1 Samuelio

17 Filistinai+ sutelkė savo pulkus karui ir susibūrė prie Sochojo,+ priklausančio Judui. Stovyklą jie įsirengė Efes Damimuose,+ tarp Sochojo ir Azekos.+ 2 Saulius ir Izraelio vyrai taip pat susibūrė ir stovyklą pasistatė Elos slėnyje.+ Ruošdamiesi mūšiui su filistinais, jie išsirikiavo kovos gretomis. 3 Filistinai stovėjo ant vienos kalvos, izraelitai – ant kitos, o tarp jų plytėjo slėnis.

4 Iš filistinų stovyklos išėjo kovotojas – toks Galijotas+ iš Gato,+ šešių uolekčių ir vieno sprindžio ūgio* vyras. 5 Jis mūvėjo varinį šalmą ir vilkėjo vario žvynelių šarvus,+ sveriančius 5000 šekelių*. 6 Jo kojas dengė variniai antblauzdžiai, ant nugaros kabojo trumpa varinė ietis.+ 7 Medinis jo ilgosios ieties kotas buvo lyg audimo staklių riestuvas,+ o geležinis ieties antgalis svėrė 600 šekelių*. Pirma jo ėjo skydnešys. 8 Sustojęs Galijotas šaukė Izraelio karių gretoms:+ „Ko jūs išėjote ir išsirikiavote kovai? Argi aš ne filistinas? O jūs – ar ne Sauliaus tarnai? Tad parinkite iš saviškių kokį vyrą ir teateina jis pas mane. 9 Jeigu jis su manimi kausis ir mane užmuš, mes tapsime jūsų tarnais. Bet jeigu aš jį nugalėsiu ir užmušiu, jūs tapsite mūsų tarnais ir mums tarnausite. 10 Šiandien Izraelio gretoms metu iššūkį,+ – tęsė filistinas. – Duokit man kovotoją, su kuriuo galėčiau susikauti!“

11 Išgirdę filistino žodžius, Saulius ir visi izraelitai persigando, juos pagavo didelė baimė.

12 Dovydas buvo Jesės+ iš Efratos,+ iš Judo Betliejaus,+ sūnus. Jesė turėjo aštuonis sūnus+ ir, Sauliui karaliaujant, jau buvo senyvo amžiaus. 13 Trys vyriausi jo sūnūs buvo išėję kartu su Sauliumi į karą.+ Štai tų trijų į karą išėjusių sūnų vardai: pirmagimis Eliabas,+ antras sūnus Abinadabas,+ trečias – Šama.+ 14 Dovydas buvo jauniausias.+ Trys vyriausieji buvo išėję su Sauliumi.

15 Dovydas vis grįždavo iš Sauliaus pas tėvą į Betliejų ganyti avių.+ 16 O anas filistinas kiekvieną rytą ir vakarą išėjęs stodavo izraelitų akivaizdon. Tai tęsėsi 40 dienų.

17 Jesė savo sūnaus Dovydo paprašė: „Būk geras, paimk šią efą* pagruzdintų grūdų ir šiuos dešimt duonos papločių ir skubiai nunešk broliams į stovyklą, 18 o tuos dešimt sūrių paduok tūkstantininkui. Pažiūrėk, kaip laikosi tavo broliai, ir jeigu viskas gerai, parnešk nuo jų kokį ženklą.“ 19 Dovydo broliai kartu su Sauliumi bei kitais Izraelio vyrais lūkuriavo Elos slėnyje+ – visi pasirengę kautis su filistinais.+

20 Taigi Dovydas, atsikėlęs anksti rytą ir palikęs avis saugoti sargui, pasiėmė nešulius ir iškeliavo, kaip tėvas buvo liepęs. Kai jis pasiekė stovyklos užkardą, kariai, garsiai šaukdami, kaip tik rikiavosi į kovos gretas. 21 Izraelitų ir filistinų gretos sustojo priešpriešiais. 22 Palikęs savo nešulius mantos sargui, Dovydas nuskubėjo prie karių. Nubėgęs susirado savo brolius ir ėmė teirautis, kaip jiems sekasi.+

23 Kol Dovydas su jais šnekėjosi, nuo filistinų kovos gretų atsiskyrė ir priekin išėjo kovotojas Galijotas,+ filistinas iš Gato. Jis prabilo tais pačiais žodžiais kaip ir anksčiau,+ ir Dovydas viską girdėjo. 24 Išvydę Galijotą, Izraelio kariai persigando ir ėmė trauktis nuo jo.+ 25 „Matote tą vyrą?! Jis išeina pasityčioti iš Izraelio*,+ – kalbėjo kariai. – Tą, kuris Galijotą užmuš, karalius apdovanos dideliais turtais ir atiduos jam savo dukterį,+ o jo tėvo namus Izraelyje atleis nuo mokesčių ir kitų prievolių.“

26 Dovydas pasiteiravo greta stovinčių karių: „Kaip bus apdovanotas žmogus, kuris užmuš tą filistiną ir pašalins gėdą nuo Izraelio? Juk kas tas neapipjaustytas filistinas, kad drįsta tyčiotis iš gyvojo Dievo kariuomenės*!“+ 27 Tada vyrai jam pakartojo tą patį, ką jis jau buvo girdėjęs: „Taip ir taip bus apdovanotas žmogus, kuris jį užmuš.“ 28 Vyriausias brolis Eliabas+ išgirdęs, kad Dovydas kalbasi su kariais, supyko ir ėmė jį barti: „Ko čia atėjai? Ir kieno priežiūroje palikai tas kelias avis dykumoje?+ Gerai žinau, koks įžūlus esi ir kokia nedora tavo širdis. Atėjai čia tik kad mūšį pamatytum.“ – 29 „Ką tokio padariau? Aš tik paklausiau!“ – gynėsi Dovydas. 30 Pasitraukęs nuo brolio, jis to paties teiravosi kito kario+ ir išgirdo tokį pat atsakymą.+

31 Dovydo žodžius kažkas nugirdęs perdavė Sauliui ir šis pasiuntė jo atvesti. 32 Dovydas Sauliui kalbėjo: „Tegul niekam nedreba širdis dėl šio filistino. Tavo tarnas eis ir su juo susikaus.“+ 33 Tačiau Saulius Dovydui sakė: „Tu nepajėgsi kautis su šiuo filistinu, nes esi tik vaikas,+ o jis karys nuo pat jaunumės.“ 34 Tada Dovydas ėmė pasakoti: „Kartą, kai tavo tarnas ganė savo tėvo avis, atėjo liūtas+ ir pasičiupo iš bandos avį, o kitąsyk avį pasičiupo meška. 35 Pasivijęs smogiau žvėriui ir išgelbėjau avį iš jo nasrų. O kai jis puolė mane, stvėriau jį už gaurų* ir užmušiau. 36 Tavo tarnas taip yra nudobęs liūtą ir mešką. Toks pat galas laukia ir šio neapipjaustyto filistino už tai, kad tyčiojasi iš gyvojo Dievo kariuomenės*!“+ 37 Dovydas kalbėjo toliau: „Jehova, išgelbėjęs mane iš liūto ir meškos nagų, išgelbės ir iš filistino rankų.“+ Tada Saulius tarė Dovydui: „Eik, ir Jehova tebūna su tavimi.“

38 Saulius aprengė Dovydą savo karine apranga, užmovė jam ant galvos varinį šalmą, užvilko šarvus. 39 Dovydas dar prisijuosė Sauliaus kalaviją ir pamėgino eiti, bet neįstengė, nes nebuvo pratęs prie tokios aprangos. Sauliui jis pasakė: „Negaliu paeiti taip apsirengęs, aš taip nepratęs.“ Ir tą aprangą Dovydas nusivilko. 40 Tada į ranką paėmė lazdą, parinko iš upelio vagos* penkis glotnius akmenis ir, įsidėjęs juos į piemens krepšį, su mėtykle+ rankoje ėmė artintis prie filistino.

41 Filistinas irgi artinosi prie Dovydo, o pirma jo ėjo skydnešys. 42 Pamatęs Dovydą, filistinas niekinamai išsiviepė, nes tas tebuvo dailus raudonskruostis* jaunuolis.+ 43 „Ar aš šuo,+ kad eini prieš mane su lazda?!“ – klausė filistinas ir keikė Dovydą savo dievais. 44 „Ateik čionai ir aš atiduosiu tavo kūną padangių paukščiams ir laukų žvėrims!“ – grasino jis Dovydui.

45 Dovydas filistinui atsakė: „Tu pasitinki mane kalaviju ir ietimis,+ o aš žengiu vardu Jehovos, kareivijų Viešpaties+ ir Izraelio gretų Dievo, iš kurio tu tyčiojiesi*.+ 46 Šiandien pat Jehova atiduos tave man į rankas,+ aš tave užmušiu ir nukirsiu tau galvą. Ir šiandien pat atiduosiu filistinų karių lavonus padangių paukščiams ir laukų žvėrims. Tada visa žemė sužinos, kad yra Dievas Izraelyje.+ 47 Ir visi čia susirinkusieji pamatys, kad ne kalaviju ar ietimi gelbsti Jehova.+ Mūšis yra Jehovos,+ ir jis jus atiduos mums į rankas.“+

48 Kai Galijotas vėl ėmė artėti prie Dovydo, šis, pasitikdamas jį, pabėgėjo priešo gretų link. 49 Įkišęs ranką į krepšį, Dovydas išsitraukė akmenį, paleido iš mėtyklės ir pataikė filistinui tiesiai į kaktą. Akmuo įsmigo į kaktą ir tas krito veidu žemėn.+ 50 Šitaip Dovydas be kalavijo rankoje, vien mėtykle ir akmeniu, nugalėjo filistiną – jį parbloškė ir užmušė.+ 51 Pribėgęs Dovydas atsistojo prie filistino, ištraukė jo kalaviją+ iš makšties ir jį pribaigė – nukirto galvą. Pamatę, kad jų galiūnas žuvęs, filistinai puolė bėgti.+

52 Tada pakilo visi Izraelio ir Judo vyrai ir šaukdami persekiojo filistinus nuo to slėnio+ iki Ekrono+ vartų. Filistinų lavonai nuklojo Šaaraimų+ kelią iki pat Gato ir Ekrono. 53 Baigę persekioti filistinus, izraelitai grįžo ir apiplėšė jų stovyklą.

54 Dovydas paėmė filistino galvą ir nunešė į Jeruzalę, o jo ginklus pasidėjo savo palapinėje.+

55 Matydamas Dovydą einantį kautis su filistinu, Saulius paklausė kariuomenės vado Abnero:+ „Kieno sūnus yra šis jaunuolis,+ Abnerai?“ – „Kaip tu gyvas, karaliau, aš nežinau!“ – atsakė tas. 56 „Išsiaiškink, kieno jis sūnus“, – paprašė karalius. 57 Kai Dovydas, užmušęs filistiną, grįžo su jo galva rankoje,+ Abneras nuvedė jį pas Saulių. 58 Saulius paklausė: „Kieno tu sūnus, jaunuoli?“ – „Aš tavo tarno betliejiečio+ Jesės sūnus“,+ – tarė Dovydas.