99 skyrius

Jėzus moko Jeriche

JĖZUS ir daugybė kartu su juo keliaujančių žmonių netrukus atvyksta į Jerichą, esantį maždaug vienos dienos kelio atstumu nuo Jeruzalės. Jerichas, matyt, yra dvigubas miestas: maždaug už pusantro kilometro nuo žydų senamiesčio įsikūręs naujasis, romėnų miestas. Minioms išeinant iš senamiesčio ir artinantis prie naujojo miesto, šurmulį išgirsta du neregiai elgetos. Vieną iš jų vadina Bartimėjumi.

Sužinoję, jog tarp keliautojų yra Jėzus, Bartimėjus ir jo draugas pradeda garsiai šaukti: „Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų!“ Kai minia griežtai liepia jiems nutilti, juodu dar garsiau šaukia: „Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų!“

Išgirdęs šauksmus, Jėzus sustoja. Jis prašo savo palydovų atvesti vyrus, kurie taip garsiai šaukia. Šie prieina prie aklų elgetų ir sako vienam iš jų: „Nenusimink! Kelkis, jis tave šaukia.“ Labai susijaudinęs aklasis nusimeta apsiaustą, pašoka ir eina prie Jėzaus.

„Ko norite, kad jums padaryčiau?“ — klausia Jėzus.

„Viešpatie, kad atsivertų mūsų akys“, — maldauja abu neregiai.

Pajutęs gailestį jiems, Jėzus paliečia jų akis. Pagal Morkaus pranešimą, Jėzus sako vienam iš jų: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Neregiai elgetos tučtuojau praregi ir, be abejonės, abu pradeda šlovinti Dievą. Tai matydami visi žmonės taip pat šlovina Dievą. Bartimėjus ir jo draugas tuoj pat nuseka paskui Jėzų.

Jėzui einant per Jerichą, susirenka didžiulės minios. Visi nori pamatyti žmogų, išgydžiusį akluosius. Kadangi Jėzus apsuptas iš visų pusių, kai kurie negali net probėgomis pažvelgti į jį. Tarp jų yra Zachėjus, Jericho ir jo apylinkių muitininkų viršininkas. Dėl savo žemo ūgio jis negali matyti, kas vyksta.

Todėl Zachėjus užbėga priekin ir įlipa į šilkmedį, augantį prie kelio, kuriuo ateina Jėzus. Iš šios patogios vietos jis gali viską gerai matyti. Minia priartėja ir Jėzus šaukia sėdinčiam medyje: „Zachėjau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose.“ Zachėjus su džiaugsmu išlipa iš medžio ir skuba namo pasiruošti sutikti savo įžymųjį svečią.

Tačiau tai matydami visi žmonės pradeda murmėti. Jų manymu, Jėzui nedera svečiuotis pas tokį žmogų. Juk mokesčių rinkėjas Zachėjus praturtėjo nesąžiningai plėšdamas pinigus.

Daugelis žmonių seka paskui Jėzų ir kai jis įeina į Zachėjaus namus, piktinasi: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“ Tačiau Jėzus mato, kad Zachėjus gali atgailauti. Ir Jėzus nenusivilia, nes Zachėjus atsistojęs prabyla: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai.“

Zachėjus įrodo, kad jo atgaila tikra, atiduodamas pusę savo turto vargšams, o kitą pusę panaudodamas grąžinti tiems, kuriuos nuskriaudė. Pagal mokesčių dokumentus jis, matyt, gali apskaičiuoti, kiek yra skolingas tiems žmonėms. Jis prisiekia viską grąžinti keturgubai, pagal Dievo įstatymą, kuriame pasakyta: ‛Jei kas pavogtų avį, sugrąžins už vieną avį keturias.’

Jėzus džiaugiasi, kad Zachėjus pažada taip išdalyti savo turtą, ir sako: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę.“

Neseniai Jėzus savo pasakojime apie sūnų palaidūną paaiškino, kokia yra ‛pražuvusiųjų’ padėtis. Dabar mes turime tikrą pavyzdį pražuvusio žmogaus, kuris buvo surastas. Nors religiniai vadai ir jų pasekėjai murma ir piktinasi, kad Jėzus skiria dėmesio tokiems asmenims kaip Zachėjus, Jėzus toliau ieško pražuvusių Abraomo sūnų ir grąžina juos į teisingą kelią. Mato 20:29-34; Morkaus 10:46-52; Luko 18:35—19:10; Išėjimo 22:1.

▪ Kur, matyt, Jėzus susitinka aklus elgetas ir ką jis padaro dėl jų?

▪ Kas yra Zachėjus ir kodėl jis įlipa į medį?

▪ Kaip Zachėjus įrodo savo atgailavimą?

▪ Ko mes galime pasimokyti iš Jėzaus elgesio su Zachėjumi?