Biblijos knyga Nr. 40: Mato

Rašytojas: Matas

Parašymo vieta: Palestina

Baigta rašyti: apie 41 m. e. m.

Aprašytasis laikotarpis: 2 m. p. m. e.—33 m. e. m.

PO MAIŠTO Edene Jehova davė žmonijai guodžiantį pažadą, kad visus, mylinčius teisingumą, išlaisvins per „moters“ Sėklą. Jo numatymu, ši Sėkla, arba Mesijas, turėjo gimti Izraelio tautoje. Bėgant amžiams, Dievas įkvėpė kai kuriuos hebrajų vyrus užrašyti daug pranašysčių: kad ta Sėkla bus Dievo Karalystės Valdovas, kad jis pašlovins Jehovos vardą ir nuplaus jam užtrauktą gėdą. Tie pranašai pateikė daug detalių apie šį asmenį, kuris apgins Jehovą ir išvaduos žmones iš baimės, priespaudos, nuodėmės ir mirties. Užbaigus rašyti Hebrajiškuosius raštus, žydų lūkesčiai dėl Mesijo labai sustiprėjo.

² Tuo tarpu pasaulio scena keitėsi. Dievas ruošė tautas Mesijo atėjimui, ir aplinkybės buvo labai tinkamos paskleisti naujieną apie tą įvykį kuo plačiau. Graikija, penktoji pasaulinė imperija, padovanojo tautoms bendrą kalbą — visuotinę bendravimo priemonę. Šeštoji pasaulinė galybė, Roma, sujungė sau pavaldžias tautas į vieną imperiją, rūpinosi keliais, kad būtų galima pasiekti visus šalies kampelius. Po visą imperiją buvo išsibarstę daugybė žydų, tad ir kiti sužinojo apie jų laukiamą Mesiją. Ir štai praėjus daugiau nei 4000 metų nuo Edene duoto pažado, Mesijas pasirodė! Ilgai laukta pažadėtoji Sėkla atėjo! Taigi svarbiausi įvykiai žmonijos istorijoje rutuliojosi tada, kai Mesijas žemėje ištikimai vykdė savo Tėvo valią.

³ Vėlgi atėjo laikas aprašyti reikšmingus įvykius. Jehovos dvasios įkvėpti keturi ištikimi vyrai užrašė atskirus pasakojimus apie Jėzų. Kiekvienas paliudijo, kad Jėzus buvo Mesijas, pažadėtoji Sėkla ir Karalius, smulkiai apibūdino jo gyvenimą, tarnystę, mirtį ir prisikėlimą. Tie pasakojimai vadinami Evangelijomis; žodis „evangelija“ reiškia „geroji naujiena“. Nors visos keturios yra analogiškos ir jose neretai minimi tie patys įvykiai, jos jokiu būdu nėra viena kitos kopijos. Pirmas tris Evangelijas įprasta vadinti sinoptinėmis (reiškia „panašus požiūris“), nes jų autoriai Jėzaus gyvenimą žemėje aprašė panašiai. Tačiau visų keturių evangelistų — Mato, Morkaus, Luko ir Jono — pasakojimas apie Kristų savitas. Kiekvienas laikosi tam tikros temos ir tikslo, išreiškia savo individualybę ir turi omenyje skaitytojus. Kuo daugiau gilinamės į evangelistų raštus, tuo labiau vertiname jų išskirtinius bruožus ir tai, kad šios keturios įkvėptos Biblijos knygos yra atskiri, vienas kitą papildantys ir darnūs pasakojimai apie Jėzaus Kristaus gyvenimą.

⁴ Pirmasis gerąją naujieną apie Kristų užrašė Matas. Jo vardas greičiausiai yra sutrumpinta hebrajiško vardo Matitija forma, kas reiškia „Jehovos dovana“. Jis buvo vienas iš Jėzaus išsirinktų 12 apaštalų ir turėjo artimą ryšį su savo Mokytoju, kai šis keliavo po Palestiną skelbdamas bei mokydamas apie Dievo Karalystę. Prieš tapdamas Jėzaus mokiniu, Matas buvo muitininkas, o šios profesijos žmonių žydai ypač nekentė, nes tai nuolat jiems primindavo, kad yra nelaisvi — velka Romos imperijos jungą. Matas, Alfiejaus sūnus, dar kitaip vadinamas Leviu, tuojau atsiliepė į Jėzaus kvietimą būti jo sekėju (Mt 9:9; Mk 2:14; Lk 5:27-32).

⁵ Nors Evangelijoje pagal Matą rašytojas neįvardijamas, ankstyvosios bažnyčios istorikai pateikia daugybę įrodymų, kad ją parašė būtent jis. Turbūt jokios kitos senovinės knygos rašytojo tapatybė nėra taip aiškiai ir tvirtai nustatyta, kaip Mato Evangelijos. Nuo Papijo Hierapoliečio laikų (antrojo m. e. amžiaus pradžia) visas būrys pirmųjų liudytojų patvirtina, kad šią Evangeliją parašė Matas ir kad ji tikrai yra Dievo Žodžio dalis. Maklintoko ir Strongo enciklopedijoje aiškinama: „Fragmentus iš Mato cituoja Justinas Kankinys, taip pat „Laiško Diognetui“ autorius (žr. Otto, Justin Martyr, t. ii), Hegezipas, Irenėjas, Tacianas, Atenagoras, Teofilas, Klemensas, Tertulianas ir Origenas.“a Matas buvo apaštalas, gavęs iš Dievo šventosios dvasios, todėl galime neabejoti, kad jo užrašytas pasakojimas teisingas.

⁶ Matas savo pasakojimą užrašė Palestinoje. Tikslus laikas nėra žinomas, bet prierašai kai kurių rankraščių gale (visi vėlesni nei dešimtojo m. e. amžiaus) byloja, jog tai 41 m. e. metai. Yra pagrindo manyti, kad Matas Evangeliją pirmiausia parašė to meto šnekamąja hebrajų kalba, o vėliau išvertė į graikų. Jeronimas veikale De viris inlustribus (Apie garsius vyrus), III skyriuje, sako: „Matas, dar vadinamas Leviu, iš mokesčių rinkėjo tapęs apaštalu, pirmiausia Kristaus Evangeliją parašė Judėjoje hebrajų kalba bei rašmenimis įtikėjusiems iš apipjaustytųjų.“b Jeronimas priduria, kad jo dienomis (ketvirtas—penktas m. e. amžiai) šios Evangelijos hebrajiškas tekstas buvo saugomas Pamfilo bibliotekoje Cezarėjoje.

⁷ Trečiojo šimtmečio pradžioje Eusebijas, aptardamas Evangelijas, cituoja Origeno žodžius, kad „pirmoji parašyta [...] pagal Matą, [...] kuris ją skyrė įtikėjusiems judėjams, nes rašė hebrajiškai.“c Kad ši Evangelija pirmiausia parašyta turint omenyje žydus, rodo joje esanti genealogija, patvirtinanti Jėzaus kilmę iš Abraomo, taip pat daug Hebrajiškųjų raštų citatų, kuriose kalbama apie Mesijo atėjimą. Logiška manyti, kad Matas cituodamas Hebrajiškuosius raštus, kur buvo vardas Jehova, tą vardą užrašė tetragrama. Štai kodėl Mato Evangelijoje „Naujojo pasaulio“ vertime Jehovos vardas pavartotas 18 kartų, lygiai kaip ir hebrajiškame tekste, kurį XIX amžiuje iš pradžių parengė F. Deličas. Mato požiūris į Dievo vardą buvo toks kaip Jėzaus; jo nevaržė vyraujantis tarp žydų prietaras to vardo nevartoti (Mt 6:9; Jn 17:6, 26).

⁸ Matas buvo muitininkas, tad natūralu, jog kalbėdamas apie pinigus, skaičius ir kainas vartojo tikslias sąvokas (Mt 17:27; 26:15; 27:3). Jis didžiai brangino Dievo malonę, kad jam, niekinamam mokesčių rinkėjui, leido tapti gerosios naujienos tarnu ir artimu Jėzaus bendražygiu. Dėl to Matas vienintelis iš evangelistų daug sykių pakartoja Jėzaus tvirtinimą, kad reikia ne vien aukos, bet ir gailestingumo (9:9-13; 12:7; 18:21-35). Matą labai padrąsino nepelnytas Jehovos gerumas, todėl jis užrašė ypač paguodžiančius Jėzaus žodžius: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (11:28-30). Kaip tie malonūs žodžiai atgaivino buvusį muitininką, kurio tėvynainiai, matyt, jį vis užgauliodavo!

⁹ Matas ypač pabrėžia, kad Jėzus daugiausia mokė apie „dangaus karalystę“ (4:17). Jėzų jis laikė Skelbėju ir Karaliumi. Terminą „karalystė“ Matas vartoja taip dažnai (daugiau nei 50 kartų), kad jo pasakojimą galima pavadinti Karalystės Evangelija. Jam labiau rūpėjo logiškai išdėstyti Jėzaus kalbas bei pamokslus, o ne laikytis griežtos chronologinės įvykių sekos. Pirmuose 18 skyrių pabrėždamas Karalystės temą Matas nesilaiko chronologinės tvarkos. Bet likusiuose dešimtyje (19—28) įvykiai dėstomi nuoseklia tvarka, be to, ir toliau iškeliama Karalystė.

¹⁰ Keturiasdešimt du procentai Mato papasakotų įvykių nėra aprašyti nė vienoje iš kitų trijų Evangelijų.d Tai mažiausiai dešimt palyginimų: raugės lauke (13:24-30), paslėptas lobis (13:44), brangus perlas (13:45, 46), tinklas (13:47-50), beširdis tarnas (18:23-35), darbininkai ir denaras (20:1-16), tėvas ir du sūnūs (21:28-32), karalaičio vestuvės (22:1-14), dešimt mergaičių (25:1-13) ir talentai (25:14-30). Aprašomasis laikotarpis — nuo Jėzaus gimimo 2 m. p. m. e. iki susitikimo su mokiniais prieš pat jo žengimą į dangų 33 m. e. m.

KUO VERTINGA

²⁹ Evangelija pagal Matą, pirmoji iš keturių, yra tarsi tiltas, jungiantis Hebrajiškuosius ir Krikščionių graikiškuosius raštus. Iš jos aiškiai atpažįstamas Dievo pažadėtosios Karalystės Mesijas ir Karalius, nurodomi reikalavimai, kaip tapti jo sekėjais, atskleidžiama, koks darbas jų laukia žemėje. Pirmiausia Jonas Krikštytojas, paskui Jėzus ir galiausiai jo mokiniai ėmė skelbti: „Prisiartino dangaus karalystė.“ Jėzaus įsakymas, be to, galioja iki pat šios santvarkos pabaigos: „Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas.“ Kaip tada mokiniams, taip dabar mums didžiulė garbė atlikti šį Karalystės darbą, kurio vienas iš aspektų — ‘padaryti mokiniais visų tautų žmones’, skelbiant Mokytojo pavyzdžiu (3:2; 4:17; 10:7; 24:14; 28:19).

³⁰ Mato Evangelija iš tiesų yra „geroji naujiena“. Jos įkvėpta žinia buvo „geroji naujiena“ visiems, kas kreipė dėmesį į ją pirmajame m. e. amžiuje, ir Jehova Dievas pasirūpino, kad ji būtų išsaugota iki mūsų dienų. Net ir nekrikščionys priversti pripažinti šios Evangelijos galią. Pavyzdžiui, štai ką pasakė indų politinis lyderis Mohandas (Mahatma) Gandis buvusiam Indijos vicekaraliui lordui Irvinui: „Kai jūsų ir mano šalys tarsis laikydamosi Kristaus Kalno pamoksle išdėstytų pamokymų, mes būsime išsprendę ne tik savo šalių, bet ir viso pasaulio problemas.“e Kitą sykį Gandis pasakė: „Gerkite iš šaltinių, kurie jums prieinami Kalno pamoksle. [...] Pamokslo žodžiai skirti kiekvienam iš mūsų.“f

³¹ Tačiau visas pasaulis, įskaitant tuos, kurie laiko save krikščionimis, neišbrenda iš problemų. Tik saujelė, tikrieji krikščionys, brangina, tyrinėja ir pritaiko Kalno pamokslo mintis bei kitus vertingus Mato Evangelijos patarimus, ir tai jiems teikia neįkainojamą naudą. Jėzaus pamokymus verta studijuoti nuolat: o jų yra visokiais klausimais — apie tai, kaip rasti tikrą laimę, apie moralę ir santuoką, meilės galią, Dievui priimtiną maldą, kuo dvasinės vertybės pranašesnės už medžiagines, kaip svarbu pirmiausia ieškoti Karalystės, branginti šventus dalykus, budėti ir būti nuolankiems. Mato 10 skyriuje yra Jėzaus nurodymų dėl tarnybos tiems, kas skelbia gerąją naujieną apie „dangaus karalystę“. Daug Jėzaus palyginimų pamoko kai ko svarbaus visus, kurie „turi ausis klausyti“. Be to, Jėzaus pranašystės, pavyzdžiui, apie ženklą, liudijantį jį čia jau esant, stiprina viltį ir tikėjimą ateitimi (5:1—7:29; 10:5-42; 13:1-58; 18:1—20:16; 21:28—22:40; 24:3—25:46).

³² Mato Evangelijoje gausu įrodymų apie išsipildžiusias pranašystes. Ypač dėl to jis daug kartų cituoja įkvėptus Hebrajiškuosius raštus. Tos išsipildžiusios pranašystės aiškiai liudija, kad Jėzus yra Mesijas, nes nebūtų įmanoma visų šių detalių suplanuoti iš anksto. Palyginkime, pavyzdžiui, Mato 13:14, 15 su Izaijo 6:9, 10; Mato 21:42 su Psalmyno 118:22, 23; Mato 26:31, 56 su Zacharijo 13:7. Toks išsipildymas, be to, mums yra tvirta garantija, kad visa, kas Mato pasakojime pranašauta apie patį Jėzų, atėjus laikui taps tikrove, ir Jehovos šlovingas tikslas dėl „dangaus karalystės“ bus įgyvendintas.

³³ Kaip tiksliai Dievas nusakė tos Karalystės Karaliaus gyvenimą, net iki smulkiausių detalių! Ir kaip tiksliai Matas Dievo įkvėptas užrašė šių pranašysčių pildymąsi! Kadangi jos atspindi visus pranašiškus pažadus, užrašytus Mato knygoje, mylintieji teisingumą gali džiūgauti turėdami pažinimą ir viltį, kad „dangaus karalystė“ ateis ir per ją Jehova pašlovins savo vardą. Ši Karalystė, valdoma Jėzaus Kristaus, teiks neapsakomą džiaugsmą ir laimę nuolankiems, dvasiškai alkstantiems žmonėms „pasaulio atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste“ (Mt 19:28). Visa tai atskleidžia įkvepianti geroji naujiena pagal Matą.

[Išnašos]