingą reakciją: izraelitų ir kai kurių egiptiečių širdys minkštėjo, o faraono, jo patarėjų ir šalininkų vis kietėjo (Iš 9:16; 11:10; 12:29–39). Egiptiečiai suprato: bausmės vyksta ne dėl to, kad jie užrūstino savo dievus, o dėl to, kad Jehova jų dievus teisia. Po devintosios bausmės „Mozė tapo labai gerbiamas faraono tarnų ir kitų egiptiečių akyse“ (Iš 11:3).
Ką vertinga radome
(Išėjimo 6:3) Abraomui, Izaokui ir Jokūbui apsireiškiau kaip visagalis Dievas, tačiau vardu Jehova nedaviau jiems savęs pažinti.
it-1-E p. 78, pstr. 3–4
Visagalis
Jehova pavadino save „visagaliu Dievu“ (ʼēl šaddajʹ) duodamas Abraomui žodį, kad šis susilauks sūnaus, Izaoko. Kad Abraomas nė kiek neabejotų Dievo pajėgumu šį pažadą ištesėti, jam reikėjo tvirto tikėjimo. Tas pats titulas „visagalis“ pavartotas ir eilutėse, kuriose kalbama apie jo pažadą laiminti Abraomo sandoros paveldėtojus Izaoką ir Jokūbą (Pr 17:1; 28:3; 35:11; 48:3).
Tai padeda suprasti, kodėl vėliau Jehova Mozei pasakė: „Abraomui, Izaokui ir Jokūbui apsireiškiau kaip visagalis Dievas [beʼēlʹ šaddajʹ], tačiau vardu Jehova nedaviau jiems savęs pažinti“ (Iš 6:3). Jehova nenorėjo pasakyti, kad anie patriarchai nežinojo jo vardo. Juk ir jie, ir seniau gyvenę žmonės Dievą dažnai vadindavo vardu (Pr 4:1, 26; 14:22; 27:27; 28:16). Jehovos vardas Pradžios knygoje, pasakojančioje apie patriarchų gyvenimą, paminėtas net 172 kartus (hebrajiškojo teksto originale), o štai titulas „visagalis“ – vos 6. Nors patriarchai iš savo gyvenimo patirties galėjo įsitikinti, kad Jehova pagrįstai vadinasi Visagalis, jų patirties neužteko norint iki galo perprasti, ką jo vardas reiškia. Panašiai komentuojama žodyne The Illustrated Bible Dictionary (t. 1, p. 572): „Pažadai, apreikšti patriarchams anksčiau, buvo susiję su tolimos ateities įvykiais. Kad tais pažadais patikėtų, jiems reikėjo įsitikinti, kad Jis, Jahvė, yra toks Dievas (ʼēl), kuris gali (tai viena galima žodžio šaddajʹ reikšmė) juos ištesėti. Apsireiškimas [Mozei] prie krūmo buvo didingesnis ir asmeniškesnis, nes jiems [izraelitams] žinomas vardas Jahvė dabar įkūnijo Dievo galią ir jo pažadą visada būti su jais“ (išversta iš J. D. Douglas 1980 m. redakcijos).
(Išėjimo 7:1) Jehova Mozei pasakė: „Štai padariau tave Dievu faraonui, o Aaronas, tavo brolis, bus tavo pranašas.
it-2-E p. 435, pstr. 5
Mozė
Nors nepasitikėjo savimi, nebuvo atstumtas. Mozė nenorėjo imtis Jehovos užduoties, teisinosi esąs neiškalbus, nors prieš 40 metų jis pats ėmė ginti izraelitus. Dabar Mozė buvo visai kitas žmogus. Jis kelissyk bandė atsisakyti Jehovos pavedimo, net prašė vietoj jo siųsti ką kitą. Jehova užsirūstino ant Mozės, tačiau jo neatstūmė, davė pagalbininką, jo brolį Aaroną. Taigi Jehovai atstovaujantis Mozė tapo tarsi Dievas Aaronui, o šis atstovavo Mozei. Kai jiedu susitikdavo su tautos vyresniaisiais, taip pat faraonu, Jehova, matyt, duodavo paliepimus ir nurodymus Mozei, o jis – Aaronui. Šis kalbėdavosi su faraonu (tai buvo kitas asmuo, nei valdęs Egiptą prieš 40 metų, kai iš ten pabėgo Mozė) (Iš 2:23; 4:10–17). Vėliau Jehova pavadino Aaroną Mozės pranašu, nes šis atstovavo Mozei, panašiai kaip jo brolis veikė Dievo vardu. Taip pat Jehova pasakė, kad Mozė bus Dievu faraonui, t. y. įgis prieš jį pranašumą, todėl jam nereikia bijoti Egipto valdovo (Iš 7:1, 2).
LIEPOS 13–19 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | IŠĖJIMO 8–9
„Išdidusis faraonas, pats to nesuvokdamas, padėjo įgyvendinti Dievo sumanymą“
(Išėjimo 8:15) Matydamas, kad gali lengviau atsikvėpti, faraonas užkietino savo širdį ir jų neklausė, kaip Jehova ir buvo sakęs.
it-2-E p. 1040–1041
Užsispyrimas
Per visą istoriją Dievas Jehova rodė kantrybę net tokioms tautoms ir asmenims, kurie buvo baustini mirtimi (Pr 15:16; 2 Pt 3:9). Tų, kas jo kantrumą ėmė branginti, Dievas pasigailėjo (Joz 2:8–14; 6:22, 23; 9:3–15). Kiti, priešingai – dar labiau nusiteikė prieš Jehovą ir jo tautą (Įst 2:30–33; Joz 11:19, 20). Jehova nedraudžia žmogui būti užsispyrusiam. Todėl Biblijoje apie Dievą rašoma: „aš leisiu jo širdžiai užkietėti“, „jis [...] užkietino jiems širdį“. Kai galų gale užsispyrėliai sulaukia pelnyto Jehovos atlygio, aiškiai pasimato jo didi galia ir jo vardas plačiai nuskamba. (Palygink su Iš 4:21; Jn 12:40; Rom 9:14–18.)
(Išėjimo 8:18, 19) Žyniai mėgino padaryti tą patį – kerais bandė užleisti mašalų, – bet nesugebėjo. Mašalams apipuolus žmones ir gyvulius, 19 žyniai kalbėjo faraonui: „Tai Dievo pirštas!“ Bet faraono širdis liko kieta, jis jų neklausė, kaip Jehova ir buvo sakęs.
(Išėjimo 9:15–17) Juk jau anksčiau galėjau ištiesti ranką, galėjau siųsti tau ir tavo žmonėms pražūtingą marą ir nušluoti tave nuo žemės paviršiaus. 16 Vis dėlto palikau tave gyvą – tam, kad parodyčiau savo galią ir kad mano vardas nuskambėtų per visą žemę. 17 Nejau tu ir toliau laikysiesi išdidžiai ir neišleisi mano tautos?
it-2-E p. 1181, pstr. 3–5
Nedorybė
Dievas Jehova taip pasinaudoja aplinkybėmis, kad nedorėliai, to net nenumanydami, prisideda prie jo sumanymų įgyvendinimo. Nors jie priešintųsi, Dievas gali apriboti jų veiksmus ir padėti savo tarnams likti jam ištikimiems. Jehova gali net padaryti taip, kad nedorėlių veiksmai liudytų apie jo teisumą (Rom 3:3–5, 23–26; 8:35–39; Ps 76:10). Šią mintį randame Patarlių 16:4: „Jehova padaro, kad viskas veiktų pagal jo tikslą – net ir nedorėlis, kurio nelaimės dieną laukia bausmė.“
Taip buvo su faraonu. Jehova per Mozę ir Aaroną pareikalavo, kad šis išleistų pavergtus izraelitus. Dievas nepadarė faraono nedoro, bet, leidęs jam toliau gyventi, sudarė tokias aplinkybes, kad pasireikštų šio žmogaus nedorumas ir būtų akivaizdu, jog jis vertas mirties. Kodėl Jehova taip nusprendė, atskleidžia jo žodžiai: „Palikau tave gyvą – tam, kad parodyčiau savo galią ir kad mano vardas nuskambėtų per visą žemę“ (Išėjimo 9:16).
Dešimt Egiptą ištikusių bausmių, taip pat faraono ir jo kariaunos žūtis Raudonojoje jūroje įspūdingai liudijo apie Jehovos galią (Iš 7:14–12:30; Ps 78:43–51; 136:15). Net po daugelio metų kaimyninės tautos vis dar kalbėjo apie tuos įvykius, ir taip Dievo vardas buvo garsinamas žemėje (Joz 2:10, 11; 1 Sam 4:8). Jeigu faraonas iš karto būtų buvęs nubaustas mirtimi, Jehova nebūtų galėjęs parodyti didžios galios savo šlovei apreikšti ir izraelitams iš nelaisvės išvaduoti.
Ką vertinga radome
(Išėjimo 8:21) Jeigu neišleisi, tave, tavo tarnus, tavo krašto žmones ir tavo namus užleisiu sparvomis. Sparvos užplūs visus egiptiečių namus, nuklos visą žemę jiems po kojomis.
it-1-E p. 878
Sparvos
Nėra tiksliai žinoma, koks vabzdys įvardijamas hebrajišku žodžiu „ʽarovʹ“. Biblijoje jį randame, kur kalbama apie Egiptą ištikusią ketvirtą bausmę (tai pirmoji bausmė, nepalietusi Gošene gyvenusių izraelitų) (Iš 8:21, 22, 24, 29, 31; Ps 78:45; 105:31). Žodis ʽarovʹ Biblijos vertimuose lietuvių kalba verčiamas įvairiai: „mašalai“, „musės“, „sparvos“, „šunmusės“, „vabzdžiai“.
Sparvų patelės maitinasi gyvulių ir žmonių krauju. Kai kurių rūšių sparvų lervos parazituoja žmogaus ir kitų žinduolių organizme; tos sparvos, kurių lervos parazituoja žmogaus audinius, daugiausia paplitusios atogrąžų kraštuose. Taigi ketvirta bausmė tiek galvijams, tiek egiptiečiams buvo labai skausminga, kai kam net mirtina.
(Išėjimo 8:25–27) Galiausiai faraonas pasikvietė Mozę su Aaronu ir tarė: „Eikite ir aukokite savo Dievui mūsų krašte.“ 26 Tačiau Mozė atsakė: „Tai neįmanoma, nes egiptiečiai piktinsis matydami, ką aukojame savo Dievui Jehovai. O jeigu egiptiečiai pasipiktins matydami, ką jų akyse aukojame, argi neužmėtys mūsų akmenimis? 27 Mes eisime trijų dienų kelią į dykumą ir ten aukosime savo Dievui Jehovai, kaip jis mums paliepė.“
Išėjimo knygos apžvalga
8:22, 23 [8:26, 27, Brb]. Kodėl Mozė sakė, jog Izraelio aukos bus ‘pasibjaurėtinos egiptiečiams’? Egiptiečiai garbino daug gyvūnų. Paminėjus aukas, Mozės reikalavimas išleisti Izraelį aukoti Jehovai skambėjo dar svariau ir įtikinamiau.
LIEPOS 20–26 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | IŠĖJIMO 10–11
„Mozė ir Aaronas parodė didelę drąsą“
(Išėjimo 10:3–6) Taigi Mozė ir Aaronas nuėjo pas faraoną ir pasakė: „Štai ką sako hebrajų Dievas Jehova: ‘Kiek ilgai dar man priešinsiesi? Išleisk mano tautą, kad galėtų mane pagarbinti. 4 Jeigu nesutiksi išleisti mano tautos, rytoj užleisiu tavo valdas skėriais. 5 Jie taip apguls žemę, kad jos nė lopinėlio nesimatys. Skėriai nuės visa, kas jums dar liko, ko nesunaikino kruša, ir nuniokos visus medžius, žaliuojančius laukuose. 6 Jie plūste užplūs tavo namus, tavo tarnų namus ir visų egiptiečių namus. Skėrių antplūdis bus toks didelis, kokio nebuvo matę nei tavo tėvai, nei tėvų tėvai; tokio nėra buvę šiame krašte nuo jų laikų iki pat šiandien.’“ Tai pasakęs, Mozė apsisuko ir išėjo.
Sekdami Jėzumi tiesą skelbkime drąsiai
6 Taip pat prisimink, kiek drąsos reikėjo Mozei kalbėti faraonui. Šis valdovas buvo laikomas ne šiaip dievų atstovu, o pačiu dievu, saulės dievo Ra sūnumi. Galbūt jis, kaip ir kiti faraonai, garbino savo paties atvaizdą. Jo pasakytas žodis buvo įstatymas, prilygstantis oficialiam potvarkiui. Galingas, išdidus, užsispyręs faraonas nebuvo pratęs klausyti kieno nors patarimų. Kaip tik prieš šį vyrą nekviestas ir nelaukiamas ne sykį stojo Mozė – romus piemuo. Ką gi Mozė jam pranašavo? Niokojančias bausmes. O ko prašė? Leisti keliems milijonams faraono vergų palikti šalį! Ar Mozei reikėjo drąsos? Be jokios abejonės! (Sk 12:3; Hbr 11:27)
(Išėjimo 10:24–26) Faraonas pasišaukė Mozę ir tarė: „Eikite ir garbinkite Jehovą. Tik jūsų avys ir galvijai pasiliks čia. Net vaikams leidžiu eiti drauge su jumis.“ 25 Bet Mozė atsakė: „Tu pats mums gyvulių parūpinsi, kad galėtume aukoti savajam Dievui Jehovai aukas ir deginamąsias atnašas. 26 Išsivesime ir savo kaimenes. Nepaliksime nė vieno gyvulio, nes kai kuriuos reikės aukoti per mūsų Dievo Jehovos garbinimo iškilmes. Kol nenukeliavome, nežinome, kokiomis aukomis turėsime pagerbti Jehovą.“
(Išėjimo 10:28) Valdovas suriko ant Mozės: „Dink man iš akių! Daugiau net nemėgink pasirodyti mano akivaizdoje, nes tą pačią dieną, kurią išvysi mano veidą, mirsi!“ –
(Išėjimo 11:4–8) Tada Mozė pasakė: „Štai ką sako Jehova: ‘Apie vidurnaktį aš pereisiu Egiptą 5 ir Egipto krašte mirs visi pirmagimiai – tiek soste sėdinčio faraono pirmagimis, tiek girnomis malančios vergės pirmagimis, išgaiš ir visi gyvulių pirmadėliai. 6 Visoje Egipto žemėje kils toks didelis klyksmas, kokio niekada nėra buvę ir niekada daugiau nebus. 7 O ant izraelitų ir jų gyvulių šuo net nesulos. Taip jūs suprasite, kad Jehova gali padaryti skirtumą tarp egiptiečių ir izraelitų.’ 8 Tada visi tavo tarnai ateis, parpuls kniūbsti priešais mane ir sakys: ‘Išeikite, tu ir visi tie žmonės, kurie yra su tavimi.’ Ir aš iškeliausiu.“ Tai pasakęs, Mozė degdamas pykčiu išėjo iš faraono rūmų.
it-2-E p. 436, pstr. 4
Mozė
Drąsa ir tikėjimas, parodytas faraono akivaizdoje. Tik dėl Jehovos galios ir jo šventosios dvasios veikmės Mozė ir Aaronas galėjo atlikti jiems patikėtą užduotį. Įsivaizduokime faraono, galingiausios to meto imperijos valdovo, rūmų didybę. Soste sėdi išdidus, dievu laikomas faraonas. Aplink jį patarėjai, karo vadai, sargybiniai ir vergai. Čia taip pat yra religiniai vadovai ir magija užsiimantys žyniai – pagrindiniai Mozės priešininkai ir patys įtakingiausi faraono dvariškiai. Visa ši didybė skatina aukštinti faraoną ir Egipto dievus. Į rūmus Mozei ir Aaronui tenka ateiti daug kartų, nors faraonas kaskart vis labiau užkietina savo širdį ir izraelitų, tokių jam naudingų vergų, išleisti nenori. Kai Mozė ir Aaronas paskelbia apie aštuntą bausmę, jie yra pavaromi nuo faraono, o po devintos bausmės faraonas jiems pagrasina mirtimi, jeigu dar pasirodys (Iš 10:11, 28).
Ką vertinga radome
(Išėjimo 10:1, 2) Tada Jehova pasakė Mozei: „Nueik pas faraoną, nes aš leidau jo ir jo tarnų širdžiai užkietėti, kad padaryčiau šiuos stebuklus jų akivaizdoje 2 ir tu galėtum papasakoti savo sūnums ir vaikaičiams, kaip skaudžiai aš baudžiau Egiptą ir kokius stebuklus tarp egiptiečių dariau. Jūs tikrai žinosite, kad aš esu Jehova.“
w 95/11 p. 10, pstr. 11
Liudytojai prieš netikrus dievus
11 Kai izraelitai dar tebebuvo Egipte, Jehova siuntė Mozę pas faraoną ir pasakė: „Įeik pas Faraoną, nes aš sukietinau jo ir jo tarnų širdis, kad daryčiau šituos savo ženklus ant jo ir kad pasakotumei, girdint tavo sūnums ir tavo vaikaičiams, kiek kartų aš ištikau Egiptiečius ir kiek savo stebuklų aš tarp jų padariau, ir kad jūs žinotumėte, jog aš esu Viešpats [„Jehova“, NW]“ (Išėjimo 10:1, 2). Paklusnūs izraelitai turėjo pasakoti savo vaikams apie galingus Jehovos darbus. Savo ruožtu jų vaikai turėjo pasakoti apie tai savo vaikams, ir tai turėjo būti daroma iš kartos į kartą. Taigi Jehovos galingi darbai turėjo būti prisimenami. Panašiai ir šiandien tėvams paskirta atsakomybė liudyti savo vaikams (Pakartoto Įstatymo 6:4–7; Patarlių 22:6).
(Išėjimo 11:7) O ant izraelitų ir jų gyvulių šuo net nesulos. Taip jūs suprasite, kad Jehova gali padaryti skirtumą tarp egiptiečių ir izraelitų.’
it-1-E p. 783, pstr. 5
Išėjimas iš Egipto
Įspūdingai parodydamas galią, Jehova išaukštino savo vardą ir išlaisvino izraelitus. Pasiekę rytinį Raudonosios jūros krantą izraelitai jautėsi saugūs. Mozė ir visi vyrai ėmė giedoti giesmę. Mozės sesuo, pranašė Mirjama, paėmė būgnelį, kitos moterys irgi – visos ėjo jai iš paskos šokdamos su būgneliais rankose. Mirjama atliepdama vyrams giedojo (Iš 15:1, 20, 21). Tauta buvo visiškai išvaduota iš priešų rankos. Kai izraelitai ėjo iš Egipto, jiems pakenkti negalėjo joks žvėris ar žmogus; ant jų net šuo nesulojo (Iš 11:7). Ar jūroje sykiu su savo kariauna paskendo ir faraonas, Išėjimo knygoje nerašoma, bet Psalmyno 136:15 sakoma, kad Jehova „nubloškė į Raudonąją jūrą faraoną su visais pulkais“.
LIEPOS 27–RUGPJŪČIO 2 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | IŠĖJIMO 12
„Ką svarbaus krikščionims primena Paschos šventė“
(Išėjimo 12:5–7) Avinėlis turi būti sveikas, vienų metų. Vietoj avinėlio galite paimti ožiuką. 6 Gyvulį laikykite iki keturioliktos šio mėnesio dienos. Tada, vos saulei nusileidus, kiekviena šeima Izraelio bendruomenėje savąjį avinėlį tepapjauna. 7 Paimkite avinėlio kraujo ir juo pažymėkite namus, kuriuose avinėlį valgysite, – pašlakstykite abi durų staktas ir sąramą.
„Turi būti linksmas“
4 Jėzus mirė 33 m. e. m. nisano 14-ąją. Tą dieną Izraelis kasmet džiugiai švęsdavo Paschą. Namuose paruošdavo vaišių stalą, tarp valgių būdavo ir sveikų sveikiausio avinėlio mėsos. Tautai tai primindavo, kaip avinėlio kraujas apsaugojo izraelitų pirmagimius, kai 1513 m. p. m. e. nisano 14-ąją Jehovos pasiųstas angelas išžudė egiptiečių pirmagimius (Išėjimo 12:1–14). Apie Jėzų, kurį vaizdavo Paschos avinėlis, apaštalas Paulius pasakė: „Jau paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus“ (1 Korintiečiams 5:7). Kaip Paschos avinėlio kraujas, taip ir pralietas Jėzaus kraujas gali išgelbėti daugelį žmonių (Jono 3:16, 36).
(Išėjimo 12:12, 13) Šią naktį aš pereisiu visą Egipto kraštą ir išžudysiu Egipto krašte visus pirmagimius, užmušiu visus gyvulių pirmadėlius. Aš įvykdysiu nuosprendį visiems Egipto dievams. Aš esu Jehova. 13 Kraujas ženklins namus, kuriuose esate jūs. Jį matydamas, aš jus aplenksiu, ir neganda, kuria smogsiu Egipto žemei, jūsų nepalies.
it-2-E p. 583, pstr. 6
Pascha
Kai kurie Paschos ypatumai atspindėjo tai, kas vėliau išsipildė Jėzui. Pavyzdžiui, angelas nenubaudė mirtimi izraelitų pirmagimių, nes jų namų durų staktos buvo pateptos krauju. Pasak apaštalo Pauliaus, pateptieji krikščionys yra „pirmagimių bendruomenė“ (Hbr 12:23), išpirkta Jėzaus krauju (1 Tes 1:10; Ef 1:7). Taip pat neturėjo būti sulaužytas nė vienas Paschos avinėlio kaulas. Apie Jėzų irgi buvo išpranašauta, kad „nė vienas jo kaulas nebus sulaužytas“ (Ps 34:20; Jn 19:36). Taigi daugelį amžių žydų švenčiama Pascha buvo vienas Įstatymo elementų, it šešėlis vaizdavusių, kas turėjo įvykti ateityje ir išsipildyti Jėzui Kristui – „Dievo avinėliui“ (Hbr 10:1; Jn 1:29).
(Išėjimo 12:24–27) Įsakas minėti šį įvykį galios amžiais – jums ir jūsų sūnums. 25 Šią šventę švęsite ir atėję į kraštą, kurį Jehova yra pažadėjęs jums atiduoti. 26 Ir kai jūsų vaikai klaus, ką jums ši šventė reiškia, 27 atsakysite: ‘Tai Paschos auka Jehovai, aplenkusiam Egipte izraelitų namus. Jis siuntė negandą egiptiečiams, o mūsų namų nelietė.’“ Tada žmonės parpuolė ant kelių ir žemai nusilenkė.
„Ta diena tebūna jums atmintina diena“
13 Iš kartos į kartą reikėjo perduoti svarbias žinias. Viena, ką tėvai turėjo atžaloms įdiegti, – kad Dievas savo garbintojus gina ir saugo. Vaikai įsisąmonindavo, kad jis nėra kažkokia nesuvokiama, nepažini dievybė. Jehova yra gyvas, realus asmuo, kuris globoja savo tautą, ja rūpinasi. Tai buvo akivaizdu per dešimtąją bausmę Egiptui – visi egiptiečių pirmagimiai žuvo, o izraelitų buvo apsaugoti.
14 Šiandien krikščionys tėvai neprivalo kasmet pasakoti vaikams tos pačios istorijos apie Paschą. Tačiau kaip ir anuomet būtina vaikus mokyti, kad Jehova savuosius saugo. Ar jūs, tėvai, patys esate visiškai tikri saugančia Jehovos galia? Ar toks jūsų įsitikinimas akivaizdus vaikams? (Ps 27:11; Iz 12:2) Mokydami atžalas būkite draugiški ir šilti, venkite pamokslauti. Šitaip padėsite savo šeimai išsiugdyti dar artimesnius santykius su Jehova, dar labiau juo pasitikėti.
Ką vertinga radome
(Išėjimo 12:12) Šią naktį aš pereisiu visą Egipto kraštą ir išžudysiu Egipto krašte visus pirmagimius, užmušiu visus gyvulių pirmadėlius. Aš įvykdysiu nuosprendį visiems Egipto dievams. Aš esu Jehova.
it-2-E p. 582, pstr. 2
Pascha
Dešimt bausmių, ypač paskutinioji, pirmagimių mirtis, – tai nuosprendis Egipto dievams (Iš 12:12). Kadangi egiptiečiai aviną laikė šventu dievo Ra gyvūnu, jiems Paschos avinėlio kraujo šlakstymas ant durų staktų prilygo šventvagystei. Jautį irgi laikė šventu, todėl jaučių pirmadėlių žūtis buvo smūgis dievui Ozyriui. O faraonas buvo vadinamas dievo Ra sūnumi. Tad valdovo pirmagimio mirtis rodė tiek paties Ra, tiek faraono bejėgiškumą.
(Išėjimo 12:14–16) Tai bus jums atmintina diena. Tą dieną švęsite šventę Jehovai per visas kartas. Įstatas švęsti šią dieną galios amžiais. 15 Septynias dienas valgysite neraugintą duoną; raugo jūsų namuose neturi būti jau pačią pirmą dieną. Jei per tą septynių dienų laikotarpį kuris nors žmogus valgytų ką su raugu, jis bus pašalintas iš Izraelio. 16 Pirmąją ir septintąją dieną susirinksite į šventą sueigą. Tomis dienomis nedirbsite jokio darbo. Galėsite tik valgio pasigaminti, kiek žmogui reikia.
it-1-E p. 504, pstr. 1
Šventa sueiga
Vienas šventų sambūrių ypatumas buvo tas, kad izraelitai jų metu negalėjo dirbti jokio sunkaus darbo. Pavyzdžiui, pirmąją ir septintąją Neraugintos duonos šventės dieną žmonės turėjo susirinkti į „šventą sueigą“. Jehova jiems buvo prisakęs: „Tomis dienomis nedirbsite jokio darbo. Galėsite tik valgio pasigaminti, kiek žmogui reikia“ (Iš 12:15, 16). Vis dėlto kunigai privalėjo aukoti Jehovai atnašas (Kun 23:37, 38), ir tai nebuvo laikoma įsakymo, draudžiančio dirbti kasdienius darbus, pažeidimu. Tokios švenčių dienos nebuvo skirtos dykinėti. Priešingai, jos teikė izraelitams didelę dvasinę atgaivą. Kas savaitę per šabą žmonės susirinkdavo pagarbinti Dievo ir mokytis iš jo Žodžio. Tada buvo skaitomi ir aiškinami šventieji raštai (vėliau tai buvo daroma sinagogose) (Apd 15:21). Taigi per šabą ir kitomis šventų sueigų dienomis žmonės nedirbdavo sunkaus darbo, o atsidėdavo maldai ir apmąstymams apie Kūrėją, jo tikslus.