Katalikybė su afrikietiška priemaiša

Iš Atsibuskite! bendradarbio Brazilijoje

SALVADORE, Baijos valstijos sostinėje (Brazilija), Naujieji metai — didžiulė šventė. Tuomet šimtai moterų eina procesijos priekyje į Bonfingo katalikų bažnyčią. Ten jos prikvėpintu vandeniu plauna laiptus. Tokiomis apeigomis šlovinamas Ošalá — afrikiečių dievas kūrėjas.

Ceremoniją stebi milijonai žmonių, o jai pasibaigus, aidint afrikiečių mušamųjų instrumentų ritmams, gatvėje prasideda triukšminga puota.

Šitas 250 metų senumo ritualas ryškus pavyzdys sinkretizmo — skirtingų religijų mišinio. Tai Brazilijos katalikybės skiriamasis bruožas. Manoma, jog per 70 milijonų brazilų tiesiogiai arba netiesiogiai susiję su kandomblė, umbanda, šango bei kitomis afrobraziliškosiomis religijomis. Tačiau dauguma tų žmonių tvirtina esą katalikai.

Iš kur tokia įsitikinimų samplaika atsirado? Kaip į tai žiūri Katalikų bažnyčia? Kas susimaišius religinėms pažiūroms garbinama, o kas atmetama?

‘Paskatinimas priimti teisingą tikėjimą’

Duomenys skiriasi, bet manoma, jog nuo XVI amžiaus vidurio iki 1888 metų, kai vergovė buvo galutinai panaikinta, į Braziliją atvežta daugiau kaip šeši milijonai jorubų, bantų bei kitų genčių afrikiečių. Taigi tradicinių afrikiečių tikėjimų ir katalikybės junginys Brazilijoje — vergovės palikimas.

Primygtinai reikalaudama, kad visi vergai atsiverstų, Katalikų bažnyčia vis dėlto laimino katalikybę, susimaišiusią su afrikiečių religijų elementais. Pasak istoriko Rožė Bastido, jėzuitų misionieriai buvo įsitikinę, jog afrikiečius, tarsi vaikus, į katalikų tikėjimą galima patraukti muzika, šokiais ir pasinaudojant jų troškimu titulų ir noru turėti garbingų pareigų. „Jie nebuvo verčiami visiškai atsisakyti savo papročių, — rašė Bastidas, — tiesiog šiais buvo tinkamiausiai pasinaudota kaip paskata priimti tikrąjį tikėjimą.“

Įvairiose afrikiečių religinėse brolijose, pavyzdžiui, vadinamojo katalikų šventojo Benedikto ar Rožinio Mergelės, daugybė afrikietiškų ritualų įgavo apgaulingą „krikščionišką“ blizgesį. Kartą metuose, „šventojo“ Benedikto dieną, tokios brolijos rinkdavo iš savo narių karalių bei karalienę. Paprotys kilęs iš Afrikos genčių karalių įpėdinystės tęstinumo tradicijos.

„Šventieji“ ar orixas?

Tiek katalikybėje, tiek afrikiečių religijose tikima į daugybę Dievo ir žmonių tarpininkų. Pavyzdžiui, jorubai tiki savo šventaisiais, vadinamais orixás (tariama orišas). Manoma, jog tai sudievinti kariai bei karaliai, valdantys gamtos jėgas ir padedantys žmonėms palaikyti ryšį su aukščiausiu dievu Olorunu. Panašiu „šventųjų“ tarpininkavimu tarp Dievo ir žmonių tiki Romos katalikai. Jie tokiems pagalbininkams priskiria globoti konkrečias žmonių veiklos sritis.

Užuot atsisakę orixas, daugelis vergų atsidavimą jiems tiesiog užmaskuodavo garbindami į juos panašius „šventuosius“. Taip jorubų karo dievas Ogunas buvo sutapatintas su krikščionijos kovotojais ir didvyriais Antanu arba Jurgiu.

Panašiai Jemanža, visų orixas motina ir jūrų deivė, prilyginama įvairiai tituluojamai Mergelei Marijai. Populiariausias Salvadoro „šventasis“, Bonfingo Viešpats, tapatinamas su Ošala, svarbiausiu jorubų panteono orixa. Šita sąsaja vis dar iškilmingai patvirtinama atliekant kasmetinį bažnyčios laiptų plovimo ritualą.a

„Čia žmonės nuoširdžiai ir vienodai stipriai tiki Jėzų, katalikų ‘šventuosius’ ir orixas“, — aiškina vienas katalikų vadovas iš Salvadoro. „Daugelis lengvai keičia religijas, — priduria vienas brazilų antropologas. — Jie išklauso mišių katalikų bažnyčioje, o paskui eina tiesiai į [afrikiečių] kandomblė centrą.“

Ši katalikybės ir afrikietiškų tikėjimų samplaika — keblus ginčų objektas. Buvęs Brazilijos vyskupų konferencijos prezidentas Lukas Moreira pareiškė: „Kiekvienas turėtų laikytis savo tikėjimo, nepainiodamas jo su kitais.“ Tačiau kitas katalikų vyskupas sako: „Sinkretizmas yra Bažnyčios nepaisanti tikrovė.“

Nuomonės skiriasi. Konservatyvieji Bažnyčios vadovai kovoja su tuo, kas, jų požiūriu, pagoniška ir demoniška, o kiti primygtinai siūlo afrikiečių religinius simbolius bei šokius įtraukti į Katalikų bažnyčios apeigas.

Ką pasakytų Jėzus?

Nors Jėzus Kristus, krikščionybės įkūrėjas, skelbė ją įvairių religijų bei etninių grupių žmonėms, jis tvirtai pasakė: „Tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško.“ (Jono 4:23, kursyvas mūsų) Be to, Jėzus aiškino, kad Tėvas, Jehova Dievas, tiesą atskleidžia per savo Žodį, Bibliją. (Jono 17:17)

Jėzus savo sekėjams nurodė mokyti ‘visų tautų žmones laikytis visko, ką tik yra jiems įsakęs’. (Mato 28:19, 20, kursyvas mūsų) Jis niekada nesiūlė kaip nors pakeisti jo mokymus, kad patrauktų tuos, kurie laikosi kitokių tradicijų bei įsitikinimų. Apaštalų laikais kai kas mėgino skleisti idėjas bei įvesti papročius, pasiskolintus iš kitų religijų. Tačiau tokie bandymai buvo pasmerkti. ‘Išeikite iš jų ir atsiskirkite, — rašė apaštalas Paulius. — Tuomet Dievas jus priims.’ (2 Korintiečiams 6:17)

[Išnaša]

[Iliustracijos 12 puslapyje]

Uolios tikinčiosios plauna bažnyčios laiptus

Minios ant Bonfingo bažnyčios laiptų

[Šaltinių nuorodos]

Viršuje: De: A Tarde—Wilson da Rocha Besnosik; apačioje: De: A Tarde—Antônio Queirós