Geroji naujiena skelbiama nuošaliuose Bolivijos miesteliuose

MES, apie dvidešimt žmonių, susibūrę ant kranto tuoj plauksime upe aukštyn aplankyti pakeliui išsibarsčiusių kaimų. Visų nuotaika pakili. Stovime Andų papėdėje, kur Benio upė neša savo vandenis per plačias Amazonės baseino lygumas. Šios vietos nepaprastai gražios.

Bet išsiruošėme ne į turistinę kelionę. Kai kurie esame vietiniai, kiti atsikėlę iš tolimų miestų gyventi čia, į Rurenabakę, — žavų miestelį, kur žydi medžiai, stūkso nendrėmis dengti nameliai, o gatvių rimtį tik retkarčiais sutrikdo keleivius vežiojantys motociklininkai. Tačiau koks gi mūsų kelionės tikslas?

Kampanijos, panašios kaip ši, vykdomos daugelyje Bolivijos rajonų. Jehovos liudytojai iš kitų šalies miestų bei iš svetur skelbti Evangelijos, arba gerosios naujienos apie Dievo Karalystę, vyksta į čionykščius miestelius ir kaimus (Mato 24:14).

Bolivija yra Pietų Amerikos viduryje. Šalis dukart didesnė už Prancūziją, bet gyventojų joje beveik dešimt kartų mažiau. Dauguma gyvena miestuose ir kalnakasių gyvenvietėse labai aukštai virš jūros lygio, kiti — slėniuose įsikūrusiose žemės ūkio bendrovėse. Tropinėse žemumose miestus vieną nuo kito skiria didžiuliai miškų masyvai.

Iniciatyvos skelbti izoliuotuose miesteliuose šeštajame ir septintajame dešimtmetyje ėmėsi drąsios misionierės Beti Džekson, Elsi Majenberg, Pamela Mozli ir Šarlotė Tomašafski. Jos mokė Biblijos tiesų nuolankius žmones ir padėjo įkurti mažas bendruomenes. Devintuoju ir dešimtuoju dešimtmečiais Jehovos liudytojų skaičius šalyje padidėjo šešis kartus, daugiausia miestuose. Dabar bendruomenių esama ir miestų centre, ir pakraščiuose. Vienos įkurtos klestinčiuose rajonuose, kur žmonės dirba daugiaaukščiuose kompleksuose, gyvena puikiuose namuose, apsiperka prekybos centruose. Kitos įkurtos atokiuose kvartaluose, kurių gyventojai glaudžiasi plūktose lūšnelėse, maistą perka turguose po atviru dangumi ir dėvi vietiniams būdingus įvairiaspalvius apdarus. Tačiau kaip apie Jehovą galėtų sužinoti daugiau žmonių, gyvenančių nuošaliose, retai lankomose vietovėse?

Atsisako miesto patogumų

Per du pastaruosius dešimtmečius daugelis iš kalnakasių gyvenviečių ir kaimų persikėlė į miestus. Tad matyti žmones keliantis iš miesto į kaimą — gana neįprasta. Kaime dažnai tebūna vienas telefonas, o elektra — vos kelias valandas per dieną. Mokyklose vaikai mokomi tik elementarių dalykų. Kai kurie kaimiečiai liudytojai savo bendratikius mato tik per kongresus. Be to, keliauti į juos paprastai brangu, pavojinga ir sunku. Kas tad skatina ne vieną Jehovos liudytoją keltis iš miesto į kaimą?

„Turėjau galimybę siekti karjeros La Pase, — pasakoja Luisas. — Bet tėvai visada sakė, jog pati geriausia karjera — krikščioniška tarnyba. Todėl pasirinkau trumpus kursus, kad įgyčiau statybininko įgūdžių. Atostogaudamas Rurenabakėje pastebėjau, su kokiu dėmesiu žmonės klausosi gerosios naujienos. Matydamas, kiek mažai čia brolių, jaučiau pareigą atvykti į pagalbą. Dabar vedu 12 namų Biblijos studijų. Pavyzdžiui, studijuoju su viena jauna pora, turinčia keturis vaikus. Vyras mėgo gerti ir lošti, bet paskui nustojo ir ėmė pasakoti draugams, ką išmoksta apie Jehovą. Studijoms jis visada pasiruošia. O kai trims ar keturioms dienoms išvyksta kirsti miško, apgailestauja, jog teks kažką praleisti. Matydamas juos visus krikščionių sueigose, tikiu esąs čia ne veltui.“

Chuana, viena auginanti sūnų, pasakoja: „Anksčiau La Pase tvarkydavau namus. Kai sūnus buvo mažas, tarnavau pioniere. Aplankiusi Rurenabakę suvokiau: atvykusi čia galėčiau nuveikti daug daugiau. Persikėlėme, susiradau kambarinės darbą. Iš pradžių baisiai vargino karštis ir vabzdžiai. Bet jau prabėgo septyneri metai. Kas savaitę vedu daug Biblijos studijų. Besimokantieji dėkingi, lanko sueigas.“ Chuana su sūnumi pasiruošę sėsti į valtį plaukti drauge su mumis aukštyn upe. Kviečiame prisidėti ir jus.

Kelionė aukštyn upe

Sukant link siauro kalnų tarpeklio, valties motoras ima burgzti garsiau ir išgąsdina pulką papūgų. Šaižiai spiegdamos jos pakyla, aiškiai nepatenkintos mūsų apsilankymu. Dumblinas nuo kalnų tekantis vanduo smarkiai sūkuriuoja, kai įgudęs vairininkas suka valtį prieš galingą srovę. Rytui įpusėjus išlipame mažame kaime. Čia mus pasitinka Rurenabakės bendruomenės prižiūrėtojas ir parodo, kur skelbti.

Kaimiečiai priima mus svetingai. Su vienais kalbamės po medžiais, su kitais — bambukinėse palmių lapais dengtose trobelėse. Netrukus užkalbiname jauną porą, spaudžiančią cukranendres mediniu vietinės gamybos presu. Sultys teka į varinį dubenį. Paskui jos bus virinamos iki tamsaus sirupo ir vežamos parduoti į miestą. Pora pakviečia į vidų ir užduoda daug klausimų apie Bibliją.

Toliau plaukdami aukštyn upe sustojame kituose kaimuose. Daug kam malonu girdėti Biblijos žodžius, kad nebebus ligų ir mirties (Izaijo 25:8; 33:24). Čia sveikatos priežiūra menka, todėl ne vienai šeimai teko patirti vaiko netekties skausmą. Pragyventi iš ūkio ir žvejybos labai sunku; toks darbas nesaugus. Dėl to daugelį sudomina 72 psalmėje užrašytas Dievo pažadas apie valdžią, kuri panaikins skurdą. Na, o ar susidomėjusieji Biblijos žinia, gyvenantys tokiose izoliuotose vietose, stengiasi lankyti krikščionių sueigas? Tai rūpėjo Erikui ir Viki, užimtiems visalaike tarnyba Santa Rosoje, Amazonės baseino gilumoje esančiame miestelyje, iki kurio dar trys valandos kelio.

Ar jie lankys sueigas?

Erikas ir Viki prieš dvylika metų atsikėlė į Boliviją iš Kalifornijos (JAV). Keliaujančiojo prižiūrėtojo patarti jie apsistojo Santa Rosoje. „Čia tėra du telefonai ir jokio internetinio ryšio, — sako Viki. — Apstu laukinių gyvūnų. Važiuodami motociklais į atokias teritorijas dažnai matome aligatorių, stručių, didelių gyvačių. Žinoma, mus labiau domina žmonės. Studijuojame Bibliją su Vakomis, jauna pora, turinčia keturis mažus vaikus. Jie gyvena apie 26 kilometrus už miesto. Vyras buvo girtuoklis, bet dabar pasikeitė. Kas savaitę jis su visa šeima bei savo jaunesne sese dviračiais atvyksta į Karalystės salę. Dideliu dviračiu jis veža žmoną ir mažą dukrytę, devynmetis sūnus veža sesutę, o metais jaunesnis broliukas važiuoja pats trečiu dviračiu. Kelyje jie sugaišta tris valandas.“ Ta šeima išties myli Jehovą ir labai stengiasi palaikyti ryšį su bendruomene.

Vos per 18 mėnesių 3 žmonės pasirengė krikštui, o vidutiniškai 25 dalyvauja sueigose naujoje Santa Rosos Karalystės salėje. Studijuoti Bibliją nori daugybė, bet kad galėtų tarnauti Jehovai, ne vienas turi įveikti dideles kliūtis.

Pastangos įteisinti santuoką

Pasak Marinos ir Osnio, tarnaujančių misionieriais atokiame miestelyje netoli Brazilijos sienos, žmonės čia nelaiko santuokos ilgalaikiu ryšiu. Jie nuolat keičia partnerius. „Dėl to sunku daryti dvasinę pažangą, — aiškina Osnis. — Tapti tikruoju krikščioniu kai kam sudėtinga ir brangu. Ne vienam reikia nutraukti ryšį su ankstesniais partneriais, o paskui teisiškai susituokti. Pripažindami Šventojo Rašto reikalavimus dėl santuokos, kai kurie sunkiai dirbo, kad turėtų kuo sumokėti už surašymo formalumus (Romiečiams 13:1, 2; Hebrajams 13:4).

Marina prisimena Norberto istoriją. „Jis turėjo keletą moterų, kol galiausiai susidėjo su viena kepėja. Ji buvo 35 metais jaunesnė už jį ir augino sūnų, kurį Norbertas įvaikino. Augančiam berniukui vyras norėjo būti pavyzdys. Todėl, kai vienas liudytojas apsilankė kepykloje ir pasiūlė studijuoti Bibliją, Norbertas sutiko, nors nemokėjo skaityti ir jau buvo 70-ies metų. Sužinojęs, kokie Jehovos reikalavimai, jis vedė savo sugyventinę ir vėliau abu buvo pakrikštyti. Sūnus, dideliam įtėvio džiaugsmui, dabar dvasingas jaunas krikščionis. Norbertas išmoko skaityti, netgi sako bendruomenės sueigose kalbas. Nors senyvas ir paliegęs, jis — uolus gerosios naujienos skelbėjas.“

Stiprūs Jehovos dvasia

Jėzus savo pirmiesiems sekėjams pasakė: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais [...] ligi pat žemės pakraščių“ (Apaštalų darbų 1:8). Kaip džiugu matyti, kad Dievo dvasia skatina Jo tarnus persikelti į atokias vietoves! Štai 2004-aisiais apie 30 uolių krikščionių sutiko laikinai darbuotis izoliuotose teritorijose specialiaisiais pionieriais. Jie seka pavyzdžiu užsieniečių, kurių apie 180 atvyko į Boliviją tarnauti pionieriais, rajono prižiūrėtojais, Betelio savanoriais ar misionieriais. 17000 Karalystės skelbėjų Bolivijoje susidomėjusiems žmonėms veda maždaug 22000 Biblijos studijų.

Suvokdami esą šventosios dvasios vadovaujami visi tie Dievo tarnai labai džiaugiasi. Pavyzdžiui, Robertas ir Kati buvo paskirti misionieriais į Kamirį. Šis miestelis, įsikūręs prie upės, apsuptas žalių kalvų, yra gana nuošalus. „Atrodo, atvykome pačiu laiku, — sako Robertas. — Per dvejus metus apie 40 žmonių tapo gerosios naujienos skelbėjais.“

Girtuoklis lošėjas susimąsto

Žmonės, pradėję studijuoti Bibliją, labai pasikeičia, ir tuo padaro didelį įspūdį kitiems. Štai girtuoklis, vardu Arielis, vieną dieną, prieš beveik ketverius metus, tysojo lovoje kamuojamas pagirių. Nors lošdamas išgarsėjo, ramybės nedavė augančios skolos, yranti santuoka, apleistos dukterys. Jo mintis netikėtai nutraukė į duris pasibeldęs Jehovos liudytojas. Arielis ilgai ir kantriai klausėsi Šventojo Rašto aiškinimo. Netrukus jis ir vėl gulėjo lovoje, tik jau dabar ne pagiriojo, o skaitė apie laimingą šeimos gyvenimą, rojų ir tarnavimą Dievui. Vėliau sutiko studijuoti Bibliją.

Kai į Kamirį atvyko misionieriai, Arielio žmona Arminda jau studijavo Bibliją, bet be didelio noro. „Padarysiu viską, kad tik vyras nustotų gerti, — sakė ji, — nors vilčių nedaug. Jis tiesiog nepataisomas.“ Tačiau Biblijos studijos pasirodė įdomesnės, negu ji manė. Po metų moteris pasikrikštijo ir pradėjo skelbti savo artimiesiems. Netrukus keli jos giminaičiai paskyrė gyvenimą Jehovai.

Mesti gerti, rūkyti ir lošti Arieliui buvo labai sunku. Lūžis įvyko tada, kai jis pakvietė visus savo pažįstamus į Jėzaus mirties minėjimą. Arielis nusprendė: „Su tais, kurie neateis, nutrauksiu ryšį. O tiems, kurie ateis, pasiūlysiu studijuoti.“ Taip jis pradėjo trejas Biblijos studijas. Be to, prieš tapdamas bendruomenės nariu studijavo su vienu giminaičiu. Šis darė gerą pažangą ir buvo pakrikštytas tą pačią dieną kaip ir Arielis. Arminda sako: „Atrodo, lyg ankstesnio Arielio nebūtų buvę.“

Robertas pasakoja: „Kiek dabar žinome, sueigas reguliariai lanko 24 šios šeimos nariai ir giminaičiai. Dešimt yra krikštyti, o aštuoni — nekrikštyti skelbėjai. Ne vienas, matęs tokį jų pasikeitimą, irgi pradėjo studijuoti Bibliją bei lankyti bendruomenės sueigas. Dabar lankytojų padaugėjo nuo 100 iki 190. Abu su Kati vedame apie 30 Biblijos studijų. Visi studijuotojai lanko sueigas. Čia jaučiamės laimingi.“

Tai, kas vyksta Bolivijos izoliuotuose miesteliuose, tėra dalis pasaulinio darbo, išpranašauto Apreiškimo 7 skyriuje, kur kalbama, kaip per „Viešpaties dieną“ bus renkami tie, kurie pergyvens didį sielvartą (Apreiškimo 1:10; 7:9-14). Kaip niekad žmonijos istorijoje dabar milijonai žmonių iš visų tautų vieningai garbina vienintelį tikrąjį Dievą. Tai stulbinantis įrodymas, kad Dievo pažadų išsipildymas jau arti!

[Iliustracija 9 puslapyje]

Beti Džekson

[Iliustracija 9 puslapyje]

Elsi Majenberg

[Iliustracija 9 puslapyje]

Pamela Mozli

[Iliustracija 9 puslapyje]

Pirma iš dešinės Šarlotė Tomašafski

[Iliustracija 10 puslapyje]

Kas savaitę Vakų šeima tris valandas keliauja dviračiais iki Karalystės salės

[Iliustracija 10 puslapyje]

Erikas ir Viki atvyko, kur reikia daugiau Karalystės skelbėjų

[Iliustracija 11 puslapyje]

Kaimiečiai netoli Benio upės įdėmiai klausosi gerosios naujienos

[Iliustracija 12 puslapyje]

Robertas ir Kati tarnauja misionieriais Kamiryje