Nahumo
2 Tas, kuris tautas išblaško, pakilo prieš tave*.+
Budėk tvirtovėse,
stebėk kelią!
Tvirtai susijuosk strėnas, sukaupk visas jėgas!
2 Juk Jehova grąžins Jokūbui šlovę,
grąžins šlovę Izraeliui,
nors niokotojai juos nuniokojo,+
jų ūglius sunaikino.
3 Jo galiūnų skydai raudonai dažyti,
karių drabužiai tamsiai raudoni.
Dieną, kai jis ruošiasi mūšiui,
lyg ugnis tviska jo kovos vežimų apkaustai,
kadagio ietimis jo vyrai mosuoja.
4 Kovos vežimai gatvėmis skuba lyg pašėlę,
pirmyn atgal per aikštes lekia.
Jie šviečia kaip deglai, švysčioja kaip žaibai.
5 Jis* sušauks savo karžygius
ir jie žygiuos klupdami:
prie miesto sienų skubinsis,
statys gynybos užtvarą.
7 Viskas nuspręsta – ją* apnuogina ir išveda.
Aimanuoja jos vergės, gailiai ulbauja lyg balandžiai,
iš sielvarto mušasi į krūtinę*.
8 Nuo seno Ninevė+ buvo lyg užtvenkti vandenys.
Dabar jie bėga!
„Sustokit! Sustokit!“
Bet nė vienas neatsigręžia.+
9 Grobkite sidabrą! Grobkite auksą!
Turtų čia begalė,
visokiausių brangenybių prikrauta.
10 Miestas tuščias, nuniokotas, nusiaubtas...+
Žmonių širdys stingsta iš baimės, keliai linksta, kinkos dreba,
visų veidai išblyškę.
11 Kas nutiko tai liūtų landynei,+ kur jauni liūtai gaudavo paėsti
ir iš kur liūtas nieko nebijodamas
išeidavo su savo jaunikliu?
12 Užtektinai pridraskė liūtas grobio jaunikliams,
prismaugė jo savo liūtėms,
prinešė grobio į savo guolius,
į savo landynes – to, ką sudraskė.
13 „Štai aš einu prieš tave, – tai Jehovos, kareivijų Viešpaties, žodis.+ –
Tavo kovos vežimus paleisiu dūmais,+
tavo jaunus liūtus suris kalavijas.
Padarysiu galą tavo medžioklei žemėje,
ir tavo pasiuntinių balso nebesigirdės.“+