Biblijos knyga Nr. 41: Morkaus

Rašytojas: Morkus

Parašymo vieta: Roma

Baigta rašyti: apie 60—65 m. e. m.

Aprašytasis laikotarpis: 29—33 m. e. m.

KAI Jėzus Getsemanėje buvo suimtas ir apaštalai pabėgo, „vienas jaunuolis sekė iš paskos, susisupęs vien į drobulę“. Minia čiupo jį, bet „jis išsinėrė iš drobulės ir nuogas pabėgo“. Teigiama, kad šis jaunuolis — Morkus. Apaštalų darbų knygoje apie jį sakoma, kad tai „Morkumi vadinamas Jonas“, kuris galėjo būti kilęs iš pasiturinčios šeimos Jeruzalėje, mat ji turėjo savo namus ir tarnų. Jo motina Marija taip pat buvo krikščionė, ir jos namuose rinkdavosi pirmųjų krikščionių bendruomenė. Petras, angelo išvaduotas iš kalėjimo, atėjo prie Marijos namų ir rado ten susirinkusius brolius (Mk 14:51, 52; Apd 12:12, 13).

² Misionierius Barnabas, iš Kipro kilęs levitas, buvo Morkaus pusbrolis (Apd 4:36; Kol 4:10). Barnabui ir Pauliui atvykus į Jeruzalę dėl pagalbos bado ištiktiems broliams, su Pauliumi susipažino ir Morkus. Tokia draugija bendruomenėje bei uolūs keliaujantieji tarnai, matyt, įkvėpė Morkui troškimą imtis misionieriaus tarnystės. Taigi jis tapo Pauliaus ir Barnabo palydovu jų pirmojoje misionieriškoje kelionėje. Tačiau atvykus į Pergę Pamfilijoje nežinia kodėl Morkus nuo jų pasitraukė ir grįžo į Jeruzalę (Apd 11:29, 30; 12:25; 13:5, 13). Dėl to Paulius atsisakė imti Morkų į antrąją savo kelionę, ir taip Paulius su Barnabu išsiskyrė. Paulius pasirinko palydovu Silą, o Barnabas, pasiėmęs savo pusbrolį Morkų, išplaukė į Kiprą (Apd 15:36-41).

³ Morkus pasirodė esąs patikimas tarnyboje ir tapo naudingas padėjėjas ne tik Barnabui, bet vėliau apaštalams Petrui ir Pauliui. Kai Paulius kalėjo Romoje pirmą kartą (apie 60—61 m. e. m.), Morkus buvo kartu su juo (Fm 1, 24). Paskui, 62—64 m. e. m., Petras su Morkumi lankosi Babilone (1 Pt 5:13). Tikriausiai 65 m. e. m. Paulius vėl kali Romoje ir per laišką prašo Timotiejaus atsivesti Morkų, nes, jo žodžiais, „jis bus man naudingas padėjėjas“ (2 Tim 1:8; 4:11). Tai paskutinė žinia apie Morkų, užrašyta Biblijoje.

⁴ Ši trumpiausia iš Evangelijų priskiriama jau minėtam Morkui. Jis darbavosi kartu su Jėzaus apaštalais ir aukojosi dėl gerosios naujienos. Tačiau Morkus nebuvo iš 12 apaštalų ir artimai nesibičiuliavo su Jėzumi. Tad iš kur ėmė tikslių žinių, kad jo pasakojimas apie Jėzaus tarnystę toks gyvas nuo pradžios iki galo? Remiantis ankstyvaisiais Bažnyčios istorikais Papiju, Origenu ir Tertulianu, — iš Petro, su kuriuo Morkus artimai bendravo.a Argi Petras nepavadino jo „mano sūnus“? (1 Pt 5:13) Viską, ką Morkus aprašė, Petras buvo matęs savo akimis, taigi galbūt iš jo evangelistas sužinojo daugybę dalykų, kurių nėra paminėta kitose Evangelijose. Štai Morkus pasakoja apie Zebediejaus „samdinius“, raupsuotąjį, „atsiklaupusį“ prieš Jėzų, apie demonų apsėstą vyrą, ‘daužantį save akmenimis’, taip pat Jėzaus pranašystę apie ‘Žmogaus Sūnaus atėjimą su didžia galia ir šlove’, kai jis sėdėjo Alyvų kalne, „priešais šventyklą“ (Mk 1:20, 40; 5:5; 13:3, 26).

⁵ Petras pats buvo labai emocingas, taigi galėjo suvokti Jėzaus jausmus ir perteikti juos Morkui. Dėl to Morkus neretai pasakoja, ką Jėzus jautė ir kaip reagavo; pavyzdžiui, kad jis ‘rūsčiai juos apžvelgė ir nuliūdo dėl jų širdies kietumo’, kad „atsiduso“ ir ‘atsiduso iš širdies gilumos’ (3:5; 7:34; 8:12). Be to, kalbėdamas apie Jėzaus prielankumą turtingam jaunam valdininkui, Morkus sako, kad jis „jį pamilo“ (10:21, Brb). O kokia šiluma dvelkia pasakojimas, kad Jėzus ne tik pastatė vaiką mokinių tarpe, bet ‘apsikabino jį’, ir kitą kartą ‘apkabino vaikučius’! (9:36; 10:13-16)

⁶ Kai kuriuos Petro bruožus atspindi ir Morkaus rašymo stilius — veržlus, gyvas, dinamiškas, raiškus. Regis, jis vos spėja pasakoti įvykius. Pavyzdžiui, pasikartojantys žodžiai „tuojau“, „iš karto“, „netrukus“ suteikia pasakojimui dramatinį atspalvį.

⁷ Nors Morkus galėjo pasinaudoti Mato Evangelija, ir jo pasakojime yra tik 7 procentai medžiagos, kurios nerandame kitose Evangelijose, būtų klaida manyti, jog jis tiesiog sutrumpino Mato Evangeliją ir pridėjo keletą konkrečių detalių. Matas apibūdino Jėzų kaip pažadėtąjį Mesiją ir Karalių, o Morkus į jo gyvenimą ir darbus žvelgia kitu kampu. Jo pasakojime Jėzus — stebuklus darantis Dievo Sūnus, nugalintis Išgelbėtojas. Morkus daugiau akcentuoja Kristaus veiklą, o ne jo pamokslus ir mokymus. Pateikia tik keletą alegorijų ir vieną ilgesnę kalbą, o Kalno pamokslą išvis praleidžia. Dėl to Morkaus Evangelija trumpesnė, nors joje veiksmo tiek pat, kiek ir kitose. Konkrečiai paminėta bent 19 stebuklų.

⁸ Matas savo Evangeliją rašė žydams, o Morkus, matyt, pirmiausia romėnams. Iš kur tai žinome? Mozės įstatymas čia paminimas tik tada, kai apie jį kalbėta atpasakojamame pokalbyje; neįtraukta ir Jėzaus genealogija. Daugiausia reikšmės teikiama Kristaus evangelijai. Morkus paaiškina žydų papročius bei mokymus, kurių skaitytojai nežydai galėjo ir nežinoti (2:18; 7:3, 4; 14:12; 15:42). Išverčia aramėjiškus posakius (3:17; 5:41; 7:11, 34; 14:36; 15:22, 34). Apibūdina Palestinos geografinius pavadinimus ir augalus (1:5, 13; 11:13; 13:3). Žydiškų monetų vertę nurodo romėnų pinigais (12:42, išn.). Daugiau nei kitų Evangelijų rašytojai vartoja lotyniškų žodžių, pavyzdžiui, speculator (budelis), praetorium (pretorijus) ir centurio (šimtininkas) (6:27; 15:16, 39).

⁹ Kadangi Morkus, matyt, visų pirma rašė romėnams, tai darė greičiausiai Romoje. Ir ankstyvoji tradicija, ir pats Evangelijos turinys leidžia daryti išvadą, kad ji parašyta Romoje, kai Paulius ten kalėjo pirmą arba antrą sykį, taigi 60—65 m. e. m. Per tą laiką Morkus bent kartą ar du buvojo Romoje. Visi svarbiausi antrojo ir trečiojo amžiaus šaltiniai patvirtina jo autorystę. Antrojo šimtmečio viduryje šia Evangelija jau naudojosi krikščionys. Apie jos autentiškumą liudija tai, kad ji yra visuose ankstyvuosiuose Krikščionių graikiškųjų raštų kataloguose.

¹⁰ Tačiau ilgos ir trumpos pabaigos, kartais pridedamos prie 16 skyriaus 8 eilutės, nelaikytinos tikromis. Jų nėra daugumoje senovinių rankraščių, pavyzdžiui, Sinajaus ir Vatikano Nr. 1209. Ketvirtojo šimtmečio mokslininkai Eusebijas ir Jeronimas sutaria, kad tikrasis pasakojimas baigiasi žodžiais „persigandusios jos niekam nieko nesakė“. Kitos pabaigos tikriausiai buvo pridėtos norint uždailinti staigiai nutrūkstantį pasakojimą.

¹¹ Morkaus Evangelijos tikrumą patvirtina jos darna ne vien su kitomis Evangelijomis, bet ir su visu Šventuoju Raštu nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo. Be to, nuolat parodoma, kad Jėzus turi ne tik žodžio galią, bet ir valdžią gamtos jėgoms, Šėtonui ir demonams, ligoms ir negalioms, taip, netgi mirčiai. Taigi Morkaus pasakojimas prasideda įspūdinga įžanga: „Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Evangelijos [„Gerosios naujienos“, Brb] pradžia“. Jo atėjimas ir tarnystė buvo „Geroji naujiena“, dėl to tyrinėti Morkaus Evangeliją pravartu visiems. Jo aprašomasis laikotarpis — nuo 29 m. e. m. pavasario iki 33 m. e. m. pavasario.

KUO VERTINGA

³¹ Visi Morkaus Evangelijos skaitytojai, nuo pirmųjų krikščionių laikų iki pat šiol, iš šio gyvo Jėzaus Kristaus paveikslo gali suprasti, kad išsipildė daugybė Hebrajiškųjų raštų pranašysčių apie Mesiją. Pradedant įžangine citata „Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį“ ir baigiant sielvartingais Jėzaus žodžiais ant stulpo „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“, visas Morkaus pasakojimas apie uolią Jėzaus tarnystę derinasi su tuo, kas išpranašauta Hebrajiškųjų raštų knygose (Mk 1:2; 15:34; Mal 3:1; Ps 22:2 [22:1, Brb]). Negana to, jo stebuklai ir įstabūs darbai, sveikas mokslas, nesugriaunami argumentai, visiškas pasitikėjimas Jehovos Žodžiu ir dvasia, švelni avių priežiūra — viskas liudija, kad jis Dievo Sūnus, atėjęs su valdžia. Jėzus mokė „kaip turintis galią“, jam suteiktą Jehovos, ir pabrėžė, kad svarbiausias jo darbas žemėje — „skelbti Dievo Evangeliją“, tai yra gerąją naujieną, kad „prisiartino Dievo karalystė“. Jo mokymai davė neįkainojamos naudos visiems, kas kreipė į juos dėmesį (Mk 1:22, 14, 15).

³² Jėzus pasakė mokiniams: „Jums atiduotas Dievo karalystės slėpinys.“ Posakį „Dievo karalystė“ Morkus pavartoja 14 kartų ir pateikia daug svarbių principų tiems, kas gaus gyvenimą per tą Karalystę. Jėzus kalbėjo: „Kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.“ Kiekvieną kliūtį, trukdančią laimėti gyvenimą, reikia šalinti: „Verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą [„geheną“, NW].“ Paskui Jėzus pareiškė: „Kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją“ ir „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ Jo žodžiais, tas, kuris supranta, jog laikytis dviejų didžiausių įsakymų svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas, yra „netoli nuo Dievo karalystės“. Taigi Morkaus Evangelijoje esama daug gerų patarimų, kuriuos galime taikyti kasdieniame gyvenime (4:11; 8:35; 9:43-48; 10:13-15, 23-25; 12:28-34).

³³ Gerąją naujieną pagal Morkų galbūt įmanoma perskaityti per vieną dvi valandas ir susidaryti gyvą, aiškų vaizdą apie Jėzaus tarnystę. Toks šio įkvėpto pasakojimo skaitymas, kaip ir nagrinėjimas bei apmąstymas, visada naudingas. Morkaus Evangelija persekiojamiems krikščionims teikia atgaivos ir šiandien, kaip teikė pirmajame amžiuje, nes gyvename sunkiais laikais ir mums reikia Dievo įkvėptų patarimų, kurių randame šiame pasakojime apie mūsų Pavyzdį, Jėzų Kristų. Skaitykite jį, įsijauskite į veiksmo dramatiškumą ir semkitės drąsos eiti mūsų tikėjimo vadovo ir ištobulintojo Jėzaus pėdomis, rodydami tokį pat neblėstantį džiaugsmą (2 Tim 3:1; Hbr 12:2). Žvelkite į jį, ryžtingą vyrą, kaip jis būkite uolūs, dori ir bebaimiai, nors tektų patirti vargus ir priešiškumą. Tegu ši Šventojo Rašto knyga teikia jums paguodos. Semkitės iš jos naudos siekdami amžinojo gyvenimo!

[Išnaša]