Luko

11 Kartą vienoje vietoje Jėzus meldėsi ir jam baigus vienas iš jo mokinių pasakė: „Viešpatie, pamokyk mus melstis, kaip ir Jonas mokė savo mokinius.“

2 Jis tarė jiems: „Kai meldžiatės, sakykite: ‘Tėve, tebūna šventu laikomas* tavo vardas.+ Teateina tavo Karalystė.+ 3 Kasdienės mūsų duonos duok mums, kiek dienai reikia.+ 4 Ir atleisk mums mūsų nuodėmes,+ nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas*.+ Ir nevesk mūsų į pagundą.’“+

5 Jis dar jiems kalbėjo: „Tarkim, kuris nors iš jūsų ateis pas draugą vidurnaktį ir sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris papločius duonos, 6 nes pas mane ką tik iš kelionės užsuko draugas ir neturiu ko jam padėti.’ 7 Tas iš vidaus atsilieps: ‘Nekvaršink manęs. Durys jau užsklęstos, aš ir mano vaikeliai jau miegame. Negaliu keltis tau ko nors duoti.’ 8 Sakau jums: jis tikrai atsikels ir duos, ko bičiuliui reikia, – jei ne dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo.+ 9 Todėl sakau: prašykite,+ ir bus jums duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus atidaryta.+ 10 Mat kiekvienas prašantis gauna,+ kiekvienas ieškantis randa ir kiekvienam beldžiančiam bus atidaryta. 11 Negi atsirastų tarp jūsų tėvas, kuris savo sūnui, prašančiam žuvies, paduotų ne žuvį, o gyvatę?+ 12 Arba jeigu paprašytų kiaušinio, nejau paduotų jam skorpioną? 13 Tad jeigu jūs, būdami nedori, duodate savo vaikams gerų dalykų, juo labiau Tėvas, esantis danguje, duos šventosios dvasios tiems, kurie jį prašo.“+

14 Vėliau jis išvarė iš žmogaus nebylumo demoną.+ Demonui išėjus tas žmogus prakalbo, ir minios stebėjosi.+ 15 Bet kai kurie sakė: „Jis išvaro demonus demonų valdovo Belzebulo* galia.“+ 16 O kiti norėdami Jėzų išmėginti ėmė reikalauti, kad jis parodytų ženklą+ iš dangaus. 17 Jėzus perprato jų mintis+ ir pasakė: „Kiekviena susipriešinusi karalystė sužlugs, susipriešinę namai sugrius. 18 Todėl jei Šėtonas yra pats su savimi susipriešinęs, argi jo karalystė išsilaikys? Jūs sakote, kad aš išvarau demonus Belzebulo galia. 19 Jeigu aš išvarau demonus Belzebulo galia, tai kieno galia juos išvaro jūsų sūnūs*? Taigi jie bus jūsų teisėjai. 20 Tačiau jeigu aš išvarau demonus Dievo pirštu,+ tai tikrai pas jus atėjo* Dievo Karalystė.+ 21 Kai stipruolis apsiginklavęs saugo savo namus, jo turtas saugus. 22 Bet jeigu stipruolį užpuola stipresnis ir jį nugali, tai atima ginklus, kuriais tas pasitikėjo, pagrobia jo turtą ir išdalija kitiems. 23 Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto*.+

24 Išėjusi iš žmogaus, netyroji dvasia keliauja per sausringas vietoves, ieško, kur apsistoti, bet neranda ir sako: ‘Grįšiu į savo namus, iš kurių išėjau.’+ 25 Ji sugrįžta ir randa juos iššluotus ir išpuoštus. 26 Tada eina, pasikviečia kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir visos įėjusios ten apsigyvena. Ir tam žmogui pasidaro blogiau, negu buvo pirma.“

27 Jam kalbant šiuos dalykus, viena moteris iš minios sušuko: „Laiminga motina, kurios įsčios tave nešiojo ir kurios krūtys tave žindė!“+ 28 Bet jis tarė: „Tikriau sakant, laimingi tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi.“+

29 Minioms gausiai renkantis jis ėmė kalbėti: „Ši karta yra nedora karta. Ji nori ženklo, bet nebus jai duota jokio kito, kaip tik Jonos ženklas.+ 30 Mat kaip Jona+ tapo ženklu nineviečiams, taip ir Žmogaus Sūnus bus ženklas šiai kartai. 31 Pietų šalies karalienė+ bus prikelta per Teismą drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks, nes ji buvo atvykusi nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties. O štai čia kai kas daugiau negu Saliamonas.+ 32 Nineviečiai prisikels per Teismą drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atgailavo išgirdę, ką Jona skelbia.+ O štai čia kai kas daugiau negu Jona. 33 Uždegęs žiburį žmogus jo niekur neslepia ir nevožia saiku*, bet stato ant žibintuvo,+ kad įėjusiems į vidų būtų šviesu. 34 Kūno žiburys yra tavoji akis. Jeigu tavo akies žvilgsnis sutelktas*, tai ir visas tavo kūnas yra šviesus, bet jeigu akis pavydžiai žvalgosi į šalis*, tada ir tavo kūnas tamsus.+ 35 Tad žiūrėk, kad tavyje esanti šviesa nebūtų tamsa. 36 Jeigu visas tavo kūnas šviesus, jeigu jame nėra nieko tamsaus, jis yra toks šviesus, tarsi būtų nutviekstas žiburio šviesos.“

37 Jėzui baigus apie tai kalbėti, vienas fariziejus pasikvietė jį pavalgyti. Tad atėjęs jis drauge su juo vaišinosi. 38 Fariziejus nustebo, kad Jėzus prieš valgį neapsiplovė*.+ 39 Bet Viešpats jam tarė: „Va jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, bet viduje esate pilni godumo* ir nedorumo.+ 40 Neprotingi žmonės! Argi tas, kuris padarė išorę, nėra padaręs ir vidaus? 41 Duokite tai, kas slypi viduje – gailestingumo dovanas, tada būsite išties švarūs. 42 Vargas jums, fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, rūtų ir visų kitų žalumynų,+ bet esate apleidę teisingumą ir Dievo meilę! Anų dalykų reikėjo laikytis, bet neapleisti ir šitų.+ 43 Vargas jums, fariziejai, nes jūs mėgstate užsiimti pirmuosius suolus sinagogose ir mėgstate, kad jus sveikintų turgavietėse.+ 44 Vargas jums, nes jūs – kaip tie kapai, kurių žmonės nepastebi*.+ Jie mindžioja juos to nežinodami.“

45 Vienas iš Įstatymo žinovų atsiliepė: „Mokytojau, taip kalbėdamas tu ir mus įžeidi.“ 46 Tuomet Jėzus tarė: „Vargas ir jums, Įstatymo žinovai, nes jūs kraunate žmonėms sunkiai panešamas naštas, o patys nenorite jų nė pirštu pajudinti!+

47 Vargas jums, nes jūs tvarkote kapus pranašų, kuriuos jūsų protėviai žudė!+ 48 Išties esate savo protėvių darbų liudytojai ir vis tiek jiems pritariate: juk anie pranašus žudė,+ o jūs kapus tvarkote. 49 Todėl Dievo išmintis ir bylojo: ‘Siųsiu pas juos pranašų ir apaštalų. Kai kuriuos iš jų jie nužudys, kai kuriuos persekios, 50 kad iš šios kartos būtų pareikalauta atsiskaityti už visų pranašų kraują, pralietą nuo pasaulio užgimimo,+ 51 pradedant Abelio krauju+ ir baigiant krauju Zacharijo,+ kuris buvo nužudytas tarp aukuro ir Dievo Namų.’ Taip, sakau jums, atsiskaityti už jį bus pareikalauta iš šios kartos.

52 Vargas jums, Įstatymo žinovai, nes jūs atėmėte iš žmonių pažinimo raktą. Ir ne tik patys nėjote*, bet ir norintiems įeiti trukdėte!“+

53 Kai Jėzus iš ten išėjo, Raštų aiškintojai ir fariziejai ėmė smarkiai jį spausti ir kamantinėti dėl daugelio dalykų, 54 tikėdamiesi pričiupti jį sakant ką nors, ką galėtų prieš jį panaudoti.+