„Visa darykite Dievo garbei“

ESAME pasiaukoję Jehovai, todėl privalome jį šlovinti savo žodžiais ir darbais. Apaštalas Paulius rašė: „Ar valgote, ar geriate, ar ką nors kita darote, visa darykite Dievo garbei“ (1 Kor 10:31). Tai reiškia laikytis Jehovos nustatytų normų, bylojančių apie nuostabią jo asmenybę (Kol 3:10). Turime imti pavyzdį iš Dievo ir būti šventi (Ef 5:1, 2).

² Tai pabrėžė ir apaštalas Petras: „Būkite klusnūs vaikai ir nebesileiskite valdomi geismų, kuriems anksčiau dėl savo neišmanymo pasiduodavote. Sekite Šventuoju, kuris jus pašaukė, ir visada šventai elkitės. Juk parašyta: ‘Būkite šventi, nes aš esu šventas’“ (1 Pt 1:14–16). Kaip senovėje izraelitai, taip ir krikščionys privalo saugotis nuodėmės ir nepersiimti pasaulio dvasios. Tik tada jie gali deramai tarnauti Jehovai (Iš 20:5).

³ Savo šventumą saugome laikydamiesi Jehovos įstatymų ir principų, aiškiai išdėstytų Biblijoje (2 Tim 3:16). Ją studijuodami pažinome Jehovą ir jo kelius, užmezgėme su juo draugystę. Be to, supratome, kad būtina pirmiausia ieškoti Dievo Karalystės ir vykdyti jo valią (Mt 6:33; Rom 12:2). Turėjome tapti nauju žmogumi (Ef 4:22–24).

⁴ Laikytis Jehovos nustatytų normų ne visada lengva. Išvesti mus iš teisingo kelio stengiasi didžiausias Dievo tarnų priešas Šėtonas. Taip pat tenka grumtis su šio pasaulio įtaka ir nuodėmingais polinkiais. Vyksta žūtbūtinė daug jėgų reikalaujanti kova. Nesistebėkime, kad esame visaip mėginami ir patiriame kitokių sunkumų. Šventajame Rašte tai buvo išpranašauta (2 Tim 3:12). Galime netgi džiaugtis, kai esame išbandomi, juk kenčiame dėl to, kad vykdome Dievo valią (1 Pt 3:14–16; 4:12, 14–16).

⁵ Jėzus, tobulas žmogus, per visokius kentėjimus mokėsi klusnumo. Jis nesidavė Šėtono sugundomas ir nesusiviliojo pasaulio siūlymais (Mt 4:1–11; Jn 6:15). Nors dėl ištikimybės Dievui užsitraukė pasaulio neapykantą, jis niekada nesusvyravo ir visada laikėsi teisingų Jehovos nuostatų. Prieš pat mirtį Jėzus savo mokinius perspėjo, kad pasaulis nekęs ir jų. Nuo tada jo sekėjai patiria įvairiausių vargų, tačiau žinodami, kad Dievo Sūnus nugalėjo pasaulį, jie irgi nenustoja drąsos (Jn 15:19; 16:33; 17:16).

⁶ Kad pasaulis neįspraustų mūsų į savo rėmus, turime, kaip ir Jėzus, būti ištikimi Jehovos nustatytiems principams. Mes ne tik nesikišame į politiką, nedalyvaujame visuomeniniuose judėjimuose, bet ir priešinamės nedorovingai šio pasaulio dvasiai. Labai rimtai žiūrime į paraginimą, užrašytą Jokūbo 1:21: „Atsikratykite visko, kas nešvaru, net menkiausios blogybės, ir romiai priimkite skiepijamą žodį, kuris gali jus išgelbėti.“ Reguliariai studijuodami Bibliją ir mokydamiesi krikščionių sueigose, skiepijame savo prote bei širdyje tiesos žodį ir įgauname vidinių jėgų atsispirti amoraliems geiduliams. Jokūbas dar sakė: „Argi nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Kas nori būti pasaulio draugas, tampa Dievo priešu“ (Jok 4:4). Koks rimtas įspėjimas nepažeisti teisingų Jehovos normų ir neiti su pasauliu!

⁷ „Ištvirkavimas, visoks netyrumas ir godumas tenebūna tarp jūsų net minimi, tai šventiesiems netinka“, – rašė apaštalas Paulius (Ef 5:3). Neleiskime, kad mūsų mintys suktųsi apie nepadorius, gėdingus dalykus, juolab nedera apie tokius dalykus kalbėti. Dievo nustatytas moralės normas privalome gerbti.

⁸ Krikščionys suvokia, kad svarbu ne tik išlikti dvasiškai ir moraliai tyriems, bet ir žiūrėti švaros bei asmeninės higienos. Antai senovėje Jehova savo tautai buvo liepęs palaikyti švarą stovykloje. Mozė tautai sakė: „Dievas [...] neturi matyti pas jus nieko nešvaraus“ (Įst 23:14). Taigi ir mums reikia būti tvarkingiems.

⁹ Biblijoje švara siejama su šventumu. Štai Paulius rašė: „Mylimieji, turėdami tokius pažadus, atsikratykime visko, kas teršia mūsų kūną ir dvasią, ir su Dievo baime siekime tobulo šventumo“ (2 Kor 7:1). Taigi krikščionims reikia žiūrėti švaros – reguliariai praustis, skalbtis. Netgi ten, kur gyvenimo sąlygos sunkesnės, paprastai yra muilo ir vandens nusiprausti patiems ir nuprausti vaikus.

¹⁰ Kadangi skelbiame evangeliją, kaimynystėje mus daugelis gerai pažįsta. Švara ir tvarka mūsų namuose ir kieme savaime yra puikus liudijimas aplinkiniams, ir prie tokio liudijimo turėtų prisidėti visa šeima. Didelė atsakomybė čia tenka vyrams. Jei šeimos galva rūpinasi ne tik namiškių dvasingumu, bet ir tvarka namuose, bus akivaizdu, kad jis pareigingai saviškiams vadovauja (1 Tim 3:4, 12). Palaikyti švarą ir tvarką namuose privalu ir žmonai (Tit 2:4, 5). Deramai išauklėti vaikai taip pat žiūri švaros, tinkamai susitvarko kambarį. Taigi visa šeima turi įprasti palaikyti švarą. Juk to reikės ir naujajame pasaulyje, kai žemę valdys Dievo Karalystė.

¹¹ Šiandien į sueigas, skelbimo tarnybą daug kas vyksta automobiliu. Kai kur be transporto priemonės tiesiog neįmanoma apsieiti. Automobilis turi būti ne vien techniškai tvarkingas, bet ir švarus. Tebus visiems akivaizdu, kad priklausome prie tyros ir šventos Jehovos tautos. Prieš eidami į tarnybą pasitikrinkime, ar rankinė ir Biblija yra tvarkingos.

¹² Ne mažiau svarbu laikytis Dievo nustatytų principų dėl aprangos ir išvaizdos. Pas asmenį, užimantį aukštas pareigas, tikrai neitume nevalyvi, apsirengę kasdieniais drabužiais. Juolab svarbu tinkamai atrodyti Jehovos tarnyboje, pavyzdžiui, kai einame skelbti gerosios žinios, sueigoje sakome kalbą ar atliekame kitą užduotį. Nuo to labai priklauso, kokią nuomonę žmonės susidarys apie Jehovą ir jo garbintojus. Jeigu mūsų išvaizda ir apranga rėžtų akį, padarytume kitiems nekokį įspūdį (Mch 6:8; 1 Kor 10:31–33; 1 Tim 2:9, 10). Todėl kai ruošiamės į evangelizacijos tarnybą, sueigą, suvažiavimą ar kongresą, nepamirškime, kaip Šventajame Rašte pabrėžiama švara ir kuklumas. Stenkimės visada teikti šlovę Jehovai.

¹³ Tų pačių principų paisykime lankydamiesi Jehovos liudytojų pagrindiniame biure ar kuriame nors filiale. Atminkime: Betelio pavadinimas reiškia „Dievo namai“. Todėl mūsų apranga, išvaizda ir elgsena čia turėtų būti tokia, kaip ir per sueigas salėje.

¹⁴ Reikia žiūrėti, kaip atrodome net laisvalaikiu. Prieš eidamas papramogauti, pagalvok: „Ar mano apranga nebus kliūtis pasitaikius progai paliudyti?“

¹⁵ Poilsis ir pramogos padeda atsigauti, netgi išlaikyti gerą sveikatą. Sykį Jėzus pasiūlė mokiniams susirasti nuošalią vietą ir „truputį pailsėti“ (Mk 6:31). Atokvėpio valandėlės bei tinkamos pramogos suteikia malonių akimirkų ir jėgų toliau darbuotis.

¹⁶ Šiais laikais pramogų yra visokiausių, todėl krikščionys jas turi rinktis atsargiai, vadovaudamiesi Dievo išmintimi. Nors laisvalaikio užsiėmimai suteikia atgaivos, neturėtume į juos per daug pasinerti. Gyvename tokiomis dienomis, kai žmonės, anot apaštalo Pauliaus, labiau myli malonumus negu Dievą (2 Tim 3:1, 4). Daugelis populiarių pramogų ir užsiėmimų mums nepriimtini, nes nesiderina su Jehovos teisingumo normomis.

¹⁷ Pirmajame amžiuje krikščionys turėjo priešintis pasaulio įtakai, nes liaudis buvo pasinėrusi į visokiausius malonumus. Štai Romos cirkuose minios žiūrovų mėgavosi žmonių kankinimais. Teatruose nestigo smurto, kraujo ir palaidumo. Tačiau krikščionys visų tų dalykų šalinosi iš tolo. Panašios yra ir šiandieną siūlomos pramogos – daugelis jų skirtos tenkinti žemiausias aistras. Užtat privalome rūpestingai žiūrėti, kaip elgiamės, ir bjaurėtis dorovę smukdančiomis pramogomis (Ef 5:15, 16; Ps 11:5). Be to, svarbu pasirinkti ne tik tinkamą pramogą, bet ir draugiją, su kuria laisvalaikį leidžiame, nes aplinkiniai daro mums didelę įtaką (1 Pt 4:1–4).

¹⁸ Taigi rinkimės taurius, dorus laisvalaikio užsiėmimus bei pramogas. Daug kas įsitikino, kad išmintinga čia vadovautis Šventojo Rašto principais ir mūsų leidiniuose duodamais patarimais.

¹⁹ Kartais drauge praleisti laiko sueina kelios krikščionių šeimos. Arba mus pakviečia į vestuves ar kokį kitą renginį (Jn 2:2). Suprantama, už tai, kas susibūrimuose vyksta, atsakingi šeimininkai. Apdairumo ypač reikia, jeigu svečių pakviečiama daug. Pasitaiko, kad tokiuose pobūviuose kai kurie pernelyg atsipalaiduoja ir ima elgtis nederamai – persivalgo, padaugina alkoholinių gėrimų ar netgi sunkiai nusižengia. Įžvalgūs krikščionys gerai apgalvoja, kiek svečių pakviesti ir kiek laiko vakaronė turėtų trukti. Jeigu bus alkoholinių gėrimų, juos vartoti dera saikingai (Fil 4:5). Svarbiausia mūsų pobūviuose turėtų būti ne valgis ar gėrimas, o dvasiškai ugdanti bendrystė.

²⁰ Dievo tarnai skatinami būti svetingi (1 Pt 4:9). Kviesdami pas save brolius ir seses pasivaišinti, papramogauti ar tiesiog pabendrauti, nepamirškime kukliau gyvenančių bendratikių (Lk 14:12–14). O mūsų pačių elgesys svečiuose turėtų derėti su priesaku, užrašytu Morkaus 12:31. Ir už mums parodytą svetingumą būkime dėkingi.

²¹ Krikščionys supranta, kad valgis, gėrimas, malonaus darbo vaisiai ir gausybė kitų gėrybių yra Dievo dovanos, ir jomis džiaugiasi (Mok 3:12, 13). Jeigu visa darome „Dievo garbei“, pobūviai tiek jų šeimininkams, tiek svečiams teiks atgaivą ir juos bus malonu prisiminti.

²² Mokykloje vaikai daug ko išmoksta, pavyzdžiui, skaityti ir rašyti. Kai kurie ten dėstomi dalykai praverčia siekiant ir teokratinių tikslų. Vis dėlto Jehovos liudytojų vaikai dar mokslo metais turėtų atminti savo didįjį Kūrėją ir pirmenybę teikti dvasinei veiklai (Mok 12:1).

²³ Jei tu lankai mokyklą, su netikinčiais bendramoksliais pernelyg artimai nesibičiuliauk (2 Tim 3:1, 2). Pasitikėk Jehova, jis suteiks jėgų atsispirti pasaulio įtakai (Ps 23:4; 91:1, 2). Priimk jo teikiamą pagalbą ir būsi apsaugotas nuo įvairių pavojų (Ps 23:5).

²⁴ Nenorėdami turėti nieko bendra su pasauliu, dauguma jaunų liudytojų nusprendžia nedalyvauti jokioje popamokinėje veikloje. Bendraklasiai ir mokytojai tokio jų sprendimo gali nesuprasti. Tačiau tau juk labiausiai rūpi Dievo požiūris. Jis džiaugiasi, jeigu tu vadovaudamasis Biblijos išlavinta sąžine šaliniesi konkurencijos ir nacionalizmo (Gal 5:19, 26). Tavo tėvai, jeigu jie krikščionys, taip pat broliai ir sesės iš bendruomenės gali duoti naudingų patarimų. Pritaikyk juos ir gebėsi laikytis Dievo nustatytų normų.

²⁵ Šeimos galva yra įpareigotas saviškius aprūpinti, uždirbti duoną (1 Tim 5:8). Tačiau dvasingas krikščionis žino, kad svarbiausia yra Karalystės veikla, todėl į darbą per daug nepasineria (Mt 6:33; Rom 11:13). Jis yra atsidavęs Dievui ir tenkinasi tuo, kad šeima nestokoja būtiniausių dalykų – maisto, drabužių ir pastogės, – todėl neįkliūva į materialistinio gyvenimo spąstus ir išvengia bereikalingų rūpesčių (1 Tim 6:6–10).

²⁶ Visiems pasiaukojusiems krikščionims, dirbantiems pasaulietinį darbą, svarbu neišleisti iš akių Biblijos principų. Pragyvenimą reikia pelnytis sąžiningai, nedera pažeidinėti Dievo ar šalies įstatymų (Rom 13:1, 2; 1 Kor 6:9, 10). Taip pat nebūtų išmintinga užmegzti glaudaus ryšio su netikinčiais bendradarbiais. Anot apaštalo Pauliaus, esame Kristaus kariai, todėl atsisakome darbo, nesuderinamo su mūsų krikščionišku neutralumu arba Dievo normomis, nestatome į pavojų savo dvasingumo (Iz 2:4; 2 Tim 2:3, 4). Ir neturime nieko bendra su Dievo priešininke „didžiąja Babele“ (Apr 18:2, 4; 2 Kor 6:14–17).

²⁷ Iš pagarbos Dievo nustatytiems principams per mūsų teokratinius sambūrius neimsime su bendratikiais tvarkyti verslo ar kitokių asmeninių reikalų. Į sueigas, suvažiavimus ir kongresus drauge su broliais ir sesėmis susirenkame garbinti Jehovos, stiprinti savo dvasingumo ir „pasidrąsinti vienas kito [...] tikėjimu“ (Rom 1:11, 12; Hbr 10:24, 25). Tokiuose renginiuose turime susitelkti į dvasinius dalykus.

²⁸ Laikytis Jehovos nustatytų normų taip pat reiškia sergėti „vienybę, kurią dvasia ugdo saistydama [mus] taikos ryšiu“ (Ef 4:1–3). Užuot žiūrėję savo naudos, kiekvienas turime stengtis daryti gera kitiems (1 Tes 5:15). Be abejo, tokią dvasią savo bendruomenėje pajautei ir tu. Nesvarbu, kokios esame rasės, tautybės, kokia mūsų socialinė, ekonominė padėtis ar išsilavinimas, visi vadovaujamės tais pačiais teisingais principais. Nepaprastą Jehovos tarnų vienybę mato ir kiti žmonės (1 Pt 2:12).

²⁹ Biblijoje rašoma, kas dar krikščionis vienija: „Yra tik vienas kūnas ir viena dvasia, kaip tėra ir viena viltis, kurią gauti buvote pašaukti. Yra vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas ir vienas visų Dievas ir Tėvas, viešpataujantis visiems, veikiantis per visus ir visuose“ (Ef 4:4–6). Taigi svarbus krikščionis vienijantis veiksnys – klusnumas aukščiausiajai Jehovos valdžiai. Taip pat jie aiškiai supranta Biblijos tiesos pagrindus ir sudėtingesnius jos aspektus. Vaizdžiai sakant, jie moka tyrą tiesos kalbą, todėl tarnauja Dievui petys į petį (Sof 3:9).

³⁰ Krikščionių bendruomenės vienybė ir taika teikia atgaivą kiekvienam iš mūsų. Matome, kaip pildosi Jehovos pažadas: „Visus kartu surinksiu lyg avis į aptvarą“ (Mch 2:12). Kad tarpusavio taiką ir vienybę išsaugotume, tvirtai laikykimės Dievo duotų nuostatų.

³¹ Kokie esame laimingi, kad Jehova mus priėmė į savo šventą bendruomenę! Vadintis jo vardu – didžiulė garbė, nėra už ją nieko brangesnio. Tad saugokime savo ryšį su Jehova, būkime ištikimi jo teisingoms normoms ir jų laikytis raginkime visus žmones (2 Kor 3:18).